Vilniaus savivaldybė pirmoji Lietuvoje pradėjo įgyvendinti vaikų globos namų reformą. Vienas iš sostinės globos namų pertvarkos tikslų - išformuoti institucinius vaikų globos namus.
Jau perorganizuoti „Minties“ ir „Žolyno“ vaikų globos namai, o didžioji dauguma jų auklėtinių apgyvendinti bendruomenėse nedidelėmis šeimynomis. Iš didelių institucinių vaikų globos namų į šiuolaikiškus butus ar namus persikėlė gyventi jau ketvirtadalis visų be tėvų globos likusių sostinės vaikų.
Daugiau kaip 30 „Žolyno“ ir „Minties“ vaikų namų globotinių kartu su socialiniais darbuotojais jau gyvena butuose ar name po 7-8 vaikus, netrukus į naują būstą išsikels dar viena 7 vaikų šeimyna - tuomet net ketvirtadalis visų be globos likusių vaikų gyvens savarankiškesnį gyvenimą šeimai artimoje aplinkoje.
Vilnius pirmasis Lietuvoje dar 2015 m. ėmėsi vaikų globos pertvarkos ir iki 2019 m. siekė uždaryti visus sostinės vaikų ir kūdikių globos namus. Sostinėje jau išformuoti „Minties“ ir „Žolyno“ vaikų globos namai, o 57 šių namų vaikai gyvena šeimai artimoje aplinkoje - šeimynose - po 7-9 vaikus.
Vilniuje bus pertvarkomos dar trys vaikų globos įstaigos: socialinės globos namai „Gilė“, sutrikusio vystymosi kūdikių namai ir Minties vaikų socialinės globos namai.
Taip pat skaitykite: Globos namų situacija Lietuvoje: analizė
Šiuo metu Vilniuje yra 1 087 be tėvų globos likusių vaikų, tačiau net trečdalis jų - 693 - gyvena šeimoje, kiti - institucinėje globoje. Net 15-oje socialinių globėjų šeimose globojami 26 vaikai.
Vilniaus miesto socialinių įstaigų pertvarka pradėta planuoti 2012 m., tačiau realūs darbai - pirmiausia, Vilniaus Žolyno vaikų socialinės globos namų reorganizacija - prasidėjo po metų, savivaldybei skyrus butus.
Išformuotų vaikų namų pastatus savivaldybė efektyviai panaudos vaikų lopšeliams-darželiams įkurti. Dviejuose dar nereorganizuotuose vaikų namuose - „Gilėje“ ir Antakalnyje - šiuo metu gyvena 81 vaikas.
Įvaikinimo Skatinimas ir Globėjų Rengimas
Didėja ir įsivaikinančių bei į globą vaikus priimančių šeimų - pernai įvaikinti 28 vilniečiai vaikai ir 28 vaikus iš kitų miestų globos namų įvaikino vilniečių šeimos.
Vilniuje vis daugiau šeimų žengia kilnų žingsnį ir įsivaikina mažylius - 2016 metais Vilniuje įvaikinti ir vilniečių šeimų iš kitų miestų įvaikinti - 56 vaikai, 2015 m. - 44, 2014 - 38. Į globą šeimoje priimtų vaikų per 2015 metus - 114, per 2016 - 91, o 2016 metų pabaigoje iš viso šeimose buvo globojami 678 vilniečiai vaikai.
Taip pat skaitykite: Kineziterapija vaikams LSMU
Tikimasi, kad šįmet įsivaikinančių ir į globą priimančių šeimų bus dar daugiau, kadangi auga asmenų prašymų, norinčių tapti įtėviais, skaičius - pernai jų gauta 86, arba beveik trigubai daugiau nei prieš ketverius metus. Didėja ir parengtų globėjų bei įtėvių skaičius - praėjusiais metais jų parengta 131, t.y. 37 proc.
Sostinėje atsiranda vis daugiau įtėvių bei globėjų - per 2015 m. jų buvo 83, o nuo 2016 iki dabar net dvigubai daugiau - 217. Per šiuos metus jų planuojame parengti dar iki 160. 2017 m. sausio - gegužės mėn.
Vilniuje šiais metais pradėjo veikti keturios Globėjų tarnybos - VšĮ „Žiburio labdaros ir paramos fondas“, VšĮ „Pagalbos paaugliams iniciatyva“, labdaros paramos fondas „SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugija“, VšĮ „SOTAS“ - kurios teikia socialines, psichologines paslaugas vaikų globėjams, įtėviams, taip pat ruošia būsimus globėjus, įtėvius ir plačiau viešina informaciją apie įvaikinimą, vaikų globą.
Globos ekspertė Rugilė Ladauskienė atsiųstame pranešime sutinka, kad kasmet vis daugiau ir daugiau asmenų bei šeimų nusprendžia tapti globėjais ar įtėviais. Nepaisant to, iki šiol jų labai trūksta - apie 1,5 tūkst. įvairaus amžiaus šalies vaikų kasmet lieka globos institucijų priežiūroje.
Vaikų globos sistemos pertvarkai sostinės savivaldybė savo biudžete šįmet numato skirti net 1,5 mln. Vilniuje šiuo metu skiria beveik 1 mln. daugiau lėšų nei praėjusiais metais - iš viso 1,5 mln.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Penkerių metų globos sistemos pertvarkai įgyvendinti prireiks ne tik savivaldybės, bet ir valstybės, bei Europos Sąjungos lėšų. Skaičiuojama - apie 50 mln.
Arnoldas ir Jo Globėja
„Arnoldas yra visiškai aklas ir serga cerebriniu paralyžiumi. Kai ėmiausi jį globoti, jam buvo 16 metų. Jis gyveno Vilniaus Minties vaikų socialinės globos namuose. Mus supažindino mano dukra…“ - sako psichologė Eglė Čerkauskienė, maloniai sutikusi mus priimti savo namuose ir papasakoti apie savo šeimą.
Lietuviškoji statistika teigia, jog mes, lietuviai, vengiame įsivaikinti ar globoti neįgalius vaikus, o ką jau bekalbėti apie paauglius. Tačiau mano pašnekovė, atvėrusi savo šeimos duris neįgaliam jaunuoliui ir besirengianti globoti dar vieną, šią nuostatą griauna.
Arnoldui žiemą suėjo 18 metų, tad dabar jau nebesu jo globėja. Teismui priėmus sprendimą tapau jo rūpintoja. Rūpintoju galima tapti keliais atvejais: jei asmuo neveiksnus, jei asmuo yra riboto veiksnumo ir jei asmuo turi sunkią negalią.
Arnoldas yra nuostabus vaikinas, jis domisi muzika, turi susikūręs savo radijo stotį, lanko didžėjų kursus. Visą gyvenimą jis svajojo būti didžėjumi, o kai apsigyveno pas mane, atsirado ši galimybė, kai pamačiau skelbimą apie didžėjų kursus.
Visi Arnoldo broliai ir seserys yra arba įvaikinti, arba auga globos namuose. Jis turi brolį dvynį Martyną, kuris gyvena Vilniuje. Martynas irgi gimė aklas.
Abu broliai buvo įsitikinę, kad mama jų atsižadėjo. Tačiau išstudijavusi teismo dokumentus aš jiems pasakiau: „Mama jūsų neatsisakė, ji kovojo dėl jūsų, tačiau jai nepavyko…“
Nemalonu, kai sakoma, kad vaikus imame globoti dėl pinigų. Suprantu, jog kiekvienas turime savo tiesą, kiekvienas vertiname pagal savo patirtį. Manęs asmeniškai toks požiūris neskaudina, nes aš žinau, kad įsileidžiu į savo namus tokį žmogų, kurį myliu ir prie kurio prisirišu. O mano atvejis išskirtinis, nes Arnoldas jau pilnametis, tad manęs kaip rūpintojos niekas nebeapkaltins, kad aš pinigaujuosi.
Kartu su mumis gyvena šuniukas Julius, kuris yra didelis Arnoldo draugas, atbėga ir glaustosi prie jo. Kai Arnoldas pas mus apsilankė pirmą kartą, jį pasitiko dvi mūsų kalytės. Viena jų, Nida, labai atsargiai jį pauostė. Matyt, jai pasirodė, kad reikia Arnoldą saugoti ir globoti. Ir būtent to kontakto metu Arnoldas nustojo bijoti šunų. O iki tol jis paniškai jų bijojo.
Noriu dar vieną septyniolikos metų aklą jaunuolį globoti, noriu, kad jis įsitvirtintų gyvenime.
Statistika
Iki 2020 m. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, institucijoje globojamų vaikų skaičius kiekvienais metais mažėja vos keliais procentais - 2013 m. vaikų globos namuose buvo globojami 4368 vaikai, 2014 m. - 4086 (6,9 proc. mažiau nei ankstesniais metais), 2015 m. 3868 vaikai (5,6 proc.
Lietuva yra įsipareigojusi vykdyti reformas, pagal kurias iki 2020 m. institucinė vaikų globa bus panaikinta, tačiau neaišku, kaip pavyks per trejus metus rasti namus beveik 4 tūkst.
Šiuo metu Lietuvoje veikia 95 vaikų globos įstaigos. Jose gyvena apie 10 tūkst.
Lietuvoje be tėvų globos auga 9 116 vaikų. Daugiau kaip 2 000 vaikų kasmet lieka be tėvų, o į vaikų globos namus kasdien patenka 3-4 vaikai. Apie 60 proc. Lietuvos vaikų yra globojami šeimose, 35 proc. - globos namuose ir 5 proc.
| Metai | Vaikų globos namuose |
|---|---|
| 2013 | 4368 |
| 2014 | 4086 |
| 2015 | 3868 |
Nepaisant to, iki šiol jų labai trūksta - apie 1,5 tūkst. įvairaus amžiaus šalies vaikų kasmet lieka globos institucijų priežiūroje.
Mitai ir Baimės
Viena iš pagrindinių šios probleminės situacijos priežasčių, anot specialistės, yra visuomenėje iki šiol tvyrančios baimės ir mitai, priverčiantys dvejoti net ir tuos, kurių širdyje šis kilnus tikslas bręsta jau ilgą laiką.
Norą padėti namų netekusiems vaikams išreiškę žmonės gali rinktis skirtingas globos formas arba įvaikinimą. Laikinosios globos atveju vaikai naujuose namuose apsigyvena tik trumpam laikotarpiui, kol gali grįžti į savo biologinę šeimą. Įprastai - iki vienerių metų. Tuo metu nuolatiniai globėjai ir įtėviai namais bei meile su vaikais dalinasi iki pat pilnametystės ir ilgiau.
„Galime išskirti dvi pagrindines baimių ir mitų grupes, apipynusias vaikų globos ir įvaikinimo procesus. Pirma, tai mitai, susiję su valstybės keliamais reikalavimais globėjams ir įtėviams. Iš tiesų, griežtų reikalavimų yra kur kas mažiau, nei dauguma svarstančių apie globą ar įvaikinimą įsivaizduoja. Antra nepagrįstų baimių kategorija yra susijusi su tolimesniu globos ar įvaikinimo procesu - santykio su vaiku užmezgimu. Būsimi globėjai ir įtėviai nerimauja, kad į naujuosius namus vaikas atkeliauja jau su savo istorija.
Pagrindiniai mitai - nuosavas būstas, aukštos pajamos ir santuoka Vaikų globos ir įvaikinimo ekspertė išskiria, kad vieni dažniausiai girdimų mitų yra susiję su nepagrįstai dideliais reikalavimais, keliamais norintiems tapti vaikų globėjais ar įtėviais. Pavyzdžiui, nuosavo būsto poreikis.
„Iki šiol visuomenėje sklando mitas, kad norint tapti globėju ar įtėviu, reikalingas nuosavas būstas, o vaikui privalomas atskiras kambarys. Iš tiesų tokių reikalavimų neapibrėžia joks teisės aktas. Kiekvienu atveju vertinamos konkrečios šeimos gyvenimo sąlygos ir galimybė vaikui sukurti privačią erdvę. Sąlygų tinkamumui įtakos gali turėti šeimos pageidavimas dėl vaikų skaičiaus, amžiaus, lyties, globėjo šeimos sudėtis ir kiti aspektai, tad išankstinių, aiškiai nubrėžtų reikalavimų tikrai nėra, o juo labiau dėl būsto nuosavybės“, - teigia vaikų globos ir įvaikinimo ekspertė.
Taip pat dažnai galvojama, kad norint globoti ar įsivaikinti reikia turėti dideles mėnesines pajamas. Anot specialistės, žmonės dažnai mano, kad uždirbant minimalų atlyginimą, įsivaikinti galimybės nėra.
„Vėlgi, kaip ir dėl būsto, teisės aktai nenurodo, kokios šeimos pajamos turi būti norint įsivaikinti ar tapti globėju. Kiekviena situacija vertinama individualiai: kokie šeimos finansiniai poreikiai bei įpročiai buvo iki šiol ir kaip šeima geba planuoti savo išlaidas“, - atskleidžia specialistė.
Kitas visuomenėje tvyrantis mitas yra susijęs su šeimynine padėtimi. Vaikų globos ir įvaikinimo specialistė pažymi, kad dauguma žmonių įsitikinę, jog globėjais ar įtėviais gali tapti tik susituokusios poros.
„Globėjai gali būti vieniši, vedę ar gyvenantys partnerystėje. Jeigu šeima gausi, pirmiausia reikia pasirūpinti, kad jaunam žmogui būtų pakankamai vietos namuose. Kiekvienas šeimos narys, vyresnis nei 16 metų, globai turi raštiškai sutikti. Visa šeima turi dalyvauti įsivertinimo procese, o vėliau jūs būsite kviečiamas įsitraukti ir į globojančių šeimų bendruomenę savo mieste, priimti globos centro siūlomą pagalbą“, - sako R. Ladauskienė.
Visgi, lyginant su kitomis pasaulio šalimis, Lietuvoje pasirengimo globai ar įvaikinimui procesas dažniausiai yra vienas trumpiausių ir trunka ilgiausiai iki 6 mėnesių.
„Dar vienas mitas yra susijęs su finansine parama įtėviams. Neretai pasigirsta teiginių, kad finansinę paramą ir papildomas nemokamas paslaugas gauna tik globėjai, o vaiką įsivaikinus parama nepriklauso. Iš tiesų situacija yra visai kitokia. Nuo 2018 metų įsivaikinusios šeimos, nepriklausomai nuo vaikų amžiaus, turi teisę išeiti 24 mėnesių trukmės vaiko auginimo atostogų bei gauti išmokas pagal ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą arba 24 mėnesių laikotarpiu gauti 320 eurų išmoką. Taip pat įtėviai savo iniciatyva gali kreiptis į jų gyvenamoje vietoje veikiantį globos centrą, kuriame gali gauti nemokamas globos koordinatoriaus, psichologo bei kitų specialistų paslaugas“, - teigia specialistė.
Labai svarbi globos ir įvaikinimo specialistų darbo dalis - padėti būsimiems įtėviams ir globėjams paneigti globos procesą lydinčias baimes. Pagrindinė jų - ar pavyks užmegzti tvirtą ryšį su vaiku?
„Dažnai šeimos nuogąstauja dėl būsimo globotinio genų. Pripažįstame, kad paveldėti genai yra svarbūs vaiko raidai, tačiau mūsų patirtis rodo, kad kur kas svarbiau yra akcentuoti aplinkos poveikio reikšmę vaiko gyvenime. Apie tai daug kalbame mokymų, skirtų būsimiems globėjams ir įtėviams, metu. Pažymime, kad net ir laukdami savo biologinių vaikų, nežinome, kokią genų kombinaciją jie paveldės, akcentuojame besąlygišką vaiko priėmimą, ryšio su juo kūrimą bei puoselėjimą“, - sako specialistė.
Neretais, R. Ladauskienės teigimu, įvaikinti ar globoti pasiruošusios šeimos nerimauja dėl vaiko ryšių su biologine šeima. Dažnai nuogąstaujama, kad vaikas neprisiriš, nemylės globėjų, sunku bus jį drausminti, jis bėgs, ieškos savo biologinės šeimos.
„Atrodytų paradoksalu, tačiau kuo mažiau globėjai nerimauja ir kuo pozityviau žiūri į vaiko biologinius tėvus, jų nesmerkia, nekaltina, vaikui apie juos kalba pozityviau, nesudaro situacijų, kuriose vaikas turi rinktis mylėti arba tik savo biologinius tėvus, arba tik globėjus, tuo vaiko globa būna sklandesnė, globėjo ir vaiko santykis artimesnis, grįstas pagarba, priėmimu ir palaikymu“, - pasakoja R. Ladauskienė.
Visgi realybėje nuogąstavimai, kad globojamas vaikas nepritaps prie naujos šeimos, labai greit išsisklaido - vaikai būna ištroškę meilės, žmogiškumo ir atjautos, o vos tik pajutę globėjų nuoširdumą, pradeda pasitikėti jais. Tokiu būdu, specialistės teigimu, pradeda megztis nauji, džiugių atradimų ir abipusio pažinimo kupini santykiai.
„Mes visi žinome apie nepelnytą ir labai neteisingą stigmą apie globos institucijose augančius paauglius. Taip, jie gali būti pikti, išsigandę ir prislėgti. Kartais gali būti nesąžiningi arba jiems gali sunkiau sektis mokykloje. Tačiau jie yra tik paaugliai, kuriems reikia mylinčio suaugusiojo, namų ir saugumo“, - sako R. Ladauskienė.
Santykių kūrimas su tėvų globos netekusiu vaiku, anot R. Ladauskienės, yra darbas, reikalaujantis ir pastangų, ir kantrybės.
„Ilgalaikė darbo praktika su globėjais rodo, kad nuoširdus investavimas į santykius duoda labai gerų rezultatų. Gera girdėti globėjus kalbant, kaip jų globojamas vaikas šeimoje pasijaučia saugus, susiranda draugų, atranda savo pomėgius, talentus. Globėjai jais didžiuojasi ir mato savo dedamo indėlio teigiamas pasekmės. Taip pat ir mes, dirbdami su globėjų ir įtėvių šeimomis matome, kaip rūpestis, žmogiška šiluma ir meilė keičia ne tik vaikų, bet jais besirūpinančių gyvenimus“, - sako R. Ladauskienė.
Vaikų globos ir įvaikinimo specialistė pažymi, kad nuo pat minties apie globą užsimezgimo iki vaiko šeimoje auginimo, globėjai ir įtėviai nebūna vieni. Baimes, dvejones ar iškilusius sunkumus įveikti padeda globos koordinatoriai, psichologai ir kiti specialistai.
Prieš tapdami globėjais ir įtėviais, visi pareiškėjai dalyvauja specialiuose mokymuose, kur išgirsta daug žinių apie tėvų rūpesčio netekusį vaiką, galimus jo savivertės, raidos, emocinio atsparumo pažeidimus. Mokymų dalyviai supažindinami su vaiko raidos sunkumų kompensavimu, vaiko raidos ypatumais skirtinguose amžiaus tarpsniuose. Mokymų metu patirtį turintys globėjai pasidalina savo globos patirtimi.