Socialinis darbas - tai pokyčių profesija, reikalaujanti nuolatinio socialinių darbuotojų tobulėjimo. Socialiniai darbuotojai neišvengiamai turi aktyviai dalyvauti įvairiuose mokymuose, ugdyti savo profesinius įgūdžius ir brandinti socialinio darbuotojo vertybes. Keičiasi buvę ir atsiranda nauji įstatymai, nauji darbo metodai, naujos socialinio darbo sritys, o tu kaip darbuotojas negali to nepastebėti, negali nesidomėti vykstančiais pokyčiais socialinio darbo srityje, kadangi tada tapsi neproduktyvus, ,,pasenęs", ribotos kompetencijos.
Socialinis darbuotojas žinioms gilinti ir įgūdžiams stiprinti privalo skirti ne mažiau kaip 20 akad. val. per metus: 16 akad. val. per kalendorinius metus turi dalyvauti mokymuose ir ne mažiau kaip 8 akad. val. per metus - supervizijoje. Supervizija - tai konsultacinė pagalba dirbantiems specialistams, vadovams, komandoms bei organizacijoms, norinčioms tobulėti ir dirbti efektyviau. Dažniausiai supervizija reikalinga susidūrus su sudėtingomis situacijomis darbe, kurios pačios savaime neišsisprendžia. Tai - atvejo aptarimas įstaigos viduje.
Šiame straipsnyje panagrinėsime supervizijos ir socialinio konsultavimo skirtumus, jų sampratas, funkcijas, tikslus bei uždavinius.
Supervizijos samprata
Supervizijos (kartu ir intervizijos) samprata daugiabriaunė. Egzistuoja požiūrių ir teorijų įvairovė, tad mokslinėje literatūroje pateikiama nemažai skirtingų supervizijos apibrėžimų. Žodis "supervizija" yra kilęs iš lotynų kalbos žodžių junginio super - "ant, virš" ir videre - "stebėti, žiūrėti, matyti".
Nepaisant to, kad tokį terminą galima rasti įvairiose šalių kalbose, supervizijos apibrėžimai labai įvairūs. Šiuos skirtumus lemia ne tik skirtingi teoriniai modeliai, bet ir istorinė raida. Anot R. Naujanienės, supervizijos vystymasis glaudžiai susijęs su socialinio darbo istorija, o apibrėžimo atsiradimas - su socialinių teorijų raida. Iš pradžių jos reikšmė ir samprata buvo gana siaura - kaip "vyresniojo patarinėjimas jaunesniam".
Taip pat skaitykite: Socialinių problemų moksliniai tyrimai
Supervizijos idėja Europoje buvo pristatyta dvidešimtojo amžiaus viduryje, tuo laikotarpiu ji buvo pripažinta oficialiai ir apibrėžta kaip profesinis santykių konsultavimas. Supervizija išsivystė iš praktinių profesionalių intervencijų ir tapo savarankišku konsultavimo metodu darbo srities klausimais. Nuo dvidešimtojo amžiaus antrosios pusės supervizija vystosi kaip savarankiška profesija, teikianti profesinių santykių konsultavimo paslaugas.
Galima teigti, kad vyrauja kelios pagrindinės supervizijos sampratos: pradinė (arba pirminė), kaip labiau patyrusio tos paties srities specialisto priežiūra ir pagalba naujam darbuotojui bei vėliau išsivystęs požiūris į superviziją kaip tam tikrą profesionalų konsultavimą.
Knygoje „Socialinio darbo supervizija: teorija ir praktika“ pateikiamas ir platesnis supervizijos apibrėžimas, apimantis tiek socialinio darbo, tiek studentų superviziją: Supervizija - tai patirtimi pagrįstas mokymas/is, teikiamas asmenims, dirbantiems ar studijuojantiems socialinį darbą.
Socialinio darbo supervizijos apibrėžimas yra sudėtingas. M. Tsui pateikia klasifikaciją, paremtą skirtingais požiūriais į socialinio darbo supervizijos apibrėžimus:
- Normatyvinis požiūris. Šis požiūris ieško normų ar standartų ir susitelkia ties dviem pagrindiniais klausimais: Kas turėtų būti supervizija? ir Ką turėtų daryti supervizorius? Šios krypties autoriai superviziją apibrėžia ir grindžia jos administracine ir mokomąja funkcija. Supervizija suprantama kaip sąveikos procesas, kuriame supervizorius dalyvauja ir vadovauja supervizuojamojo praktikai.
- Empirinis požiūris. Pagrindinis šio požiūrio klausimas: Ką iš tikrųjų daro supervizorius? Bandymai atsakyti į šį klausimą apima duomenis apie supervizoriaus vaidmenis, stilius ir elgesį.
- Pragmatinis požiūris. Šiame požiūryje nesistengiama sukurti formalaus socialinio darbo supervizijos apibrėžimo. Jo tikslas yra nustatyti veiklos gaires supervizoriams bei identifikuoti socialinio darbo supervizijos funkcijas bei užduotis.
Šie požiūriai papildo vienas kitą, siekiant suprasti supervizijos esmę ir paskirtį.
Taip pat skaitykite: Konsultavimas motinystės išmokų klausimais
Intervizija
Intervizija yra labai glaudžiai susijusi su supervizija, ir iš dalies netgi gali būti traktuojama kaip supervizijos forma ar rūšis. Intervizija - tai kolegų, tos pačios grandies ar lygio supervizija.
L. Gualthérie van Weezel, apibrėždama superviziją ir interviziją jų nediferencijuoja ir teigia, kad tai - tam tikras profesinės pagalbos būdas, skirtas didinti profesinei kompetencijai, išsamiai ir sistemingai aptariant praktines situacijas (atvejus).
Pagrindinis skirtumas tarp supervizijos ir intervizijos - tai supervizorius. Iš esmės, tai asmuo, vadovaujantis supervizijos procesui ir konsultuojantis supervizuojamąjį ar jų grupę. Dažniausiai supervizorius būna specialiai tam rengtas profesionalas. B. Proctor, F. Inskipp pabrėžia, kad intervizijos grupėje kiekvienas narys prisiima supervizoriaus atsakomybę kitų narių atžvilgiu ir susitaria, kaip bus dalinamasi lyderyste.
Taigi sąvoka "supervizija" vartojama, kai susirinkimui vadovauja supervizorius, tai yra, labiau patyręs ir profesionaliai pasirengęs žmogus, o terminas "intervizija" vartojamas tuomet, kai susirinkimo dalyvių patirtis ir kvalifikacija yra to paties lygio.
Intervizijos apibrėžimuose taip pat atsispindi skirtumas nuo supervizijos, pabrėžiant dalyvių lygiateisiškumą ir kad tai procesas be "vadovo", "lyderio", "mokytojo" ir pan. Intervizija - tai praktinis darbuotojų, kurie mokosi be mokytojo, tarpusavio pagalbos priemonė.
Taip pat skaitykite: Socialinis Konsultavimas
Kaip galima pastebėti, intervizijos apibrėžimuose ryškus dalyvių grupės aspektas. Tai skirtas socialinės srities profesionalams.
Supervizijos ir intervizijos funkcijos, tikslai ir uždaviniai
Supervizijos ir intervizijos bendrieji tikslai iš esmės sutampa. Socialinio darbo studentų supervizija - ankstesniame poskyryje pristatyta supervizijos rūšis, turinti savitus tikslus.
Šios supervizijos paskirtis - teorinio mokymo ir praktinių įgūdžių sujungimas. Taigi, derinti praktinę patirtį su teorinėmis žiniomis, padėti suvienyti darbą su išmokimu, įgalinti perkelti teoriją į praktiką ir padrąsinti savarankišką mokymąsi.
R. Raudeliūnaitė, A. Petrauskienė, R. Žaitytė, aptardamos socialinio darbo studentų superviziją, pabrėžia refleksijos svarbą, nurodydamos, jog pagrindinis supervizijos tikslas - skatinti studentų refleksiją, kad jie patys rastų problemų sprendimus, gerintų mokymosi praktikoje kokybę ir didintų profesionalumą.
Galima teigti, kad šie supervizijos uždaviniai, įgyvendinami studijų praktikos kontekste, padeda tapti profesionaliu socialiniu darbuotoju.
B. Fiege ir R. Dollase teigia, kad pagrindinis lygio supervizijos (t.y., intervizijos) tikslas ir idėja yra skatinti intervizijos grupės dalyvius patiems būti ekspertais nagrinėjant situacijas, klausimus ir problemas, užuot gavus paruoštus sprendimus iš pašalies. Tai skatina asmens požiūrio į supervizorių kaip autoritetingą asmenį, žinovą, kaitą.
Apibendrinant, supervizija ir intervizija yra svarbios priemonės socialinių darbuotojų profesiniam tobulėjimui, padedančios įgyti naujų įgūdžių, spręsti problemas ir užtikrinti teikiamų paslaugų kokybę.
tags: #supevizija #ir #socialinias #konsultavimas