Senėjimas - procesas, kurio neišvengsime nė vienas. Senėjimas nėra vien raukšlės, lėtesni judesiai ar žili plaukai. Tai - sukauptas gyvenimas, dešimtmečiai patirčių, sprendimų, klaidų ir pergalių, kurios suformavo vidinį stuburą. Bet kaip paaiškinti šį sudėtingą procesą vaikams?
Vaikų supratimas apie gyvenimą ir mirtį
Net ir patys to nesuvokdami, tėvai nuo pat mažens veda vaiką prie Gyvenimo ir Mirties suvokimo. Mažylis labai greitai pagauna skirtumą tarp to, kas gyva, ir to, kas mirę. Nuo tos akimirkos, kai susiduria su gamta, jis nesąmoningai susipažįsta su pagrindinėmis filosofinėmis kategorijomis. Žiogelis, boružė, nuo medžių krintatys lapai, - jie nėra amžini.
Susitaikyti su laikinumu vaikams padeda ir naminiai gyvūnai, kuriuos jie myli kaip šeimos narius. Suaugusiesiems reikia būti labai dėmesingiems, kai vaikas netenka "viso labo" katytės. Vaikai reikliai siekia viso, kas gyva, ir atkakliai neigia mirtį, jie nepajėgūs jos priimti iš karto, jiems reikia laiko.
Kaip kalbėti apie senatvę?
Apie sunkią ligą, senatvę arba nelaimingus atsitikimus neturėtų būti nutylima. Mirus artimam žmogui, dažnuose namuose įsiviešpatauja tyla. Vaikas tuo tarpu jaučiasi nereikalingas, pamestas ir vienas stengiasi suprasti tai, kas nutiko, ir neįstengia. Vaikas laukia, kada jūs papasakosite jam apie savo išgyvenimus. Jeigu jis garsiai neklausia, tai dar nereiškia, kad jam viskas ir taip suprantama.
Artimiesiems, supantiems mažylį, vertėtų pasitarti ir vienodai aiškinti situaciją. Kai vaikas praranda vieną iš tėvų, dažnai netenka ir įgūdžių, kuriuos velionis jam įdiegė. Vaikas gali liautis kalbėjęs, savarankiškai valgęs ar vaikščiojęs į tualetą. Kaip vaikui paaiškinti mirtį? Vieni minime likimą, kiti kuriame pasakas, treti vedame jį į bažnyčią akistaton su Dievu. Kuri pozicija teisinga?
Taip pat skaitykite: Tvarka ir išmokos: kelionės kompensacija
Svarbu atsižvelgti į vaiko amžių ir supratimo lygį. Mažesniems vaikams senatvę galima paaiškinti paprastais žodžiais, pavyzdžiui, kad senstant žmonės tampa lėtesni, jiems reikia daugiau poilsio, bet jie vis dar myli ir rūpinasi mumis. Vyresniems vaikams galima pateikti daugiau informacijos apie biologinius procesus, vykstančius senstant.
Stereotipai ir nuostatos senėjimo atžvilgiu
Psichologų tyrimai rodo, kad stereotipai apie senatvę žmogaus sąmonėje susiformuoja labai ankstyvame amžiuje. Pasak senėjimo stigmą tyrusios sociologės dr. Gražinos Rapolienės, dažnai poreikis kovoti su dar vaikystėje įdiegtomis nuostatomis kyla tik tada, kai patys pradedame senti.
Apie senėjimo tapatumą disertaciją apsigynusi sociologė dr. G. Rapolienė sako, jog senatvės samprata Lietuvoje yra ganėtinai neigiama dėl jaunystės bei jauno kūno kulto ir patirties, kaip tokios, nuvertinimo. „Viešojoje erdvėje labai trūksta savirefleksijos - kiek esame priešiški vyresniam amžiui? Ką darome, kad priešiškumas neprasprūstų ir kad jo neskatintumėme patys to nesuvokdami?“ - klausia dr. G. Rapolienė.
Galima tik įsivaizduoti, kokią vidinę ir socialinę įtampą kelia neigiamas požiūris į senatvę. Dėl žinių stokos, neigiamo požiūrio į senatvę didėja senų žmonių atskirtis. Pasak dr. G. Rapolienės, dėl to labai svarbūs įvairūs projektai, kurie skatintų kartų bendravimą ir bendradarbiavimą.
Sąmoningumą, pasak jos, gilinti reikėtų tiek žiniasklaidos atstovams, tiek žmonėms, kurie dirba su vyresnio amžiaus asmenimis: „Dažnai vyresnio amžiaus žmonių nebegydo dėl senatvės, medikai liepia pasižiūrėti į veidrodį ir nebegydo. Bet juk ir senas žmogus gali būti sveikas. „Nejudinami jie veši tol, kol patys nepasenstame, - sako dr. G. Rapolienė. Vieną dieną veidrodis ima įrodinėti, kad sensti. Žmogus patiria didelę dramą, nes visą gyvenimą manė, kad „sukriošėliai“ nieko nesugeba, net paeiti nemoka. Ir staiga jis ima matyti, kad pats ateina į šitą kategoriją.
Taip pat skaitykite: Trumpalaikė globa
Kartų bendravimo svarba
„Tiesioginio kartų bendravimo ir bendradarbiavimo poreikis labai aiškiai išskirtas Vakarų šalių ir taikomas socialinėje politikoje. Tokio bendravimo ir bendradarbiavimo pavyzdys yra projektas, kuriame paaugliai apmoko vyresnius žmones, kaip naudotis mobiliaisiais telefonais. Arba senelių namuose įsteigtas vaikų darželis.
„Sidabrinė linija“ - pagalba vienišiems senjorams
Vilnietis Mindaugas - nemokamos socialinės draugystės ir bendravimo telefonu paslaugos „Sidabrinė linija“ savanoris. Sužinojęs apie šią iniciatyvą iš televizijos reklamos, kartu su žmona nutarė prisijungti. „Jaučiau, kad aplink tikrai yra labai daug vienišų pagyvenusių žmonių. Todėl norėjau kaip nors praskaidrinti jų gyvenimą“, - pasakoja Mindaugas.
Šiaulietis Vytautas, kuriam per 80, „Sidabrinėje linijoje“ susirado net tris pokalbio drauges - visos jos panašaus amžiaus. „Kuo vyresnis žmogus, kuo daugiau jis turi patirties, tuo man įdomiau bendrauti. Tiesa, dvi iš jų gerokai pasiligojusios, bet bendrauti vis tiek smagu. Apie ką šnekame? Daugiausia prisimename senus laikus. Dabartis, vaikai, anūkai - antroje vietoje“, - juokiasi pašnekovas.
Per devynis mėnesius prie „Sidabrinės linijos“ prisijungė net 700 vyresnio amžiaus žmonės. Taigi ši paslauga labai populiari, bet, pasak fondo vadovės, „Sidabrinės linijos“ laukia dar daug iššūkių: reikia pritraukti daugiau žmonių, pasiekti atokiose vietose gyvenančius senolius, galiausiai užtikrinti, kad netrūktų lėšų.
Tikime, kad mes kaip visuomenė tikrai galime ugdyti gyvenimo būdą ir mielai pasidalinti šiltu žodžiu ne tik su artimaisiais, bet ir su vienišais vyresnio amžiaus žmonėmis. Dėl to ir įkūrėme „Sidabrinę liniją“, - paaiškina K.
Taip pat skaitykite: Pagalba motinoms ir vaikams: laikino apgyvendinimo įstaigos
Senėjimo biologiniai ir psichologiniai aspektai
Senėjimą žmonės supranta skirtingai. Įvairiai aiškinama net ir tai, nuo kada pradedame senti. Ką reikėtų laikyti senėjimu iš biologinės perspektyvos? Žmonės dažnai mąsto kategorijomis „jaunas - senas“, bandoma tarp šių kategorijų nubrėžti ribas, pavyzdžiui, nustatyti tam tikrą amžių, nuo kada „prasideda“ senatvė. Kalbant su žmonėmis dažnai tenka išgirsti, „va, po šešiasdešimties sugriuvau“ ar pan.
Psichologijoje senatvė paprastai apibrėžiama remiantis amžiaus kriterijumi, atskaitos tašku laikant 60-65 metus. Ankstyvuoju laikotarpiu asmuo dažniausiai išeina į pensiją, keičiasi socialinis statusas, tačiau fizinė sveikata ir funkcionavimo lygis paprastai yra gana geri. Viduriniu ir vėlyvuoju laikotarpiu nemaža dalis žmonių ima susidurti su įvairiais sveikatos iššūkiais, siaurėja socialinių kontaktų spektras, nes bendraamžiai po truputėlį iškeliauja Anapilin.
Kalbėti apie senėjimą apibendrintai nėra teisinga, nes žmonės sensta labai skirtingai, o apibendrinant šie individualūs skirtumai ignoruojami. Kalbėti apie patologiją, vadinasi, kalbėti apie ligas, o ne apie senatvę kaip tokią. Ligos yra tai, ko neturėtų būti, taigi tai neturėtų būti ir senatvės norma.
Tad optimalus senėjimas turbūt yra ta sritis, apie kurią psichologai turėtų kalbėti daugiausia, mokyti ir skatinti žmones siekti būtent tokio senėjimo proceso. Žvelgiant iš šios perspektyvos, senėjimas yra susijęs su tam tikrais praradimais, tačiau jei žmogus turi vidinių psichologinių resursų, jo asmenybė brandi, per gyvenimą susikrovė socialinių žinių bagažą, jis gebės rasti balansą tarp senatvės atnešamų praradimų, iššūkių ir šio gyvenimo tarpsnio siūlomų atradimų bei išminties.
Sveiko senėjimo atveju veiklų kiekybę keičia kokybė. Pavyzdžiui, vyresniame amžiuje dažnai siaurėja žmonių, su kuriais bendraujama grupė, tačiau tie santykiai, kurie išlaikomi, paprastai intensyvėja ir gilėja. Būtent vyresni žmonės dažniau inicijuoja ir organizuoja šeimos šventes, kuria ir palaiko tradicijas, santykis su anūkais paprastai yra intensyvesnis, nei buvo auginant vaikus. Mažesnis veiklų skaičius leidžia vyresniems žmonėms rasti būdų prisitaikyti prie senatvėje kylančių iššūkių.
Iššūkiai senėjant
Mūsų visuomenėje labai stiprus jaunystės ir kūno kultas. Manau, kad iššūkiai yra du - būti matomam ir būti įvertintam. Būti matomam yra sunku, nes vyresni žmonės rečiau pakliūna ant žurnalų viršelių, tampa gyvenimo būdo laidų herojais ar įvaizdžio formuotojais. Kai kuri nors visuomenės grupė yra nepakankamai matoma, sunkiau pastebėti ir suprasti jos poreikius. Tačiau man atrodo, kad situacija šiek tiek keičiasi ir pasaulis po truputėlį atranda gražius ir įdomius vyresnio amžiaus žmones.
Dar didesnė problema vyresniame amžiuje - galimybė būti įvertintam. Įvertintam ne dėl kažkokių formalių humanistinių paskatų, tokių kaip „visi žmonės yra geri ir vertingi“, o dėl to, kad tikrai kažką gerai išmanai, esi profesionalas, gali pasiūlyti sprendimą, turi unikalios patirties. Šiuo metu ne vienoje organizacijoje vadovai yra jaunesni už pavaldinius, skatinama lyderystę atiduoti jaunimui, kuris yra veržlus, inovatyvus, drąsus, tačiau dažnai ir neišnaudojantis to potencialo, kurį turi vyresni bendradarbiai.
Santuoka ir senėjimas
Santuokoje pasitikti senatvės nešamus pokyčius tenka kartu su kitu žmogumi. Tiek santuoka, tiek senėjimas yra nuolatinis procesas - gyvenimo ir buvimo kartu procesas. Po truputėlį keisdamiesi patys, keičiame ir santykį su šalia esančiu žmogumi. Šis suvokimas, kad pokyčiai yra neišvengiami, ir atvirumas jiems, yra vienas pagrindinių laimingos santuokos veiksnių.
Man labai patinka patarimas, kad poroje reikia nuolat ieškoti naujų būdų žaisti. Žaidimas šiuo atveju suprantamas plačiai, kaip veikla, kuri jungia, kurioje smagu būti kartu. Santykių pradžioje buvo smagu tiesiog vaikščioti susikibus už rankų, o vėliau gali būti smagu dažyti pirmojo būsto sienas, stebėti ropinėjantį vaiką, keliauti, kartu sportuoti, važiuoti grybauti ir t. t. Keičiantis gyvenimui, keičiasi ir žaidimai, tačiau svarbiausia, kad vis dar norėtųsi žaisti kartu.
Vienišumas senatvėje
Dažnas žmogus senatvėje labiausiai bijo likti vienišas. Tačiau statistika rodo, kad būtent senyvame amžiuje žmonės labiausiai išgyvena vienatvę.
Vienišumas psichologijoje yra suprantamas kaip savijauta, o ne kaip kontaktų kiekis ar socialinio tinklo dydis. Pavyzdžiui, žmogus, kuris nesukūrė šeimos, gyvena vienas, gali puikiai jaustis, turėti platų kitokių kontaktų ratą, prasmingų, įtraukiančių veiklų, kuriose visiškai patenkina bendravimo ir artimumo poreikius. Toks žmogus jausis gyvenantis produktyvų gyvenimą, turintis gyvenimo tikslą.
Vienišumas savo biologiniu poveikiu kūnui prilygsta nuolatiniam lėtiniam stresui. Vieniši žmonės turi aukštus streso hormono kortizolio rodiklius. Tai neigiamai veikia imuninę sistemą, skatina uždegiminius procesus, didina širdies ir kraujagyslių ligų bei nutukimo riziką.
Bandant įtraukti vyresnio amžiaus žmogų į naujas veiklas pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kas žmogų iš tikro domina, o tada padėti rasti grupelę, kursus ar veiklą, kur tai galėtų būti realizuota. Kita vertus, vienišumo jausmą sumažinti padeda labai paprasti dalykai: paprastas pokalbis ir išklausymas, reguliarus skambutis, ryšių tarp šeimos kartų stiprinimas, bendravimas su anūkais, patarimo paprašymas ir leidimas vyresniam žmogui mus mokyti to, ką jis gerai išmano. Mes turime poreikį sietis su kitais ne vien dėl egoistinių paskatų, o todėl, kad mums labai svarbu būti naudingiems.
Veiksniai, padedantys sveikai ir laimingai senti
Sėkmingas senėjimas turbūt galėtų būti apibrėžiamas kaip bet kokiame amžiuje išlaikomas pasitenkinimas gyvenimu, įsitraukimas į įvairias veiklas, darbingumas, smalsumas ir augimas, gebėjimas kurti ir palaikyti darnius santykius, gera fizinė sveikata, prasmė ir darna su savimi bei transcendencija. Visa tai yra tiesiog kokybiškas, autentiškas kasdienis gyvenimas.
Moksliniai tyrimai randa ryšių tarp šeiminės padėties ir laimingesnės senatvės - vedę žmonės, ypač vyrai, yra sveikesni ir laimingesni. Žmonės, kurie aktyviai užsiėmė profesine veikla, aktyviai naudojo savo kognityvinius gebėjimus, ilgiau juos išsaugo ir vyresniame amžiuje. Didesnį draugų būrį turintys žmonės taip pat yra laimingesni ir aktyvesni. Aktyvus sportas ir kitos stimuliuojančios veiklos padeda užtikrinti mūsų smegenų sveikatą ir sumažinti senatvinių ligų riziką. Tačiau visa tai tik to bendro kokybiško gyvenimo detalės.
Jei aš šiandien turiu ką mylėti, kuo tikėti ir ką dirbti, kuriu ir branginu savo santykius ir sveikatą, gyvenimas man įdomus ir aš noriu jį patirti, senatvė tikriausiai tiesiog po truputėlį ateis ir švelniai apglėbs per daug apie ją negalvojant. Su tuo susijęs ir kitas įdomus senėjimo psichologijos aspektas - subjektyviai suvokiamas amžius. Moksliniai tyrimai rodo, kad subjektyviai suvokiamas jaunesnis amžius yra susijęs tiek su geresne sveikata, didesniu aktyvumu, tiek su ilgesniu gyvenimu.
Ar senėjimas gali būti sustabdomas?
Senėjimas yra sudėtingas procesas, kurį lemia įvairių veiksnių, įskaitant genetinius, aplinkos ir gyvenimo būdo, derinys. Nors konkretūs senėjimo mechanizmai vis dar yra plačiai tiriami bei analizuojami, yra keletas mokslinių teorijų, kuriomis bandoma paaiškinti šį procesą.
Patys mokslininkai ištisus dešimtmečius siekia išsiaiškinti ne tik tai, kaip žmogus sensta, tačiau ir tai, kaip tai sustabdyti. Šiuo metu jau yra atlikta daugybė tyrimų, kuriais siekiama sulėtinti arba bent jau atitolinti senėjimo procesus.
Senėjimą tyrinėjantys mokslininkai yra linkę manyti, kad žmogaus ląstelių senėjimo procesus lemia DNR mutacijos, kurios laikui bėgant gali sutrikdyti normalią ląstelės veiklą ir sukelti ląstelių mirties procesą.
Profesorius Davidas Sinclairas ir jo kolegos net 13 metų ieškojo atsakymo į klausimą, kas lemia senėjimą. Dabar mokslininkų grupė skelbia atradę „senėjimo laikrodį“, kuris gali pagreitinti arba sustabdyti ląstelių pokyčius. Tai reikštų ne tik vienos didžiausios žmogaus baimės - senėjimo - įveikimą, tačiau ir esminius pokyčius medicinoje. Manoma, kad pasitelkus šias žinias būtų galima gydyti Alzheimerio ar kitas, su amžiumi išryškėjančias ligas.
Mokslininkas D. Sinclairas ir jo komanda paskelbė intriguojančią žinią: tyrėjai jau dabar gali pagreitinti pelių senėjimo procesus, pakeisti tai, kaip senatvė veikia organizmą, net atkurti dalį biologinių gyvūnų jaunystės požymių.
Jei D. Sinclairo ir kolegų išbandoma technologija iš tiesų veiktų ir žmogų, tai galėtų tapti revoliucija. Juk pritaikius ją, žmogus ne tik nesentų, tačiau ir nesusidurtų su ligomis, kurios pasireiškia būtent sulaukus garbaus amžiaus. Tai apimtų ir įvairias lėtines ar širdies ligas, taip pat neurodegeneracinius sutrikimus, pavyzdžiui, Alzheimerio ligą.
Pats D. Sinclairas teigia, kad jo tyrimas yra tik pirmas žingsnis iš naujo apibrėžiant, ką reiškia senėjimas. Mokslininkas pripažįsta, kad šią technologiją vis dar supa daugiau klausimų nei atsakymų.
Baimė pasenti yra tarsi uždaras ratas. Vienas iš dažniausiai minimų senėjimo baimės veiksnių yra fizinė sveikata. Dėl senėjimo mūsų kūnas patiria fizinių pokyčių, daugelis žmonių baiminasi prarasti savo fizines galimybes ir tapti labiau priklausomi nuo kitų. Nemažiau gąsdinanti yra ir mirties baimė. Juk senėjimas priartina mus prie gyvenimo pabaigos labiau nei kažkas kitas. Tačiau ironiška, kad būtent baimė dėl senėjimo, jį dar labiau skatina.
Paaiškinti senatvę vaikams - tai ne tik suteikti jiems informacijos apie biologinius procesus, bet ir ugdyti pagarbą vyresniems žmonėms, skatinti kartų bendravimą ir padėti suprasti, kad senėjimas yra natūrali gyvenimo dalis.