Lapkričio 3-iąją minime Medžiotojų globėjo Šv. Huberto dieną. Kalbėti apie šiandieninę medžioklės kultūrą: pagarbą žvėriui, kaip Dievo kūriniui ir dovanai, proga yra ir medžiotojų globėjo, šv. Huberto diena. Sveikiname medžiotojus su Šv. Huberto, kuris buvo medžiotojas, bet kartu rūpinosi ir gamtos apsauga, diena.
Šv. Huberto idėjos atspindi geriausias krikščioniškas moralines vertybes bei istoriškai susiformavusias kultūringos medžioklės tradicijas.
Šv. Hubertas - VII ir VIII a sandūroje gyvenęs frankų šventasis, vyskupas. Jo atsivertimo istorija labai simboliškai tinka šių dienų požiūrio į medžioklę virsmu apibūdinti. Kaip pasakojama, būsimasis šventasis nuo pat jaunystės labai mėgo medžioklę. Tik su Dievo kūrinija jis elgėsi nepagarbiai ir nederamai - mėgo kraugeriškas, naikinančias medžiokles ir jas lydinčias puotas.
Kartą šv. Kalėdų vakarą jis susiruošė į medžioklę. Pamatė gražuolį elnią su didžiuliais ragais. Jaunuolis nusitaikė sviesti į žvėrį ietį, bet parklupo. Po šio regėjimo šv Hubertas tapo atsiskyrėliu.
Šv. Huberto atsivertimo istorija itin aktuali Lietuvai. Pastaraisiais dešimtmečiais medžioklė patiria virsmą: iš vartotojiškosios tampa pagarbia, tausojančia, atsikratančia sovietinės nomenklatūrinės kultūros reliktų. Pamažu, bet sėkmingai išgyvendinama pati didžiausia yda - brakonieriavimas.
Taip pat skaitykite: Įkvėpimas motinystei
Dažnas, ypač mažai su gamta ką beturintis miestietis, klausia: ar beaktuali medžioklė šiandien, kai parduotuvės pilnos mėsos, drabužių? Kai žvėris nebėra vienintelis maisto, drabužių, apavo, priemonių pastogei šaltinis?
Medžiotojų vaidmuo svarbus ir gamtoje: padeda sureguliuoti kai kurių laukinių žvėrių populiacijas, valdyti pavojingų ligų plitimą, prisideda prie bioįvairovės gausinimo. Pasak aplinkos ministro patarėjo Mariaus Čepulio, gamtai reikia mūsų pagalbos. Lietuvoje saugomos teritorijos, kur žmogus visiškai kištis negali, sudaro mažiau nei 1 proc. Likusiuose apie 15 proc. saugomų teritorijų žmogaus veikla galima ir nedaug ribojama.
Žmogaus neliečiami plotai per maži, kad didieji plėšrūnai atliktų savo vaidmenį ir pusiausvyra būtų užtikrinta, savaiminiai reguliaciniai mechanizmai juose sunkiai veikia. Medžioklė yra vienas iš būdų pusiausvyrai palaikyti, tačiau su sąlyga, kad medžiojant bus laikomasi nustatytų reikalavimų.
Beveik visi Lietuvos medžiotojų klubai turi savo garbės kodeksus, kuriuose įrašyti kilnūs tikslai ir svarbūs perspėjimai, humanišką elgesį faunos atžvilgiu turinčios užtikrinti nuostatos.
Simboliška, kad ir pati šventojo istorija aktualiai atspindi šiandieninės medžioklės Lietuvoje virsmą iš vartotojiškosios, naikinančios į tausojančią.
Taip pat skaitykite: Dėkojame socialiniams darbuotojams
Kai į Juodupės parapiją buvo atkeltas kunigas Aivaras Kecorius, susiformavo graži tradicija: Juodupės, Žiobiškio medžiotojai kasmet šv. Huberto dieną minėdavo šv. Mišiomis. Deja, pernai dėl pandemijos, kai nevyko viešos pamaldos, medžiotojai negalėjo susirinkti draugėn.
Ši šventė rajono medžiotojams aktuali: į pamaldas jie rinkosi gausiai, pasidabinę medžiotojų drabužiais, skrybėlėmis, kartu su savo šeimų nariais. Prieš šv. Mišias iškilmingai atneštos Juodupės ir Žiobiškio medžiotojų klubų vėliavos. Šv. Šventiškai išpuoštoje Juodupės bažnyčioje prie altoriaus - įspūdingas trofėjus: elnio kaukolė su reto dydžio ir grožio ragais.
Tai kartu ir puiki iliustracija apie medžioklės kultūrą: tokie įspūdingi žvėrys, kaip sumedžiotasis elnias, auga tik ten, kur žvėrimis rūpinamasi, jie saugomi, o ne, kaip medžioklės kritikai įsitikinę, kad pyškinama į visa, kas juda. Šis trofėjus - kunigo A. Kecoriaus, sumedžiotas Juodupės krašto miškuose.
Juodupės klebonas yra medžiotojas selekcininkas, todėl ne kartą ir ne du jis kalbėjo apie tai, kad vertingais žvėrimis tikras medžiotojas rūpinasi metų metais, stebi jų gyvenimą, yra suinteresuotas ne tokius ypatingus žvėris naikinti, o leisti augti, bręsti, perduoti puikius genus ateinančioms kartoms.
Savo pamoksle kunigas A. Kecorius kalbėjo, kad šv. Huberto diena tradiciškai minima lapkričio 3-ąją. Jis kalbėjo, kad šv. Hubertas iš pramogautojo, vartotojo, tapo atsakingu, pakeitusiu požiūrį, mąstančiu apie Amžinybę, amžinąsias vertybes, gebančiu atsakingai prisiliesti prie Kūrėjo tvarkos, prie gyvūnijos. Jis tapo pavyzdžiu ir užtarėju.
Taip pat skaitykite: Šv. Hubertas Lietuvoje
„Dangiškojo globėjo prašome užtarimo, kad jis globotų medžiotojus, kad jis formuotų krikščionišką požiūrį. Kuris puoselėjantis, kuris tausojantis, kuris saugantis, globojantis. Kunigas A. Kecorius priminė ir tai, kas rašoma Šv. Rašte, Pradžios knygoje, kur Dievas patikėjo žmogui visą pasaulį, kūriniją: augmeniją, gyvūniją.
„Ir sako, kad tai bus jums ir maistas, ir vaistas. Ir paveda viešpatauti, paveda šeimininkauti“, - pabrėžė dvasininkas. Jis akcentavo, kad medžioklė pirmiausiai suprantama kaip ūkio šaka, kaip ūkis, sukurtas gėris.
„Kurį Viešpats kviečia atsakingai naudoti: su protu, su išmintim, su žiniom Ir jei pirmaisiais amžiais, kaip mes žinome, tai buvo išgyvenimo šaltinis, maisto ir drabužių būtinybė. Dabar jau taip nebėra, ir, laikui bėgant, ir požiūris į medžioklę, ir pati medžioklė keitėsi“, - kalbėjo kunigas A. Dvasininkas priminė ir tai, kad istorijoje ne visuomet požiūris į Dievo kūriniją buvo deramas.
Medžioklei tapus aristokratų pramoga, kai kur žvėrys buvo tiesiog išmedžioti, sunaikinti, vėliau tekdavo jų populiacijas atkurti. Kunigas pabrėžė, kad dabar požiūris į medžioklę yra pakitęs, pamažu kinta ir visuomenės nuomonė apie medžiotojus.
Kad ji kistų sparčiau, dvasininkas patarė medžiotojams dar labiau įsižiūrėti į šv. Huberto pavyzdį: imtis didesnės atsakomybės, labiau puoselėti krikščionišką požiūrį. Klaidų kaina didelė: šaukštas deguto sujuodina visą statinę, ir sudėtinga vėl atkurti gerą medžiotojų vardą visuomenės akyse.
Po šv. Mišių kunigas A Kecorius įteikė keturias padėkas medžiotojams. Už krikščioniškų vertybių sklaidą, puoselėjimą gyvenime bei medžioklėje bei paramą Juodupės parapijai padėka pagerbtas Juodupės medžiotojų klubo narys Egidijus Šnioka. Už krikščioniškų vertybių sklaidą, puoselėjimą gyvenime bei medžioklėje bei taiklią, atsakingą medžioklę pagerbtas kitas šio klubo narys - Gintaras Čeičys. Už krikščioniškų vertybių sklaidą, puoselėjimą gyvenime bei medžioklėje bei aktyvią, kūrybišką veiklą joje dėkota Žiobiškio medžiotojų visuomeninės organizacijos nariui Viliui Pliuškiui. Kiekvienas atėjęs į šv. Mišias taip pat gavo dovaną - paveikslėlį su šv.
Vienas iš apdovanotųjų, ūkininkas ir Žiobiškio krašto medžiotojas V. Pliuškis, paklaustas, kaip gi sekasi medžioti bene daugiausia eibių šio krašto žmonėms prikrėtusius vilkus (jų medžioklės sezonas prasidėjo spalio 15-ąją), sakė, kad dabar pilkiams medžioti dar nepalankus metas. Laukiama pirmojo sniego, kuomet bus aiškiau matyti žvėrių pėdsakai.
Tačiau ir be to šios visuomenės organizacijos nariai turi kuo didžiuotis. „Turėti didįjį Lietuvos trofėjų penketą - tuo gali didžiuotis retas būrelis ar klubas. O Žiobiškio visuomeninėje medžiotojų organizacijoje tokius penketus turi net trys medžiotojai“, - pasidžiaugė V. Pliuškis.
Lapkričio 10-oji, Šv. Huberto diena, šalies medžiotojus, gamtos mylėtojus ir vietos bendruomenę subūrė Raudonėje. Šv. Hubertą, medžiotojų globėją, simbolizuojantį žmogaus ir gamtos ryšio svarbą, čia medžiotojai mini jau trečius metus iš eilės.
Daivaras Rybakovas, Jurbarko medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas, pasakojo, kad Šv. Huberto diena Raudonėje jau tampa tradicija: „Labai džiaugiamės, kad šventė populiarėja. Pernai joje dalyvavo apie 3500 dalyvių, o šiemet sulaukėme net 5000. Šventė tapo ne tik gražia tradicija, bet ir galimybe žmonėms iš įvairių Lietuvos regionų aplankyti Jurbarko kraštą.“
Įžanga į šventę - Šv. Huberto žygis, kurį organizavo aktyvus žygeivių klubas „Žygių magija“. Kelionė Raudonės apylinkėmis leido tik pasigrožėti rudeniška gamta, bet ir pajusti šventės esmę. Visus suvienijo eisena, mirgėjusi medžiotojų klubų vėliavomis ir atributika, o dar daugiau iškilmingumo suteikė medžioklinių ragų garsai.
Šv. Mišios, aukotos evangelikų liuteronų ir katalikų kunigų Raudonės pilies vidiniame kiemelyje, yra neatsiejama šio renginio dalis. Kunigai pabrėžė Šv. Huberto globėjo reikšmę ir priminė žmogaus atsakomybę už gamtos išsaugojimą.
Bendrą maldą keitė sveikinimai, padėkos ir apdovanojimų ceremonija už medžioklės tradicijų puoselėjimą, ekologinių vertybių skleidimą, bendruomenės stiprinimą. Šventės rengėjai atidavė duoklę ir draugijos senbuviams, ir naujiems nariams, dėkodami už jų svarbų indėlį telkiant medžiotojų bendruomenę.
Medeinės medaliais už medžiotojų kultūros puoselėjimą buvo apdovanoti ir septyni Jurbarko krašto medžiotojai: Darius Valeika, Romutis Zabielinas, Tomas Sabaliauskas, Juozas Šimelionis, Ričardas Volkus, Jonas Gydaitis, Vytautas Ūkanis ir Gintaras Grazdauskas.
Šv. Huberto dienos šventė neapsieina be tradicinių medžioklės konkursų, kurie kasmet pritraukia dalyvių ir žiūrovų dėmesį. Šiemet vykusiame Lietuvos medžioklės ragų šaukinių konkurse „Medžioklei valio“ dalyviai varžėsi dėl geriausio šaukinio ir ragų garsų, atspindinčių miško pasaulį ir medžioklės dvasią. Tuo tarpu vilkų viliojimo edukacinis konkursas buvo naujas, tačiau itin patrauklus reginys.
Čia dalyviai turėjo galimybę susipažinti su vilkų balsais, jų elgesiu ir vaidmeniu miške. Edukaciniu konkursu siekta ne tik atskleisti vilkų gyvenimo ypatybes, bet ir ugdyti pagarbą gamtai, supažindinti su šių plėšrūnų ekologine svarba. Konkurso organizatoriai akcentavo vilkų vaidmenį ekosistemai, jų svarbą miškui.
Šventė pasižymėjo ir gurmaniškais akcentais. Dėmesį traukė medžiokliškos sriubos virimo įmantrybės. Kiekviena sriuba buvo unikali - su savo receptu, paslaptingais prieskoniais ir specialiu patiekimo būdu. Visi galėjo paragauti įvairių skonių sriubų, o virėjai dalijosi patarimais, kaip gaminti šį tradicinį patiekalą.
Ne mažiau įspūdingas buvo ir elnio kepimo ritualas „Pragaro mašinoje“. Tai speciali kepimo įranga, leidžianti išlaikyti mėsos sultingumą ir skonį. Elniena buvo dalijama visiems šventės dalyviams, siūlant paragauti medžioklinės virtuvės skonio. Tokios vaišės priminė gamtos dosnumą ir ragino ją vertinti atsakingai.
Šventėje vyko seminaras, skirtas plėšriųjų gyvūnų reikšmei ekosistemose aptarti. Pranešėjai kalbėjo apie plėšrūnų, vilkų ir lūšių, svarbą gamtai, pabrėždami, kad jų apsauga - esminė, siekiant išlaikyti ekosistemos pusiausvyrą.
Šiais metais šventėje vyko kraujo donorystės projektas „Medžiotojai donuoja“ - kilni ir prasminga akcija, skatinanti medžiotojų bendruomenės solidarumą ir suteikianti galimybę atlikti gerą darbą. Greta šios akcijos buvo galima prisidėti ir prie „Maltiečių sriubos“, paramos akcijos, aukojant pagalbai sunkiai gyvenantiems žmonėms.
Šventė buvo marga įvairiais renginiais. Didelis dėmesys skirtas medžiokliniams šunims. Parodoje dalyvavo įvairių klubų atstovai, kurie pristatė veisles, jų savybes, charakterį bei darbo specifiką medžioklėje.
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija prieš šventę organizavo vaikų piešinių konkursą „Lietuvos gamta ir aš“, kuriame jauniausieji menininkai galėjo parodyti savo kūrybiškumą ir meilę gamtai. Šiame konkurse 11-15 metų vaikų amžiaus grupėje antrą vietą laimėjo viešvilietė Mėta Ulevičiūtė, trečiąją - taip pat viešvilietis Nojus Rimkus (mokyt. Sniežana Šašienė). Mėta ir Nojus buvo apdovanoti diplomais ir atminimo dovanėlėmis.
Jaukumo šventei teikė muzika. Pasirodymus surengė „Medžiotojų Trio“ bei grupė „Karaliai“. Vyko ir loterija, kurioje dalyviai galėjo laimėti įvairių prizų.
Ateinantys metai žada dar didesnę šventę ir įspūdį, mat Raudonėje planuojama surengti tarptautinį elnių kvieslių čempionatą. Ligita Gražulevičienė Neatsiejama medžioklės kultūros dalis yra medžioklės rago šaukiniai ir signalai. Šventėje vyko ketvirtasis Lietuvos medžioklės ragų šaukinių konkursas „Medžioklei valio”.
Visus medžiotojus ir jiems prijaučiančius sveikiname su medžiotojų globėjo šv. Huberto diena. Šią dieną nuo seno Lietuvoje prasidėdavo medžioklės sezonas. Lietuvių pagonių medžioklės deivė buvo Medeinė.
Įsigalėjus krikščionybei, Medžioklės diena sutapatinta su šv. Huberto varduvėmis. Šv. Fransua Hubertas gimė apie 655 m. Jis buvo Burgundijos hercogo Huberto sūnus. Jaunasis Hubertas mėgo kraugerišką medžioklę ir puotas. Anot legendos, vieną šv. Kalėdų vakarą Hubertas išjojo medžioti ir pamatė elnią su didžiuliais dešimties atšakų ragais.
Jis pasiruošė sviesti ietį, bet pargriuvo. Elnią nutvieskė šviesa ir tarp jo ragų Hubertas pamatė šviečiantį auksinį kryžių. 7 metus atsiskyręs Hubertas gyveno Ardėnų kalnuose akmeninėje trobelėje. Po to buvo paskirtas Mastrichto ir Luticho vyskupu. Savo buvusių medžioklių plotuose Hubertas įkūrė keletą vienuolynų, rūpinosi gamtos apsauga.
Žinoma, kad Hubertas išvedė naują medžioklinių šunų veislę - bluthaundus. Viduramžiais šie šunys buvo tituluojami šventojo Huberto skalikais. 1738 m. buvo įsteigtas šv.Huberto ordinas, kuriuo apdovanojami asmenys, nusipelnę medžioklėje. 1752 m. šis ordinas buvo suteiktas ir Lenkijos karaliui, Lietuvos did. 11:23, 16.
Šventojo Huberto, medžiotojų ir medžioklinių šunų globėjo, diena švenčiama daugelyje katalikiškų Europos šalių, taip pat ir Lietuvoje.
Iš pradžių prasidėjo nuo pamaldų atskirose bažnyčiose, kurių metu medžiotojų klubai ar rajono medžiotojų organizacijos svečiams paruošdavo nedideles vaišes. Prie to prisidėjo medžiotojų muzikos pasirodymai. Ilgainiui šventė tapo platesnė, įtraukiant kelis klubus, muges ir koncertus didesniuose miestuose. Dažnai medžioklė vykdavo dieną prieš arba po pamaldų.
Prieš trejus metus viskas pasikeitė. Žinoma, šiemet šventojo Huberto minėjimai ir pamaldos tebevyksta beveik visuose Lietuvos rajonuose, tačiau vienas miestelis tapo Hubertine sostine. Tai Raudonė, nedidelis miestelis ant Nemuno kranto, turintis apie 400 gyventojų. Jo pasididžiavimas - Raudonės pilis, tradiciškai vadinama Bajerburgu. Per Lietuvos kryžiaus žygius čia stovėjo Kryžiuočių ordino pilis.
Vietos legenda pasakoja, kad 1337 m. Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui puolant tvirtovę, jis buvo mirtinai sužeistas po ąžuolu, dabar vadinamu Gedimino ąžuolu. Tačiau nei istoriniai duomenys, nei archeologiniai tyrimai nerodo, kad šioje vietoje iki XVI a. stovėjo pilis. XVI a. ant senosios pilies pamatų buvo pastatyta nauja pilis. Pastatas kelis kartus rekonstruotas ir dabar yra XIX a. neogotikinės architektūros pavyzdys.
Naujoji Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) vadovybė, jos prezidentas, bendrovės „Biovel“ savininkas Virginijus Kantauskas, direktorius Laimonas Daukša ir kiti ėmėsi ambicingų permainų, o pagrindinės pastangos skiriamos medžiotojo įvaizdžiui gerinti, medžioklės valdymo svarbai pabrėžti ir bendradarbiavimui su bendruomene kurti. Švento Huberto dienos šventė, kokia ji yra dabar, yra viena iš naujų tendencijų.
Pirmoji Švento Huberto diena Raudonės pilyje buvo švenčiama 2022 m. Tuo metu vyko elnių šaudymo čempionatas, o Nacionalinėje trofėjų parodoje buvo eksponuojama beveik 2000 trofėjų - tai oficialiai tapo Lietuvos rekordu. Vyko šunų paradas, kraujo donorystė, koncertas ir keletas kitų renginių. Pirmaisiais metais šventėje dalyvavo apie du tūkstančius žmonių.Kitais metais LMŽD įdėjo daugiau pastangų, pritraukė daugiau rėmėjų ir festivalis buvo didesnis.
Pasak LMŽD Jurbarko rajono skyriaus vadovo Daivaro Rybakovo, nebuvo tikra, kad festivalį pavyks padaryti dar didesnį ir pritraukti daugiau žmonių, tačiau pavyko.Šiemet sulaukta neregėto skaičiaus lankytojųŠiemet festivalyje Raudonės pilyje apsilankė apie 5000 žmonių! Tai rekordas ir, atsižvelgiant į dabartinį festivalio dydį ir vietą, beveik maksimalus svečių skaičius.Kitais metais šventės teritorija bus išplėsta.
„Festivalis buvo sėkmingas. Turiu pasakyti, kad prireikė daug pastangų. Prie festivalio organizavimo dirbo penkiolika žmonių, o įvairiuose etapuose jiems padėjo apie penkiasdešimt. Esame labai dėkingi vietos valdžios institucijoms ir Raudonės pilies administracijai už drąsą mus priimti ir už tai, kad jau trečius metus iš eilės mums padeda. Taip pat džiaugiamės, kad prekybininkai ir rėmėjai šiemet labai noriai dalyvavo ir rėmė. O žmonių buvo tiek daug! „Džiaugiamės, kad festivalis auga! Šiemet yra daugiau prekybininkų - tikra mugė.
tags: #sveikinimas #sv #huberto #medziotoju #globejo #proga