Tarptautinis įvaikinimas leidžia asmenims ar poroms įsivaikinti vaiką iš kitos šalies, o tam paprastai padeda agentūros, teisinės sistemos ir tarptautiniai susitarimai. Šis procesas yra griežtai reglamentuojamas siekiant užtikrinti vaiko gerovę ir apsaugoti juos nuo išnaudojimo.
Šalies pasirinkimas ir teisiniai skirtumai
Būsimieji įtėviai pirmiausia pasirenka šalį, iš kurios nori įsivaikinti vaiką. Šiam sprendimui įtakos turi tokie veiksniai kaip šalies įvaikinimo taisyklės, galimų įvaikinti vaikų prieinamumas ir atitinkamų šalių santykiai. Įvaikinimo įstatymai kilmės šalyje: kiekviena šalis turi savo tarptautinio įvaikinimo taisykles. Kai kuriose šalyse tarptautinis įvaikinimas leidžiamas palyginti lengvai, o kitose taikomi apribojimai arba tarptautinis įvaikinimas apskritai draudžiamas (pavyzdžiui, Rusijoje draudžiama įvaikinti JAV piliečius).
Hagos įvaikinimo konvencija: Daugelyje šalių laikomasi Hagos įvaikinimo konvencijos - tarptautinės sutarties, kurioje nustatyti tarptautinio įvaikinimo standartai. Šalys, kurios yra Hagos konvencijos narės, siekia užtikrinti, kad įvaikinimas būtų etiškas, orientuotas į vaiką ir kad būtų išvengta išnaudojimo. Šalys, kurios nėra Hagos konvencijos narės, gali taikyti kitokius teisinius standartus, tačiau procesas paprastai būna sudėtingesnis.
Tarptautinio įvaikinimo pagrindiniai etapai
Namų tyrimas ir tinkamumo nustatymas: Įtėviai turi atlikti licencijuotos agentūros atliktą namų tyrimą, kad būtų įvertintas jų tinkamumas įvaikinti vaiką. Šiame tyrime įvertinamas jų finansinis stabilumas, psichinė ir emocinė sveikata bei gebėjimas užtikrinti stabilią aplinką vaikui. Įtėvių priskyrimas vaikui: Nustačius tinkamumą, ieškoma vaiko, kuriam gali būti priskirti įtėviai. Tai gali užtrukti, priklausomai nuo šalies ir įvaikinimo laukiančių vaikų buvimo. Įtėviai paprastai gauna dokumentus su informacija apie vaiko sveikatą, kilmę ir teisinę padėtį.
Juridinis procesas ir kelionės: Įvaikinant vaiką iš užsienio, reikia orientuotis tiek įvaikinančios, tiek kilmės šalių teisinėje sistemoje. Daugelyje šalių reikalaujama, kad įvaikintojai keliautų į vaiko kilmės šalį ir užbaigtų įvaikinimo procesą. Tai gali apimti susitikimus teisme, susitikimus su socialiniais darbuotojais ir reikalingų dokumentų pildymą.
Taip pat skaitykite: Konvencijos iššūkiai Lietuvoje
Integravimo procesas: Baigus įvaikinimo procedūrą, įtėviai turi kreiptis dėl vizos arba pilietybės vaikui suteikimo, kad galėtų jį parsivežti į savo šalį. Šis procesas susijęs su bendradarbiavimu su imigracijos institucijomis ir gali skirtis priklausomai nuo šalies. Taip pat gali būti skirtumų priklausomai nuo to, ar vaiko kilmės šalis yra prisijungusi prie Hagos konvencijos.
Poįvaikiniminė priežiūra
Daugelyje šalių reikalaujama, kad po įvaikinimo socialiniai darbuotojai apsilankytų, kad užtikrintų vaiko gerovę. Kai kuriose šalyse taip pat reikalaujama kasmet teikti ataskaitas vaiko kilmės šaliai, kad būtų galima stebėti vaiko pažangą.
Įvaikinimo tvarka Lietuvoje - kas svarbu žinoti
Įvaikinimo procedūra susideda iš kelių etapų ir užtruks ne mažiau kaip metus. Jei norite įsivaikinti, privalote laikytis tam tikrų Civiliniame kodekse nustatytų reikalavimų. Šie reikalavimai nustato tam tikrus apribojimus galimiems įtėviams, kurie yra skirti apsaugoti vaiko interesus.
Įvaikinimo procedūra prasideda pateikus prašymą bendrosios kompetencijos teismui. Jei Teismas yra patenkintas per tyrimą gauta informacija, jis gali nuspręsti suteikti pareiškėjui įvaikintojo statusą. Teismo sprendimas įvaikinti įsiteisėja po 30 dienų, jeigu sprendimas nėra apskundžiamas apeliacine tvarka.
Svarbi sąlyga norint rasti ir pasirinkti tam tikrą vaiką įvaikinimui yra vaiko biologinių tėvų ar jo globėjo sutikimas. Jei vaikas sulaukęs 10 metų, jis taip pat turi duoti sutikimą įvaikinti. Prieš įvaikinimo užbaigimą teismas savo nuožiūra ar suinteresuotos šalies prašymu gali perkelti vaiką į šeimą nuo šešių iki dvylikos mėnesių. Valstybės institucija įvertins ir pateiks savo nuomonę, ar įvaikinimas atitinka vaiko interesus. Remdamasi šiuo įvertinimu, teismas nuspręs ar leisti įvaikinti.
Taip pat skaitykite: Konkurso „Lietuva – tai tėvelių namai“ perspektyvos
Kas leidžiama ir kas draudžiama įvaikinimo procese
Įvaikinti leidžiama tik tuos vaikus, kurie yra įrašyti į įvaikinamų vaikų apskaitą (sąrašą), išskyrus atvejus, kai įvaikinamas sutuoktinio vaikas arba kai įvaikinamas vaikas, gyvenantis įvaikintojo šeimoje. Įvaikinti leidžiama tik ne jaunesnius kaip trijų mėnesių vaikus. Įvaikintą vaiką leidžiama įvaikinti tik įtėvio (įmotės) sutuoktiniui. Įvaikinti išskiriant seseris ir brolius leidžiama tik išimtiniais atvejais.
Įvaikinti negalima savo vaikų, seserų ir brolių. Sveikatos apsaugos ministro ir Socialinės apsaugos ir darbo ministrės įsakyme „Dėl medicininių kontraindikacijų, kurioms esant asmenys negali būti įvaikintojai“ pateikta asmenų sąrašas, kurie negali būti įvaikintojai, kuomet serga lėtiniu alkoholizmu, narkomanija (nesant stabilios remisijos), psichikos ligomis, žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) liga, plaučių tuberkulioze, kai išskiriamos tuberkuliozės mikrobakterijos, lėtiniu inkstų nepakankamumu, kai reikalinga dializė, Alzheimerio liga, huntingtono liga, šoninė amiotrofinė sklerozė, epilepsija su psichikos ir asmenybės pakitimais, daugiasisteme degeneracija, onkologine III, IV stadijos liga.
Įvaikintojais negali būti asmenys, teismo pripažinti neveiksniais šioje srityje arba ribotai veiksniais šioje srityje, asmenys, kuriems yra ar buvo apribota tėvų valdžia, buvę vaiko globėjai (rūpintojai), kurie buvo nušalinti nuo globėjo (rūpintojo) pareigų, asmenys, nuo kurių yra atskirtas vaikas, taip pat asmenys, turintys psichikos ir elgesio sutrikimų ar sergantys kitomis ligomis, kurių sąrašą tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Įvaikintojais taip pat negali būti asmenys, nuteisti už sunkius nusikaltimus, įskaitant nusikaltimus prieš vaiką.
Amžiaus, šeiminės padėties ir kitų reikalavimų aprašymas
Įvaikintojais gali būti pilnamečiai abiejų lyčių asmenys iki penkiasdešimties metų, tinkamai pasirengę įvaikinti. Išimtiniais atvejais teismas gali leisti įvaikinti ir vyresnio amžiaus asmenims. Teisę įvaikinti turi sutuoktiniai. Išimtiniais atvejais leidžiama įvaikinti nesusituokusiam asmeniui ar vienam iš sutuoktinių. Nesusituokę asmenys to paties vaiko įvaikinti negali. Amžiaus skirtumas tarp įvaikintojo ir įvaikinamo vaiko turi būti ne mažesnis kaip aštuoniolika metų.
Pagal galiojančius teisės aktus įvaikinti gali pilnamečiai abiejų lyčių darbingo amžiaus žmonės, kurie yra tinkamai pasirengę tai padaryti. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorė Ilma Skuodienė teigia, kad paprastesnis įsivaikinimo procesas yra sutuoktiniams - taip siekiama užtikrinti, kad vaikas pirmiausiai galėtų augti ir būti auklėjamas visavertėje pilnoje šeimoje, turėtų mamą ir tėtį, kurie kartu rūpintųsi jo pasirengimu visaverčiam gyvenimui visuomenėje, bet išimtiniais atvejais leidžiama įvaikinti nesusituokusiam žmogui ar vienam iš sutuoktinių.
Taip pat skaitykite: tarptautiniai socialinių tinklų rinkodaros aspektai
Praktinė tvarka Lietuvoje: žingsnis po žingsnio
- Kreipkitės į savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnybą.
- Pateikite reikiamus dokumentus: sutuoktinio (-ės) rašytinį sutikimą, kai vaiką įvaikina vienas iš sutuoktinių; dokumentus apie įvaikintojo gaunamas pajamas iš darbovietės (maždaug apie pusės metų pajamas) ir kitus reikalaujamus dokumentus.
- VTAS organizuoja Jūsų pasirengimo įvaikinti vaiką patikrinimą. Jūsų dokumentai siunčiami GIMK atestuotiems socialiniams darbuotojams, kurie praves mokymus būsimiems įtėviams.
- Tarnyba gali neįtraukti Jūsų į norinčiųjų įvaikinti asmenų apskaitą, jei kyla pagrįstų abejonių dėl Jūsų gebėjimų patenkinti vaiko poreikius.
- Galimo įvaikinti vaiko pasiūlymas. Suporavimas.
- Abu sutuoktiniai privalo dalyvauti teismo posėdyje.
Jeigu teismas yra patenkintas per tyrimą gauta informacija, jis gali nuspręsti suteikti pareiškėjui įvaikintojo statusą. Teismo sprendimas įvaikinti įsiteisėja po 30 dienų, jeigu sprendimas nėra apskundžiamas apeliacine tvarka. Paduoti apeliacinį skundą turi teisę tik byloje dalyvaujantys asmenys.
Kiek trunka įvaikinimo procesas?
Nuo prašymo savivaldybės vaikų teisių apsaugos tarnybai pateikimo datos visas įvaikinimo procesas gali trukti nuo 3 (trijų) iki 6 (šešių) mėnesių. Įvaikinimo procedūrų atlikimo trukmė labai priklauso nuo pačios norinčios įvaikinti šeimos ar asmens aktyvaus dalyvavimo įvaikinimo procese. Jeigu dėl įvaikinimo kreipiasi Lietuvoje gyvenančios Lietuvos Respublikos piliečių šeimos, pageidaujančios įvaikinti sveiką vaiką iki vienerių metų, įvaikinimo procedūra vidutiniškai trunka iki 1 metų.
Apeliacinis laikotarpis ir kas gali skųsti sprendimą
Teismo sprendimas įvaikinti įsiteisėja po 30 dienų, jeigu sprendimas nėra apskundžiamas apeliacine tvarka. Paduoti apeliacinį skundą turi teisę tik byloje dalyvaujantys asmenys, t. y. pareiškėjai (būsimieji įtėviai) bei kitos proceso šalių teisės nustatytos institucijos. Apeliacinis laikotarpis leidžia suinteresuotoms šalims peržiūrėti priimtą sprendimą ir pareikšti teisinius argumentus dėl sprendimo pakeitimo ar panaikinimo.
Pagal Civilinio kodekso 3.227 straipsnio 2 dalį įvaikintojai nuo teismo sprendimo įvaikinti įsiteisėjimo dienos neturi teisės prašyti, kad įvaikinimas būtų panaikintas, kaip tai buvo nustatyta Santuokos ir šeimos kodekse. Tas pats kodekso straipsnis nustato, kad įvaikinimu panaikinamos tėvų ir vaikų pagal kilmę, jų giminaičių tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės ir pareigos, o įtėviams bei jų giminaičiams ir įvaikiams bei jų palikuonims sukuriamos tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės ir pareigos kaip giminaičiams pagal kilmę.
Situacijos, kai gali būti keliami civiliniai reikalavimai
Nors įvaikinimas po įsiteisėjusio teismo sprendimo tampa pastoviu teisiniu santykiu, praktikoje gali kilti ginčų dėl žalos, padarytos įvaikintam vaikui ar jo turtui vykstant pagalbinėms paslaugoms (pavyzdžiui, serviso ar paslaugos teikėjų veiksmų pasekmės). Servisas atsako už savo darbuotojų veiksmus, todėl tokiais atvejais gali būti reiškiamas reikalavimas atlyginti patirtą žalą. Teismas iš esmės pasakė, kad servisas negali išvengti atsakomybės. Tačiau ji kyla ne todėl, kad buvo pažeista garantija, o todėl, kad buvo padaryta žala svetimam turtui. Tokiais atvejais vartotojas turi teisę reikalauti visiško žalos atlyginimo.
Institucijos ir jų vaidmuo
Svarbų vaidmenį įvaikinimo organizavime ir šios srities koordinavime atlieka Įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau - Įvaikinimo tarnyba). Pagrindinis dėmesys organizuojant Įvaikinimo tarnybos veiklą buvo skiriamas įvaikinimo skatinimui Lietuvoje, rajonų, miestų Vaikų teisių apsaugos tarnybų veiklos įvaikinimo srityje koordinavimui ir bendradarbiavimo skatinimui, tarptautinio įvaikinimo organizavimui.
Šiandien, Įvaikinimo tarnyba yra valstybinė įvaikinimo institucija, tvarkanti asmenų, norinčių įvaikinti vaikus, ir galimų įvaikinti vaikų apskaitą, organizuojanti įvaikinimą Lietuvos Respublikos piliečiams ir užsieniečiams Lietuvos Respublikoje, koordinuojanti savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų darbą ir ginanti vaiko teises ir teisėtus jo interesus įvaikinimo srityje.
Vaiko interesų apsauga ir etiniai principai
Išskiriami du įvaikinimo aspektai: pirma, patenkinti vyro ir moters troškimą sukurti visavertę šeimą - išauginti šeimoje vaikų ar papildyti šeimą ir, antra, sudaryti sąlygas vaikui augti saugiai, apsuptam meilės, laimės būti išaugintam ir parengtam savarankiškai gyventi visuomenėje. Vaiko interesų akivaizdžiai neatitinka įvaikinimas, kurio tikslas yra ne išauginti vaiką šeimoje ir parengti jį savarankiškai gyventi visuomenėje, bet gauti materialiosios ar moralinės naudos ir panašiai.
Visuotinai pripažinta bei Konstitucijoje, tarptautiniuose susitarimuose ir įstatymuose įtvirtinta pagrindinė vaiko interesų kryptis - augti ir būti auklėjamam šeimoje. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos preambulėje pabrėžiama, jog vaikas gali visapusiškai ir deramai bręsti tik augdamas šeimoje, jausdamas laimę, meilę ir supratimą. Minėtos konvencijos 22 straipsnio 3 dalyje taip pat nurodoma, kad laikinai ar visam laikui netekęs savo šeimos aplinkos, vaikas turi gauti alternatyvią priežiūrą, kuria laikomas ir įvaikinimas.
Kad vaikas galėtų deramai augti ir bręsti įvaikintojų šeimoje, labai svarbūs ir psichologiniai būsimų įtėvių ir vaiko ryšiai, kurių pašaliniai stebėtojai gali ir nepastebėti, bet kuriuos gali suprasti ir paaiškinti būsimieji įtėviai ir pats vaikas.
Praktiniai patarimai būsimiems įtėviams
- Ruoškitės ilgai procedūrai ir būkite kantrūs: tarptautinis įvaikinimas yra sudėtingas ir potencialiai emociškai varginantis procesas.
- Rinkitės šalis ir agentūras, kurios laikosi Hagos konvencijos principų, jei norite didesnės teisinės saugos ir etikos garantijų.
- Neignoruokite poįvaikiniminės priežiūros ir bendradarbiaukite su socialiniais darbuotojais, kad užtikrintumėte sklandžią integraciją.
- Nemanykite, kad vien teismo sprendimo gavimas užbaigs visas problemas: gali kilti civilinių reikalavimų dėl žalos atlyginimo ar kitų teisinių klausimų.
- Prieš priimdami sprendimą, pasinaudokite Įvaikinimo tarnybos ir VTAS teikiamomis konsultacijomis bei mokymais.
Naudingi faktai ir skaičiai (lentelė)
| Etapas | Aprašymas |
|---|---|
| Parengiamasis | Kontaktas su VTAS, dokumentų pateikimas, atestuotų socialinių darbuotojų mokymai |
| Tinkamumo vertinimas | Namų tyrimas, psichologinė ir finansinė vertinimo dalis |
| Suporavimas | Galimo vaiko pasiūlymas, poravimas pagal vaiko poreikius |
| Teisinis užbaigimas | Teismo posėdis, teismo sprendimas, įsiteisėjimo ir apeliacijos terminai (30 dienų) |
| Poįvaikiniminė priežiūra | Socialinių darbuotojų lankymai, ataskaitos vaiko kilmės šaliai (jei reikalaujama) |
tags: #tarptautinis #ivaikinimas #apeliacinis #laikotarpis