Muzika skamba Žemėje jau labai seniai, matyt, tiek, kiek gyvena žmogus. Ji buvo įvairiuose ritualuose ir šventėse.
Trys mūzos: Erato, Melpomenė ir Polihimnija
Antikos Muzika ir Menas
Antika - tai graikų bei romėnų istorijos laikotarpis, buvęs nuo 1250 m. pr. Kr. iki 476 m. (Vakarų Romos imperijos žlugimo). Antikos menas darė įtaką visos Europos menui. Senovės Graikijoje neegzistavo muzikos kaip atskiro meno supratimas. Senovės Graikijoje mūzų menas reiškė kartu ir poeziją, ir muziką.
Apie muzikos atsiradimą ir galią daug žinių yra senovės graikų mituose. Apolonas buvo laikomas poezijos ir muzikos globėju, mūzų valdovu. Jis vaizduojamas su lyra ar kitara rankose.
Senovės Graikijoje muzika buvo vienbalsė, dainuojama unisonu, dažnai su instrumentų pritarimu. Deja, bet negalime atkurti senovės graikų muzikos skambesio, nes senovės graikų muzikiniai raštai nėra iki galo iššifruoti. Apie senovės graikų muziką daugiausia žinome iš senovės teoretikų darbų ir muzikuojančių muzikų atvaizdų.
Taip pat skaitykite: Švietimas Lietuvoje: specialieji poreikiai
Svarbiausi senovės graikų muzikos instrumentai daugiausia buvo naudojami dainoms ir giesmėms pritarti. Tai styginiai gnaibomieji instrumentai - kitara, lyra, arfa. V a. pr. Kr. svarbiausiu dalyku buvo laikomas muzikos ir šokio derinys.
Muzikos teorija senovės Graikijoje taip pat buvo siejama su dangaus kūnais. Buvo manoma, kad planetos skrieja darniai ir skamba (senovės graikai manė, kad kūnai negali judėti be garso). Tad judėdami jie turėtų skleisti darnią muziką. Ši muzika buvo vadinama sferų harmonija. Muzika senovės Graikijoje buvo naudojama ir jaunimui auklėti.
Apolonas su kitara
Devynios Mūzos
Devynios mūzos senovės graikų mitologijoje buvo deivės, kurios įkvėpdavo filosofus, menininkus ir kitus asmenis, kuriems reikėdavo įkvėpimo. Šios mitinės moterys buvo vadinamos mūzomis - graikišku žodžiu, reiškiančiu troškimą ir norą. Žodis muziejus taip pat yra kilęs iš žodžio mūzos. Visi senovės rašytojai kreipdavosi į mūzas, prieš pradėdami darbą. Homeras paprašė mūzų padėti įdomiai ir įtikinamai papasakoti „Iliadą“ ir „Odisėją“. Nuo tada mūzos laikomos įkvėpimo ir meno sinonimu.
Štai devynios mūzos ir jų sritys:
Taip pat skaitykite: Psichikos ligos ir moterys
- Klėja: istorijos ir gitaros mūza. Senovėje istorija buvo vadinama Klėjos vardu, senovės graikų kalba „kleos“ reiškia didvyriškus veiksmus.
- Euterpė: išrado keletą muzikos instrumentų, įskaitant dvigubą fleitą ir dialektiką.
- Talija: komedijos globėja. Ji išrado komediją, geometriją, architektūros mokslą ir agrokultūrą. Taip pat buvo simpoziumų globėja.
- Melpomenė: tragedijos globėja. Ji išrado tragediją, retorinę kalbą ir melodiją.
- Terpsichorė: šokių globėja; ji išrado šokius, arfą ir išsilavinimą. Ji buvo pavadinama Terpsichore, nes ji mėgo šokti („Terpo“ reiškia linksmas).
- Erata: meilės ir meilės poezijos, taip pat vedybų globėja. Jos vardas yra kilęs iš graikų kalbos žodžio „Eros“, kuris nurodo įsimylėjimo jausmą.
- Polimnija: dieviškųjų himnų ir iškalbos meno mūza, išradusi geometriją ir gramatiką.
- Uranija: dangaus objektų ir žvaigždžių globėja. Ji išrado astronomiją.
- Kaliopė: vyriausioji ir išmintingiausioji iš mūzų. Ji lydėdavo karalius ir princus, kad paskatintų teisingumą ir ramybę. Ji buvo herojinių poemų ir retorinio meno globėja.
| Mūza | Globos sritis |
|---|---|
| Klėja | Istorija |
| Euterpė | Muzika |
| Talija | Komedija |
| Melpomenė | Tragedija |
| Terpsichorė | Šokiai |
| Erata | Meilės poezija |
| Polimnija | Himnai ir iškalba |
| Uranija | Astronomija |
| Kaliopė | Herojinės poemos ir retorika |
Šv. Cecilija - Muzikos Globėja
Šv. Cecilija, viena iš ankstyvųjų krikščionybės amžių kankinių, mirusi apie 229 metus. Jos atvaizdai tarsi sujungia dvi baroko epochos meno ašis − muziką ir dailę. Gyvendama vis dar pagoniškoje Romoje tarp ankstyvųjų imperijos krikščionių ir negalėdama savo tikėjimo liudyti laisvai, Cecilija vis dėlto liko ištikima savo įsitikinimams, bandė išlaikyti moralės normas ir jas perteikti kitiems, atversti savo aplinkos žmones į krikščionybę.
Pasakojama, kad Cecilija savo vestuvių dieną giedojo prašydama Dievo užtarimo savo siekiui po vedybų išlikti tyrai tiek siela, tiek kūnu. Muzika tapo prašymo forma, tarpininke tarp dangaus ir žemės - tuo, kas tyra, išjausta ir nesugadinta. Šventosios atributas - portatyviniai vargonai.
Šv. Cecilija, Simon Vouet paveikslas
Simonas Vuė (1590-1649) nutapė šv. Cecilijos atvaizdą apie 1626 metus. Vuė buvo ryškiai žibėjusi žvaigždė tiek Romoje, tiek Paryžiuje. Cecilija, kurią matome paveiksle yra ir Virginija Veci (Virginia Vezzi), kuri buvo dailininko žmona bei paveikslų modelis. Virginija buvo ne tik garsi to meto Romos gražuolė, mūza, bet ir dailininkė.
Taip pat skaitykite: Profesinė reabilitacija Lietuvoje