Tamsieji socialiniai tinklai: kas tai?

Šiandienos demokratijos paradoksas tas, kad visi gali ne tik balsuoti, bet ir skleisti savo idėjas (nesvarbu, protingas ar ne), būti išrinkti, tapti sprendimų priėmėjais. Be jokio išsilavinimo ar intelekto koeficiento cenzo.

Žlugus antikos pasauliui, antrą kartą Europa suklestėjo, kai vėl tapo demokratiška. Akivaizdu, kad mokslo sklaida, švietimas ir demokratijos vertybės susijusios: tiek mokslas, tiek demokratija skatina debatus, nuomonių įvairovę ir neatsižvelgia į privilegijuotą asmens padėtį. Neatsitiktinai abu užgimė toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu - senovės Graikijoje VII-VI a. pr.

Galime diskutuoti, ko sulauksime: naujo aukso amžiaus ar apokalipsės, tačiau akivaizdu, kad mokslo išradimai ir tiesos nėra savaime geri ar blogi. Jų pritaikymas gali ne tik pagerinti gyvenimo kokybę (medicina, transportas, informacinės technologijos, pramonė), bet ir būti labai žalingas ar net pragaištingas. Pavyzdžiui, užterštas vanduo, oras, dirvožemis, išnaikinta daugelis augalų ir gyvūnų rūšių, branduoliniai ir bakteriologiniai ginklai.

Nei mokslas, nei mokslinis požiūris nepateikia atsakymų į svarbiausius egzistencinius, etinius, moralinius klausimus, tačiau daugelis mokslo atstovų arogantiškai pasmerkia viską, ką apibrėžia tikėjimas, o ne pažinimas. Žmonės pasijunta apgauti: religinė pasaulėjauta iš jų atimta, tačiau esminiai gyvenimiški klausimai lieka neatsakyti.

Nusivylimas politikais irgi skatina netikrų tiesų klestėjimą. Lengvai patikima NSO, nes nepasitikima politikais, kurie yra korumpuoti, meluoja daugeliu kitų klausimų. Mokslo autoritetą dažnai žemina ir patys mokslininkai, kai savo kolegas, drįstančius kritikuoti technologinę pažangą ir perspėjančius apie galimas grėsmes, katastrofas, vertina kaip autsaiderius, juos pajuokia.

Taip pat skaitykite: Apie socialinius įgūdžius

Šiandienos visuomenėse demokratija ir visuotinis švietimas padeda sklisti mokslinėms pažiūroms ir tiesoms, tačiau tokiose ekonomikose susiformuoja ryški specializacija ir technologinės žinios atsiduria saujelės specialistų rankose. Prieš porą šimtmečių beveik kiekvienas gebėjo apsirūpinti maistu, pasigaminti drabužių ir būtinų darbo įrankių; daugelis šiuolaikinių žmonių ne tik neturi supratimo, kaip veikia, pavyzdžiui, vidaus degimo variklis, bet ir yra praradę protėvių turėtas žinias: nebesugeba apskaičiuoti Mėnulio fazių, pasigaminti reikalingiausių daiktų. Didėjant darbo pasidalijimui tas pats atsitinka ir su žiniomis - jos darosi labai fragmentiškos ir išsamios tik konkrečiose srityse. Mažėjant sisteminių, visapusiškų žinių poreikiui, silpsta daugumos kritinio mąstymo gebėjimas.

Bene iliustratyviausias pavyzdys - dažnėjantis atsisakymas skiepyti vaikus. Statistiškai itin retas šalutinis vakcinų poveikis sureikšminamas, o ligos, kažkada suluošindavusios ir nusinešdavusios šimtus tūkstančių gyvybių, dabar vėl ima plisti tik dėl prietaringo mąstymo nulemtų veiksmų. Stebimas paradoksas, kad dabartinėje civilizacijoje, kuri remiasi mokslo laimėjimais (transportas, medicina, žemės ūkis), kai kurie žmonės jais naudojasi, tačiau jų ne tik nesupranta, bet ir fanatiškai, agresyviai juos neigia. Čia galima matyti, kaip išsiskiria mokslinis ir nemokslinis požiūriai: pirmasis, keldamas klausimus ir teikdamas atsakymus, pripažįsta galimybę klysti; tariamo mokslo skleidėjai griežtai atmeta galimybę, kad gali būti neteisūs.

Dar Hipokratas rašė: „Žmonės mano epilepsiją esant susijusią su dieviškumu tik dėl to, kad jos nesupranta. Peršasi istorinė paralelė su senovės Egiptu. Ten mokslo, technikos naujovės buvo sukoncentruotos nedidelės visuomenės grupės - žynių rankose. Gebėdami apskaičiuoti Saulės ir Mėnulio užtemimus, Nilo potvynius ir atoslūgius, mokėdami pagaminti įvairius mechaninius prietaisus ir statyti monumentalius statinius, jie puikiai manipuliavo masėmis: pritaikydami elementarias astronomijos ar mechanikos žinias, kurias vadino savo dieviškomis galiomis, užsitikrindavo privilegijuotą padėtį.

Mes gyvename gerovės, pertekliaus ir vartotojiškumo laikotarpiu. Kad ir kiek skųstumės dėl mažų pajamų, mūsų gyvenimo trukmė daug ilgesnė ir kokybė daug geresnė nei bet kuriuo kitu istoriniu metu gyvenusių privilegijuotų asmenų: mirtis nebegresia dėl apendicito, bakterinės infekcijos ar kraujo užkrėtimo. Deja, pastaraisiais dešimtmečiais pirmą kartą per stebėjimų istoriją fiksuojamas reiškinys (JAV), kai vaikų karta pasižymi žemesniu intelektu nei tėvų.

Šis reiškinys neturėtų labai stebinti, nes tais senovės laikais, kai žmonės dar gyveno mažomis grupelėmis, intelektiniai gebėjimai buvo esminis dalykas norint išgyventi: žmonės turėjo mokėti nuspėti orus, apskaičiuoti sėjos pradžią, pažinoti daugybę augalų rūšių, išvengti gamtos pavojų. Jei pavyktų palyginti antikinės Graikijos piliečio ir dabartinio eilinio vakariečio intelektą, pirmojo intelektas gerokai viršytų dabartinio žmogaus: jis būtų kūrybiškesnis, geresnės atminties.

Taip pat skaitykite: Socialiniai ir kultūriniai veiksniai

Atminties prastėjimą galime matyti ir patys. Kiek telefonų numerių prisimename šiandien ir kiek jų prisimindavome tada, kai dar nebuvo mobiliųjų? Smegenims dabar svarbu ne kaupti ir jau net ne apdoroti informaciją, o ją paprasčiausiai susirasti begaliniame sraute. Suprasti kalbas padeda virtualūs vertėjai, orientuotis aplinkoje - kosminės navigacijos sistemos. Stebimas ir vaikų kūrybiškumo mažėjimas. Būdami priklausomi nuo televizijos, interneto, vaizdo žaidimų ir mažiau klausydami, skaitydami, vaizduotei darbo jie beveik nepalieka. O mieganti vaizduotė nepažadina nei kūrybingų sprendimų, nei naujų idėjų.

Prieš šimtmetį išsilavinęs žmogus ne tik domėdavosi kasdienybės realijomis, bet ir mokydavosi lotynų kalbos, studijuodavo filosofiją, rašydavo laiškus, dienoraščius. O kokį vertingos informacijos kiekį gauname mes? Su kokiais intelektiniais iššūkiais susiduriame? Kas rodoma per televiziją? Dominuoja agresijos, prietaringumo demonstravimas, skatinantis vartotojiškumą ir hedonizmą. Suvartojame daugiau, nei sukuriame.

Tačiau skelbti civilizacijos saulėlydį būtų per anksti. Protingesni būti negalime jau vien todėl, kad mūsų smegenys nepajėgios toliau augti - tai prieštarauja fiziologijai. Tačiau puoselėdami asmeninius intelektinius gebėjimus galime tapti protingesni veikdami kolektyviai. Mokslas, kaip ir demokratija, nėra tobulas žinių instrumentas.

Stebėdamas situaciją mačiau ne tiek visuomenės susiskaldymą, kiek cinišką manipuliavimą žmonėmis. Politinius interesus Seime (ginti A. Jakubausko viešai daugiausiai stojo dabartinės opozicijos atstovai, išskyrus socialdemokratus), o ne esminę idėjinę ir kultūrinę koliziją. Nors bene kas antras praeivis gatvėje sakytų, kad istorija - mūsų didžiausias turtas ir pasididžiavimas, greitai paaiškėtų, kad šis tiesiog atkartoja net jei teisingas, bet tuščias tezes, vaikams brukamas nuo mokyklos suolo.

Šis požiūris visiškai ignoruoja esminį istorikams (ir šiaip sąmoningiems piliečiams) rūpintį klausimą - tiesos klausimą. Viešumoje daugiausiai apie istoriją kalbantys politikai beveik niekada neužsimena apie tiesą - tik svarbą: kaip svarbu įvertinti, įamžinti, prisiminti ir pan. Nežinau, ar todėl, bet visuomenės istorinėje sąmonėje vyrauja eklektika, kurioje iškyla tik stabai ir demonai. Vytautas Didysis ir tamsieji viduramžiai, Antanas Smetona ir šaunusis tarpukaris, Stalinas (ar Antanas Sniečkus) ir gūdusis sovietmetis. Ir apie tai dažniausiai žinoma labai mažai, nesidomima, kol neatsiduria žiniasklaidos dėmesio centre.

Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai

Dar prieš dešimtmetį be saujelės specialistų ir interesantų niekas pernelyg nežinojo nei Kazio Škirpos, nei Jono Noreikos. Dabar, jeigu kas nors (pavyzdžiui, Prezidentūra) atliktų apklausą, ko gero, paaiškėtų, kad K. Škirpa ir J. Noreika - vienos žinomiausių istorinių asmenybių. Bet kiek žmonių galėtų papasakoti ką nors daugiau nei viešumoje nuolat zulinamus problemiškus biografijų aspektus? O rezultatas maždaug toks, kokį ir stebime pastaruosius keletą metų. Emocijos - apsižodžiavimai socialiniuose tinkluose, drabstymasis purvais ir epitetais - yra žanro klasika. Po bet kurio portalo straipsniu apie politines naujienas gali rasti ką nors panašaus.

Šiai kakofonijai išnaudoti visad reikia žmonių, kurie ją it dirigentas suvaldytų ir nukreiptų trokštama linkme. Pažvelgus į centro skandalą lydėjusį foną būtent tokių dirigentų veikimas labiausiai ir matėsi. Kartais tai daroma iš visiškai nuoširdžių ir idėjinių paskatų - žmonės tiesiog tiki tuo, ką daro, gina tai, kas jiems svarbu. Bet dažniau akivaizdžios dirigentų politinės (ar kitokios) ambicijos. Dažniausiai „triukšmo valdytojai“ prisistato atstovaujantys patriotinėms ir visuomeninėms organizacijoms ar sąjūdžiams, tarsi legitimuodami savo rūpestį, o kartu stiprindami savo balsą. Kuo daugiau „organizacijų“ jie priklauso, tuo geriau. Diriguodami paprastai apeliuoja į eklektiškas ir jokio turinio ne(be)turinčias ideologemas - „Sąjūdžio laikų vienybė“, „krikščioniškos vertybės“, „šeima“, „tauta“.

Dirigentai intelektualiai pajėgesni nei eilinis feisbuko rėksnys, todėl dažnai juos norisi laikyti tiesiog cinikais ar oportunistais. Išnaudodami intelektinius gebėjimus, jie geba sukurti konstruktą, sąmokslą, kuris paaiškintų aptariamo proceso ar konflikto tariamą esmę. Netrukus po 17 centro istorikų pareiškimo valdžios institucijoms, dirigentai, peržengdami šios istorijos ir sveiko proto teritoriją, pasišovė paaiškinti, kas vyksta išties - ėmė teigti, jog vykstantis „puolimas“ prieš centro vadovybę yra tik smulkmena.

Dalis grandiozinio plano pakeisti Lietuvos valstybės atminties politiką, kaip to reikalauja Kremliaus propagandistai ir antivalstybiniai veikėjai. Plano sumenkinti ir paniekinti 1941 m. birželio sukilimą ir pokario rezistenciją, kurių personifikacijomis laikomi K. Škirpa ir J. Noreika-Generolas Vėtra. Bet ne tiek jie! Mintis maždaug tokia - užsipuolė K. Škirpą, užsipuolė Vėtrą, toliau puls ir kitus - Adolfą Ramanauską-Vanagą, Juozą Luk­šą-Daumantą ir t. t. Kas juos apgins, jei ne A.

Buvo susieti nesusiejami dalykai ir tarp jų padėtas lygybės ženklas, jie baugina, demonstruodami, kas vyks toliau, jei nebus pasipriešinta. Sąmokslo teorija tokia ir turi būti - ji turi paaiškinti ne įvykį, o viską, visumą. Kuo daugiau ji apims, tuo bus įtikinamesnė. Plokščiažemininkus turbūt intriguoja ne pats planetos plokštumas, o tai, kiek daug pastangų ir pinigų įdeda sistema, mėgindama mus įtikinti priešingai.

Tad kur tie su istorine atmintimi susiję kultūriniai karai - tik dirigentai, mojuojantys sofistiniais išvedžiojimais, kuriais žmonės kartais patiki. Čia, deja, vėl tenka atsigręžti į K. Škirpą ir J. Jokia istorinė asmenybė, ypač naujųjų laikų istorijoje, negali būti prilyginta visam judėjimui ar fenomenui. Nors A. Smetona ar Jonas Basanavičius, ko gero, yra du didžiausi tarpukario Lietuvos simboliai-asmenybės, nė vieno jų negalima prilyginti pačiai tarpukario Lietuvai. Tarpukario Lietuva buvo gerokai didesnė ir už A. Smetoną, ir už J. Basanavičių. Kad J. Basanavičius svaičiojo rašydamas traktatus apie trakus-prygus, niekaip nekeičia tarpukario Lietuvos valstybės statuso ir reikšmės - anei pačios J.

Lygiai taip pat nė vienas iš lygybės ženklų formulėse Škirpa=LAF=Sukilimas=Holokaustas arba Noreika=Rezistencija; Noreika=Holokaustas negalioja. Jei K. Škirpa ir J. Noreika nebūtų egzistavę, ir Holokaustas, ir pasipriešinimas Lietuvoje vis tiek būtų įvykę. Turbūt net taip pat, kaip ir vyko - tiesiog jų vaidmenis būtų atlikę kiti. Todėl kritiškas K. Škirpos ar J. Noreikos atsakomybės įvertinimas jokiu būdu negali būti laikomas viso 1941 m. birželio sukilimo ar rezistencijos puolimu.

Lygiai taip pat J. Noreika negali būti lyginamas su A. Ramanausku vien dėl to, kad abu jie buvo pasipriešinimo dalyviai. Purvas prie J. Noreikos ir K. Škirpos limpa, nes jų gyvenimuose buvo purvinų faktų. Prie A. Ramanausko ar J. Lukšos purvas nelimpa, nors tokių bandymų būta, ir ne vienas, - nes to nepatvirtina faktai. Šiandien (o tiksliau - jau vakar) tiek K. Škirpa, tiek J. Noreika patys tampa nuvalkiotomis ideologemomis. Net ne simboliais, o būtent ideologemomis.

Tad 17 istorikų, pasirašiusių pirmąjį kreipimą, kalbėjo apie centro vadovybės bandymą įvelti juos į „istorijos gynybą“, profesinių kompetencijų devalvavimą, įtemptą emocinį klimatą bei patiriamą spaudimą. Kad centro konflikte svarbiausia buvo ne pati istorija, o kažkas kita, rodo ir daugiau aspektų. Pavyzdžiui, tuometinės centro vadovybės atstovai kaip užsukti kartojo: esame pajėgūs problemas spręsti patys institucijos viduje, venkime viešumo. Kai žūtbūt stengiamasi vengti viešumo, aišku viena - kažkas prisidirbo ir bijo. Tas pats A. Jakubauskas, viešai prabilęs apie atsklendžiančius iš Vakarų leftizmo baubus, dar iki atleidimo iš pareigų dirigentų buvo paverstas idėjiniu kankiniu ir dar viena kultūrinių karų patranka.

Būtent todėl ir nenoriu pripažinti, kad Lietuvoje vyksta su istorine atmintimi susiję kultūriniai karai. Kai „Grindos“ vyrukai paryčiais nulupa atminimo lentą J. Noreikai, šioje situacijoje matau tik prastą komunikaciją ir nevykusį Vilniaus mero bandymą vaikytis populiarumo. Kai po kurio laiko prie sienos prikalama nauja lenta, čia regiu ne istorinio teisingumo atstatymą, o politinę ir ideologinę mobilizaciją. Kai manęs klausia, ką daryti su paminklu Petrui Cvirkai, į šį klausimą kaip istorikas atsakyti negaliu, nes klausimas nėra istorinis.

Karas, jei ir vyksta, tai ne istorinis ir ne atminties. Kiekvienas istorikas, žengęs į šį frontą ir pripažindamas jo egzistavimą, iškart pralaimi - nes iškart atsiduria politinės propagandos, o ne tiesos ieškojimo, ne praeities tyrimo lauke. Čia kur kas sėk­mingiau veikia būtent politiniu instrumentu istoriją norintys paversti žmonės ar judėjimai - Vytautas Sinica ir „Pro Patria“, tas pats A. Jakubauskas. Žinoma, kiek šaržuoju, slepiuosi ir kai kurių savo baimių tiesiog neįvardiju. Pavyzdžiui, kad vis dažniau viešumoje nuskamba, jog Lenkija ir jos Tautos atminties institutas yra pavyzdys Lietuvai, kaip reikia tvarkytis su istorija.

Kad valdžios institucijose vis atsiranda žmonių, norinčių istoriją redukuoti į propagandinį pabūklą. Kad, jeigu ne A. Jakubausko atleidimas iš pareigų, centras ir būtų pavirtęs tokia artilerijos sviedinius spjaudančia bei ideologiniuose žaidimėliuose dalyvaujančia institucija. Nuojauta sako: būtent to kultūrinių karų dirigentai labiausiai ir norėtų - kad ir pats varpais skambinčiau ir įspėčiau apie priešą už vartų. Pripažinimo, kad kažkas vyksta, kad frontai egzistuoja. To daryti nenoriu. Kol kas karas tik kėsinasi išplisti už smėlio dėžės ribų. Neketinu prisidėti prie jo eskalavimo. Jei ko mums ir trūksta, tai visų pirma - ramybės.

Senamadiški laikraščiai ir neypatingi internetiniai portalai gaišta laiką rašydami apie smulkiuosius influencerius, kurie per dienas rausiasi tose pačiose drabužinėse, uosto flakonus, kemša į burną viską iš eilės restoranuose ir valgyklose, kramto treniruotais žandikauliais ir išmoningai reiškia viešas pretenzijas. Teisybę pasakius - kelnių ar mėsos gaminių influenceriu gali tapti kiekvienas, kuris moka rašyti ir sugeba lygioje vietoje susireikšmintinti, esą jo skonis yra tiksliausiai subalansuotas. Žodžiu, blizgūs skudurai, soti mityba ir kiti smulkiaburžuaziniai aksesuarai yra buitinio lygmens influencerių reikalas. Visa bėda, kad jų priviso per daug ir jie užstoja visų kitų, kur kas kilnesnių, rūšių poveikininkus.

Senovėje įtakingiausieji influenceriai prisistatydavo esą paties Dievo pasiųsti, o jei kas iš jų imdavo juoktis, tai išsikviesdavo greitojo reagavimo inkviziciją, kad paklydėlius atvestų į protą ar pas šv. Petrą. O jei inkvizicijos tarnybos į iškvietimą nereaguodavo, tuomet patys ant laužų visokius netikėlius ir raganas paspirgindavo. Liaudžiai tokios pramogos itin patikdavo, todėl šitie influenceriai - propaguodami dorą, askezę, kuklumą, nuolankumą ir kitas krikščioniškas vertybes - sėkmingai klestėjo ne vieną šimtmetį. Bet dieviškosios tvarkos aukso amžiai anksčiau ar vėliau baigiasi ir prasideda tamsieji toliatų laikai.

Tamsiaisiais laikais dedasi baisūs dalykai: Sorošas, masonai ir visi kiti žydų papirkti klastingi piktavaliai dorus žmones čipuoja, dažnai skiepija - be jokio pagrindo, - švitina 5G antenomis, į maistą prideda kenksmingų priedų, žodžiu, daro viską, kad kiekvieną akimirką būtų kuo labiau neįmanoma gyventi. Baisiausia - jie kenkia kiekviename žingsnyje, nors nei tų Sorošo masonų, nei jų agentų niekas nėra nei sugavę, nei matę. Tai įrodo, kokie jie galingi ir kokiais baisiais tinklais visą pasaulį, o labiausiai - lietuvius, yra apraizgę. Landsbergis prie viso to nagus prikišo, matėt, kaip dabar kikena iš visko.

Nuo masonerijos klastų, skiepų, 5G, neskanaus plombyro ir kitų Landsbergio epochos negandų visus mus išgelbėtų Stalino ir Lenino vardo spalio raudonosios vėliavos ordino influenceriai. Jau seniai būtų išgelbėję, jei ne policija, kuri draugą Paleckį išsivežė, kažkur užrakino ir neišleidžia. Už ką? O be Paleckio niekas nesiklijuoja. Esama mūsuose universitetinių marksistų, bet tie Lenino neskaitę, nes labai daug tomų ir labai neįdomu, o ir tokie jauni, kad prie Stalino nė gimę nebuvo. Ką jie gali suprasti?

Gyvendamas pamiškėje ar prie upės, toks žmogus turėdavo nueiti netrumpą atstumą tam, kad sužinotų, kas vyksta anapus jo regėjimo lauko, kurį įrėmino horizonto linija. Šiandien beveik mitologiškai skamba faktai, kad eilinis Lietuvos didžiosios kunigaikštystės pilietis per gyvenimą vos vieną ar kelis kartus apsilankydavo ne gretimame kaime, o valstybės sostinėje. Itin ribotų susisiekimo ir susižinojimo galimybių ribojamas asmuo būdavo nuolat priverstas nenukrypti nuo esaties dabartyje ir konkrečioje vietoje, kurioje gyveno. Mūsų laikais retas gali pasigirti savo dienas leidžiantis panašiai į Viduramžių žmogaus pavyzdį.

Dar daugiau, tie „tamsieji“ amžiai istorijos vadovėliuose ištisas kartas būdavo įvardijami kaip didžiulio technologinio atsilikimo laikai. Viduramžiai dabar dažniausiai asocijuojami su tamsybe, prietarais ir kitokiais visuotinio regreso požymiais. Mediavistika - mokslo šaka, nagrinėjanti viduramžių mąstymą ir gyvenimą, - buvo ir tebėra saujelės mokslininkų interesų sritis, kuri atveria neregėtą ir netikėtą to laikotarpio sudėtingumą ir įdomumą.

Visgi, viena išvada, gretinant viduramžišką žmogaus sampratą su teologinėmis tiesomis, peršasi tiesiog primygtinai: mūsų padermė iki virtualybės išradimo buvo gana nuosekliai besilaikanti Dievo kaip visur esančios galios ir jėgos idėjos. Atsiradus laikraščiams visuomenės ėmė gyventi ne vien ten, kur jų akivaizdžiai būta, - tapo įmanoma patirti tokią tikrovę, kuri daugeliui žmonių nei matyta, nei girdėta. Pastaruosius 30 metų, po interneto išradimo, kalbėti apie visur esantį Dievą tapo nepatogu ir nepriimtina, nes šiandien visur ar beveik visur pasaulyje yra arba bent jau privalo būti internetas.

Neužteko šių dienų žmogui prarasti sakralųjį matmenį, todėl išrasti socialiniai tinklai. Vėlgi, palaimingais Viduramžiais Miguelis de Cervantezas parašė romaną „Don Kichotas“, kurio veikėjai buvo pasirengę aukotis vieni dėl kitų, siekė geresnio pasaulio, turėjo savo gyvenimo misiją, kurią daugiau ar mažiau įsisąmonindavo ir įmanomai įgyvendindavo. XXI a. trečiojo dešimtmečio žmogui žygdarbis yra ne paaukoti savo gyvybę dėl artimojo ar draugo, ne pagerinti tikrovę, o tik spustelėti išmaniojo telefono mygtuką „patinka“, - tik tiek beliko iš heroizmo, pasiaukojimo ir riterių kurtuazijos, pagal kurią įsimylėjėlis turėdavo gana ilgą laiką damai įrodinėti savo ketinimų rimtumą ir platų užmojį.

Žvelgiant iš teologinės perspektyvos, tokios mūsų žmogiškųjų santykių slinktys ir dar dažniau tektoniniai lūžiai reiškia ištisos Vakarų civilizacijos ir netgi didžiosios pasaulio dalies nusigręžimą į sekuliarumo pusę, atmetant tai, ką seniau nei prieš du tūkstantmečius postulavo ir įtvirtino krikščionybė: artimo meilę, kuri patikrinama akivaizdybėje, o ne mirgančiame ekrane ir moralinio skurdo žemumas siekiančiuose socialinių tinklų įrašuose.

Mūsų ilgumose visavertis sociumas per sovietinę okupaciją ir po jos ilgai nevirsta vakarietiška visuomene, tačiau planetą apėmęs žmogiškojo bendravimo meilės ir artimo supratimo pagrindu sukurto bendrabūvio išsižadėjimas yra daug didesnė, ilgiau trunkanti ir skaudesnius padarinius sukelianti ir dar sukelsianti bėda ir problema. Katalikų personalizuotas Dievas Tėvas ilgus šimtmečius vadintas tokia galybe, kuriai prieinamas visas pasaulio protas ir sąžinė. Daugelis tikinčiųjų šiandien atmeta tokią visa žinančios jėgos galią ir tiki anonimine jėga, kuri neva valdo pasaulį. Tokia šių laikų erezija yra patogi ir labai suderinama su technologinio progreso naujovėmis - dingsta beveik bet kokia moralinė atsakomybė, dvasininkai tampa religinėmis žvaigždėmis ir pajungiami komercializuotam pasauliui.

Žmogus jau net ne po truputį, o gana staiga virsta tokia būtybe, kuri tariasi galinti valdyti tas anonimines pasaulio jėgas. Tai - mūsų puikybės išdava ir rezultatas. Paprastoje dogminėje teologijoje nuo seno žinoma tiesa, kad žmogus, kuris nori prilygti Dievui arba jį viršyti, yra apimtas mirtinos puikybės nuodėmės. Aišku, naujausiojo žmonijos išradimo - dirbtinio intelekto - kūrėjai išpažinties į bažnyčią neina. Juk ši technologinė naujovė religijos kontekste reiškia ne ką kita, o tai, kad sukurta mašina, turinti dieviškųjų galių: aprėpti pasaulio visumos mintis ir žinoti viską - tai protas, kuris gviešiasi tapti dievišku.

Ar gali pasaulis egzistuoti be religinio žmonių tikėjimo ir gyvenimo? Istorija iki Kristaus gimimo rodo, kad krikščionybė - nevienintelė visuomenės tikėjimo galimybė ir forma. Gal netrukus apie katalikiškąjį sakralumą neprisimins ir nekalbės beveik niekas? Gal religines apeigas jau dabar baigia pakeisti ritualai, susiję su technologijomis? Juk katalikų ir kitas religijas išpažįstantieji reguliariai melsdavosi ir dalis dar meldžiasi. Gal nuolatinis naršymas socialiniame tinkle įmanomas susieti su dabarties žmogaus nuolatiniu ir kartojamu naujosios, technologinės religijos ritualu?

Socialinių tinklų įtaka visuomenei.

tags: #tamsieji #socialiniai #tinkai