Žodžio laisvė socialiniuose tinkluose: tarp laisvės ir atsakomybės

Interneto epochoje, kai savo mintis akimirksniu galime perduoti milijonams žmonių, atrodo, kad žodžio laisvė triumfuoja. Tačiau šiandien virtualioje erdvėje itin daug informacinio purvo, agresijos, manipuliavimo ir dezinformacijos. Tad kur ta riba tarp žodžio laisvės ir piktnaudžiavimo šia teise?

Žodžio laisvė daugeliui kartų buvo tiesiog nepasiekiama svajonė. Manau, kad esame kryžkelėje, kai už tokią laisvę reikia susimokėti asmenine atsakomybe, nes būtent interneto laikais žodžio laisvė dažnai tampa tokios laisvės iliuzija.

Šiandien interneto epochoje turime ne jūrą, o ištisą informacijos okeaną, siautulingą ir, atrodo, be taisyklių. Ar iš viso įmanoma sukontroliuoti džiną, išleistą iš butelio?

Žodžio laisvės ribos

Nors kartais ir gali atrodyti priešingai, žodžio laisvė nesuteikia teisės sakyti visko, kas kabo ant liežuvio galo. Ypač, jei tai - žmonių žeminimas, menkinimas, diskriminavimas ar net raginimas susidoroti.

Kiekvienas pilietis Lietuvoje gali reikšti savo nuomonę, ir ne visada ji būna labai pozityvi ar patraukli. Tai kritika. Neapykantos kalba yra tokia raiška, kuria niekinama, žeminama, nužmoginama tam tikra asmenų grupė ar jai priklausantis asmuo. Tokia kalba dažniausiai skatinama su ta grupe ar žmogumi susidoroti.

Taip pat skaitykite: Patarimai dėl socialinių tinklų strategijos

Neapykantos kalba akivaizdžiausiai reiškiama liepiamąja nuosaka, pavyzdžiui, „žudykim“, „užmuškim“ ir kitokiais pasakymais. Pastebime, kad pastaruoju metu neapykantos kalba įgauna kitokias, labiau rafinuotas formas, kai tiesiogiai nėra skatinama susidoroti, bet niekinimas toje kalboje yra akivaizdus.

Pirmiausia, neapykantos kalba nėra tik nuomonė apie tam tikrą žmonių grupę. Ji taip pat skiriasi nuo kritiškos nuomonės tam tikro asmens atžvilgiu.

Kita svarbi problema - neapykantos komentarai dažnai „nurašomi“ saviraiškos laisvei, teisei skleisti nuomonę. Šiuo aspektu skiriasi mūsų institucijos ir policijos tyrėjų vertinimas.

Trijų sąlygų testas

Europos Žmogaus Teisių Teismas jau seniai yra suformulavęs pagrindinę taisyklę, kokiu būdu galima ir reikia riboti žodžio laisvę demokratinėje visuomenėje. Tai yra taip vadinamas trijų sąlygų testas.

1. Pirmoji sąlyga - demokratinė valstybė turi aiškiai ir nedviprasmiškai aukščiausios galios teisės akte, t. y. įstatyme, suformuluoti taisyklę, kas yra draudžiama viešai kalbėti.
2. Antroji sąlyga - toks žodžio laisvės draudimas turi būti ne savitikslis, o nukreiptas apsaugoti konkrečius visuomeninius gėrius, kurių sąrašas, esantis Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 10 straipsnyje, yra baigtinis.
3. Trečioji sąlyga - bet koks sankcijų pritaikymas asmeniui už piktnaudžiavimą žodžio laisve turi būti proporcingas ir būtinas demokratinėje visuomenėje.

Taigi, net ir tuo atveju, kai žmogus nesilaiko teisėtų įstatymo reikalavimų skleisdamas savo nuomonę ar viešindamas informaciją, jam gali būti pritaikytos tik proporcingos ir adekvačios priemonės.

Taip pat skaitykite: Priklausomybė nuo socialinių tinklų

Žodžio laisvės sampratos pokyčiai Lietuvoje

Žodžio laisvė mums buvo suteikta visai neseniai, tad pastaruosius 30 metų vykusius procesus labiau pavadinčiau bandymais šią laisvę apibrėžti ir suvokti, nei ypatingais virsmais ir pokyčiais šios sąvokos ribose. Pastarąjį dešimtmetį, nuo maždaug 2008-ųjų metų, pavadinčiau brandesniu etapu žodžio ir raiškos teisės atžvilgiu: žmonės mokosi teisingai naudotis šiomis laisvėmis ir teisėmis, suprasti kaip jos funkcionuoja.

Tai atsispindi ir teismų veikloje: pradžioje būta įvairių teisinių žodžio laisvės aiškinimų ir interpretacijų, tačiau pamažu buvo pasiekta tokia sistema, kokią turime dabar. Bendrosios kompetencijos teismai, Civilinis kodeksas, žurnalistų etikos įstatymai ir t.t. irgi keitėsi šiuo laikotarpiu, nors ir tais pokyčiais nebuvo koncentruojamasi tik į žodžio laisvę, tačiau tai vis tiek teisę reguliavo ir darė jai įtaką.

Atsakomybė už žodžius socialiniuose tinkluose

Šiandien žymus savo žinomumu asmuo, norėdamas pareklamuoti kuriamą naują televizijos laidą, leidžia sau lietuvių žurnalistikos veteraną išvadinti bjauriausiais žodžiais, kurių aš niekaip negaliu čia viešai pakartoti, o viešas išsityčiojimas iš Seimo kainuoja tik 25 eurus. Šiandien galima su smulkiausiomis detalėmis atkartoti viešai pirmajame laikraščio ar naujienų portalo puslapyje bet kokias žmogaus asmeninės tragedijos detales ir, prisidengiant viešuoju interesu, mėgautis žmonių smalsumu tokia pirmojo puslapio istorija, nepaisant to, kad tokios istorijos veikėjas, neatlaikęs viešumo, nusprendžia atsisveikinti su gyvenimu.

Neturėdami moralinių ir dvasinių atskaitos taškų sparčiai judame link žodžio laisvės iliuzijos - laisvės nuo bet kokios atsakomybės, o taikydami įstatymą ad hoc, t. Belieka tikėti, kad pagrindinis FactCheck-eris esame kiekvienas iš mūsų. Žodis yra ne tik bendravimo priemonė, bet kartais tai yra ginklas, - nenukreipkime jo vienas prieš kitą.

Advokatė Dovilė Murauskienė teigia, kad žodžio laisvė mūsų visuomenėje pasiekė brandesnį etapą. Vis dėlto, demokratinių ir laisvo viešojo kalbėjimo tradicijų trūkumas dažnai lemia žodžio laisvės kaip absoliučios, neturinčios ribų, supratimą.

Taip pat skaitykite: Kaip logotipas veikia socialiniuose tinkluose?

Visuomenė, kurioje mūsų teisės būtų absoliučios, paprasčiausiai neįmanoma - tokiu atveju mūsų teisės nuvertėtų, taptų tik formaliomis. Egzistuoja bendros gairės, nurodančios, kada galima riboti teises: Europos Žmogaus Teisių Teismas daugelyje bylų pabrėžė, kad tokių ribojimų reikalingumą gali nuspręsti tik įstatymai.

Skirtingi įstatymai taip pat apibrėžia žodžio ir saviraiškos laisvės ribas pagal jų pobūdį: pavyzdžiui, neapykantos kalba yra apibrėžta baudžiamuoju įstatymu. Konstitucijos lygiateisiškumo ir teisės į saviraišką nuostatos lygiai taip pat gali įstatymiškai viena kitą riboti.

Neapykantos kalbos atskyrimas nuo žodžio laisvės

Šiais laikais dažni atvejai, kai skleidžiant dezinformaciją prisidengiama žodžio laisve, o įžeidžianti, diskriminuojanti ar net neapykantą kurstanti kalba yra pristatoma kaip demokratinė duotybė. Kaip teisė atskiria neapykantos kalbą nuo žodžio laisvės?

Neapykantos kalba yra specifinė - nukreipta prieš visuomenės grupes, žmogų, priklausantį kokiai nors grupei dėl specifinių požymių, kurie yra išvardyti baudžiamajame kodekse: amžius, lytis, rasė, seksualinė orientacija, tikėjimas, politiniai įsitikinimai, kilmė, soc. padėtis ir pan.

Teismai žodžio laisvės sąvoką aiškina į kontekstą įtraukdami ir įžeidimo, šmeižto kontekstus - bendrosios kompetencijos teismuose dažnai kalbama apie įžeidimus, kurie anksčiau buvo kriminalizuoti, vėliau tai perkelta į civilinę teisę. Teismai visą laiką tiria, ar įvairūs pasisakymai yra žodžio laisvės užribyje, ar tai priklauso nuomonės, žinios, informacijos skleidimo ar kritikos kategorijai.

Atskirti neapykantos kalbą, patyčias nuo kritikos padeda įvairūs specialistai, žurnalistų etikos inspektoriai, lingvistai ir, žinoma, teismų praktika, įvykusios bylos.

Socialinių tinklų įtaka politinei mobilizacijai

Vis dažnėjantis politinių aktualijų viešinimas socialiniuose tinkluose verčia susimąstyti apie pastarųjų įtaką visuomenei. Socialiniai tinklai natūraliai tapo ne tik kasdienės mūsų saviraiškos dalimi, bet ir neatsiejamu visuomenės gyvenimo koordinatoriumi.

Socialinės medijos yra viena populiariausių komunikacijos formų. Tai atliepia ir žmonių susitelkimą bei mobilizavimąsi įvairiais būdais: ar tai būtų vietinės reikšmės savivaldos susirinkimai, piketai ar protestai, jų dalyviai skatinami telktis socialiniuose tinkluose.

Vienas iš ankstyviausių nagrinėtų politinės mobilizacijos atvejų socialinėse medijose - Arabų pavasario mitingai Egipte 2011 metais. Protestais buvo siekiama demokratizacijos ir valstybės politinės sistemos reformų. Revoliucijos metu pagrindiniais sklaidos šaltinias tapo būtent socialinės medijos. Jos ne tik informavo apie artėjančius susibūrimus, bet ir buvo nešališkos režimui, todėl nenukentėjo žodžio laisvė.

Visgi, nors teigiamas socialinių medijų poveikis tokiose situacijose akivaizdus, reikia nepamiršti kitos medalio pusės - dezinformacijos rizikos ir politinio legitimumo stygiaus tokio pobūdžio įrašuose. Kadangi tai nėra kontroliuojamas turinys, už jo autentiškumą niekas neatsako. Vadinasi, siekiant užkirsti kelią galimai dezinformacijai, visiškai atsisakyti oficialių sklaidos priemonių, tokių kaip radijas, televizija ir žiniasklaida, būtų klaidinga.

Skaitmeniniame amžiuje į turinį siekiama įtraukti kuo daugiau žmonių, o tai atsispindi ir politiniuose bei socialiniuose įrašuose, kuriamuose telkimo tikslu. Iš vieno asmens perspektyvos persikeliama į kelių asmenų, kreipiamasi nebe į individą, o į bendruomenę. Kitaip tariant, skaitmeninėje erdvėje trinama individualistinė samprata, kuriamas didelės, stiprios bendruomenės įspūdis. Būtent šie aspektai itin pasitarnauja mobilizuojant asmenis vienam tikslui.

Kadangi įtraukus turinys kinta, keičiasi ir pačios socialinių tinklų platformos. Dėl šios priežasties, augantis platformos populiarumas suteikia laisvę dar sparčiau nešti žinią apie permainas socialiniame ar politiniame lauke.

Šiuo metu vykstantis karas Ukrainoje, Izraelio ir Gazos konfliktas, protestai Sakartvele yra tos temos, kurios dominuoja ir socialinių tinklų padangėje. Turinyje galima išvysti vaizdus iš bombardavimų, kreipimusis dėl humanitarinės pagalbos, akimirkas iš palaikymo akcijų bei agitacijas jose dalyvauti. Visa tai sutelkia bendraminčius ir padeda suburti žmones lokaliai, planuojant gyvus susirinkimus ar mitingus.

Konkretus pavyzdys - Kolumbijos universitete vykstantys protestai, skirti Gazos ruožo aukoms atminti ir solidarizuotis su Izraelio karinės atakos pasekmėmis. Tokiu būdu studentai, kaip bendruomenė, kreipiasi į savo valdybą bei pilietinę visuomenę, ragindami nelikti abejingais.

Kitas asociatyvus pavyzdys - ukrainiečių kuriamas video turinys, kuriuo kovojama su Rusijos skleidžiama dezinformacija. Dauguma šio protesto dalyvių yra Z kartos atstovai, todėl socialinės medijos - pagrindinis jų mobilizacijos šaltinis. Būtent jų pagalba, Sakartvelo piliečiai ne tik telkiasi protestuoti, bet ir išreiškia savo europietiškas vertybes visam pasauliui.

Taigi, akivaizdu, kad socialinės medijos gali reikšmingai padėti tarptautinei bendruomenei vienytis reikiamu metu. Vis dėl to, tobulėjant DI technologijoms, atskirti teisingą informaciją nuo dezinformacijos gali tapti iššūkiu: jau dabar aktyviai modifikuojamos nuotraukos, vaizdo įrašai ir net balsai. Tik suvokus kontekstą ir jo kilmę, galima susidaryti nuomonę ir priimti socialiniuose tinkluose siunčiamos politinės ar socialinės žinutės „call to action”.

Nuomonės apie žodžio laisvę socialiniuose tinkluose

Žodžio laisvė yra kalbėti, skleisti savo idėjas, nuomonę be jokios cenzūros ar apribojimų. Tačiau tai nereiškia, kad žodžio laisvė yra kažkoks absoliutus dalykas ir galima atskleisti, kalbėti bet ką, bet kaip, įžeidžiančiai, kurstančiai neapykantą. Pati laisvė irgi turi ribas. Ir tai nėra visiškai neapribotas dalykas, neturintis jokių barjerų, ribų.

Andrius U.: Viskas labai paprasta: darai ir kalbi, ką nori, kol nekenki kitiems. Laisvė yra tai. Dar žmonės turi vidinę atsakomybę, padiktuotą sąžinės ir doros, ne tik nekenkti, bet ir daryti, kad aplinkiniams būtų geriau.

Andrius U.: Žodžio laisvė yra labai plati - ji tęsiasi tol, kol suvoki, kad pats atsakai už visas pasekmes to, ką pasakei. Žodžio laisvė taip pat yra laisvė įžeisti, laisvė šaipytis, laisvė nepatikti.

Andrius Š.: Turime visada suprasti, kad laisvė nėra absoliutus dalykas ir mano laisvė baigiasi arba turi ribotis ten, kur prasideda kitų žmonių laisvės, taip pat ir žodžio laisvė. Jeigu mes kalbame tiesiog apie savo nuomonės skleidimą, viskas gerai. Bet, kai pradedame kalbėti apie kitus, naudodami necenzūrinę leksiką įžeidinėdami, „trolindami“ ir nesusimąstome, kaip tai gali atsiliepti kitiems, šioje vietoje žodžio laisvė baigiasi.

Ar skiriasi žodžio laisvė socialiniuose tinkluose ir realiame gyvenime?

Andrius U.: Turėtų nesiskirti, bet dažnai žmonės prisidengia anonimiškumu ir sako tai, ko jie nepasakytų atvirai ir į veidą.

Andrius Š.: Yra skirtumas ta prasme, kad žmonės, sėdėdami kitoje ekrano pusėje, leidžia sau gerokai daugiau, nei leistų komentuodami gyvai. Pasižiūrėjus internete, socialinėse medijose yra susiformavusi tokia diskusijų, žodžio laisvės, saviraiškos kultūra, kuri labai aštri ir gerokai stipresnė nei mes sau leistume susitikę akis į akį. Yra tam tikras fenomenas, kuris palaipsniui išsivysto į vadinamąją hate speech (angl. neapykantos kalba), kuri socialiniuose tinkluose ir internete vis stiprėja. Žmonės vis labiau pripranta ir naudoja vis aštresnes formas, žodžius. Mes tarsi po truputį priprantame prie tokio tono ir tai tampa norma.

Ar socialiniuose tinkluose žmonės savo nuomonę reiškia pakankamai drąsiai ir laisvai?

Andrius U.: Žinote, tikrai negaliu nurodyti kitiems, ką jiems daryti. Kiekvienas reiškiasi taip, kaip jam patogu ir gerai.

Andrius Š.: Taip, tikrai laisvai. Galbūt ne visada susimąsto dėl savo parašytų žodžių, nuomonės pasekmių. Jeigu pažiūrėtume, pavyzdžiui, anoniminius naujienų portalų komentarus, situacija ten dar baisesnė. Juose žmonės dar labiau skleidžia neapykantą, dar labiau įžeidūs ir čia jau nebe žodžio laisvės ribos, o paribiai ar užribiai.

Ar skiriasi žodžio laisvės apribojimai paprastiems vartotojams ir politikams?

Andrius U.: Absoliučiai. Paprastas žmogus atsako tik už save (na, dar už savo šeimą), o politikas ar organizacijos atstovas yra ne tik savo veidas. Jie atstovauja kitiems.

Andrius Š.: Politikams, viešesniems asmenims yra daug didesni skaidrumo, viešumo standartai. Tačiau bendrąja prasme tie kriterijai neturėtų skirtis. Tiesiog minėti asmenys turėtų jausti didesnę atsakomybę už savo žodžius - neatsakingas elgesys ar kalbėjimas priveda prie to, kad ir visuomenė pradeda juos kopijuoti.

Ar kas nors „kontroliuoja“ žodžio laisvę socialiniuose tinkluose?

Andrius Š.: Cenzūros, kad kažkas viską prižiūrėtų, nėra. Bet pačios soc. Ieško būdų, kaip spręsti tas problemas, pavyzdžiui, yra galimybė pranešti apie netinkamą. Bet tada vėl kyla neaiškumų, kur yra ta riba tarp cenzūros ir žodžio laisvės. Tai - labai delikatus dalykas, su kuriuo sukama galvą, ką daryti.

Ar įmanoma suvaržyti žodžio laisvę soc. tinkluose?

Andrius U.: Žinoma. Vyriausybė bet kurioje šalyje gali daryti spaudimą ir per teisėsaugą panaudoti savo galias laisvam žodžiui riboti. Tačiau labiausiai tai daro ne vyriausybės, o pačios soc.

Andrius Š.: Pažiūrėkite, kas dabar vyksta, pavyzdžiui, Rusijoje, Baltarusijoje. Prisidengiant kova prieš hate speech‘ą, patyčias, neapykantą, bandoma filtruoti, riboti. Bet, aišku, tai yra internetas, soc. medijos ir tą padaryti sunku.

Kokios sankcijos gresia už žodžio laisvės soc. tinkluose taisyklių nepaisymą?

Andrius U.: Darsyk pasikartosiu: bendrų taisyklių „ką galima kalbėti ir ko negalima“ nėra. Yra įstatymai, yra baudžiamoji atsakomybė už šmeižtą, nesantaikos kurstymą, raginimus susidoroti; yra grėsmė, kad kitas asmuo gali privačiai kaltinti dėl įžeidimo ir pateikti atitinkamą ieškinį. Tačiau tas pats galioja visur, ne tik socialiniuose tinkluose: šmeižtas gali būti ir per radiją pasakytas, ir laikraštyje atspausdintas, ir ant tvoros nutepliotas.

Baudžiamoji atsakomybė už šmeižtą

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2025-12-30 padėjo labai aiškų tašką vienoje itin pamokančioje šmeižimo byloje, kuri turėtų būti perskaityta kiekvienam, aktyviam socialiniuose tinkluose. Jei teigiama: „ji darė“, „ji serga“, „ji prisipažino“ - tai ne nuomonė, o tikrinami faktai. Jei jie netiesa - šmeižimas. Net uždaros grupės su tūkstančiais narių nėra „privati virtuvė“. Tai ne nuomonė - tai faktų imitacija

Teismas pabrėžė: nuomonė gali būti subjektyvi, bet melagingi teiginiai apie faktus (nusikaltimus, ligas, elgesį) nėra saugoma saviraiška. Jei teigiama: „ji darė“, „ji serga“, „ji prisipažino“ - tai ne nuomonė, o tikrinami faktai. Jei jie netiesa - šmeižimas.

Net jei konfliktas buvo: emocinis, abipusis, „išprovokuotas“, tai nesuteikia teisės viešai skleisti melą. Atsakas turi būti teisėtas ir proporcingas, o ne šmeižikiškas.

Teismas aiškiai pasakė: kai veiksmai yra sistemingi, tyčiniai, itin žeminantys, darantys realią žalą reputacijai ir sveikatai, tai peržengia civilinio ginčo ribas ir patenka į baudžiamosios teisės lauką.

PAGRINDINĖ ŽINUTĖ VISIEMS Socialiniai tinklai nėra teisinė dykvietė. „Parašiau iš pykčio“ - ne gynyba. Melas, pateiktas kaip faktas, gali kainuoti labai realiai. Prieš rašant - verta paklausti savęs: ar tai tiesa, ar aš galėčiau tai įrodyti, ir ar būčiau pasirengęs šiuos žodžius ginti teisme.

Ši byla - labai aiški pamoka, kur šiandien Lietuvoje eina riba tarp žodžio laisvės ir baudžiamosios atsakomybės.

tags: #socialiniuose #tinkluose #zodzio #laisve