Ergoterapijos taksonomijos pavyzdžiai ir taikymas

Ergoterapija (užimtumo terapija) - tai terapijos metodas, kai ligonis gydomas tikslinga darbine veikla. Ji parenkama priklausomai nuo ligos pobūdžio, fizinės ir psichinės ligonio būklės. Ergoterapijos tikslas - padėti sugrąžinti (jei įmanoma), stabilizuoti, ar bent jau kompensuoti ligonio fizines, protines, socialines bei profesines funkcijas (galimybes).

Ergoterapijos samprata ir istorija

Ergoterapija artimai susijusi su humaniškuoju gydymu. Tai buvo nepastebima iki XVIII a. antrosios pusės, kuomet abiejose Atlanto pusėse žmonės vieni į kitus žiūrėjo kaip į sau lygius ir kovojo dėl šios lygybės. XVIII-XIX a. ergoterapiją pirmiausiai taikė protinėmis ligomis sergančių ligonių gydyme. Ergoterapijos taikymas esant fizinei negaliai pirmą kartą paminėtas 1780 m. Iki XX a. nebuvo vieningo ergoterapijos pavadinimo. Veiklos panaudojimas gydymui buvo vadinamas įvairiai: moralinis gydymas (moral treatment), gydymas darbu (work treatment), darbo terapija (work therapy), gydymas užsiėmimu (occupational treatment), profesinis persikvalifikavimas (occupational reeducation) bei ergoterapija (ergotherapy). Taip tęsėsi iki 1914 m. gruodžio mėn., kuomet G. E. Barton socialinių darbuotojų ir Masačiusetso valstijos (JAV) protiškai atsilikusių žmonių priežiūros tarybos susirinkime Bostone pasiūlė „occupational therapy“ terminą. 1954 m. įvyko pirmasis Pasaulinės Ergoterapeutų Federacijos kongresas Edinburge (Škotija). Ergoterapijos studijos Lietuvoje pradėtos 1992 m. Utenos aukštesniojoje medicinos mokykloje.

Taksonomijos samprata ergoterapijoje

Ergoterapijos taksonomija - tai veiklų, metodų ir tikslų sisteminimas pagal funkcinius ir klinikinius kriterijus, leidžiantis aiškiai klasifikuoti intervencijas pagal jų paskirtį, laukiamą poveikį ir taikymo kontekstą. Ergoterapijoje taksonomija padeda sudaryti gydymo programas, parengti veiklų rinkinius konkrečioms pacientų grupėms ir objektyviau vertinti pasiektus rezultatus.

Ergoterapijos taikymo sritys ir pavyzdžiai

Ergoterapija taikoma įvairioms žmonių grupėms, įskaitant tuos, kurie turi fizinių, kognityvinių ar emocinių sutrikimų. Ji gali būti reikalinga įvairiose situacijose, kai dėl ligos, traumos ar kitų sveikatos sutrikimų yra sumažėjęs žmogaus gebėjimas atlikti kasdienes veiklas:

• Po insulto. Insultas dažnai sukelia motorikos ir kognityvinių funkcijų sutrikimus, kurie apsunkina kasdienes veiklas.
• Po traumų.
• Esant neurologiniams sutrikimams.
• Po ortopedinių operacijų.
• Sergant lėtinėmis ligomis.
• Psichikos sveikatos problemos, įskaitant depresiją ir priklausomybes.
• Vaikų raidos sutrikimai.

Ergoterapija vaikams - pavyzdžiai

Ergoterapija vaikams siekiama pagerinti jų gebėjimą dalyvauti kasdienėje veikloje, pavyzdžiui, žaisti, mokytis ir bendrauti. Vaikų ergoterapijos tikslai gali būti:

Taip pat skaitykite: Reabilitacijos paslaugos vaikams

• Lavinama smulkioji ir stambioji motorika.
• Gerinama rankų ir akių koordinacija.
• Lavinami jutimo apdorojimo įgūdžiai.
• Tobulinami socialiniai įgūdžiai ir bendravimas.
• Tobulinami asmeninės savikontrolės įgūdžiai.

Vaikų ergoterapijoje naudojami metodai: sensorinės integracijos terapija, žaidimų terapija, rašymo ranka terapija ir elgesio terapija. Ergoterapeutai dirba su vaikais, ugdydami jėgą, koordinaciją ir miklumą, atlikdami įvairius pratimus ir veiklą.

Ergoterapija suaugusiems: depresija, priklausomybės ir lėtinis skausmas

Amerikos profesinės terapijos asociacija (AOTA) sveikimą nuo priklausomybės su ergoterapija apibrėžia taip: „Ergoterapija daugiausia dėmesio skiria įgūdžių ir gebėjimų atkūrimui, padedant žmonėms dalyvauti tuose dalykuose, kurių jie nori ir ką jie turi daryti, terapiniu būdu naudojant metodus, kurie padeda kelti naujus klausimus, skatina bei motyvuoja veikti, atrasti save bei padeda kurti sveikesnį požiūrį į psichikos sveikatą.”

Diagnozavus piktnaudžiavimo psichiką veikiančiomis medžiagomis problemą, vienas iš pagrindinių būdų, kaip ergoterapeutas gali padėti, yra mokyti įveikos įgūdžių ir alternatyvių metodų kaip valdyti nerimą, potraukį, skausmą ar kitus asmens patiriamus iššūkius. Ergoterapeutas gali išmokyti įveikos strategijų:

• Streso valdymo metodų - tokių, kaip dėmesingumo meditacija, vaizdinė meditacija ir progresuojantis raumenų atpalaidavimas;
• Miego higienos, apimančios įpročių ir praktikos skatinimą, būtinas gerai miego kokybei ir dienos budrumui užtikrinti;
• Problemos perfrazavimo, kad ji nebūtų vertinama kaip krizė;
• Veiklos stimuliavimo ir alternatyvių metodų, mokančių išvengti papildomų iššūkių.

„Pavyzdžiui, pacientus, kurie kenčia nuo lėtinio skausmo, ergoterapeutas moko visą dieną nesėdėti, net jei skauda judėti, nes neveiklumas dažnai sustiprina pagrindines skausmo priežastis“, - teigia Nevados Touro universiteto docentė Donna Costa. „Galiausiai, padėti žmonėms iš naujo atrasti savo gyvenimo prasmę yra labai svarbu įveikiant priklausomybę ir atkuriant asmeninius bei profesinius santykius“; „Ergoterapeutai padeda žmonėms atkurti savo gyvenimą, kad jie vėl galėtų džiaugtis. Ir tai yra kažkas, kas yra visuotinai sveika mums visiems”, - teigia Virginia „Ginny“ Stoffel, buvusi AOTA prezidentė ir Viskonsino-Milvokio universiteto docentė.

Ergoterapija depresijos kontekste

Nuotaikos sutrikimai, arba afektiniai sutrikimai, yra vieni iš dažniausių psichikos sutrikimų, nustatomi suaugusiems. Depresija - tai nuotaikos sutrikimas, kai žmogų dvi ir daugiau savaites kankina prislėgta nuotaika, nervingumo jausmas, kai sumažėja domėjimasis ir pasitenkinimas bet kokia veikla.

Taip pat skaitykite: Kaip įveikti priklausomybę nuo kompiuterio?

Gydytojas gali paskirti vaistus, o ergoterapeutas - specifinę veiklą, kuria gerinama paciento kasdienė ir darbinė veikla bei laisvalaikis. Ergoterapijos indėlis, padėti depresija sergantiems žmonėms grįžti į visuomenę, yra didelis. Ergoterapeutas sąveikaudamas su pacientu ir jo artimaisiais, išskiria ir išsprendžia svarbiausias problemas, siekia maksimalios asmens socialinės integracijos.

Ergoterapeutui, dirbančiam su šios ligos pacientais, svarbu mokėti įvertinti ir koreguoti sutrikusias funkcijas, kurios trukdo sėkmingai ligonio veiklai. Jis turi padėti pacientui suprasti ligos atsiradimo priežastis, geriau suvokti savo poreikius. Padėdamas organizuoti ligonio tikslingą veiklą, stengiasi užkirsti kelią ligos progresavimui, siekia koreguoti sutrikusias funkcijas.

Vertinimo priemonės ir rezultatų pavyzdžiai

Atliekant kasdienines užduotis kognityvinės (pažintinės) funkcijos yra tiek pat svarbios, kiek ir fizinė paciento būklė. Pažinimo sutrikimus ergoterapeutas vertina ištirimo bei darbo su pacientu metu, atkreipdamas dėmesį į paciento adaptacinius gebėjimus planuojant, mąstant, sprendžiant problemas ir inicijuojant (pradedant) veiklą.

Ergoterapeutui yra svarbu įvertinti paciento pažintines funkcijas bei diagnozuoti pagrindinius kognityvinius sutrikimus, naudojant standartizuotus testus (LPT, PBTT ir kitus). Tyrimo metu, kartu su minėtais standartizuotais pažintinių funkcijų įvertinimo metodais, buvo nuspręsta panaudoti ir nestandartizuotą tyrimo metodą (ŽVPT), siekiant kuo tiksliau (išsamiau) įvertinti bendrą žmogaus kognityvinį lygį.

Taigi, pirmą kartą suaugusiems žmonėms, patyrusiems galvos smegenų pažeidimą, pažintinių funkcijų įvertinimui buvo panaudotas ŽVPT (žmogaus veido piešimo testas). Tai sutrumpintas Gudinaf-Harris'o (Goodenough-Harris) žmogaus piešimo testo (ŽPT) variantas. Jo esmę sudaro nesudėtinga procedūra - žmogaus figūros piešimas. Pažinimo procesas ir pagrindiniai sutrikimai: svarbu nustatyti ar suaugusysis turi intelektualinės sferos trūkumus (pažintinių funkcijų sutrikimus). Reabilitacijos eigoje pakartotinai atlikto testo rezultatai gali rodyti pažintinių funkcijų kitimą, dinamiką.

Taip pat skaitykite: Testai psichikos sveikatai internete

Tyrimų išvados: pagerėjimas susijęs su pažintinių funkcijų dinamika

Tyrimo metu buvo stebimi 43 pacientai, patyrę dešiniojo galvos smegenų pusrutulio pažeidimą ir turintys pažintinių funkcijų sutrikimus bei kasdienės veiklos atlikimo sunkumus. Jų pažintinės funkcijos buvo įvertintos naudojant LPT, PBTT ir ŽVPT, o kasdienės veiklos atlikimas (funkcinis lygis) - FNT. Vertinimas buvo atliekamas du kartus reabilitacijos pradžioje ir pabaigoje.

Nustatyta, jog kuo žymesnis paciento pažintinių funkcijų pakenkimo lygis, tuo labiau yra sutrikęs jo kasdienės veiklos atlikimas. O kasdienės veiklos atlikimo (funkcinio lygio) dinamika labai glaudžiai susijusi su pažintinių funkcijų dinamika. Beveik visų (88%) pacientų kasdienės veiklos atlikimo pagerėjimo lygis sutampa su pažintinių funkcijų (MMSE ir HFDT rezultatų dinamikos vidurkio) pagerėjimo lygiu. ŽVPT, kaip ir kiti pažintinėms funkcijoms įvertinti skirti standartizuoti testai (LPT, PBTT), gali būti naudojamas suaugusiesiems, patyrusiems galvos smegenų pažeidimą, pažintinių funkcijų sutrikimo lygio nustatymui, jo dinamikos reabilitacijos metu įvertinimui bei kasdienės veiklos atlikimo gerėjimo prognozavimui.

Funkcinio Nepriklausomumo Testas (FNT) ir ergoterapijos programa po insulto

Savaitės trukmės ergoterapijos programa pacientams, patyrusiems galvos smegenų infarktą, buvo taikoma 5 kartus per savaitę po 30-40 min. Iš viso tiriamieji gavo po 20 užsiėmimų. Savarankiškumas buvo vertinamas naudojant funkcinio nepriklausomumo testą (FNT). Tyrimas rodo statistiškai reikšmingą veidrodinės terapijos, derinamos su ADL, poveikį pacientų rankų funkcijai. Veidrodinė terapija kartu su elektrine raumenų stimuliacija užtikrino statistiškai reikšmingą rankų stiprumo pagerėjimą.

Ergoterapijos metodai ir pratimų pavyzdžiai

Ergoterapijoje naudojami pratimai, veiklos ir terapinės užduotys, tiesiogiai susijusios su asmens kasdienio gyvenimo veiklomis. Taip pat taikomi kognityviniai ir socialiniai įgūdžių lavinimo pratimai. Dažniausi pratimų tipai:

• Smulkiosios motorikos pratimai - rankų ir pirštų judesių lavinimas.
• Stambiosios motorikos pratimai - didžiųjų raumenų grupių judesių ir koordinacijos lavinimas.
• Kognityviniai pratimai - atminties, dėmesio, problemų sprendimo lavinimas.
• Kasdienės veiklos treniruotės - apsirengimas, maisto gaminimas, asmens higiena, namų ruošos darbai.
• Sensomotoriniai pratimai - jutimo ir judesių integracijos gerinimas.
• Socialinių įgūdžių lavinimas.
• Relaksacijos ir streso valdymo pratimai.

Ergoterapijos indėlis ir praktinės implikacijos

Ergoterapija suteikia daug privalumų, padedančių pagerinti asmenų gyvenimo kokybę ir savarankiškumą: fizi nės funkcijos atkūrimas, savarankiškumo didinimas, psichologinė gerovė, socialinių įgūdžių stiprinimas ir darbingumo atkūrimas. Pastebima, jog poveikio sėkmę didžiąja dalimi lemia žmogaus motyvuotumas, noras bei pastangos siekiant pasveikimo.

Buvo siekiama įvertinti pacientų valią prieš ir po ergoterapijos, ir palyginti su kontroline grupe, kuriai nebuvo taikoma ergoterapija. Rezultatai parodė, kad depresija sergančių asmenų valia ir motyvacija pagerėjo statistiškai reikšmingai. Suminio balo vidurkis 13,7±1,9 (95% PI: 9,9-17,5). Rezultatai taip pat parodė gerėjimą savarankiškume kasdienėse veiklose: asmens higiena 92%, pagalbos ieškojimas 88%, rūpinimasis savo sveikata 88%, finansų tvarkymas 82%, valgymo įgūdžiai 81%, savęs priežiūra 80% ir naudojimasis transportu 80%.

Taksonomijos pritaikymas klinikinėse gairėse

Ergoterapijos taksonomija leidžia struktūrizuoti intervencijas pagal tikslines funkcijas (motorika, kognicija, socialinis dalyvavimas), pagal taikymo kontekstą (vaikai, suaugusieji, reabilitacija po insulto, psichikos sveikata, priklausomybės) ir metodus (sensorinė integracija, ADL treniruotės, kognityviniai pratimai, streso valdymas). Tokia klasifikacija padeda aiškiau planuoti programas, vertinti atitiktį gydymo tikslams ir objektyviai fiksuoti pokyčius reabilitacijos eigoje.

Taksonomijos lygis	Pavyzdys	Tikslas
Funkcinis	ADL treniruotės (apsirengimas, higiena)	Didinti savarankiškumą kasdieniame gyvenime
Kognityvinis	Kognityviniai pratimai, LPT, PBTT, ŽVPT	Atkurti dėmesį, atmintį, planavimą
Emocinis/Socialinis	Grupinės veiklos, elgesio terapija	Stiprinti socialinius įgūdžius ir emocinę reguliaciją
Sensorinis/motorinis	Smulkiosios ir stambiosios motorikos pratimai, sensomotorika	Pagerinti judesius, koordinaciją, jutiminę integraciją

Praktiniai patarimai ergoterapeutams ir gydytojams

1. Naudokite standartizuotus vertinimo instrumentus kartu su funkcinių užduočių stebėjimu (pvz., LPT, PBTT, ŽVPT, FNT).
2. Individualizuokite terapiją, remdamiesi taksonomijos lygiais ir paciento prioritetais.
3. Įtraukite šeimos narius ir artimuosius į reabilitacijos procesą siekiant geresnio socialinio palaikymo.
4. Pritaikykite veiklas prie paciento motyvacijos lygio - poveikis priklauso nuo paciento noro ir pastangų.
5. Derinkite ergoterapiją su kitomis intervencijomis (medikamentais, kineziterapija, psichoterapija) kompleksiškam gydymui.

tags: #taksonomija #testas #pavyzdys #ergoterapija