Tarpukario Lietuva, atkūrusi nepriklausomybę po Pirmojo pasaulinio karo, susidūrė su daugybe iššūkių, susijusių su gyventojų skaičiaus mažėjimu, tautinės sudėties pokyčiais ir socialine stratifikacija. Šiame straipsnyje apžvelgsime, kaip formavosi ir keitėsi socialinės grupės tarpukario Lietuvoje, kokie demografiniai ir ekonominiai procesai tai lėmė, ir kokią įtaką tai turėjo to meto visuomenei.
Tarpukario Lietuvos teritorija
Demografiniai pokyčiai ir tautinė sudėtis
Pirmasis pasaulinis karas smarkiai paveikė Lietuvos ūkį ir demografinę situaciją. Sumažėjo gyventojų skaičius, pasikeitė tautinė sudėtis. Iš Lietuvos pasitraukė daug rusų - kariškių, administracijos tarnautojų, inteligentų - iš kurių sugrįžo tik nedaugelis. Nebegrįžo ir beveik pusė Rusijos imperijos karinės vadovybės iškeldintų žydų.
1914 m. žydai sudarė apie 14 proc. Lietuvos gyventojų, o 1923 m. surašymo duomenimis - 7,6 proc., 1935 m. apskaičiavimu - 7,15 proc. Žydų taip Lietuvos Respublikos gyventojų mažėjimą lėmė palyginti nedidelis jų gimstamumas ir emigracija. Norinčių emigruoti žydų buvo daug, bet tarpukariu, ypatingai prisidėjus didžiajai ekonomikos krizei, JAV ir Kanada beveik liovėsi įsileisti imigrantus. Anglai labai ribojo žydų imigraciją į Palestiną, kur steigėsi jų tautinis židinys, būsimoji Izraelio valstybė. Vokiečių skaičius žymiai išaugo prijungus Klaipėdos kraštą. 1935 m. duomenimis, vokiečiai sudarė 4,1 proc. Lietuvos Respublikos gyventojų.
Gana gausi buvo lenkų tautinė bendruomenė, bet dėl jų skaičiaus iki šiol tebesiginčijama. Mat dauguma kalbančių lenkiškai buvo lietuvių kilmės, dalis jų neturėjo apibrėžtos tautinės savimonės, paklausti apie tautybę atsakydavo esantys „katalikai“. Tokie neturtingi mažaraščiai valstiečiai galėjo įgyti tiek lietuvišką, tiek lenkišką savimonę. Lietuvos valdžia rūpinosi sugrąžinti juos lietuvybei. 1923 m. surašymo duomenimis, lenkai sudarė 3,2 proc., bet lenkiškai kalbančių buvo daugiau. Tai rodė balsų, 3-iąjį dešimtmetį Seimo ir savivaldybių rinkimuose atiduotų už lenkų sąrašus, procentas, kuris daugiau kaip du kartus viršijo oficialiai pripažintą lenkų gyventojų dalį. Ir Lenkijoje tarpukario metais gyventojų surašymai visada „rasdavo“ mažiau lietuvių, negu jų buvo iš tikrųjų.
Taip pat skaitykite: Socialinė rūpyba tarpukario Lietuvoje: Barkauskaitės įžvalgos
Absoliučią šalies gyventojų daugumą sudarė lietuviai. 1923 m. surašymo duomenimis, jų buvo 84,2 proc., o 1935 m. (su Klaipėdos kraštu) - 80,6 proc. Bet Lietuvos teritorijoje gyveno ir kitų tautinių bendruomenių, tada vadintų tautinėmis mažumomis. Tokiomis buvo žydai, lenkai, vokiečiai, rusai, latviai, baltarusiai, labai negausūs karaimai ir totoriai.
Visos tautinės mažumos, išskyrus karaimus ir totorius, turėjo savas privačias pradines ir vidurines mokyklas, kurios paprastai gaudavo pašalpas iš valstybės biudžeto, jų baigimo atestatai buvo pripažįstami lygiaverčiai valstybinių mokyklų atestatams. Tautinės mažumos, iš kurių tik lenkai buvo katalikai, Nepriklausomoje Lietuvoje turėjo visišką tikėjimo laisvę.
Laikinoji sostinė Kaunas nuo Aleksoto
Socialinė stratifikacija
Lietuvos Respublikos visuomenė buvo demokratiška ta prasme, kad nebeegzistavo jokių luominių privilegijų, visų tautybių bei religijų gyventojai, vyrai ir moterys pagal konstituciją ir kitus įstatymus turėjo lygias pilietines teises. Moterys jau pirmuosiuose visuotiniuose - Steigiamojo Seimo rinkimuose naudojosi visiška balsavimo teise, t. y. Beveik visa lietuvių inteligentija, politinių srovių lyderiai, buvo kilę iš kaimo. Visų trijų Nepriklausomos Lietuvos Prezidentų - A. Smetonos, A. Stulginskio, K. Griniaus - tėvai buvo valstiečiai.
Nepriklausomybės laikotarpiu Lietuvos gyventojų kaimiečių dalis sumažėjo nežymiai, bet pasikeitė jų socialinė sudėtis. Vykdant žemės reformą sklypus gavo dešimtys tūkstančių bežemių ir mažažemių, t. y. Miestiečių socialinės ir tautinės sudėties kaita Lietuvos Respublikoje glaudžiai siejosi. Lietuvai esant Rusijos imperijos valdžioje, administracijos valdininkai ir tarnautojai buvo rusai. 1915 m. Lietuvą užėmus Vokietijos armijai jie beveik visi išvyko iš šalies. Nepriklausomos valstybės administracijoje daugiausiai dirbo lietuvių, kitų tautybių tarnautojų- labai mažai.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Miestuose taip pat smarkiai pagausėjo inteligentijos, mat buvo plečiama švietimo sistema, steigiamos vidurinės bei aukštosios mokyklos ir gydymo įstaigų tinklas. Mokytojai ir aukštųjų mokyklų dėstytojai daugiausiai buvo lietuviai, medikų ir advokatų didžiuma - žydai. Pastarieji tradiciškai vyravo amatų ir prekybos srityse, daugėjo ir užsiimančių šiais verslais lietuvių. Plečiantis, nors ir lėtai, pramonės gamybai ir statyboms (daugiausiai laikinojoje sostinėje Kaune), daugėjo ir darbininkų.
Žydų bendruomenė
Išskirtinė padėtis tarp Lietuvos tautinių bendruomenių buvo žydų. Beveik visi jie gyveno miestuose ir miesteliuose, daugiausiai vertėsi prekyba ir amatais. Bet tarp jų buvo ir pramonininkų, bankininkų, inteligentiškų profesijų žmonių - gydytojų, inžinierių, advokatų, menininkų. Priklausantys šioms grupėms gyveno pasiturinčiai, bet daugelis smulkiųjų prekybininkų ir amatininkų skurdo.
Nepriklausomoje Lietuvoje žydai turėjo atskirą švietimo sistemą, kurią sudarė: pasaulietinės mokyklos su dėstomąja hebrajų kalba, religinės pakraipos dėstomąja hebrajų kalba, pasaulietinės mokyklos dėstomąja jidiš kalba. Didžiuma žydų pasaulietinių pradžios mokyklų buvo valstybinės, o vidurinės - tik privačios, bet jos gaudavo pašalpų iš Švietimo ministerijos, kuri daugeliui mokyklų padengdavo iki pusės jų išlaidų. 1933 m. Lietuvoje veikė 49 gimnazijos, iš jų 15 - žydų. Dalis žydų vaikų mokėsi lietuvių mokyklose ir jų daugėjo.
Veikė daug žydų kultūros, meno, sporto, labdaros draugijų, kurios išlaikydavo ligonines, senelių ir vaikų prieglaudas, teikdavo paramą vargingiausiems tautiečiams. Gausi buvo žydų spauda, laikraščiai ir žurnalai leidžiami jidiš, hebrajų, o 4-ajame dešimtmetyje jau ir lietuvių kalbomis. Politinės žydų organizacijos, daugiausiai įvairių pakraipų sionistui, turėjo veikimo laisvą. Ji nebuvo panaikinta, o tik ribojama Prezidento A. Smetonos autoritarinio valdymo laikmečiu. Lietuvių opozicinės partijos ir jų spauda tada buvo varžomos daug griežčiau. Pats A. Smetona visada pasisakydavo už draugišką lietuvių sugyvenimą su žydais, bendradarbiavimą statant nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Žydai buvo visiškai lojalūs Lietuvos Respublikai. Jų vyrai atlikdavo karo prievolę Lietuvos kariuomenėje, kur judėjų religijos kareivius aptarnavo Krašto apsaugos ministerijos rabinai, panašiai kaip katalikus kunigai kapelionai. Įtakingi žydų veikėjai suvaidino svarbų vaidmenį siekiant Lietuvos tarptautinio pripažinimo pirmaisiais nepriklausomybės metais, parėmė Lietuvą ginčijantis su Lenkija dėl Vilniaus. Tiesa, žydų bendruomenės suartėjimas su lietuviais vyko labai lėtai.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Ekonominė padėtis ir socialinė politika
Lietuva buvo tipiškas žemės ūkio kraštas, ką akivaizdžiai teberodė miesto ir kaimo gyventojų santykis. Nepriklausomoje Lietuvoje gana sparčiai plėtojosi didesnieji miestai, pirmiausia Kaunas, tačiau bendras miestų gyventojų skaičius padidėjo nežymiai. 1939 m. miestiečiai sudarė tik daugiau kaip penktadalį šalies gyventojų.
Vienas iš modernėjimo veiksnių buvo žemės reforma, beveik panaikinusi dvarininkų žemėvaldą. 1919 m. Lietuvoje bajorų kilmės dvarininkams priklausė apie 26,2 proc. visos žemės, 1939 m. - jau tik truputį daugiau nei 1 proc. Sumažėjimą lėmė ne vien žemės reformos vykdymas - dalį savo valdų dvarininkai išpardavė. Mat Pirmojo pasaulinio karo metais dvarininkų ūkiai nukentėjo labiau nei valstiečių. Didžiumai dvarininkų nepriklausomoje Lietuvoje ūkininkauti sekėsi prastai. Įklimpę į skolas, jie parduodavo ir tą žemę, kuri buvo palikta jiems įgyvendinant reformą. Tarpukariu bajorų kilmės dvarininkija visiškai prarado savo ankstesnį svarbų vaidmenį šalies ūkiniame ir visuomeniniame gyvenime.
1924-1937 m. Nepriklausomoje Lietuvoje esminga žemės reforma vis dėlto neaprūpino pakankamu žemės kiekiu daugelio mažažemių ir bežemių. Lėtai besiplėtojanti pramonė ir miestai galėjo suteikti pragyvenimo šaltinį tik mažumai šių bedalių. Ne visiems užtekdavo darbo samdiniais pas turtingesnius ūkininkus, be to, atlyginimas čia būdavo menkas. Todėl nemažai kaimiečių vykdavo sezoniniams žemės ūkio darbams į Latviją ir Vokietiją, o ligi pasaulinės didžiosios ekonominės krizės - emigracijon įtolimas užjūrio šalis. Kadangi į JAV dėl ten įvestą apribojimų sugebėdavo patekti tik nedaugelis, tai lietuvių emigracijos srautas nukrypo į Pietų Amerikos šalis - Braziliją, Argentiną, Urugvajų.
Nuo 3-iojo dešimtmečio pabaigos buvo sukurti socialinės rūpybos pagrindai: ligonių kasos ir nelaimingų atsitikimų draudimas. Tačiau ligonių kasų įstatymas nebuvo taikomas žemės ūkio darbininkams, o privataus sektoriaus darbininkams ir tarnautojams neegzistavo nei privalomos pensijos, nei draudimas nedarbo atvejais. Socialinės rūpybos sistema Lietuvoje buvo nepakankama. Sunkiai vertėsi ir dalis amatininkų, prekybininkų, kurių didžiumą sudarė žydai.
Valstybės tarnautojai, pirmiausia aukštieji valdininkai ir karininkai, gaudavo didelius atlyginimus. Pvz., kariuomenės pulkininko mėnesio alga 4-ąjį dešimtmetį siekė 750 Lt, o samdiniui vyrui kaime nustatyta minimali metų alga - tik 350 Lt. Tačiau valdininkų buvo nedaug. Vis dėlto socialiniai prieštaravimai Nepriklausomoje Lietuvoje buvo gana akivaizdūs.
Kasdienis Lietuvos žmonių gyvenimas nepriklausomybės metais žymiai pasuko teigiama linkme. Butų sąlygos pagerėjo tiek miestuose, tiek kaimuose. Kaune nemažai pastatyta moderniai įrengtų daugiabučių ir vienabučių gyvenamųjų namų, kokių anksčiau Lietuvoje išvis nebuvo. Tiesa, juos sau statėsi arba butus nuomavosi vien pasiturintys žmonės. Kito ir žmonių mityba, nors labiau mieste negu kaime. Daugiau imta vartoti kokybiškų “Maisto“ ir „Pienocentro“ įmonių mėsos bei pieno gaminių, vietos gamybos cukraus. Vis daugiau žmonių rengdavosi drabužiais iš fabrikuose pagamintų audinių, o ne iš naminių milo ar drobės.
Kaimiečiai šventadieniais vis rečiau avėjo vyžomis ir naginėmis, stengėsi pasisiūti ar nusipirkti odinius batus. Daugėjo vyrų ir moterų, įsigijusių dviračius, bet lengvasis automobilis tebeliko retenybe. Miestuose, pirmiausia Kaune, buvo išplėstas telefono tinklas. Raštingumo ir laikraščių skaitomumo plėtra sudarė palankias sąlygas higienos ir medicinos žinioms ir namų ūkio naujovėms skleisti. Išplito lietuviškų knygų leidyba, tačiau dėl jų brangumo valstiečiai, darbininkai ir smulkieji tarnautojai knygų pirkdavo labai nedaug. Įprasta pramoga tapo filmų žiūrėjimas kino teatruose, kuriuos visuose miestuose ir kai kuriuose miesteliuose įrengė privatūs savininkai. Smarkiai pagerėjo susisiekimas. Keleiviai buvo vežami jau ne vien geležinkeliais ir garlaiviais. Kauną su daugeliu apskričių centrų jungė autobusų linijos.
Gyventojų skaičiaus pokyčiai Lietuvoje 1920-1939 m.
| Metai | Gyventojų skaičius | Pokytis (%) |
|---|---|---|
| 1920 | ~2,000,000 | - |
| 1939 | ~2,700,000 | +22% |
Apibendrinant, tarpukario Lietuva išgyveno sudėtingą, bet kartu ir reikšmingą laikotarpį. Demografiniai pokyčiai, tautinės įvairovės iššūkiai, socialinė stratifikacija ir ekonominės permainos formavo to meto visuomenę. Žemės reforma, pramonės plėtra ir socialinės politikos iniciatyvos turėjo įtakos įvairių socialinių grupių gyvenimui, nors ir ne visada vienodai sėkmingai.
tags: #tarpukario #socialines #grupes