Socialinis stabilumas - tai visuomenės būklė, kuriai būdinga darna, tvarka ir bendradarbiavimas tarp įvairių socialinių grupių bei individų. Tai yra siekiamybė, užtikrinanti visuomenės gerovę ir darnų vystymąsi.
Šiandieninėje visuomenėje, kurioje nuolat vyksta pokyčiai, socialinis stabilumas tampa ypač svarbus. Jis padeda išvengti socialinių konfliktų, užtikrina ekonomikos augimą ir sudaro sąlygas žmonėms jaustis saugiai ir užtikrintai.
Svarbu kelti iššūkius socialinėms struktūroms, kurios prisideda prie marginalizacijos, socialinės atskirties ir priespaudos, akcentuojant žmogaus, kaip socialinio agento, žmogaus teises, ekonominį, aplinkos ir socialinį teisingumą. Socialinis vystymas pagrindžiamas biopsichosocialiniu ir dvasiniu įvertinimu bei intervencijomis integruojant mikro ir makro lygmenis, įtraukiant daugialypes sistemas, tarpsektorinį ir tarpprofesinį bendradarbiavimą, siekiant tvarios raidos rezultatų.
2016 metų socialinių darbuotojų veiklos devizas yra „Visuomenės klesti, kai žmonių orumas ir teisės yra gerbiamos“. Žmogaus teisių ir socialinio teisingumo gynimas motyvuoja ir pateisina socialinį darbą. Tačiau žmogaus teisės egzistuoja su kolektyvine atsakomybe. Todėl svarbiausiu tikslu socialiniame darbe tampa žmogaus teisių gynimas visuose lygmenyse bei žmonių tarpusavio atsakomybės, siekiant gerovės ir darnos su gamta, skatinimas.
Kadangi žmogaus teisės yra nedalomos, tai socialiniame darbe svarbu įgyvendinti ir ginti pilietines, politines (žodžio ir sąžinės laisvės, laisvės nuo kankinimų ir priespaudos), socialines, ekonomines ir kultūrines (gero išsilavinimo, sveikatos apsaugos, būsto ir mažumų kultūros, darbo saugos) bei gamtos apsaugos ir lygybės tarp kartų teises.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Socialinio ir Emocinio Ugdymo Svarba
Socialinis ir emocinis ugdymas (SEU) yra procesas, kuriame dalyvauja vaikai ir suaugusieji, apimantis žinių, nuostatų bei įsitikinimų, susijusių su penkiomis pagrindinėmis kompetencijomis, formavimą ir ugdymą.
Socialinis ir emocinis ugdymas veiksmingiausias tada, kai esminių kompetencijų ugdymas tampa sistema, kurioje veikia visa bendruomenė. Tai kai į nuoseklų procesą įsitraukia: mokiniai, mokytojai, administracija, pagalbos mokiniui specialistai, techninis personalas, tėvai / šeima, steigėjas, mokyklos kaimynystėje esančios bendruomenės, autoritetai ir partneriai ir kt.
Įsitraukus visai bendruomenei į šį procesą naudos gauna VISI: vaikai ir suaugusieji. Nuosekliai stiprinant kompetencijas, kartu integruojant bendruomeniškumo, pilietiškumo ugdymo metodus, tokius kaip mokymasis tarnaujant, pilietis, bendruomenės dalyvavimas savanorystės projektuose ar pilietinėse akcijose, stiprina pilietinę savimonę, įgalina veikti ir siekti pozityvių pokyčių šalyje.
Nuoseklios socialinio ir emocinio ugdymo programos reikšmingai prisideda prie vaikų ir jaunimo socialinių ir emocinių įgūdžių ugdymo, tačiau maksimalus rezultatas pasiekiamas integruojant socialinius ir emocinius įgūdžius ugdančius elementus į visą ugdymo procesą.
Kad būtų aiški ugdymo kryptis ir tikslai, rekomenduojama organizuojant ugdymą remtis socialinio ir emocinio kompetencijų aprašu. Lietuvoje ateityje pedagogai turės galimybę pasinaudoti Socialinės, emocinės ir sveikos gyvensenos kompetencijos aprašu.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Atlikus mokslinės literatūros ir sėkmingos praktikos analizę rekomenduojami trys integravimo lygiai:
- 1 LYGMUO. Kiekvienoje pamokoje turi būti sukurta saugi mokymosi aplinka, kurioje aiškiai išsakomi aiškūs ir pamatuojami lūkesčiai, sutarta dėl taisyklių ir bendrųjų susitarimų, bendravimas turi būti įtraukus, mokytojas ir klasė - jautrūs kiekvieno patirtims ir išgyvenimams.
- 2 LYGMUO. Kiekvienas mokinys turi ugdyti įgūdžius nuosekliai, bent kartą per savaitę. Tyrimai patvirtina, kad daugiausiai naudos teikia tyrimais grįstos, nuoseklios socialinio ir emocinio ugdymo programos.
- 3 LYGMUO. Socialinio ir emocinio ugdymo temų integravimas į visų dalykų turinį.
Pavyzdžiui, literatūros pamokose atkreipti dėmesį į kūrinių veikėjų išgyvenamas emocijas ir jų atpažinimą. Istorijos pamokose analizuoti ne tik asmenybių biografinius faktus, bet jų charakterio ypatybes ir konkrečius gebėjimus. Fizinio ugdymo metu mokytis įveikti stresą pasirinkus tinkamus fizinius pratimus.
Norėdami socialinį ir emocinį ugdymą integruoti į dalykų turinį mokytojai gali rinktis palankias šiems įgūdžiams plėtoti temas, pavyzdžiui, skurdas, pagyvenusių žmonių globa, gamtosaugos aktualijos, psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo ir kitų ligų, susijusių su sveikos gyvensenos problemomis, paplitimas ir kt.
Nuoseklus socialinis ir emocinis ugdymas, jo tvarumas pasiekiamas planuojant jo įgyvendinimą ne vieneriems metams. Priklausomai nuo turimos mokyklos patirties, tai procesas, kuriam gali prireikti kantrybės, lankstumo ir nusiteikimo, kad į procesą teks įtraukti visus mokyklos bendruomenės narius.
Sėkmės elementas yra tinkamas požiūris į socialinį ir emocinį ugdymą: supratimas, kad SEU = mokinių sėkmė mokykloje ir gyvenime.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Šiandieninis socialinis-ekonominis klimatas iškelia naujus iššūkius, kurie daro įtaką vaikų ir jaunimo ateičiai. Švietimo prieinamumas toli gražu nesuteikia garantijų, kad ateityje kiekvienas žmogus turės darbą. Švietimas turi didelį potencialą padėti įveikti šiuos iššūkius, suteikiant jaunam žmogui kompetencijų, kurios padės siekti asmeninės ir valstybinės gerovės.
Daugelyje šalių pripažįstama, kad socialinės ir emocinės kompetencijos turi būti pradedamos ugdyti šeimoje nuo gimimo, vėliau ikimokykliniame amžiuje, priešmokykliniame ugdyme ir tęsiamos mokykliniame amžiuje.
Empiriniai įrodymai ir patirtis rodo, kad socialinius ir emocinius įgūdžius turintys žmonės geriau priima kasdienio gyvenimo iššūkius. Asmenys, kurie turi kantrybės sunkiam darbui, dažniau sulaukia sėkmės šiais laikais labai dinamiškoje ir kompetencijų reikalaujančioje darbo rinkoje. Tie, kurie geba kontroliuoti savo impulsyvumą, dažniau renkasi sveiką gyvenimo būdą.
Tyrimai patvirtino, kad mokiniai, kurie tiki, kad gali išmokti matematikos, pasiekia geresnių rezultatų, negu tie, kurie tuo netiki. Mokiniams reikia sudaryti sąlygas įgyti pažinimo bei socialinių ir emocinių kompetencijų, kurios yra pagrindas siekiant gyvenimo sėkmės. Socialinės ir emocinės kompetencijos pasireiškia daugybėje kasdienių situacijų. Jos vaidina svarbų vaidmenį, kai asmenys dirba su kitais, siekia tikslų ir valdo emocijas.
Jos yra svarbios visais gyvenimo etapais. Pavyzdžiui, kontroliuojamos emocijos gali padėti išvengti klasės darbo sutrikdymo arba draugo praradimo.
Socialinis Solidarumas
Sociãlinis solidarùmas - tai visuomenės arba socialinės grupės narių integravimasis - proporcingas gerovės ir problemų (sunkumų) pasidalijimas, bendras požiūris į valstybės įsipareigojimus praeičiai, dabarčiai ir ateičiai. Pagal socialinio solidarumo principą, negalima spręsti esamų problemų nepaisant valstybės praeities įsipareigojimų ir galimų finansinių sunkumų ateityje.
Valdžia negali pataikauti kuriai nors grupei ar kartai ir pažeisti socialinio solidarumo, pvz., ginti pensininkų interesus neproporcingai esamos dirbančiųjų kartos ar vaikų ir vaikaičių sąskaita, t. p. vaikų ar gimdančių motinų interesai negali būti neproporcingai iškelti virš pensininkų interesų. Kurios nors grupės interesų nesubalansuotam sureikšminimui reikia kompensuojančių priemonių kitų grupių atžvilgiu.
Sociologai skiria 2 pagrindinius požiūrius į socialinį solidarumą: pirmasis pabrėžia instrumentinius (instrumentalizmas) ir utilitarinius (utilitarizmas) motyvus, antrasis - vertybėmis ir socialiniais jausmais grindžiamus įsipareigojimus. Pagal valstybės ir visuomenės santykį skiriama liberalia (liberalizmas) tradicija grindžiamas instrumentinis (rinkos) ir komunitarinis (kart) socialinis solidarumas.
Valstybė nėra savarankiškas, nuo visuomenės nepriklausomas ar jai priešingas darinys, todėl negali duoti visuomenei daugiau, nei iš jos gauna. Kiekvienas visuomenės narys yra ne tik valstybės veiklos objektas, bet ir dalyvis, prisidedantis prie bendro gerovės kūrimo. Vakarų socialinės teisinės valstybės remiasi įvairių kart tam tikrais vienas kitą papildančiais susitarimais, kurie ir išreiškia socialinio solidarumo principą. Kart solidarumas gali būti siejamas su istorine dimensija, nes jis, kitaip nei individualistinis rinkos solidarumas, apima net kelias viena nuo kitos priklausomas dabarties kartas.
Šiuolaikinės visuomenės socialinio solidarumo transformaciją lemia šiuolaikinės civilizacijos reiškiniai - individualizacija, diversifikacija, segmentacija, globalizacija. Šiems veiksniams aktyviai veikiant 21 a. pradžioje pastebima socialinio (kart) solidarumo nykimo tendencija; tai kelia pavojų socialinės teisinės valstybės egzistavimui, nes visuomenės narių socialinis solidarumas yra svarbus tokios valstybės stabilumo ir veiksmingo funkcionavimo pagrindas, padedantis įveikti socialinę įtampą, kurią gali sukelti valstybės kišimasis į tam tikras gyvenimo sritis.
Kaip atsvarą tradicinės visuomenės šeimų ir bendruomenės neformalaus socialinio solidarumo nykimui valstybės sukūrė socialinės apsaugos sistemas: visuomenė per valstybės institucijas turi prisiimti atsakomybę už piliečių socialinę apsaugą, socialinę paramą, socialinį draudimą.
2002 vasarą dideliems potvyniams nuniokojus Vakarų Europą įsteigtas Europos Sąjungos solidarumo fondas, kurio paskirtis - reaguoti į dideles stichines nelaimes, teroro aktus ar žmogaus sukeltas katastrofas ir rodyti solidarumą jų ištiktiems Europos regionams.
LIETUVOJE socialinio solidarumo nebuvimas lėmė, kad šalies grynosios emigracijos rodikliai 2016 buvo didžiausi Europos Sąjungoje, palyginti dideli mokesčiai mažai uždirbantiems darbuotojams, o minimalus darbo užmokestis - vienas mažiausių.
Socialinė Integracija
Sociãlinė integrãcija, integrãcija (lot. integratio - atnaujinimas, atstatymas), socialinis sutelktumas, kai visuomenės pavieniai asmenys, įvairios socialinės grupės, socialiniai institutai pagal bendras socialines normas, vertybes, socialinius interesus susiejami į vieną sistemą, kuriai būdinga suderinamumas ir savitarpio priklausomybė.
Anot struktūrinio funkcionalizmo teorijos (T. Parsonsas), socialiai integruotas grupėje individas, turėdamas tam tikrą socialinį statusą ir atlikdamas tam tikrą funkciją grupėje, užtikrina jos stabilumą. Savo ruožtu įvairių socialinių organizacijų funkcijų suderinamumas ir veiklos efektyvumas garantuoja visos visuomenės stabilumą (socialinis stabilumas).
Struktūriniai funkcionalistai socialinės integracijos žemą laipsnį laiko visuomenės trūkumu. Globalizacijos veikiamame pasaulyje vis aktualesnė tampa imigrantų, tautinių mažumų socialinės integracijos problema.
Didėjant socialinei integracijai greta ekonominio kapitalo vis didesnės reikšmės įgyja socialinis kapitalas, kultūrinis kapitalas, žmogiškasis kapitalas, simbolinis kapitalas.
Konflikto teorijos atstovai (R. G. Dahrendorfas, J. Rexas) kritikuoja funkcionalistinį požiūrį teigdami, kad socialinės sistemos stabilumo akcentavimas negali paaiškinti visuomenės raidos.
| Socialinio stabilumo elementai | Apibūdinimas |
|---|---|
| Socialinis solidarumas | Visuomenės narių tarpusavio pagalba ir bendradarbiavimas |
| Socialinė integracija | Įvairių socialinių grupių įtraukimas į visuomenės gyvenimą |
| Socialinis ir emocinis ugdymas | Žinių, nuostatų bei įsitikinimų, susijusių su penkiomis pagrindinėmis kompetencijomis, formavimas ir ugdymas |
| Žmogaus teisių užtikrinimas | Pilietinių, politinių, socialinių, ekonominių ir kultūrinių teisių apsauga |
Šie elementai yra glaudžiai susiję ir papildo vienas kitą, užtikrindami darnų visuomenės vystymąsi ir gerovę.
tags: #socialinis #stabilumas #viki