Tikros istorijos apie neįgaliuosius Lietuvoje: iššūkiai ir galimybės

Kai kalbame apie neįgaliųjų įdarbinimą Lietuvoje, dažnai susiduriame su paradoksu. Viena vertus, turime įstatymus, kurie įpareigoja įmones priimti tam tikrą procentą neįgaliųjų darbuotojų. Kita vertus, realybėje šie žmonės vis dar lieka darbo rinkos periferijoje. Pagal Statistikos departamento duomenis, tik apie 20 procentų darbingo amžiaus žmonių su negalia dirba. Tai vienas žemiausių rodiklių Europos Sąjungoje.

Tradicinis medicinos modelis neįgalumą traktuoja kaip individualią problemą, kurią reikia „taisyti” ar „gydyti”. Žmogus su negalia šiame kontekste tampa pacientu, kuris turi prisitaikyti prie aplinkos. O štai socialinis modelis viską apverčia aukštyn kojomis. Jis sako: problema ne žmoguje, o aplinkoje, kuri nėra pritaikyta įvairovei. Šis požiūrio pokytis nėra tik filosofinis žaismas. Jis turi tiesioginę įtaką tam, kaip organizuojame darbo vietas, kaip vertiname darbuotojų kompetencijas ir kaip kuriame įtraukią darbo kultūrą.

Kliūtys neįgaliųjų įdarbinimui Lietuvoje

Lietuvos darbo rinka neįgaliesiems vis dar primena kliūčių ruožą. Apsvarstykime pagrindines kliūtis:

1. Fizinė aplinka: Daugelis įmonių pastatų vis dar neturi liftų, pandusų ar pritaikytų tualetų. Bet tai tik matoma ledkalnio viršūnė.
2. Požiūriai: Darbdaviai bijo, kad neįgalusis darbuotojas bus mažiau produktyvus, dažniau sirgs, reikės didelių investicijų į darbo vietos pritaikymą.
3. Informacijos stoka: Daugelis įmonių vadovų tiesiog nežino, kokios paramos galimybės egzistuoja, kaip pritaikyti darbo vietą, kokios yra realios išlaidos. Darbo birža siūlo subsidijas, kompensuoja darbo vietos pritaikymo išlaidas, bet apie tai žino tik tie, kas aktyviai ieško informacijos.
4. Pačių neįgaliųjų pasitikėjimo stoka: Po metų ar net dešimtmečių diskriminacijos, nepritaikytos švietimo sistemos ir socialinės izoliacijos, daugelis žmonių su negalia tiesiog nebetiki, kad gali konkuruoti darbo rinkoje.

Socialinio modelio sprendimai

Socialinis modelis siūlo labai konkrečius sprendimus, kurie dažnai nėra nei brangūs, nei sudėtingi.

• Fizinės aplinkos pritaikymas: Taip, pandusas ar liftas kainuoja, bet daugeliu atvejų užtenka paprastesnių dalykų: reguliuojamo aukščio stalo, specialios pelės ar klaviatūros, ekrano skaitymo programos.
• Lanksčumas: Daugelis neįgaliųjų puikiai gali dirbti nuotoliniu būdu arba hibridiniame režime. Pandemija parodė, kad nuotolinis darbas gali būti efektyvus daugelyje sričių. Žmogui su judėjimo negalia tai gali reikšti skirtumą tarp darbo turėjimo ir nedarbo. Lanksčios darbo valandos - dar vienas paprastas, bet efektyvus įrankis. Kai kurie žmonės su negalia turi geresnių ir blogesnių dienų, kai kuriems reikia dažnesnių pertraukų, kitiems - galimybės nuvykti į procedūras.
• Technologijos: Balso atpažinimo programos, ekrano didinimo įrankiai, specialios programos žmonėms su klausos ar regos negalia - visa tai jau egzistuoja ir dažnai yra nemokama arba nebrangi. Microsoft, Apple ir kiti technologijų gigantai į savo produktus integruoja vis daugiau prieinamumo funkcijų.

Sėkmės istorijos Lietuvoje

Teorija teorija, bet kaip tai veikia praktikoje?

Taip pat skaitykite: Švietimas Lietuvoje: specialieji poreikiai

• Viena Vilniaus IT įmonė prieš kelerius metus įdarbino programuotoją su cerebriniu paralyžiumi. Iš pradžių vadovai nerimavo, bet darbuotojas dirba nuotoliniu būdu, naudoja specialią klaviatūrą ir balso komandas, o jo produktyvumas niekuo nesiskiria nuo kolegų.
• Kaunas gali pasigirti socialine įmone, kuri gamina rankų darbo tekstilės gaminius ir įdarbina žmones su intelekto negalia. Čia darbo vieta pritaikyta darbuotojų poreikiams, užduotys padalintos į aiškius žingsnius, yra darbo mentoriai.
• Didžioji prekybos centru tinklas pradėjo įdarbinti žmones su klausos negalia klientų aptarnavimo srityje. Įmonė investavo į darbuotojų mokymą, sukūrė aiškius vizualinius protokolus, o klientai greitai priprato bendrauti gestais, raštu ar naudojant paprastas programėles telefone.
• Vilnietis 44-erių Kęstutis nuo spalio dirba kiemsargiu Lietuvos karo akademijoje, taip pat sekmadieniais dirba tokį pat darbą dar ir kitoje vietoje.
• Klaipėdietis Aleksejus dvylika metų dirba „Rimi“ parduotuvėje pagalbiniu darbuotoju, kur jam patinka bendrauti su žmonėmis ir jaustis reikalingu.
• Vilnietė Laima kasryt veža savo sūnų Rolandą į „Lobių dirbtuves“, kur jis gamina medžio dirbinius ir jaučiasi geriau nei sėdėdamas namie.
• Viešoji įstaiga Informacijos kaupimo ir sklaidos centras vykdo socialinį projektą „Kavos galia“, kurio metu neįgalieji ruošia kavą ir ja vaišina miesto šventėse.
• Alytaus profesiniame rengimo centre veikia kepyklėlė, kurioje gardėsius ruošia ir trys proto negalios ištiktieji, dirbantys pagal terminuotąją sutartį.
• Vilniuje įsteigta užkandinė „Pirmas blynas“, kurioje dirba žmonės su negalia, o klientai grįžta ne tik dėl idėjos, bet ir dėl skanaus maisto.

Valstybės parama ir iššūkiai

Lietuvos valstybė turi nemažai įrankių, skirtų neįgaliųjų integracijai į darbo rinką skatinti. Darbo rinkos mokymo tarnyba siūlo subsidijas darbdaviams, kompensuoja darbo vietos pritaikymo išlaidas, organizuoja mokymus. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija koordinuoja įvairias programas. Tačiau sistema vis dar labiau orientuota į formalumų pildymą nei į realų rezultatą.

Darbdavys, norintis gauti paramą, turi praeiti biurokratinį labirintą: surinkti krūvą dokumentų, įrodyti, kad darbo vieta tikrai reikalinga pritaikymų, laukti sprendimų. Kita problema - kvotų sistema pati savaime. Įmonės, turinčios daugiau nei 40 darbuotojų, privalo įdarbinti tam tikrą procentą neįgaliųjų. Idėja gera, bet praktikoje dažnai virsta formalumu. Įmonės įdarbina žmones su minimalia negalia, kurie iš tiesų nereikalauja jokių pritaikymų, tik kad įvykdytų kvotą.

Teigiama, kad paskutiniais metais atsiranda daugiau lankstesnių programų. Pavyzdžiui, „Atviro darbo rinkos” projektas, kuris padeda žmonėms su negalia ne tik rasti darbą, bet ir gauti ilgalaikę paramą - darbo mentorių, psichologinę pagalbą, tarpininkavimą su darbdaviu.

Vienas įdomiausių socialinio modelio aspektų - kad pritaikymai, skirti neįgaliesiems, dažnai pagerina darbo sąlygas visiems. Tai vadinama universaliu dizainu. Lanksčios darbo valandos ir nuotolinio darbo galimybės, kurios būtinos daugeliui neįgaliųjų, pasirodo naudingos ir jaunoms mamoms, ir žmonėms, prižiūrintiems senyvo amžiaus tėvus, ir tiems, kurie tiesiog vertina geresnę darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą.

Švietimo ir kultūros svarba

Kultūros kaita prasideda nuo švietimo. Kai darbuotojai supranta, kas yra negalia, kaip su ja gyvena žmonės, kokie yra jų poreikiai ir galimybės, stereotipai ima byrėti. Svarbu ir tai, kaip kalbame apie negalią. Vietoj „neįgalusis”, „invalidas” ar „žmogus su specialiaisiais poreikiais” vis dažniau naudojame formuluotę „žmogus su negalia” - tai pabrėžia, kad pirmiausiai tai žmogus, o negalia tik vienas jo bruožų. Smulkmena? Ne.

Taip pat skaitykite: Psichikos ligos ir moterys

Nepaisant teigiamų pavyzdžių, Lietuvai dar toli iki tikros neįgaliųjų integracijos į darbo rinką. Vienas didžiausių iššūkių - švietimo sistema. Jei vaikas su negalia neturi galimybės gauti kokybišką išsilavinimą įprastinėje mokykloje, jei jis izoliuojamas specialiosiose klasėse ar mokyklose, jo galimybės vėliau integruotis į darbo rinką yra minimalios. Inkliuzinis ugdymas - tai ne tik teisė, bet ir investicija į ateitį. Vaikai, kurie mokosi kartu su bendraamžiais su negalia, užauga tolerantiškesni, labiau pripratę prie įvairovės.

Kitas iššūkis - technologinė pažanga. Dirbtinis intelektas, automatizacija, robotizacija keičia darbo rinką. Tai gali būti ir grėsmė, ir galimybė. Grėsmė, nes daugelis paprastų darbų, kuriuose tradiciškai buvo įdarbinami žmonės su negalia, išnyksta.

Reikia ir daugiau tyrimų, duomenų, gerųjų praktikų sklaidos. Lietuvoje vis dar trūksta sisteminių tyrimų apie tai, kas realiai veikia neįgaliųjų integracijos srityje, kokios yra efektyviausios priemonės, kokia yra tikroji investicijų grąža.

Socialinis modelis nėra idealistinė utopija ar brangi prabanga. Tai pragmatiškas požiūris, kuris naudą teikia visiems - neįgaliesiems, darbdaviams, visuomenei. Žmogus su negalia, gavęs galimybę dirbti, tampa mokesčių mokėtoju, o ne išmokų gavėju. Darbdavys, įdarbinęs neįgalųjį, gauna lojalų, motyvuotą darbuotoją. Tyrimai rodo, kad žmonės su negalia vidutiniškai ilgiau dirba toje pačioje darbovietėje, rečiau keičia darbą, yra labiau įsipareigoję. Jie taip pat atneša į įmonę kitokią perspektyvą, kūrybiškumą, problemų sprendimo būdus.

Visuomenė tampa įtraukesnė, solidaresnė, žmogiškesnė. Kai matome žmones su negalia kasdienybėje - darbe, parduotuvėse, viešosiose erdvėse - jie nustoja būti „kiti”, tampa dalimi normalaus gyvenimo. Vaikai auga matydami įvairovę kaip įprastą dalyką.

Taip pat skaitykite: Antikos Mitologija

Lietuvai šis kelias dar tik prasideda. Turime gerų pavyzdžių, turime įrankių, turime žinių. Trūksta tik noro ir ryžto pereiti nuo deklaracijų prie realių pokyčių. Socialinis modelis nėra magiškas sprendimas, bet jis nurodo teisingą kryptį. Kai nustosime klausti „ar neįgalusis gali dirbti?” ir pradėsime klausti „kaip turime pakeisti aplinką, kad jis galėtų dirbti?”, tada tikroji integracija taps realybe.

Specialiai dresuoti šunys gali suteikti neįkainojamą pagalbą negalią turintiems žmonėms. Ajana Lolat - pirmoji Lietuvoje sulaukusi individualią pagalbą galinčio suteikti šuns. Šis šuo - vokiečių aviganė Mulan. Kaip LRT TELEVIZIJOS laidai „Svarbi valanda“ sako A. Lolat labdaros ir paramos fondo vadovė A. „Pirmas dalykas, aš psichologiškai sustiprėjau. Išėjau iš socialinės įmonės, kur mane ganėtinai išnaudojo, pradėjau dirbti sau. Įstojau į doktorantūrą ir dabar esu Gineso rekordininkė“, - džiaugiasi pašnekovą.

A. Lolat atkreipia dėmesį, kad net dalis neįgaliųjų į galimybę turėti šunį asistentą žiūrėjo skeptiškai. Tai, anot A. „Čia yra mūsų šalies ir Rytų Europos problema, kad apskritai žmonės su negalia yra klipata. Pavyzdžiui, kiek jūs matėte, kad žmonės su negalia būtų laidų vedėjai, teisininkai, medikai? Mes tiesiog tokių dalykų neįsivaizduojame. Ir kai tu pasakai, kad šunį laikysi, jie sako - tu, vaikas, atsipeikėk. Šuns pagalbininko statusas Lietuvoje dar nėra įteisintas įstatymu.

Kartais piktnaudžiauja neįgaliųjų patiklumu. Teisininkas Aidas Gudavičius tik patvirtino, kad rasti darbą protinę negalią turinčiam žmogui - didelė problema, nes tokių darbuotojų darbdaviai vengia. „Pasitaiko, kad tie, kurie darbą vis dėlto suranda, būna išnaudojami. Tarkime, susitariama dėl mažesnio darbo krūvio, nei tenka dirbti iš tiesų. Apskritai darbo krūvio apskaitos pažeidimai XXI amžiuje - ne retenybė. O versdami ilgiau dirbti neįgaliuosius darbdaviai aiškina, kad jie padaro mažiau nei kiti.

Piktnaudžiaujama ir protinę negalią turinčių žmonių patiklumu - liepiama pateikti prašymą, kad savo noru išeina iš darbo, nors žmogus galbūt apskritai neketina darbo mesti“, - pavyzdžius vardijo teisininkas.

Jis pripažino ir tai, kad kartais nepavyksta išvengti keblių situacijų ir todėl, kad su dalimi neįgaliųjų sunku susitarti, mat jie kitaip supranta pareigas.

Iš advokatų išgirstos istorijos tikrai verčia krūptelėti ir kartais net sunku patikėti, kad neįgalieji gali atsidurti tokiose situacijose. Viena iš tokių - tai vienišos ir neįgalios, vaikščioti negalinčios merginos istorija apie tai, kaip ji skelbimo pagalba susirado ją prižiūrėti sutikusią moterį, o ši kartu su savo vyru apsigyvenusi pas neįgalią merginą po kurio laiko pavogė prie lovos dėžutėje laikytus pinigus.

Paprašyti palyginti situaciją dabar ir tai, kaip buvo prieš keletą metų, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus advokatai teigia: „Padėtis iš tikrųjų pasikeitė. Gavus informaciją apie įvykį sureaguojama labai greitai. Į įvykio vietą atvyksta ne tik policijos pareigūnai, tačiau ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai, psichologai.

Šio klausimo daugelis greičiausiai vengia, nes tiki, kad atsidurti anksčiau aprašytose situacijose tikrai neteks, tačiau visuomet geriau apsidrausti ir žinoti tiek savo teises, tiek ir procesą, kaip pasinaudoti valstybės teikiama pagalba. Galbūt tai bus naudinga netiesiogiai, o padedant jūsų pažįstamam ir į bėdą papuolusiam neįgaliajam, nepilnamečiui ar kitam nusikaltėlių nuskriaustam asmeniui.

Svarbu žinoti, jog nukentėjusiesiems, pageidaujantiems gauti nusikaltimu padarytos žalos atlyginimą, antrinė teisinė pagalba teikiama, neatsižvelgiant į asmens (šeimos) turtą ir asmens pajamas. Smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą kompensuoja valstybė.

Aš esu komunikabilus. Tačiau kartais matau, kad žmonės nenori su manimi šnekėti. Aš juos suprantu - kavinėje sėdinti pora tikrai ne su manimi atėjo pasišnekėti laisvą vakarą. Aš jiems keistas, atrodau truputį kitaip, nors ir kalbu aiškiai, bet kartais esu per daug atviras. Arba, kai būnu koncerte ir kol laukiu eilėje prie autografų, pakalbinu šalia stovinčius. Po gerų emocijų žmonės nėra linkę galvoti apie socialines problemas.

Aš turiu savo socialinį gyvenimą - bendrauju ne tik su giminėmis bet ir su draugais, turiu pomėgių, hobių, laisvalaikį ne tik su šeima. Savo gyvenime dažnai girdžiu žodį „integracija“. Jis labai populiarus. Gal dėl to, kad gražiai skamba? Tačiau aš nesuprantu jo prasmės. Deja, nematau jo naudos.

Aš nesu labai protingas, bet aš per 12 metų baigiau mokyklą. Tiesa, specialiąją. Bet jei aš galiu per 12 metų baigti mokyklą, o per 30 metų neišmokome bendrauti ir priimti kitokio žmogaus, tai gal kažką darome ne taip?

Kartais jaučiuosi, kaip zoologijos sode. Deja, tada esu tas, į kurį žiūrima per tvorą. Kodėl per tvorą? Nes žmonės manęs bijo. Nesitiki sutikti gatvėje, teatre, koncerte. Tačiau sutinka. Ir ką aš darau? Man tai eilinis žmogus. Aš pasisveikinu. Paklausiu, kaip sekasi. O ką daro jie? Sutrinka.

Būna, kad nusisuka. Todėl jaučiuosi gyvūnu, kurio bijo. Tačiau nesakau, kad integracija yra blogai. Bet mes ne taip stengiamės integruotis. Kartą buvau įstaigoje, kurioje miela moteriškė atėjo specialiai su manimi pasisveikinti, kol darbuotoja pildė kažkokį prašymą. Buvo labai malonu. Tačiau pasidarė labai nemalonu, kai išgirdau mieląją moteriškę sakant darbuotojai, su kuria buvau, kad jai labai manęs gaila.

Man tikrai atsibodo, kad žmonės taip galvoja. Sakot, gal atrodau nuliūdęs? Tikrai ne, aš visada šypsausi. Moku būti ir rimtas, kai tikrai reikia. Tačiau, kažkodėl žmonės taip galvoja. Nusprendžia už mane. Tada buvau jaunesnis ir nepaneigiau to ką išgirdau. Tačiau aš niekada negalvojau, kad aš nelaimingas.

Tačiau, kažkodėl žmonės taip galvoja. Nusprendžia už mane. Tada buvau jaunesnis ir nepaneigiau to ką išgirdau. Tačiau aš niekada negalvojau, kad aš nelaimingas.

Aš turiu pasiūlymą, ką daryti kitaip. Tai jau vyksta. Mažais žingsneliais, bet tai puiki pradžia. Kartą su draugais buvau Vilniuje ir pietavome kavinėje, kurioje dirba žmonės, turintys negalią. Ir žmonės, kurie ateina ten yra tokie malonūs. Visi kalbasi, gerbia vienas kitą, nenusisuka, kai pasisveikini. Tai kodėl yra kitaip, kai aš nueinu į paprastą kavinę mieste?

Aš manau, kad kai žinai ko tikėtis, žmonės žino kaip elgtis. Aš juos puikiai suprantu. Aš dažnai pakliūvu į tokias situacijas, kai elgesio normas suprantu ne iš karto. Tačiau kai turiu laiko pasirengti situacijai - aš laimėtojas.

Tad belieka pagalvoti, ką aš galiu dėl to padaryti. O aš galiu! Ir kiekvienas mūsų gali!

„Solidarumo kavinė“ buvo mano mintis. Taip, aš su komanda dabar dirbame kavinėje, kurią patys sukūrėme. Tiesa, mums padėjo. Kavinė yra Jaunuolių dienos centre, Panevėžyje, kurį aš kasdien lankau. O ją finansavo Europos Solidarumo Korpusas. Tačiau mintis buvo mano. Todėl labai ja didžiuojuosi.

Norint patekti į kavinę, reikia užlipti 83 laiptelius. Skaičiavau. Net tris kartus. Tai ne visada patogu. Ypatingai, kai karšta. Tačiau mes kiekvienam juos įveikusiam padėkojame, kad laiptų pakopos netrukdo būti solidariam.

Kodėl tai taip svarbu? Žmonės ateina PAS MUS. Ne į mus pasižiūrėti, pabendrauti su savo draugu ar ramiai pabūti. Bet žmonės ateina išgerti kavos ir jie žino, kad bendraus su kitokiais žmonėmis. Gal miesto kavinėje jie ir nebūtų tokie malonūs, bet kai ateini į svečius, juk esi mandagus, tiesa?

Kol kas kavinėje svečių laukiame tik du kartu per savaitę. O penktadieniais išeiname į Panevėžio miesto centrą, kur daliname tą pačią kavą arba limonadą, jei būna karšta. Tačiau aš matau skirtumą. Žmonėms nepatinka netikėtumai. Daug smagiau būna, kai svečių sulaukiame savo kavinėje. Tada jie būna mažiau nustebę.

Per kelis mėnesius kai mūsų kavinė dirba, sulaukėme labai įvairių žmonių. Smagu, kad kai kurie grįžta dar kartą, bet jau su savo draugais. Malonu bendrauti vėl. Štai tada aš jaučiuosi pilnavertis. Nebesijaučiu kitoks. Esu svarbus - juk pas mane ateina svečiai. Ir žmonės nebebijo su manimi kalbėtis. Aš jiems nebeatrodau kitoks.

Ar trisdešimt metų yra per trumpas laikas integracijai? Aš jaučiuosi daugiau nuveikęs per kelis mėnesius, nei visa Lietuva per 30-metį.

tags: #tikros #istorijos #apie #neigaliuosius