Organizacijos tapatybė yra svarbus organizacijos komunikacijos įrankis. Organizacijos komunikacijai organizacijos tapatybė reikšminga todėl, kad ji kuria komunikuojamus vertybių rinkinius, nurodo suinteresuotuosius bei formuoja kitus organizacijos komunikacijos aspektus.
Cornelissenas (2020: 71) analizuodamas organizacijos komunikacijos ir tapatybės sąsajas nurodo, jog organizacijos tapatybė yra ,,pagrįsta gilesniais prasmės ir prasmės kūrimo modeliais organizacijos viduje, ji lemia dalijimąsi vertybėmis, tapatinimąsi ir priklausymą“.
Iš kitos pusės - organizacijos tapatybė yra svarbi atskiriant organizacijos poziciją bei pasiūlymus svarbiems suinteresuotiesiems (ten pat). Tai rodo svarbų tapatybės organizacijos komunikacijoje tyrimo klausimą - organizacijos atskyrimą nuo kitų organizacijų. Organizacijos tapatybė ne tik leidžia organizacijos suinteresuotiesiems atskirti šią organizaciją nuo kitų, bet ir parodo organizacijos tęstinumą. Šie du klausimai pabrėžia organizacijos tapatybės svarbą organizacijos komunikacijoje - tiek vidaus, tiek išorės suinteresuotiesiems.
Iš kitos pusės - organizacijos komunikacija yra svarbus tapatybės konstravimo komponentas, kuomet yra komunikuojami atitinkami tapatybės referentai. Šie tapatybės referentai parodo organizacijos misiją, vertybes, kultūrą, padeda užmegzti kontaktus su suinteresuotaisiais. Organizacijos tapatybė nurodo suinteresuotųjų suderintai suvokiamą organizacijos egzistencinę apibrėžtį, jos esmę, organizacijos ypatybes.
Svarbu pastebėti, jog nėra visuotinai priimto organizacijos tapatybės apibrėžimo (pvz., Kitchen ir kt., 2013). Moksliniuose šaltiniuose organizacijos tapatybei apibrėžti teikiama Alberto ir Whetteno (1985), Whetteno (2006) tapatybės samprata, kur tapatybė apibrėžiama organizacijos kaip visumos suvokimu. Organizacijos tapatybę konstruoja trys komponentai: idėjinis (suvokimas, ,,kas mes kaip organizacija“), apibrėžties (organizacijos esmę nusakančios savybės), fenomenologinis (svarbiausių organizacijos savybių tęstinumas laike, organizacijos patirtis) (Whetten, 2006: 220).
Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla
Whettenas (2006) apibendrina, kad organizacijos tapatybė sietina su esminiais ir ilgalaikiais organizacijos atributais, išskiriančiais ją iš kitų organizacijų. Šiuos atributus mokslininkas vadina organizacijos tapatybės teiginiais arba referentais, apibrėžiančiais organizacijos savęs suvokimą / apibrėžimą (angl. „self“-determined, „self”-defining) socialinėje erdvėje, pasireiškiančiais organizacijos unikalių įsipareigojimų modelyje (ten pat). Tai rodo, jog organizacijos tapatybės tyrimui organizacijos komunikacijos kontekste yra reikšmingas organizacijos tapatybės referentų pažinimas, jų analizė.
Haslamas ir kiti mokslininkai (2017) teigia, kad organizacijos tapatybė yra konstruojama iš įteisintų išorinių reikalavimų ir privalomų elgesio įsipareigojimų, suteikiančių organizacijai pagrindines, išskirtines ir ilgalaikes savybes. Šios savybės yra svarbios tiek organizacijos savęs suvokimui / apibrėžimui, tiek organizacijos išskirtinumui, leidžiančiam atkirti organizaciją nuo kitų.
Svarbu pastebėti, kad organizacijos kaip organizacijos atskyrimą nuo kitų organizacijų nurodo jos priklausymas atitinkamai socialinei kategorijai. Whettenas (2006) nurodo, jog organizacijos atitiktis socialinėms kategorijoms yra svarbus tapatybės tyrimuose. Akivaizdu, kad organizacijų socialinės kategorijos yra pagrįstos esminėmis organizacijų savybėmis (pagrindinėmis, išskirtinėmis, ilgalaikėmis). Su šių organizacijų savybių komunikacija siejamas suinteresuotųjų organizacijos vertinimas. Suinteresuotieji vertina organizacijų veiksmus, komunikaciją (Kuiper, 2021), stebėdami organizacijos atitiktį atitinkamai socialinei kategorijai.
Apibrėžiant organizaciją kaip socialinę kategoriją sudaromos sąlygos jos institucionalizavimui. Institucionalizuojant organizaciją formuojamos prasmių sistemos, kuriami tapatybės referentų rinkiniai (Glynn ir kt., 2020). Tokiu būdu ryškinama socialinės kategorijos apibrėžties kriterijų svarba organizacijos tapatybės konstravimui. Socialinės kategorijos svarba tapatybei, pirmiausia, siejama su organizacijos forma. Svarbu nustatyti, kokiai pamatinei organizacijos formai - viešojo sektoriaus, ne pelno ar pelno sektoriaus - organizacija priskirtina. Atitinkamos pamatinės formos organizacijos veikia vedamos joms būdingos institucinės logikos, joms yra būdingos savitos organizacinės formos, išreiškiančios tas savybes ir vertybes, kurios ir nurodo atitinkamą organizacijų socialinę kategoriją (De Cooman ir kt., 2011). Su šiomis teorinėmis formomis atskiruose sektoriuose veikiantys subjektai suderina savo institucinę logiką, praktiką etc. Tokiu būdu jie įgyja teisėtumą ir yra suinteresuotųjų atpažįstami.
Mokslininkai atkreipia dėmesį į naujų - hibridinių organizacijų formų radimąsi ir jų įteisinimą. Hibridinių organizacijų gali atsirasti konverguojant atskiroms organizacijų kategorijoms. Jų taip pat gali atsirasti formuojantis naujoms kelių organizacijų kategorijų savybes turinčioms organizacijoms. Todėl hibridinės organizacijos apibrėžiamos kaip struktūros, sujungiančios kelių skirtingų socialinių kategorijų savybes. Socialinių įmonių kaip hibridinių organizacijų ypatumai atskleidžiami analizuojant ekonomikos / ekonomikos sektorių subjektų įvairovę, ryškinant privataus ir viešojo ekonomikos sektorių subjektų skirtį.
Taip pat skaitykite: Karjeros formavimas ir žalioji ekonomika
Šiame kontekste atkreipiamas dėmesys ir į už privataus ir viešojo sektorių ribų esančią ekonomiką / ekonomikos sektorių. Šiam reiškiniui įvardyti vartojami trečiojo sektoriaus (anglosaksų tradicijoje), socialinės ekonomikos (europinėje tradicijoje) terminai. Socialinė ekonomika apibūdinama savitų veikiančių organizacijų visuma: tai rinkos (socialinės įmonės) ir ne rinkos subsektoriuje (ne pelno organizacijos: asociacijos, fondai etc.) veikiantys subjektai.
Nors socialinės įmonės teorinė apibrėžtis vis dar yra mokslinių diskusijų objektas (Nicholls, 2010; Saebi ir kt., 2019 etc.), moksliniuose darbuose pripažįstamas socialinių įmonių išskirtinumas pamatinių organizacijų formų kontekste. Kadangi šios įmonės veikloje derina ne pelno organizacijų ir pelno siekiančių įmonių tikslus, veikimą, jos yra savitos, joms netaikoma pure (grynoji) verslo įmonių ar ne pelno organizacijų logika.
Glynn ir kiti mokslininkai (2020) teigia, kad hibridinės organizacijos logikos institucionalizavimas gali sudaryti sąlygas, palengvinti šių organizacijų tapatybių kūrimą. Heckertas ir kiti mokslininkai (2020) pažymi, jog kelių tapatybių organizacijų tyrimų nėra gausu. Taip pat, kaip teigia mokslininkai, nėra gausu ir hibridinės organizacijos tapatybės kūrimo procesų, jos turinio tyrimų (Battilana, Lee, 2014; Battilana ir kt., 2017; Pratt, 2016). Pastebima, kad socialinės įmonės tapatybės formavimo tyrimai dar tik pradeda formuotis (Cornelissen ir kt., 2016).
Socialinių įmonių tyrimuose, kuriuose minima tapatybė (pvz., Battilana, Dorado, 2010; Battilana ir kt., 2017; Smith, Besharov, 2019), tiesiogiai nagrinėjamas ne tapatybės turinys ar tapatybės kūrimo procesas, o atskirų organizacijos veiklos aspektų, ypatumų (pvz., misijų dreifavimo, paradoksalaus mąstymo etc.) poveikis tapatybei. Socialinės įmonės tapatybės tyrimuose analizuojamos socialinių verslų steigėjų asmeninės patirtys, jų tapatybės bei jų poveikis socialinio verslo įmonės tapatybės kūrimui (Zuzul, Tripsas, 2020), socialinės įmonės darbuotojų (kolektyvo) tarpusavio sąveikos poveikis socialinio verslo įmonės tapatybės kūrimui (Cornelissen ir kt., 2021), socialinio verslo įmonės tapatybės keitimas, interpretavimas reaguojant į veiklos ar strategines įtampas (Smith, Besharov, 2019).
Socialinio verslo įmonės teisėtumo, teisinės apibrėžties poveikis šios įmonės tapatybei ir jos organizacijos komunikacijai tiriamas fragmentiškai (pvz., Asgari Ghods, 2019; Xiu ir kt., 2019). Fici (2013) nurodo, jog teisinė socialinės įmonės tapatybės dimensija nėra plačiai tyrinėjama, nors kitų institucionalizuotų formų (pvz., kooperatyvų) teisinių apibrėžčių poveikis jų tapatybei yra vertinamas. Straipsnyje pristatomas tyrimas plėtoja socialinės įmonės tapatybės tyrimus teisinės dimensijos aspektu. Ši dimensija pristatomame socialinio verslo įmonės tapatybės tyrime analizuojama teisine apibrėžtimi formuojamos socialinės įmonės kaip hibridinės organizacijos socialinės kategorijos kontekste.
Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius
Kitas pristatomo tyrimo aktualumo aspektas yra susijęs su tuo, kad nei tarptautiniu, nei regioniniu lygmeniu nėra vienos socialinės įmonės sampratos. Taip pat nėra ir sutampančios teisinės socialinės įmonės apibrėžties. Mokslininkai pastebi, kad šiuo metu egzistuoja įvairios šių naujų subjektų apibrėžties tendencijos: šios įmonės nėra apibrėžiamos atskira juridinio asmens forma, tam pritaikomos įvairios formos (pvz., kategorizuojant, sertifikuojant), yra stebimos ir mišrių organizacinių formų teisinės apibrėžties (išskirties) tendencijos (Brewer, 2016; Young ir kt., 2016). Situaciją komplikuoja ir tai, kad socialinės įmonės teorinę ir teisinę apibrėžtį lemia ir valstybių praktiką orientuojanti socialinių įmonių koncepcijos tradicija (amerikietiškoji, europinė). Net ir tos pačios tradicijos valstybėse taikomos įvairios socialinių įmonių teisinės apibrėžties technikos.
Pvz., Europos socialinių įmonių teisės asociacija (angl. the European Social Enterprise Law Association, ESELA), atlikusi 16 Europos Sąjungos valstybių socialinio verslo įmonių teisinio reguliavimo tyrimą, konstatavo socialinių įmonių teisinio statuso bei teisinių formų įvairovę. Defourny, Nyssens ir Broliso (2021) atlikta socialinio verslumo, socialinių verslo modelių analizė taip pat patvirtino socialinių įmonių teisinės apibrėžties įvairovę. Tokia situacija lemia atskiros valstybės dispoziciją socialinės įmonės kaip hibridinės organizacijos socialiniam kategorizavimui. Iš esmės tai reiškia, jog kiekvienoje valstybėje yra konstruojama socialinė įmonė kaip savita socialinė kategorija. Todėl socialinės įmonės kaip socialinės kategorijos išskyrimas kiekvienoje valstybėje gali būti kitoks.
Vadovaujantis Fici (2017) įžvalga, manoma, kad tapatybės kūrimui(si), pirmiausia, yra svarbūs konkretūs subjekto veiklos tikslai. Todėl šiame tyrime vadovaujamasi mokslininkų (Cornelissen ir kt., 2021; Heckert ir kt., 2020; Smith, Besharov, 2019 etc.) išskiriamais esminiais socialinės įmonės apibrėžties elementais, susijusiais su šios įmonės veiklos tikslais. Tai prioritetinis socialinis veiklos tikslas; verslumas; įtraukusis valdymas (suinteresuotųjų įtraukimas). Šie elementai formuoja socialinių įmonių kaip socialinių kategorijų pagrindines, išskirtines ir ilgalaikes savybes. Būtent šios savybės laikytinos svarbiausiomis konstruojant socialinės įmonės tapatybę.
Tačiau išorinių reikalavimų įteisinimas, privalomo elgesio įpareigojimas, kuris yra įvairus skirtingose valstybėse, parodo, jog socialinės įmonės tapatybėje socialinės kategorijos vaidmuo gali būti skirtingas. Tai leidžia kalbėti apie savitą socialinės įmonės teisinės apibrėžties poveikį socialinės įmonės tapatybės konstravimui. Kaip pažymi Fici (2017: 13), „teisės vaidmuo yra (ir turėtų būti) nustatyti tikslią socialinio verslo įmonės tapatybę ir išsaugoti esmines jos savybes.
Tiek mokslininkų tyrimai (Greblikaitė ir kt., 2015; Defourny, 2014; Urmanavičienė ir kt., 2021 etc.), tiek Europos Komisijos inicijuotas Lietuvos socialinių įmonių ir jų ekosistemos tyrimas (Pranskevičiūtė, Neverauskienė, 2018), tiek Lietuvoje atlikti kompleksiniai socialinio verslo situacijos tyrimai (Socialinio verslo plėtros..., 2016; Socialinis verslas: sistematika..., 2017; Socialinio verslo galimybių..., 2019; Sociologinė studija: socialinio..., 2021) rodo savitą Lietuvos socialinio verslo situaciją. Šiuose bei mokslininkų atliktuose tyrimuose konstatuota, kad Lietuvoje įsitvirtinusi socialinių įmonių tik kaip darbo integracinių įmonių suvoktis.
Taip socialinės įmonės Lietuvoje yra apibrėžiamos pagal LR socialinių įmonių įstatymą. Kitos socialinės įmonės neinstitucionalizuotos (Melnikas ir kt...
Lietuvoje įstatyminiais socialinio verslo įmonės apibrėžties kriterijais bei juos detalizuojančiais reikalavimais yra formuojama socialinio verslo įmonė kaip socialinė kategorija. Tai leidžia teigti, kad socialinio verslo įmonės teisinės apibrėžties kriterijai formuoja socialinio verslo įmonės kaip socialinės kategorijos tapatybės referentus.
Nuo 2018 iki 2021 m. LR Seimui buvo pateikti septyni Socialinio verslo plėtros įstatymo projektai, kuriuose įtvirtinami socialinio verslo įmonę apibrėžiantys kriterijai. Atliktas šių teisės aktų projektų tyrimas, kuriuo buvo siekiama nustatyti besiklostančius socialinio verslo įmonės teisinės apibrėžties Lietuvoje kriterijus, formuojančius šios įmonės tapatybės referentus, parodė, kad Lietuvoje socialinio verslo įmonių išskirtinumas konstruojamas - verslumo, socialinių tikslų siekimo ir suinteresuotųjų įtraukimo - įstatyminiu kriterijų bei juos detalizuojančių elementų rinkiniu.
Tai rodo, jog Lietuvoje socialinio verslo įmonė institucionalizuojama kaip hibridinis subjektas. Socialinio verslo įmonės tapatybės referentų vertinimas parodė, kad jų naudojimas organizacijos komunikacijoje neužtikrina socialinio verslo įmonės atskyrimo nuo socialinės ekonomikos ne rinkos subsektoriaus subjektų. Pastebėta, kad socialinio verslo įmonės atskirtis nuo kitų subjektų gali būti konstruojama referentus detalizuojančiais, dažnai nuo įmonės veiklos sėkmės priklausančiais, elementais.
Socialiniai rodikliai
Sociãliniai rodkliai, socialinių reiškinių, procesų, savybių kiekybinės ir kokybinės charakteristikos. Šių charakteristikų visuma nusako jų pagrindines ypatybes ir padeda atskleisti jų plėtros tendencijas. Socialiniai rodikliai padeda analizuoti ir lyginti gyventojų grupių arba geografinių vietovių duomenis, yra naudingi nustatant įvairių sričių politikos prioritetus.
Socialinius rodiklius galima laikyti tam tikros srities bendraisiais, arba pagrindiniais, kintamaisiais, kurie atrenkami siekiant įvertinti valstybės socialinę raidą. Sociologas R. A. Baueris (Jungtinės Amerikos Valstijos) socialinius rodiklius apibūdino kaip tam tikras įrodymo formas, padedančias įvertinti esamą padėtį ir ateities kryptis. Pavyzdžiui, tai gali būti nusikalstamumo ar nedarbo lygis, gyvenimo trukmės skaičiuoklė, sveikatingumo indeksai (pavyzdžiui, tam tikros gyventojų grupės paskutinio mėnesio vadinamųjų sveikų dienų skaičiaus vidurkis), moksleivių skaičius, rinkėjų skaičius.
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija yra pareiškusi, kad socialiniai rodikliai yra tiesioginė ir validi (validumas) statistinė matavimo priemonė, skirta stebėti pagrindinių socialinių problemų lygį ir pokyčius. Socialiniai rodikliai gali būti naudojami stebint tam tikrą socialinę sistemą ir valstybės priimamus sprendimus nukreipiant reikiama socialinių pokyčių linkme. Socialiniai rodikliai apima paprastas ir sudėtingas statistines priemones bei su duomenų rinkimų ir kultūros ženklų interpretavimu susijusius indeksus, kurie naudojami politikos veiksmingumui įvertinti sprendžiant socialines problemas. Socialinių rodiklių pasirinkimą lemia tyrimo tikslas ir teorinis pagrindimas.
Socialiniai įgūdžiai
Sociãliniai gūdžiai, asmens savybių visuma, leidžianti užmegzti ryšius su kitais žmonėmis socialines normas atitinkančiais būdais; socialinio bendravimo patirtis. Socialiniai įgūdžiai pagal reiškimo būdą gali būti skirstomi į verbalinius (pokalbiai, juokavimas, diskusijos įvairiomis temomis, mokymas ir mokymasis) ir neverbalinius (aktyvus klausymas, kūno kalba). Socialinius įgūdžius lemia tam tikros aplinkos ypatybės, socializacijos metu įgijami poreikiai ir lūkesčiai.
Socialinius įgūdžius sudaro socialinis žinojimas (sociokultūrinių veiksnių supratimas ir interpretavimas), socialinė elgsena (teigiamų tarpusavio santykių kūrimas, atsakingų sprendimų priėmimas, sudėtingų situacijų konstruktyvus ir etiškas valdymas), emocijų valdymas (emocijų atpažinimas, užuojauta, rūpinimasis kitais žmonėmis). Socialiniai įgūdžiai reiškia asmens gebėjimą elgtis adekvačiai ir adaptyviai (prisitaikant prie nuolat kintančios socialinės aplinkos), sugyventi su kitais asmenimis ir įvairiomis grupėmis, užmegzti ir plėtoti tarpasmeninius ryšius, ieškoti kompromisų, konstruktyviai spręsti konfliktus, mokytis ir kurti kartu su kitais žmonėmis, siekti bendruomenės bendrų tikslų, plėtoti socialinę sąveiką, dalyvauti tautos ir bendruomenės kultūriniame, pilietiniame gyvenime, gerbti demokratinės visuomenės gyvenimo principus ir vertybes, pasirinkti sveiką gyvenseną, rūpintis aplinka.
Socialinius įgūdžius galima skirstyti į esminius, kurie stiprina žmonių sveikatą ir gerovę (pavyzdžiui, sprendimų priėmimas, kūrybiškas, kritinis mąstymas, veiksmingas bendravimas, savęs pažinimas, streso įveikimas), ir situacinius (pavyzdžiui, mokėjimas atsisakyti, prieštarauti, nepertraukinėti kalbančiojo, sakyti gerus žodžius ir komplimentus, džiaugtis pagyrimu, užmegzti ir palaikyti kontaktą, pradėti, palaikyti ir užbaigti pokalbį, paprašyti pagalbos, reaguoti į pastabas ar kritiką, atsiprašyti, pripažinti klydus).
Socialiniai įgūdžiai yra socialinės kompetencijos (kompetencija) dalis, padedanti gebėjimui kurti gerus tarpasmeninius santykius. Plačiąją prasme socialinė kompetencija apibrėžiama kaip gebėjimas atitikti visuomeninio gyvenimo reikalavimus. Tai žmogaus emociniai, pažintiniai ir socialiniai įgūdžiai, kurie yra būtini norint susidoroti su pareigomis, būdingomis konkrečiam jo gyvenimo etapui. Analizuojant vaikų socialinę kompetenciją dažniausiai pabrėžiami tokie socialiniai įgūdžiai: problemų sprendimas, empatija, streso įveikimas.
Gerų santykių su bendraamžiais pagrindu formuojasi šie vaikų socialiniai įgūdžiai: mokėjimas reikšti jausmus, išgirsti, pagarba vienų kitiems, bendradarbiavimas. Socialiai kompetentingi vaikai būna draugiški, sugeba suvokti savo jausmus ir juos išreikšti, taip pat suvokti kitų asmenų emocijas ir jausmus. Socialinės kompetencijos stokojantys vaikai elgiasi impulsyviai, nesugeba išlaikyti draugystės, įvardyti savo jausmų, įsijausti į kito žmogaus būseną, nepasitiki savimi, todėl sunkiau pritampa, jaučiasi vieniši ir nelaimingi.
Jungtinių Amerikos Valstijų psichologo R. M. McFallo teigimu, socialiniai įgūdžiai yra specifinė elgsena, kuria individas įvykdo iškeltą užduotį, o socialinė kompetencija apibendrina įvertinimą, kad individas užduotį įvykdė adekvačiai. Kartais skiriami intrapersonaliniai (santykio su savimi) ir interpersonaliniai (santykio su kitais žmonėmis) socialiniai įgūdžiai. Intrapersonaliniai socialiniai įgūdžiai siejami su asmens gebėjimu suprasti, kontroliuoti ir tinkamai išreikšti savo mintis, pažinti ir įvertinti savo asmenybės ypatumus, jos stipriąsias ir silpnąsias puses, pasitikėti savimi, kontroliuoti impulsus, motyvuoti save įveikti sunkumus, nustatyti ir stebėti savo ir kitų žmonių veiklos pažangą ir kita.
Darnus bendruomenės vystymasis: nuo to, kas blogai, iki to, kas stipri | Cormac Russell | TEDxExeter
tags: #socialiniu #problemu #ypatybes