Sociologijos ir socialinės kultūros apibrėžimas

Žmogus yra sociali būtybė, todėl labai svarbus procesas jo egzistencijoje yra socializacija. Pirmiausia būtų tikslinga tiksliai nustatyti sąvokas. Sąvoką „žmogus” tikslinga vartoti tuomet, kai asmuo gali būti priskiriamas žmonių grupei (homo sapiens) ir turi visas jai būdingas savybes. Kai kalbama ne apie visą žmoniją, o apie konkretų žmogų, tada vartojama sąvoka „individas”.

Socializacija - tai procesas, vykstantis visą žmogaus gyvenimą. Asmenybe negimstama, o tampama. Tik ką atėjęs į pasaulį kūdikis yra žmogus, bet ne asmenybė, nors jame jau užprogramuota reali galimybė tapti asmenybe ateityje. Taigi ne kiekvienas žmogus - asmenybė. Greta šio požiūrio į asmenybės sampratą egzistuoja ir kitas, pasak kurio, bet kuris žmogus yra laikytinas asmenybe, todėl nepripažįstamas žmonių dalijimasis į asmenybes ir ne asmenybes.

Šiuo atveju asmenybės sąvoka yra apibrėžiama tomis ypatybėmis, kurios būdingos tiek žmonėms apskritai, tiek ir konkrečiam žmogui. Jo savybių visuma ir sudaro asmenybės savitumą (individualumą).

Pagrindinės socializacijos teorijų kryptys

Vis dėlto egzistuoja dvi pagrindinės socializacijos teorijų kryptys, nes pats socializacijos procesas yra sąlygojamas biologinės ir kultūrinės prigimties. Jų pagrindu ir yra pats procesas, tiksliau tai, kokiu kontekstu jis nagrinėjamas. Nėra vieningos nuomonės, kuri prigimtis svarbesnė. Šios dvi kryptys - tai biologinis ir kultūrinis socializacijos kontekstai.

Taip pat skaitykite: Sociologija ir socialinė kultūra: pagrindinės temos

Biologinės socializacijos prigimties šalininkai dar vadinami sociobiologais. Jų atspirties taškas yra kiekvieno individo kilmė ir priklausymas gamtai. Socialinės, arba kultūrinės, prigimties šalininkai laikosi teorijos, kad biologinis paveldimumas egzistuoja, bet jis toli gražu neapsprendžia individo būsimo socialinio gyvenimo, t. y. kad biologinis kontekstas pernelyg silpnas ir negali įtakoti socializacijos raidos taip stipriai, kaip socialinė aplinka.

Taigi, tai ir yra esminis skirtumas tarp šių dviejų krypčių, šių teorijų idėjų. Negalima teigti, kad kuri nors jų turi ryškią persvarą ar įtikinamesnius argumentus. Žinoma, šias teorijas siekiama įrodyti ir atliekamais tyrimais, tačiau ir jų rezultatai, priklausomai nuo paties tyrimo, negali apspręsti vienos ar kitos teorijos “teisingumo”. Taipogi susiduriame su rimta problema - kurią pusę palaikyti, o galbūt ieškoti kompromiso ar bandyti suporuoti šias dvi teorijas?

Tam reikia nuodugniai ištirti abi puses, įvertinti jų argumentus bei priimti savąjį sprendimą. Žinoma, galimas variantas ir toks, kad šis sprendimas bus subjektyvus, nes sociologija nėra tokia griežta ar apibrėžta kaip .pvz. matematika. Tačiau tai bet kuriuo atveju ir bus siekiamas tikslas. Jį, manau, geriau būtų išskirti į kelias dalis. Taip būtų lengviau orientuotis ir paprasčiau aiškinti šią gan painią problemą.

• Visapusiškai ištirti sociologijos procesą kaip reiškinį, peržvelgti bei palyginti susiformavusias pagrindines socializacijos teorijas bei jų raidą, nustatyti klasifikavimo principus.
• Išsiaiškinti, kaip socializacijos procesas vyksta biologiniu ir kultūriniu aspektais, ištirti pagrindinius skirtumus bei juos palyginti.

Pasak A. Juodaitytės, “šiuolaikinis mokslas negali visiškai atsiriboti nuo [.] posakio, jog “vagies sūnus visada bus vagimi, o tik garbingi ir sąžiningi žmonės išaugins dar vieną tokį pat žmogų”. Kultūringu žmogumi negimstama, o tampama”. A. Juodaitytės socializacijos proceso samprata yra kultūrinė, o procesą, kurio metu žmogus tampa asmenybe, ir vadiname socializacija.

Tačiau autorė pripažįsta, jog “daugelis biologinių bei psichinių žmogaus savybių gali būti perduodamos genetiškai, [.] biologinės žmogaus organizacijos ypatybės kartais gali šiek tiek veikti ir žmogaus socialinę raidą”. Taigi, pats socializacijos procesas yra sudėtingas, gilus bei ilgai trunkantis procesas, kurį įtakoja išties labai daug įvairių aplinkybių, tame tarpe ir prigimtinės savybės. Juk niekas negali nuneigti nei talento, nei įgimto komunikabilumo.

Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija

Tarkim, abiturientams stojant į Lietuvos karo akademiją jie turi atlikti lyderio savybių nustatymo testus, o neįvykdę testo reikalavimų studijuoti nekviečiami. Peršasi išvada, jog tokios savybės taip pat laikomos įgimtomis. Tačiau visiškai suprantami ir kultūrinio konteksto pusę palaikančiųjų argumentai, nes dažniausiai jau susiformavusios asmenybės sociokultūriniai bruožai priklauso būtent nuo aplinkos, kurioje ji formavosi. Na, tokius bruožus bent jau lengviausia pastebėti bei analizuoti.

Tarkim, niekam nenuostabu, kad vaikų namuose išaugę vaikai dažnai turi įvairiausių problemų, tiek socialinių, tiek psichinių. Visuomenė yra ta sociokultūrinė realybė, kurioje ir vyksta šie sudėtingi žmogaus socialinio tapsmo procesai. Asmenybė yra svarbiausias bazinis visuomenės socialinės struktūros elementas. Be jos nėra ir negali būti socialinių veiksmų, socialinių ryšių ar santykių, žmonių bendrijų ar grupių, socialinių institutų ar organizacijų.

Žmogus tuo pačiu metu yra socialinių santykių subjektas ir objektas. Tokios sąvokos, kaip „žmogus“, „individas“, „asmenybė“, dažnai sutapatinamos. Tačiau sociologijoje (P. Berhman, 1995, L. Broom, 1992) jos anaiptol nelaikomos tapačiomis, nors yra tarpusavyje glaudžiai susijusios ir labai panašios savo esme. Kadangi sociologiją žmogus domina pirmiausia kaip visuomenės, o ne kaip gamtos produktas, tai jai svarbiausia yra ne žmogaus, o „asmenybės” kategorija.

Asmenybė paprastai nagrinėjama kaip konkreti žmogaus esmės išraiška ir kaip socialiai reikšmingų konkrečios visuomenės bruožų ir savybių sistemos įsikūnijimas žmoguje. Kaip pastebėjo sociologas A. Giddensas, „asmenybės ypatingumas yra ne jos kraujo sudėtis ar abstrakti žmogaus fizinė prigimtis, o jo socialinė vertė” (1989, p. 72). Neatskiriami asmenybės bruožai yra savimonė, vertybinės orientacijos, socialiniai santykiai, autonomija, atsakomybė už savo poelgius.

Socializacijos procesai ir teorijos

Sociologija skiria du socializacijos procesus: 1) kultūros priėmimą ir 2) savęs atskleidimą, asmenybės tapsmą, kurį aiškina skirtingos teorijos. Labiausiai paplitusios yra keturios: Z. Freudo, G. H. Meadaso, Ch. H. Cooley’so, J. Z. Džordžas Herbertas Meadas (George Herbert Mead, 1863-1931) asmenybę skaidė į dvi sudedamąsias dalis: subjektyvųjį „aš“, kuris yra aktyvus, spontaniškas, kūrybingas, atsirandantis dėl kiekvieno iš mūsų individualaus unikalumo, ir objektyvųjį „aš“, kuris yra suvoktas socialiai (t.y. kitų žmonių lūkesčiai, įsivaizdavimai apie mane, poreikiai kaip socializacijos rezultatas).

Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje

Pagal D. H. Mūsų gebėjimas pažvelgti į save kitų akimis, t.y. būti savo pačių veiksmų žiūrovais, ir yra, pagal Č. H. Coolėjų, socialinio elgesio pagrindas. Žanas Piagetas (Jean Piaget, 1896-1980) tyrė kognityvinę (pažinimo) asmens raidą - mokymosi mąstyti procesą.

• sensomotorinę (iki 2 m.
• formalių operacijų (nuo 12 m. iki brandos), kai mąstymas tampa abstraktus ir hipotetinis, vaikai gali lyginti alternatyvius sprendimus, mąstyti apie savo ateitį, formuluoti savo vertybes ir idealus.

Socializacija - tai socialinės sąveikos procesas, kurio metu žmonės perima vertybes, nuostatas, elgesį, žinias, reikalingus normaliam dalyvavimui bei gyvenimui visuomenėje. Socializacijos procesą sąlygoja du veiksniai: biologinė prigimtis ir kultūra. Abi jos daro didelę įtaką bei turi savo ypatybių, taigi sociologai nėra priėmę vieningos nuomonės, kuri socializacijos sąlyga yra reikšmingesnė. Vieni labiau sureikšmina pirmąją sąlygą, kiti - antrąją, tačiau visi pripažįsta, kad socializacija yra abiejų šių sąlygų sąveikos procesas.

Abi jos atitinkamai nustato žmogaus elgesį, jo galimybes ir ribas. Žmogus, norintis pritapti visuomenėje, turi laikytis socialinio gyvenimo normų - tą sąlygoja kultūra. Biologinė prigimtis žmogaus gyvenimą apibrėžia labai aiškiai - fiziškai tai gan neatsparus aplinkos poveikiui (temperatūrai, sužeidimams, atšiaurioms sąlygoms) individas.

Socializacija gali būti vadinamas procesas, kurio metu individas įsijungia į visuomenę, jos struktūrinius padalinius (socialines grupes ir bendrijas, institutus, organizacijas), perima jų sukauptą patirtį, socialines vertybes ir normas, formuoja socialiai reikšmingus asmenybės bruožus. Šis procesas nėra momentinis ir vienkartinis, jis trunka ilgai ir kartojasi kintant aplinkybėms. Jo metu individas ne tik socializuojasi, t.y. įsijungia į jį supančios visuomenės gyvenimą, bet ir pats socialiai keičiasi.

Atsiranda toks reiškinys kaip socialinis statusas, kuriuo apibrėžiamas individo dalyvavimas jį supančios visuomenės gyvenime. Žmogus iš gamtos, jei taip galima sakyti, paveldi genetinę programą, sudarytą iš elementarių refleksų (pvz., reakcija į skausmą, šviesą, šilumą), ir instinktų (pvz., savisaugos, mitybos, dauginimosi). Tokį mūsų elgesio visuomenėje biologinį sąlygotumą (genetinį paveldimumą, gamtinės aplinkos poveikį) tiria sociobiologija, teigianti, kad daugybė žmonių elgesio tipų - nuo altruizmo iki agresyvumo - yra nulemti genetiškai.

Kultūrinis kontekstas

Individas socializuojasi kaip konkrečios visuomenės narys, perimantis jos kultūrą (normas, vertybes, idealus, veiklos būdus). Kitaip negu gyvūnų, žmogaus genuose nėra užprogramuotų sudėtingų veiklos būdų (pvz., maisto gamybos ar būsto statybos) bei šios veiklos reguliatorių. Viso to individas išmoksta tik gyvendamas visuomenėje. Kūdikiai, kuriuos augino ne žmonės, yra įrodymas, kad be socialinių kontaktų tokie kūdikiai netampa visaverčiais žmonėmis (jie lieka žmogaus pavidalo gyvūnais). Žmogaus organizmas gali žmogiškai funkcionuoti tik socialinėje aplinkoje.

Tuo tarpu A. Juospaitytė išskiria socializaciją kultūros ir lyties pagrindais, kaip du pagrindinius socializacijos šaltinius. Šiuo atveju šaltiniai yra parinkti taip, kad kuo labiau atspindėtų individo socializacijos visuomenėje raidą, o V. Pruskus šaltinius pateikia abstraktesnius, labiau tinkamus nagrinėjant socializaciją bendrais principais.

Socializacijos proceso metu individą veikia atitinkami veiksniai, kurie ir formuoja proceso eigą bei ypatumus. Beje, kadangi aktyviausiai socializacijos procese dalyvauja vaikai, tai juos geriausia ir nagrinėti. Vaikai, sąmoningai ir nesąmoningai mėgdžiodami juos supančius žmones, taip iš aplinkos perima socialinę patirtį. Žmonės, kuriuos jie mėgdžioja, vadinami socializuojančiais veiksniais, arba tiesiog socialiniais institutais.

• Bendraamžiai (kiemo, mokyklos, būrelių, susirašinėjimo ir pan.
• Mokykla ir kitos švietimo įstaigos (papildomos veiklos mokyklos, įvairūs fakultatyvai, ugdymo organizacijos).

Lyčių socializacija

Savo lyties supratimo formavimuisi didžiulę įtaką daro šeima. Nuo gimimo kūdikis pradeda mokytis suvokti savo lytį, nes nuo pačių pirmųjų dienų tėvai sąmoningai ar nesąmoningai elgiasi su mažyliais skirtingai, priklausomai nuo jų lyties. Pavyzdys - moterų elgesio su kūdikiu tyrimas. Iš tiesų, tyrime dalyvavo tik vienas kūdikis, kuris buvo aprengiamas skirtingos spalvos drabužiais. Kai moterys būdavo paliekamos kambaryje su mėlynos spalvos drabužėliais aprengtu kūdikiu, daugelis jų tik paduodavo mažyliui žaislinį traukinuką; o kai tas pats kūdikis būdavo aprengtas rožiniais drabužėliais, moterys daug dažniau su juo burkuodavo, šypsodavosi ir siūlė, be abejo, lėlytę.

Tėvo bendravimas su vaiku taip pat skirtingas - su sūneliu jis žaidimo forma pasigrums, o dukrelę dažniau prisiglaus, pamyluos. žaislų, kurie skatina aktyvumą, nukreiptą į sportą, mašinas, karybą - tai yra, į sferą už namų ribų. O mergaitėms siūlomi žaislai, skatinantys jų aktyvumą, nukreiptą į namų sferą. Paauglystėje norintis užsidirbti berniukas bus skatinamas išnešioti laikraščius ar pjauti žolę, o mergaitė dirbs aukle. Taigi mergaitės yra socializuojamos jas orientuojant į šeimą. Taigi tėvai atlieka socializacijos „agentų“ funkciją namuose.

Paaugę vaikai susiduria su kitais labai svarbiais jų tapatumą ir elgesį formuojančiais žmonėmis - mokytojais. Šios srities tyrinėtojai yra pastebėję, kad mokytojai paprastai laikosi skirtingo požiūrio į jų klasėje besimokančius berniukus ir mergaites: pavyzdžiui, jei uždavus klausimą, berniukas šūkteli atsakymą prieš tai nepakėlęs rankos ir negavęs leidimo atsakyti, mokytojas dažnai tai priima; bet kai taip „netinkamai“ pasielgia mergaitė, jai padaroma pastaba. Tai rodo, kad berniukai turi būti aktyvesni, o mergaitės - elgtis santūriau.

Mokyklų paskaitos, kursai taip pat lemia lyčių vaidmenų išmokimą. Pavyzdžiui, korėjiečių mergaitės privalo pasirinkti tokias pamokas, kurios atspindėtų šeimos gyvenimą (maisto gaminimas, drabužių siuvimas ir pan.); Lietuvos mokyklose darbų pamokų metu mergaitės mokomos įvairių „moteriškos“ namų ruošos, o berniukai - „vyriškų“ darbų. Be abejo, paauglystėje bei jaunystėje svarbiais socializacijos veiksniais tampa bendraamžiai. Atsižvelgiant į juos renkamasi drabužius, kalbos manierą, interesus.

Tėvai paprastai pripažįsta bendraamžių įtaką ir todėl skatina savo vaikus rinktis „tinkamus“ draugus. Nuo mažų dienų lyčių socializacijai didelę įtaką daro ir žiniasklaida - pavyzdžiui, televizijoje vaikai dažniausiai mato stereotipiškus vyrų ir moterų charakterius bei elgesio būdus.

Socializacija visą gyvenimą

Asmens socializacija įvairiomis formomis trunka visą žmogaus gyvenimą. Galima pasakyti ir taip: pasaulis aplink mus keičiasi, o mes irgi keičiamės. Pirminė socializacija - tai perėmimas žinių ir įgūdžių, būtinų kasdienio gyvenimo rutinoje. Šis procesas priklauso nuo tėvų - jų socialinės kilmės, išsilavinimo, puoselėjamų vertybių, supratimo apie vaikų auklėjimą.

Galimą pirminės socializacijos variantų spektrą iliustruoja du visiškai skirtingi socializacijos modeliai - tai socializacija slopinant ir socializacija dalyvaujant. Suprantama, kad nė vienas iš šių modelių grynu pavidalu neegzistuoja - galimas tik polinkis į vieną ar kitą kraštutinumą.

Socializacijos slopinant pagrindiniai bruožai: vaiko paklusnumas, bausmės už blogą elgesį, materialiniai apdovanojimai ir bausmės, bendravimas be žodžių, bendravimas įsakinėjant. Socializacijos dalyvaujant pagrindiniai bruožai: vaiko savarankiškumas, atsidėkojimas už gerą elgesį, simboliniai apdovanojimai ir bausmės, žodinis bendravimas, bendravimas sąveikaujant.

Antrinė socializacija

Suprantama, kad socializacija vaikystėje negali parengti daugybei vaidmenų, kuriuos žmogus atlieka šiuolaikinėje visuomenėje. Visą gyvenimą mes nuolat keičiame vaidmenis - vienų atsisakome, o kitų - naujų - nuolat mokomės. Socializacijos institutai - tai socialiniai dariniai, atliekantys esminį vaidmenį individo socializacijos procese.

• Bendraamžių grupės.
• Darbovietė.

Visuomenės informavimo priemonės atlieka nevienareikšmį vaidmenį individo socializacijos procese. Viena vertus, teigiamą, sietiną su tam tikrų žinių ir objektyviu informacijos perdavimui kurį individas panaudoja socializacijos reikmėmis, kita vertus, negatyvų (pvz., prievartos, kaip vienintelio būdo spręsti visas problemas, vaizdavimas ekrane, spaudoje), kuris gali gerokai apsunkinti individo socializaciją konkrečioje visuomenėje.

tags: #socioalogija #ir #socialine #kultura