Socialinis veiksmas - tai socialinių darbuotojų ar kitų specialistų dalyvavimas sprendžiant pažeidžiamų asmenų, šeimų, socialinių grupių ar bendruomenių socialines problemas. Tai apima veiksmus, susijusius su socialinio teisingumo siekimu, žmogaus teisių užtikrinimu, politikos krypčių, įstatymų keitimu, poveikio darymu politikos formuotojams ir vykdytojams. Socialinis veiksmas taip pat gali apimti mokslinius eksperimentinius taikomuosius tyrimus, kurių rezultatai atskleidžia socialines, ekonomines ir kitas problemas, siūlo jų sprendimo būdus (pvz., dalyvavimas lobistinėje veikloje, atstovavimas tam tikroms interesų grupėms, politinių kampanijų organizavimas).
Vertybinės orientacijos kaip socialinio veiksmo užuomazga
Vertybinės orientacijos ir socialinis veiksmas - glaudžiai susijusios sritys. Žmogaus gyvenimas keičiasi, bet vertybinės orientacijos visada išlieka viena iš individo pasaulėžiūros komponentų, nors jos gali keistis laikui bėgant. Socialinės vertybinės orientacijos gali būti materialios ir nematerialios ir apima kiekvieną objektą, į kurį individas gali reaguoti, sudaryti požiūrį. Socialinės vertybės apima įsitikinimus, veiklą, nuomones, aspiracijas, moralines normas, švietimą, mokslines teorijas, tradicijas.
Tarp vidinių veiksnių, kurie formuoja elgesį, ypatingą vaidmenį atlieka vertybinių orientacijų (dispozicijų) sistema. Sociologijos požiūriu vertybinė orientacija - tai vidinė asmens charakteristika, priklausomai nuo vertybių, kurios paplitusios visuomenėje, ir nuo patirties bei mokymosi. Tai programuoja visą žmogaus veiklą ir lemia elgesio kryptį bei poelgius. Socialiniai psichologai teigia, kad vertybinė orientacija - tai individo dorovinių, socialinių, politinių bei estetinių nuostatų sistema.
Tyrimų įvairovė apie vertybių orientacijas
Vertybinės orientacijos klasifikavimas yra įvairus: vadovaujamasi skirtingais kriterijais - pagrindinės ir nepagrindinės vertybės, aukštesnės ir žemesnės, tikrosios ir įsivaizduojamos. Amerikiečių psichologas E. Fromm aprašo keletą neproduktyvių vertybinių orientacijų: imlioji, kaupimo, rinkos ir produktyvioji orientacijos. Vertybinės orientacijos formuojasi šeimos, mokyklos ir platesnės socialinės aplinkos įtakoje, todėl šeima išlieka esmine pradinės vertybinės orientacijos šaltinis - ji formuoja pagrindinius žmogaus įpročius, požiūrius ir tikslus.
Taip pat pažymima, kad jaunimo vertybinė orientacija gali kisti priklausomai nuo amžiaus, socialinės aplinkos ir kultūros. Vadovaujantis Baltijos Tyrimų kompanijos 1997 m. duomenimis, moterims svarbiausia buvo šeima, o vyrams - šeima ir darbas; religija įgauna didesnę svarbą vyresniems nei 60 metų. Lietuvoje vyrauja tradicinė vertybių hierarchija, kurioje šeima ir darbas užima pirmąjį vietas abiejų lyčių grupėse.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Paauglystės laikotarpio ypatumai
Paauglystė yra laikotarpis, kai vertybinės orientacijos stipriai reaguoja į asmens ego identiškumą, nepriklausomybę ir savarankiškumą. Joje stiprus poreikis išlaikyti tvirtas vertybes, nes naujos galimybės ir aplinkos spaudimas gali kelti riziką. Socializacijos metu šeima ir mokykla vaidina pagrindinį vaidmenį formuojant vertybių sistemas, o bendraamžių įtaka gali būti tiek teigiama, tiek neigiama. Anksčiau įvykdytos patirtys ir kultūriniai vaidmenys priklauso nuo aktyvios socializacijos aplinkos - šeimos, mokyklos ir bendruomenių.
Socialinio veiksmo kontekstas: funkcijos ir mechanizmai
Sociologijos funkcijos apima pažintinę (naujos žinios apie socialinį gyvenimą), ideologinę (konteksto kontekstą), bei taikomąją (praktinių sprendimų paiešką). Kultūra - tai žmonių veiklos produktai, formos ir sistemos, kurių pagrindinė funkcija - sukurti, panaudoti ir perteikti vertybes. Kultūros funkcijos apima orientaciją ir organizaciją, normų ir vertybių nustatymą, bei devianto elgesio kontrolę. Socializacija - procesas, kuriuo individas įsisavina kultūrą, tampa visuomenės nariu, perima jos normas, vertybes ir elgesio taisykles.
Socializacijos agentai - šeima, mokykla, draugai, mass media ir kitos institucijos - skatina skirtingus elgesio modelius: slopinantį (paklusnumas) ir dalyvaujantį (leidžiantis išbandyti vaidmenis). Susitapatinimas ir vertinimas - proceso dalis, kurio metu žmogus identifikuoja save su tam tikra grupe ir sužino, kaip kiti į jį žiūri. Paauglystėje svarbu „būti savimi“ ir pritapti bendruomenėje, o suaugusiasi toliau prisitaiko prie naujų socialinių reikalavimų visą likusį gyvenimą.
Sąveika, įtaka ir kontrolė
Socialinė sąveika vyksta micro lygmenyje (kasdienė žmogaus veikla) ir macro lygmenyje (teiginiai, kurie formuoja požiūrį į visuomenės grupes). Ji reguliuojama išorinėmis (kultūrinėmis vertybėmis, normomis) ir vidinėmis (asmeninėmis vertybėmis, normomis) jėgomis. Socialinės kontrolės priemonės apima fizinę jėgą, ekonomines sankcijas, teisės normas ir moralines normas. Socialiniai mainai - tai situacijos, kai viena šalis siekia daugiau naudos nei įdeda pastangų, ir tai įprasmina socialinę padėtį bei santykius.
Socialiniai institutai ir nelygybė
Socialiniai institutai - socializacijos institutas, socialinė nelygybė, rasė ir etninės grupės, amžius ir lytis - formuoja žmogaus gyvenimą ir galimybes. Socialinė nelygybė apibūdina nevienodas galimybes ir išteklius, skirsto visuomenę į klases ir sluoksnius, sukelia mobilumo problemas ar galimybes. Rasė ir etninės grupės lemia kultūrinį identitetą, įvairovę ir diskriminaciją. Amžiaus statusas bei lytiniai vaidmenys formuoja santykius ir galimybes darbo ar socialiniams pasiekimams.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Praktinis požiūris: socialinė veikla ir tyrimai
Socialinis veiksmas apima praktinę socialinį darbą - metodus, tyrimus ir praktikas, pritaikytas ugdymo įstaigose, globos namuose, ligoninėse ir pan. Socialinio darbo teorijos ir metodai apima įvairias koncepcijas: struktūrinį funkcionalizmą, bihevioristinį modelį, kognityvinę teoriją ir krizės intervencijų modelius. Tyrimai apie vertybines orientacijas gali būti naudingi planuojant socialinę politiką ir kurdami programas, skirtas pažeidžiamiems asmenims ar bendruomenėms.
| Aspektas | Aprašymas |
|---|---|
| Vertybinės orientacijos | vidinės nuostatos, formuojančios elgesio kryptį |
| Veiksmo kontekstai | socialinio teisingumo siekimas, žmogaus teisių užtikrinimas, politiniai pokyčiai |
| Socialinė kontrolė | normos, sankcijos, institucijos |
| Socializacija | nuosekliai įtvirtinamas elgesys ir vertybės |
Taigi, socialinio veiksmo prasmė - tai ne tik organizacijos ar institucijų veikla, bet ir kasdienė žmonių sąveika, vertybių formavimas bei gebėjimas keisti visuomenės struktūras, siekiant socialinio teisingumo ir žmogaus teisių užtikrinimo. Tėvų ir šeimos vaidmuo šio proceso pradžioje išlieka esminis: šeima formuoja vertybines orientacijas, kurios įtakoja tolimesnį asmens gyvenimą ir jo požiūrį į visuomenės problemas bei jų sprendimą.
Taip pat naudinga įtraukti duomenis iš tyrimų apie vertybines orientacijas, pvz., 1997 metų Baltijos Tyrimų kompanijos duomenis apie moterų ir vyrų vertybes, taip pat traktavimą, kad Lietuvoje šeima ir darbas yra pagrindinės vertybės, o religija įgyja didesnę svarbą vyresniems. Tokie duomenys padeda suprasti, kokias vertybes reikia skatinti, siekiant efektyviau organizuoti socialinį darbą ir rengti politiką, kuri atitiktų visuomenės poreikius.
Prie ko galima grįžti praktikoje
Socialinio veiksmo prasmė atsiskleidžia kuriant programas, skirtas pažeidžiamoms grupėms, formuojant politinį dialogą, atstovaujant interesų grupėms ir plėtojantsocialinę kampaniją. Tyrimų duomenys apie vertybes bei jų kaitą gali būti panaudoti planuojant švietimo iniciatyvas, socialinę politiką ir bendradarbiavimą tarp šeimos, mokyklos ir bendruomenės.
Intelektualus įvertinimas: vertybinės orientacijos - tai asmens vidinių siekių visuma, kurią nuolat veikia kultūra, laikotarpis ir socialinė aplinka, o socialinis veiksmas - tai šios orientacijos įgyvendinimas per realius veiksmus, institucijas ir politiką.Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
tags: #socialinis #veiksmas #savoka