Socialinių paslaugų gavimo schema Lietuvoje

Socialinės paslaugos yra viena iš sudėtinių socialinės apsaugos sistemos dalių. Šiandien socialinės paslaugos Lietuvoje įgyja vis didesnę svarbą. Pagrindinis socialinis paslaugų teikimo tikslas - grąžinti asmeniui gebėjimą pasirūpinti savimi. Socialinių paslaugų organizavimo bei teikimo tema tapo aktuali po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir išliko svarbi iki šios dienos. Pasikeitus socialinėms aplinkybėms, pasikeitė ir daugelio žmonių gyvenimas.

Lietuvos mokslininkai yra atlikę nemažai tyrimų, siekiant išsiaiškinti Lietuvos savivaldybių patirtį administruojant socialines paslaugas. Socialinis paslaugų poreikis didėja, todėl būtina ieškoti efektyvių būdų tobulinti socialinių paslaugų administravimą savivaldybėse. Nepaisant akivaizdžios pažangos, socialinės paslaugos Lietuvos savivaldybėse nepakankamai išplėtotos nei kiekybės, nei kokybės požiūriu.

Socialinės paslaugos buvo administruojamos bendroje socialinės paramos sistemoje ir kaip savarankiška sritis atsirado XX amžiuje, prasidėjus socialinės paramos sistemos diferencijavimui įstatyminiu ir administraciniu aspektu. 1991-1998 m. laikotarpis Lietuvoje laikytinas kiekybiniu socialinių paslaugų sistemos plėtros laikotarpiu, kuriuo metu atsirado įvairaus pavaldumo, įvairioms klientų grupėms skirtos įvairaus tipo socialinės paslaugų įstaigos, išsiplėtė paslaugų asortimentas, socialinių paslaugų sistemoje ėmė dominuoti savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų teikiamos paslaugos.

1998 m. prasidėjo antrasis socialinių paslaugų plėtojimo etapas, kuriame socialinės paslaugų sistemos vystymo akcentai perkeliami iš kiekybinių rodiklių į kokybinius. Lietuvoje socialinės paslaugos įteisintos 1994 m., patvirtinus Socialinės paramos koncepciją. Susiformavo samprata, kad socialinė parama gali būti teikiama trimis būdais: pinigais, daiktais ir socialinėmis paslaugomis.

1996 m. priimtame Socialinių paslaugų įstatyme socialinės paslaugos apibrėžiamos kaip pagalba nepinigine forma, kai nepakanka kitų socialinės apsaugos sistemos garantijų. Pagal 2006 m. Socialinės paslaugos teikiamos kiekvienoje visuomenėje - visose bendruomenėse yra dalis žmonių, kurie nėra motyvuoti ar negali visavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime. Socialinės visuomeninės paslaugos yra racionalios vartojimo struktūros elementas. Vienos jų daugiausia tenkina buitinius poreikius, o kitos jų socialines ir kultūrines reikmes.

Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla

Remiantis pateiktais socialinių paslaugų apibrėžimais galima teigti, kad socialinių paslaugų samprata įvairių autorių darbuose apibrėžiama gana skirtingai. Todėl patikslinti socialinių paslaugų sampratą galima išskiriant šios paslaugos svarbiausius tikslus: tenkinti asmens gyvybinius poreikius, kai jie patys nepajėgūs savarankiškai to pasiekti; atkurti žmogaus gebėjimus savarankiškai funkcionuoti visuomenėje bei teikti jas prevenciniais tikslais, siekiant užkirsti kelią problemoms.

Pagal 2006 m. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo 6 straipsnį socialinės paslaugos skirstomos į bendrąsias ir specialiąsias. Bendrosios socialinės paslaugos - tai paslaugos, kurios teikiamos asmeniui (šeimai), kurio gebėjimai savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime gali būti ugdomi ar kompensuojami atskiromis, be nuolatinės specialistų pagalbos teikiamomis paslaugomis. Jos teikiamos asmenims, siekiant padėti jiems gyventi savarankiškai savo namuose, išvengiant specialiųjų socialinių paslaugų teikimo.

Specialiosios socialinės paslaugos - tai tokios paslaugos, kurios teikiamos asmeniui (šeimai), kurio gebėjimams savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime ugdyti ar kompensuoti bendrųjų socialinių paslaugų nepakanka. Šios paslaugos teikiamos asmenims globos tikslais stacionariose globos ir slaugos įstaigose, reabilitacijos įstaigose, dienos globos įstaigose, laikino gyvenimo įstaigose, kitose socialinės globos įstaigose.

Remiantis L. Žalimienės, socialinės paslaugos pagal savo pobūdį yra gana skirtingos, todėl jas galima klasifikuoti ir pagal tris pagrindinius požymius: pagal tai, kokiai klientų grupei paslaugos skirtos; pagal teikiamų paslaugų pobūdį; pagal tai, kas yra socialinis paslaugų teikėjas.

Socialinės paslaugos pagal klientų grupes: Probleminės šeimos ir vaikai iš probleminių šeimų. Šiai grupei priklauso šeimos, kuriose tėvai neprižiūri vaikų, gyvena asocialų gyvenimą; šeimos, kuriose tėvai turi problemų dėl netinkamo, delinkventinio vaikų elgesio, bei šeimos, kuriose moterys ir vaikai patiria smurtą. Rizikos grupės. Bendrosios ir specialiosios paslaugos. Rezidentinės ir bendruomeninės paslaugos. Rezidentinės (stacionarios globos) paslaugos tai laikino apgyvendinimo paslaugos. Lietuvoje šias paslaugas gauna nuolatiniai šios įstaigos gyventojai. Kitos gyvenamosios vietos šie asmenys dažniausiai neturi.

Taip pat skaitykite: Karjeros formavimas ir žalioji ekonomika

Bendruomeninės paslaugos apima pagalbą namuose, dienos globą, prevencines paslaugas vaikams ir šeimoms, gestų kalbos vertėjo paslaugas ir kt. Lietuvoje šios paslaugos teikiamos asmenims, kurie turi savo namus ir nuolat juose gyvena. Jau šis paslaugų pavadinimas rodo, kad bendruomenė aktyviai dalyvauja teikiant asmeniui pagalbą. Stacionarios ir nestacionarios paslaugos. Ši klasifikacija svarbi tuo, kad sudaro asmenims galimybę gauti socialinę pagalbą neapsigyvenant socialinės globos įstaigoje.

Pagal socialinių paslaugų steigėją: Socialinių paslaugų įstaigos steigėjas gali būti valstybė, savivaldybė, nevyriausybinės organizacijos ar religinės bendruomenės. Jų steigiamos socialinių paslaugų įstaigos gali turėti biudžetinės arba viešosios įstaigos statusą.

Socialinių paslaugų administravimą vykdo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, apskričių viršininkų administracijos bei savivaldybės. Kiekviena iš šių valdymo institucijų socialinių paslaugų srityje turi savo funkcijas, kurias nustato atitinkami įstatymai. Valstybės ir savivaldybių esmė - užtikrinti racionalaus paslaugų tinklo sukūrimą ir paslaugų efektyvumą bei garantuoti klientų poreikių tenkinimą pagal nustatytus standartus.

Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra Lietuvos Respublikos vykdomosios valdžios institucija ir viena pagrindinių institucijų, kuri atlieka socialinių paslaugų teikimo ir administravimo funkcijas. Vykdydama šį atsakingą uždavinį, ministerija vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais ir kitais teisės aktais. Organizuojant paslaugų teikimą apskritys orientuojasi į tuos socialinių paslaugų klausimus, kuriems spręsti neužtenka savivaldybių teritorijos ar pajėgumo. Dažniausiai apskritys rūpinasi specifinių, t.y. retų, brangių paslaugų organizavimu.

Pagrindinė atsakomybė už socialinių paslaugų teikimą tenka savivaldybėms. Savivaldybių socialinės paramos skyriai formuoja socialinių paslaugų teikimo strategiją, rengia ir įgyvendina socialinių paslaugų teikimo planus bei programas ir teikia socialines paslaugas savo teritorijoje gyvenantiems asmenims. Socialinės paslaugos teikiamos įvertinus atskirų asmenų, socialinių žmonių grupių, bendruomenės socialinius poreikius ir kuriant socialinių paslaugų tinklą bendruomenėje.

Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius

Pagrindiniai socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo principai:

• Decentralizacijos.
• Planavimo.
• Deinstitucionalizacijos.
• Bendradarbiavimo.
• Atvirumo bendruomenei. Šios įstaigos turi būti atviros bendruomenės gyventojams.
• Prieinamumo. Socialinės paslaugos turi būti prieinamos tiems žmonėms, kuriems jų reikia.
• Adekvatumo. Turi būti teikiamos tokios socialinės paslaugos rūšys, kokios labiausiai atitinka socialinių paslaugų gavėjo poreikius.
• Žmoguje skatinimo. Teikiamos paslaugos turi skatinti žmogaus norą rūpintis savimi, aktyvinti savipagalbą.

Kiekvienoje šalyje yra reglamentuojama, kas turi teisę gauti socialines paslaugas. Taip pat ir asmenys be pilietybės, turintys leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Išanalizavus konkretų atvejį, išsiaiškinami socialinių paslaugų poreikiai ir teikiamos tokios paslaugos, kurių labiausiai reikia. Išvardyti paslaugų teikimo atvejai leidžia įsivaizduoti socialinių paslaugų gavėjų grupes.

Remiantis 2003-2004 m. Mykolo Romerio universiteto ir Lietuvos savivaldybių asociacijos atlikto tyrimo išvadomis, Lietuvos savivaldybės, organizuodamos ir teikdamos socialines paslaugas pirmenybę teikia pagyvenusiems ir seniems žmonėms.

Šiuolaikinėje valstybėje socialinės paslaugos, kaip ir kitos socialinės apsaugos garantijos formos, organizavimas ir teikimas yra reglamentuojamas įvairaus tipo dokumentais. Tai gali būti įstatymai ar poįstatyminiai aktai, normos ar standartai, veiklos nuostatai, taisyklės ar principai, tarptautinės sutartys, konvencijos, koncepcijos.

Socialinių paslaugų reglamentavimas pasižymi tuo, kad valstybės mastu reglamentuojami tik pagrindiniai, principiniai dalykai. Savivaldybėms ir institucijoms suteikta laisvė savarankiškai parengti savo veiklos reglamentavimą laikantis valstybės numatytų principų ir reikalavimų.

Socialinių paslaugų teikimo nuostatos yra įtvirtintos svarbiausiame šalies įstatyme - 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. LR Konstitucijos 38 straipsnis teigia, kad „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“.

Pirmasis teisės aktas, įtvirtinęs Lietuvos socialinės apsaugos sistemoje socialinių paslaugų terminą, buvo 1994 metais patvirtinta Lietuvos socialinės paramos koncepcija. Ir tik 1996 m. buvo priimtas Socialinių paslaugų įstatymas, įteisinantis socialinių paslaugų sampratą, jų rūšis, paslaugų teikėjų ir gavėjų santykius bei atsakomybę, apibrėžiantis finansavimo principus, reglamentuojantis atskirų institucijų atsakomybę organizuojant socialinių paslaugų teikimą. Jį galima apibūdinti kaip rėminį įstatymą, įtvirtinantį svarbiausius socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo dalykus.

Čia apibūdinamos kaip pagalbos asmenims suteikimas įvairiomis nepiniginėmis formomis bei globos pinigais, siekiant atkurti asmens, bendruomenės ir visuomenės santykius, kai pats asmuo nepajėgia to padaryti. Tai buvo pirmas žingsnis, kuriant socialinių paslaugų teisinę bazę.

Vėliau socialinių paslaugų plėtrai ir atsiradus didelei socialinių paslaugų įvairovei, tapo svarbu apibrėžti ir susisteminti atskiras paslaugų rūšis ir įstaigos tipus. Tuo tikslu, 2000 m. buvo parengtas Socialinių paslaugų katalogas.

Kataloge apibrėžiamas pagrindinis socialinių paslaugų tikslas, detalizuojami socialinių paslaugų teikimo atvejai ir principai, socialinių paslaugų gavėjai bei teikėjai, naujos socialinių paslaugų organizavimo formos bei metodai, paslaugų gavimo tvarka.

Kas gali gauti socialines paslaugas?

Socialinės paslaugos - tai paslaugos, kuriomis suteikiama pagalba asmenims ar šeimoms, kai dėl asmens amžiaus, neįgalumo ar socialinių problemų nepakanka galimybių ar gebėjimų savarankiškai rūpintis asmeniniu arba šeimos gyvenimu bei dalyvauti visuomenės gyvenime. Šių paslaugų tikslas - sudaryti sąlygas asmeniui (šeimai) ugdyti ar stiprinti gebėjimus ir galimybes spręsti savo socialines problemas, palaikyti socialinius ryšius su visuomene, taip pat padėti įveikti socialinę atskirtį.

Socialines paslaugas gali gauti įvairios žmonių grupės: senyvo amžiaus asmenys ir jų šeimos, asmenys, turintys negalią, ir jų šeimos, be tėvų globos likę vaikai, socialinę riziką patiriantys vaikai ir jų šeimos, vaikus globojančios ir (arba) prižiūrinčios šeimos, kiti asmenys ir šeimos.

Kiekvienas demenciją turintis asmuo turi teisę kreiptis dėl socialinių paslaugų gavimo. Demencija yra sindromas, o ne viena konkreti liga.

Socialinis darbuotojas lanko senjorą

Kaip nustatoma, kokias socialines paslaugas galima gauti?

Socialinių paslaugų poreikio vertinimą atlieka savivaldybės institucijos nustatyta tvarka paskirti socialiniai darbuotojai. Socialinių paslaugų poreikis nustatomas individualiai pagal asmens nesavarankiškumą ir jo galimybes savarankiškumą ugdyti arba jį kompensuoti socialinėmis paslaugomis. Sprendimas dėl socialinių paslaugų skyrimo asmeniui priimamas savivaldybės nustatyta tvarka.

Vertinimo procesą apima:

• kompleksinis asmens poreikių vertinimas, atsižvelgiant į tokius aspektus kaip asmens amžius, organizmo funkciniai sutrikimai, negalia, socialinė padėtis, gebėjimai kasdieninėje veikloje, rizikos ir kitos aplinkybės;
• taip pat atsižvelgiama į kitų institucijų (pavyzdžiui, sveikatos priežiūros specialisto) išvadas apie asmens būklę ir problemas;
• atsižvelgiama į asmens ir šeimos interesus bei poreikius.

Skiriamos socialinės paslaugos parenkamos tokios, kurios leistų kuo ilgiau išlaikyti žmogų savo namuose, dalyvauti sociokultūrinėje, ekonominėje ir kitose veiklose, kuo ilgiau išlaikant jį savarankišką. Asmeniui, turinčiam demenciją, gali būti nustatytas kelių rūšių socialinių paslaugų poreikis. Jam gali būti skiriamos tiek bendrosios socialinės paslaugos, kurios teikiamos be nuolatinės specialistų priežiūros, tiek specialiosios socialinės paslaugos, kurios gali būti teikiamos asmens namuose arba socialinių paslaugų įstaigose.

Kas organizuoja socialinių paslaugų teikimą?

Socialinių paslaugų, finansuojamų savivaldybės ir valstybės biudžeto lėšomis, teikimą organizuoja savivaldybės. Jos vertina ir analizuoja savo teritorijos gyventojų poreikius, nustato socialinių paslaugų teikimo mastą ir rūšis, atsako už paslaugų kokybę. Svarbu paminėti, kad socialinių paslaugų pasirinkimo mastai tarp savivaldybių skiriasi, kai kuriose savivaldybėse pageidaujamos socialinės paslaugos gali tekti laukti.

Tokiu atveju gali būti pasiūlomos alternatyvios asmens poreikius atitinkančios socialinės paslaugos ar galimybė gauti socialinę paslaugą (pavyzdžiui, paslaugą globos institucijoje) kitoje savivaldybėje. Savivaldybių filialuose - seniūnijose dirbantys socialiniai darbuotojai organizuoja socialinių paslaugų teikimą, rengia dokumentus ir konsultuoja asmenis, norinčius gauti socialines paslaugas. Pirmas žingsnis siekiant gauti socialines paslaugas yra kreiptis į seniūniją pagal asmens deklaruotą gyvenamąją vietą arba tiesiogiai į savivaldybės socialinių paslaugų skyrių.

Kokias socialines paslaugas gali gauti demenciją turintis asmuo ir jo globėjas, šeima?

Bendrosios socialinės paslaugos:

• Asmens konsultavimas, tarpininkavimas, informavimas, atstovavimas.
• Psichosocialinė pagalba.
• Maitinimo organizavimas, jeigu dėl nepakankamo savarankiškumo ir pajamų asmuo nepajėgia maitintis savo namuose.
• Skurstančiųjų aprūpinimas būtiniausiais drabužiais ir avalyne.
• Transporto organizavimas, jei dėl judėjimo problemų ir nepakankamų pajamų asmuo negali naudotis visuomeniniu ar individualiu transportu.

Specialiosios socialinės paslaugos:

• Socialinės priežiūros paslaugas:
  • pagalba į namus: maisto produktų nupirkimas, pagalba buityje, namų ruošoje, konsultavimas, lydėjimas į įvairias įstaigas ir kt. (iki 10 val./sav.);
  • socialinių įgūdžių ugdymas ir palaikymas asmens namuose ar socialinių paslaugų įstaigose, atliekant įvairias kasdienes gyvenimo veiklas (paslaugos teikimo trukmė pagal poreikį).
• Laikino atokvėpio paslauga senyvo amžiaus asmenį prižiūrintiems artimiesiems asmens namuose ir institucijoje (iki 720 val. per metus, išimtiniais atvejais, esant krizinei situacijai - iki 90 parų).
• Dienos socialinė globa:
  • integrali pagalba asmens namuose (iki 10 val. per parą, iki 7 d./sav.);
  • dienos socialinė globa dienos socialinės globos centre (iki 3 val. per dieną, 1-5 d./sav.).
• Trumpalaikė socialinė globa:
  • asmens namuose (daugiau kaip 10 val. per parą iki 6 mėn. per metus);
  • institucijoje (iki 6 mėn. per metus arba iki 5 parų per savaitę).
• Ilgalaikė socialinė globa slaugos ir socialinės globos namuose (daugiau nuo 6 mėn. per metus, neterminuotai).

Tai, kokias paslaugas asmuo gali gauti, priklauso nuo paslaugų tinklo konkrečioje savivaldybėje. Mažesnėse savivaldybėse kai kurių paslaugų gali trūkti.

Socialinė parama Vilniuje

Kur kreiptis norint gauti socialines paslaugas?

Kai norima gauti socialines paslaugas, kurių teikimą savivaldybė finansuoja iš savo biudžeto lėšų ar iš valstybės biudžeto:

• asmuo, kuriam reikalingos paslaugos, ar jo globėjas, kitas besirūpinantis asmuo turi kreiptis į seniūniją pagal asmens gyvenamąją vietą. Jeigu asmuo yra vienišas, dėl šių paslaugų gali kreiptis giminystės ryšiais nesusijęs asmuo, pavyzdžiui, kaimynas, tačiau asmuo, kuriam reikalingos paslaugos, turi būti veiksnus - t. y. suvokti, kad jam tokių paslaugų reikia.
• galima kreiptis raštu tiesiogiai į seniūniją, paštu, elektroniniu paštu ar iš savo namų, kai į juos ateina socialinis darbuotojas;
• seniūnijos darbuotojai (socialinio darbo organizatoriai) pateiks informaciją, kokius dokumentus reikia pateikti norint gauti tam tikrą socialinę paslaugą;
• atsižvelgiant į socialinės paslaugos rūšį, reikia pateikti šiuos dokumentus: prašymą, asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopija pažymą apie deklaruotą gyvenamąją vietą, pensininko, neįgaliojo pažymėjimų kopijas, specialiojo nuolatinės slaugos poreikio nustatymo pažymos (SPS-1 forma) ar specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio nustatymo pažymos (SPP-2 forma) kopiją, medicinos dokumentų išrašą (forma 027/a), pažymą apie asmens pastarųjų 3 mėn. pajamas.

Ar galima rinktis, kuri socialinių paslaugų įstaiga teiks paslaugas?

Asmenys, kuriems reikalingos socialinės paslaugos, gali pageidauti paslaugų iš konkrečios įstaigos, tačiau ar jie galės gauti socialines paslaugas toje įstaigoje, priklausys, ar joje yra laisvų vietų ir kitų aspektų. Įstaigas, kurios teiks socialines paslaugos, paskiria savivaldybė. Čia pateikiamas įstaigų, kurios yra pasirengusios teikti socialines ir kitas paslaugas demenciją turintiems asmenims ir jų globėjams, sąvadas. (Informacija rengiama)

Per kiek laiko nustatomas socialinių paslaugų poreikis?

Nuo 2021 m. balandžio žmogaus ar šeimos socialinių paslaugų poreikis yra nustatomas per 10 kalendorinių dienų nuo prašymo gavimo dienos, o ilgalaikės socialinės globos poreikis - per 20 kalendorinių dienų. Sprendimas dėl socialinės priežiūros priimamas per 10 kalendorinių dienų nuo socialinių paslaugų poreikio išvadų pateikimo, sprendimas dėl socialinės globos - per 20 kalendorinių dienų.

Jeigu paslaugos reikalingos skubiai

Jeigu asmeniui, turinčiam demenciją, ir jo globėjui dėl saugumo skubiai reikalingos socialinės paslaugos, į šias paslaugas teikiančią įstaigą galima kreiptis tiesiogiai, tuomet paslaugos būtų apmokamos asmens lėšomis. Pareiškus pageidavimą, socialines paslaugas teikianti įstaiga tarpininkaus pateikiant prašymą savivaldybei įvertinti socialinių paslaugų poreikį ir spręsti dėl jų finansavimo.

Socialinės paslaugos asmenims, gyvenantiems socialinės globos įstaigoje

Asmuo, socialinės globos namuose apsigyvenęs savo lėšomis (moka 100 proc. kainos už gyvenimą globos namuose), gali teikti prašymą, kad dalį gyvenimo globos namuose išlaidų kompensuotų savivaldybė ar valstybės biudžetas. Globos namuose dirbantys socialiniai darbuotojai padės užpildyti prašymą socialinės globos institucijoje paslaugai gauti.

Ar socialinės paslaugos yra mokamos?

Tai priklauso nuo paslaugų tipo ir paslaugų teikėjo.

• Bendrosios socialinės paslaugos, tokios kaip informavimas, konsultavimas, tarpininkavimas, atstovavimas, teikiamos nemokamai.
• Kitų socialinių paslaugų kaina priklauso nuo teikiamų socialinių paslaugų rūšies, periodiškumo ir asmens arba šeimos finansinių galimybių už jas mokėti. Mokėjimo dydį nustato savivaldybė.
• Socialinės priežiūros paslaugos, pavyzdžiui, pagalba į namus, yra nemokamos tiems, kurie gauna socialinę pašalpą, arba kurių vidutinės šeimos pajamos, tenkančios vienam asmeniui, yra mažesnės už valstybės remiamų pajamų dvigubą dydį, tai yra 294 eurus.
• Mokėjimo dydis už trumpalaikę socialinę globą neturi viršyti 80 procentų asmens pajamų. Kai asmuo gauna slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją, visa ši kompensacija skiriama mokėjimui už trumpalaikę socialinę globą padengti.

Mokėjimo dydis už ilgalaikę socialinę globą nustatomas pagal asmens pajamas ir turtą. Suaugusiam asmeniui jis neturi viršyti 80 procentų pajamų, jeigu asmens turto vertė yra mažesnė už jo gyvenamosios vietos savivaldybėje nustatytą turto vertės normatyvą. Tais atvejais, kai asmuo gauna slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją, visa kompensacija skiriama mokėjimui už ilgalaikę socialinę globą padengti.

Privalomasis sveikatos draudimas

Asmens, turinčio demenciją, globėjas / prižiūrintis / slaugantis asmuo gali gauti ligos išmoką susirgus šeimos nariui, jei dėl būtinybės juos slaugyti ar prižiūrėti globėjas prarado darbo pajamas. Globėjas turi teisę į ligos išmoką tuo atveju, jei yra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu. Norint gauti šį draudimą reikia atitikti šiuos reikalavimus:

• globėjo ir slaugomo asmens gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvoje;
• demenciją turinčiam asmeniui nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis ar specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis arba nepasibaigęs visiškos negalios invalidumo terminas;
• globėjas nesukakęs Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu nustatyto senatvės pensijos amžiaus;
• globėjas neturi draudžiamųjų pajamų arba pajamos mažesnės negu atitinkamų laikotarpių Vyriausybės patvirtintų minimaliųjų mėnesių algų suma;
• globėjas nėra draudžiamas socialiniu draudimu kitoje valstybėje;
• demenciją turintis asmuo nėra apgyvendintas ar slaugomas socialinių paslaugų įstaigoje (nėra teikiama ilgalaikė socialinė globa);
• slaugantis asmuo draudžiamas pensijų socialiniu draudimu valstybės lėšomis tik tuo atveju, jeigu negauna jam pačiam priklausančios:
  • valstybinės socialinio draudimo pensijos, išskyrus valstybinę socialinio draudimo našlių (maitintojo netekimo) pensiją;
  • valstybinės pensijos, šalpos pensijos, socialinės pensijos arba šalpos pensijos už negalią turinčių asmenų slaugą namuose.

Norint gauti valstybinį socialinių pensijų ir nedarbo socialinį draudimą, reikia kreiptis į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

tags: #socialiniu #paslaugu #gavimo #schema