Žmogui gyvybiškai būtina turėti sukaupus socialinio kapitalo, o ši baimė kyla iš pripažinimo poreikio ir tai primena. Taigi, būti arba jaustis pripažintam yra svarbu kiekvienam. Tačiau kas yra pripažinimas?
Šis poreikis skiriasi nuo pritarimo ar meilės poreikio ir yra dar ankstesnis. Normalu, kad mus raminamai veikia faktas, jog kiti mus pažįsta. Visi šie pripažinimo ženklai reiškiasi kuo santūriausiai: jų buvimas nebūtinai teikia džiaugsmą, bet būtinas visų žmonių gerai savijautai, o trūkumas nebūna akį rėžiantis, bet tyliai nuodija.
Visos šios smulkmenos jiems svarbios, nes dažnai jų socialiniai ryšiai būna silpni, pažeidžiami ir reti (draugai vienas po kito miršta). Tikriausiai tas pats mumyse glūdintis neaiškus pirmykštis jausmas sako, kad didmiesčių anonimiškumas yra „prieš prigimtį“.
Pripažinimas suteikia socialinio gyvenimo arba tiesiog - gyvenimo pojūtį. Beje, pripažinimas nebūtinai turi būti teigiamas. Pavyzdžiui, vaikai kartais, kai kiti jų nepastebi, siekia atkreipti į save dėmesį kvailystėmis ar kaprizais.
Kai kurie narciziški asmenys jaučia pasitenkinimą, kai kiti jų nekenčia: neapykantos žadinimas pasotina egzistencinį pripažinimo poreikį. Jie kuo puikiausiai suvokia, kad neapykanta, priešingai negu abejingumas, yra ryšys ir patvirtinimas. Todėl jiems nuolat kyla poreikis provokuoti: ramus atstūmimas, abejingumas jiems kelia sumaištį ir abejones, kaip ir visiems.
Taip pat skaitykite: Sveikatos draudimas Lietuvoje
Atitikimo ar išskirtinumo pripažinimas?
Siekimas būti pripažintam dėl atitikimo dažniau pastebimas kraštiniuose gyvenimo poliuose - tai labiau būdinga vaikams ir pagyvenusiems žmonėms. Būti panašiam į kitus išvaizda, skoniu, kalba… Tai tarsi pasas, socialinio priimtinumo garantija.
Siekimas būti pripažintam dėl išskirtinumo dažniau būdingas paaugliams ir jauniems žmonėms, nes padeda jiems įsitvirtinti ir kurti savo tapatybę.
Paauglių savivaldos mokymas
Bet iš tikrųjų visada svarbiausias dalykas yra grupės pripažinimas, nes jis patenkina poreikį priklausyti kažkam - tikras pripažinimas dėl išskirtinumo iš tiesų retų rečiausias dalykas. Pripažinimo ženklų, beje, daugėja didėjant pojūčiui, kad esi mažuma arba tau gresia pavojus.
Pavyzdžiui, prasilenkdami baikeriai vienas kitą santūriai pasveikina - tai jiems teikia malonumą. Tačiau yra kitas nežymus Paryžiaus baikeriams būdingas ritualas (nesigilinau, galbūt ir kitų didmiesčių baikeriams) - kilstelėt pėdą padėkojant miesto apylankos greitkelyje, jei vienas praleidžia kitą, greitesnį, pasukęs į automobilių eilę.
Būti ar nebūti tokiam kaip kiti yra ir iššūkis savivertei. Žemos savivertės asmenims pirmas siekimo būti pripažintiems keliamas pavojus - pernelyg prisitaikyti rizikuojant nutolti nuo savęs. Trokšdamas atitikti socialinį įvaizdį, kuris, jo nuomone, yra didžiausias priėmimo garantas, žmogus slėps „viską, kas per daug“.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo bendruomenės identitetas
Mada seks tik per pagarbų atstumą - ne per daug, kad neatkreiptų (ar nemanytų, kad atkreipia) į save žvilgsnių, bet ir ne per mažai, kad nenupultų į senamadiškumą. Aukštos trapios savivertės žmonės, kurie stengiasi kompensuoti abejones siekdami būti vertinami, atitrūks nuo minios, nes dėl anonimiškumo joje jaučiasi pranykstantys, nepripažinti.
Todėl kyla tuščių ir beprasmių provokacijų pavojus. Klystam nesijausdami pripažinti, kai iš tikrųjų tokie esam. Klystam nekreipdami dėmesio į gaunamus pripažinimo ženklus ir nesijausdami vertinami mus pripažįstančių grupių ir asmenų.
Klystam painiodami pripažinimo troškimą su meilės troškimu ir tikėdamiesi, kad pirmasis atstos antrąjį. Yra tokių socialinių ryšių, kurie mums suteiks tik pripažinimą, ne daugiau. „Visi mane myli, bet mano gyvenime nėra jokio žmogaus“, - kartą pasakojo jauna pacientė.
Vis dėlto įvairių ryšių kūrimas sudaro palankias sąlygas sutikti meilę ir gerina psichologinę savijautą (vadinasi, ir skatina atsiverti kitam), ugdo bendravimo įgūdžius.
Psichiatrijoje vienatvė ir socialinė atskirtis yra rizikos veiksniai, skatinantys depresiją, svaigalų bei narkotikų vartojimą ir apskritai pažeidžiamumą susidūrus su stresiniais gyvenimo įvykiais. Pastebimas dar vienas dalykas: vienatvę kenčiančių žmonių socialinių ryšių kiekis dažnai būna maždaug toks pat kaip ir tų, kurie ja nesiskundžia!
Taip pat skaitykite: Metodai socialiniame darbe su šeimomis
Visiškai įmanoma apibūdinti save kaip komunikabilų vienišių - toks žmogus mėgsta būti vienas, bet mėgsta ir kitų žmonių draugiją. Tiesiog jam šiek tiek labiau patinka pirmoji būsena. Tačiau ne visi vienišiai svajoja apie didybę. Juk, viską pasvėrus, vienatvė daugeliui gali būti tik pauzė tarp dviejų bendravimo ir ryšių laikotarpių.
Vienatvė kaip perėjimas. Dažnai naudingas, kartais privalomas.
Pavyzdys: Paryžiaus autobusų parko vairuotojų patiriamas stresas
Vieno tyrimo metu buvo stebėtas toks pripažinimo poreikis. Buvo tiriamas Paryžiaus autobusų parko vairuotojų patiriamas stresas. Iš pradžių buvo laikomasi požiūrio, kad stresas tikriausiai kyla dėl vairavimo ir eismo sunkumų, bet beveik visi mums pasakojo esantys žeidžiami veikiau socialinio nepripažinimo.
Keleiviai įlipdami nesisveikina, net nepažvelgia į juos („Lyg būtume robotai“) - tai juos skaudino, menkino, žemino, naikino („Kai su manim taip elgiasi, jaučiuosi lyg būčiau autobuso detalė, pakeičiamas, bevardis.
Apibendrinant galima teigti, kad socialinis priimtinumas ir pripažinimas yra esminiai žmogaus psichologinės gerovės elementai. Jų trūkumas gali lemti vienatvės jausmą, žemą savivertę ir kitas neigiamas pasekmes.
tags: #socialino #priimtinumo #testas