Socialinė atskirtis yra daugialypė koncepcija, apibūdinanti (ne)teisingus socialinius santykius. Europos Sąjungoje, siekiant kovoti su skurdu ir socialine atskirtimi, ši sąvoka tapo itin svarbi. Didelis dėmesys skiriamas socialinės atskirties mažinimui ir socialinės sanglaudos užtikrinimui Europos Sąjungos lygiu. Tai atsispindi kuriant specialias institucijas ir didinant publikacijų skaičių šiuo klausimu.
Lietuva, siekdama narystės ES, o vėliau tapusi jos nare, prisiėmė tam tikrus įsipareigojimus dėl skurdo ir socialinės atskirties mažinimo. Socialinė atskirtis vis dažniau tampa pagrindine sąvoka kuriant socialinės politikos priemones Lietuvoje. Tačiau kritikai pastebi, kad socialinė atskirtis kartais tėra nauja retorikos forma, neturinti ryšio su realiu gyvenimu. Tai rodo ir kasdienė komunikacija, kai žmonėms nėra aišku, kas iš tikrųjų yra socialinė atskirtis.
Šiame straipsnyje kritiškai atskleidžiama, ką socialinė atskirtis reiškia šiuolaikinės Lietuvos kontekste ir kaip ši sąvoka yra naudojama šalyje. Tyrimas pagrįstas mokslinės literatūros, strateginių dokumentų ir tyrimų ataskaitų analize.
Straipsnyje apžvelgiama socialinės atskirties samprata, socialinės atskirties priežastys ir struktūra, aptariami socialinės atskirties indikatoriai. Pateikiami 2004 m. atlikto bedarbių ir neįgaliųjų empirinio tyrimo rezultatai apie respondentų požiūrius į jų namų ūkio padėtį, dalyvavimą visuomenės socialiniame, ekonominiame gyvenime bei socialinius ryšius.
Mokslinė problema yra socialiniai, ekonominiai ir politiniai veiksniai, darantys įtaką asmenų ar grupių socialinei atskirčiai. Akademinės diskusijos apie socialinę atskirtį Europos Sąjungoje prasidėjo tik dešimtojo dešimtmečio pabaigoje.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Nagrinėjant sergančiojo asmens ir jo socialinės aplinkos santykius remiamasi sveikatos sociologijos literatūra ir empirinio tyrimo - 27 pusiau struktūruotų interviu su įvairiomis lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis sergančiais asmenimis - medžiaga. Sergantieji asmenys patiria dvigubą riziką, susijusią ne tik su lėtinės ligos keliamais biomedicininiais sutrikimais, bet ir su lėtiniu neinfekciniu negalavimu, kuris apibūdinamas kaip sergančio asmens socialinis patyrimas.
Nors pati socialinės atskirties sąvoka dažnai kvestionuojama dėl to, kad ją formuoja socialinės integracijos ir normalizavimo idealai, tai darant pamirštama apie didelę normatyvumo įtaką socialinės atskirties riziką patiriantiems asmenims.
Socialinės rizikos šeimos analizuojamos socialinės įtampos zonų koncepcijos pagrindu. Nauji veiksniai, darantys įtaką socialinės įtampos zonoms, atsirado per pastaruosius metus. Išryškėjo šeimų socialinės atskirties tendencijos, įtraukiančios socialinės rizikos šeimas kaip atskirą „marginalinę klasę“. Socialinės rizikos šeimos dabar susijusios su tokiais socialiniais demografiniais veiksniais kaip skurdas, nedarbas, alkoholizmas, didelės šeimos su daugeliu vaikų, vaikų nepriežiūra ir kt. Pateikiami duomenys, surinkti penkiuose Lietuvos rajonuose.
Kaimo bendruomenių politinė atskirtis palaiko nuolatinį subsidijų didinimą „paternalistinei“ socialinės globos sistemai, kai tuo pat metu akivaizdžiai trūksta investicijų į kaimo bendruomenių plėtros programas. Kritinė įvairių diskurso apraiškų (politikos dokumentų ir žiniasklaidos) analizė įrodo kaimo bendruomenių atskirties nuo visuomenės raidos pagrindinės krypties atvejį tiek, kad kaimo išsilavinę žmonės (pavyzdžiui, mokytojai) stengiasi išvengti kaimo tapatybės.
Kai socialinė atskirtis interpretuojama kaip objektyviai duota, socialiniai mokslininkai ją vertina kaip nukrypimą nuo objektyviai duotų visuomenės normų. Kai socialinė atskirtis interpretuojama kaip socialinės sąveikos rezultatas, tyrimo dėmesys skiriamas atskirties procesui. Du skirtingi požiūriai su pasekmėmis vystymosi ir socialinei politikai bei socialinės globos praktikai demonstruojami tipišku socialinės atskirties atveju, vadinamąja „asocialia šeima“.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Iš objektyvistinės perspektyvos asociali šeima traktuojama kaip nenormalus socialinis reiškinys, iš socialinio konstruktyvizmo perspektyvos „asociali šeima“ yra socialinis reiškinys, paženklintas kaip toks socialinės sąveikos procese, kuriame svarbų vaidmenį vaidina socialinės globos institucijų tinklas.
Keičiantis visuomenės sąlygoms, socialiniai mokslininkai buvo priversti pakeisti tai, kaip sociologija buvo konceptualizuota ir praktikuojama santykyje su socialiniais pokyčiais. Siekiant atskleisti sociologijos, kaip socialinių inovacijų ir socialinės įtraukties technologijos, potencialą, ji turi apimti žmonių interesus ir išmintį savo tyrimų ir teorizavimo veikloje. Dalyvaujamasis tyrimas suteikia galimybę tai įgyvendinti.
Apibendrinant, socialinė atskirtis yra aktuali problema Lietuvoje, reikalaujanti nuolatinio dėmesio ir kompleksinių sprendimų. Svarbu ne tik analizuoti socialinės atskirties priežastis ir pasekmes, bet ir įtraukti pažeidžiamas grupes į sprendimų priėmimo procesą, siekiant užtikrinti socialinę sanglaudą ir teisingumą.
Socialinės atskirties ir įtraukties schema
Socialinės atskirties indikatoriai
Socialinės atskirties indikatoriai padeda įvertinti socialinės atskirties mastą ir pobūdį. Šie indikatoriai gali būti skirstomi į įvairias kategorijas, įskaitant ekonominius, socialinius ir kultūrinius rodiklius. Toliau pateikiamoje lentelėje pateikiami pavyzdžiai:
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
| Kategorija | Indikatorius | Aprašymas |
|---|---|---|
| Ekonominiai | Skurdo lygis | Procentas gyventojų, gyvenančių žemiau skurdo ribos. |
| Ekonominiai | Nedarbo lygis | Procentas darbingo amžiaus gyventojų, neturinčių darbo. |
| Socialiniai | Išsilavinimo lygis | Gyventojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, procentas. |
| Socialiniai | Sveikatos priežiūros prieinamumas | Galimybė gauti kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas. |
| Kultūriniai | Dalyvavimas kultūriniame gyvenime | Gyventojų dalyvavimas kultūriniuose renginiuose ir veiklose. |