LTŠios monografijos tikslas - apibrėžti Lietuvos socialinės politikos modelį ir atskleisti vieno svarbiausiųjų socialinės rinkos ekonomikos elementų - dekomodifikacijos svarbą socialinėje apsaugoje. Dėl šiuolaikinės darbo rinkos pokyčių savarankiškai dirbančių asmenų tematiką ir šių asmenų socialinės apsaugos užtikrinimą reikėtų vertinti kaip perspektyvią socialinės politikos paiešką. Nors knyga pirmiausiai yra skiriama socialinių mokslų atstovams, joje pateikta analizė taip pat gali būti naudinga socialinių ir humanitarinių mokslų pakraipos studentams, žurnalistams, politikams, administratoriams ir visiems besidomintiems socialine problematika.
Socialinės politikos modelių įvairovė: regioniniai įžvalgos
Pagrindinės Europos socialinės politikos tradicijos skirstomos į skirtingus tipus: konservatyvus-corporative (Bismarcko stiliaus) modelis, liberalus modelis ir tarp jų egzistuojantis jungiamasis variantas. Remiantis Esping-Anderseno teorija „trijų pasaulių“ modelis, įvairiose šalyse dominuoja skirtingos derinių formos, kuriuos formuoja istorija, institucijos ir socialinė valdymo kultūra. Lietuva priskiriama Rytų Europos regionui, kuriame sociopolitinės tradicijos formuojasi tarp konservatyvaus corporativizmo ir liberaliojo marginalizmo, su specifiniais regioniniais ypatumais.
Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje socialinė politika vystėsi dviem pagrindinėmis kryptimis: socialinės apsaugos formavimu ir įgyvendinimu bei darbo politikos plėtra. Socialinė apsauga susidarė iš dviejų dalių: 1) socialinio draudimo ir 2) socialinės paramos. Nors deklaruojami universalumo ir solidarumo principai, praktikoje jų įgyvendinimas buvo dalinai ribotas. Buvo siekiama decentralizuoti socialinę paramą, didinti vietos savivaldos atsakomybę ir skatinti nevyriausybinių sektorių indėlį į socialines paslaugas bei namų priežiūros plėtrą.
Socialinis draudimas ir socialinė parama: du pagrindiniai saugikliai
Socialinis draudimas Lietuvoje laikomas pagrindiniu socialinės apsaugos komponentu ir daugiausia finansuojamas iš įmokų į Socialinio draudimo fondą. Socialinė parama teikiama pagal stokos principą ir yra orientuota į žmones, kuriems trūksta pragyvenimo šaltinių. Socialinė parama dažnai nustatoma pagal pajamas ir mokesčių bei socialinės rizikos vertinimo sistemas, užtikrinant minimalaus pragyvenimo lygio atstatymą tam tikromis sąlygomis. Darnaus socialinio draudimo ir paramos derinimas yra esminis siekis, kadangi socialinė apsauga turi užtikrinti tiek rizikų profilaktiką, tiek skurdo mažinimą.
Pirmosios dešimtmečių įgaliojimai rodo, kad Lietuvoje socialinė apsauga daugiausia finansuojama iš socialinio draudimo (aproksimu 80 proc. išlaidų), o bendras socialinės apsaugos išlaidų lygis BVP susvyruoja su kitų regionų rodikliais. Tokia išsidėstymas išryškina korporatyvinio tipo įtaką: didelis dėmesys skiriamas darbo rinkos dalyviams, o ne universalioms išmokoms visiems piliečiams. Tačiau socialinės politikos raida nuosekliai išbando tradicinius modelius, įtraukdama pokyčius darbo rinkos reguliavime ir socialinės paslaugos decentralizavimą.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Decentralizacija, nevyriausybinis sektorius ir socialinės paslaugos
Nepaisant centrinių institucijų vaidmens, Lietuvoje didelis dėmesys buvo skirtas perkelti paslaugas į savivaldas ir nevyriausybines organizacijas. Nevyriausybinės organizacijos prisidėjo teikiant globos paslaugas, ypač senjorams, ir buvo skatinamos dotacijos per donorystę bei 2 proc. pajamų mokesčio pervedimai. Šis požiūris atspindėjo siekį sumažinti valstybės išlaidas ir skatinti bendruomeninį solidarumą, taip pat plėsti paslaugų teikimą namuose, o ne stacionarinėse institucijose.
Istoriniu požiūriu socialinė politika evoliucionavo nuo netiesioginės valstybinės paramos iki augančios darbo rinkos orientacijos. Vaizdas susiformavo pagal galimybių ribas ir politinių partijų nuostatas, kurios skyrė dėmesį tiek universalumui, tiek meritokratiniam požiūriui į socialinę apsaugą. Dauguma politinių jėgų skatino arba korporatyvinį, arba liberalų marginalinį modelį, o universalusis modelis liko tik silpnai išreikštas pedagoginėje ir politinėje praktikoje.
Dekomodifikacija Lietuvoje: kaip ji matuojama ir ką tai reiškia
Gosto Esping-Anderseno teorijos požiūris į dekomodifikaciją - socialinės apsaugos nepriklausomumą nuo rinkos mechanizmų - tampa svarbia nuoroda vertinant reformų kryptį. Lietuvoje dekomodifikacijos lygio pasitelkimas galėtų būti naudojamas kaip gairė įvertinant socialinės sferos reformų kryptį ir pažangą: kuo labiau žmogus gali būti nepriklausomas nuo rinkos jėgų, tuo kokybiškesnė ir priešingą riziką mažinanti yra socialinė apsauga. Net ir esant siekiui trumpalaikėms reformoms, būtini papildomi administraciniai sprendimai, įgyvendinant Naujosios viešosios vadybos (New Public Management) principus, bei tyrimų metodų įvairovė: dalyvaujami tyrimai, vystymosi gerovės ir socialinės kokybės tyrimai.
Lietuvos socialinės apsaugos modelio kritinės įžvalgos rodo, kad iki šiol dominuoja korporatyvinis-romaniškasis klientelizmo pobūdis, o universalių išmokų plėtra buvo ribota. Tačiau regioniniai ir globalūs pokyčiai skatina kelti klausimus apie galimą pereinimą prie modernesnio socialinio modelio, kuris suteiktų daugiau saugumo tiems, kurie patiria socialinę riziką, ir didintų įtrauktį į darbo rinką. Ši transformacija reikalauja nuoseklių reformų, įtraukiant platesnį piliečių, profesinių sąjungų, darbdavių ir nevyriausybinių organizacijų dialogą.
Įvertinimo gairės bei įvykiai
- Socialinio draudimo fondo atkūrimas ir papildomų išmokų struktūros peržiūra;
- Naujo modelio diegimas, įskaitant privačių pensijų fondų ir rinkos mechanizmų įtraukimą;
- Viešojo administravimo tobulinimas pagal Naująją viešąją vadybą;
- Decentralizacijos spartinimas ir nevyriausybinių organizacijų vaidmens didinimas socialinių paslaugų teikime;
- Demografinių procesų, šeimos politikos ir gimstamumo įtakos tyrimai bei priemonių įgyvendinimas.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
tags: #socialinis #molitikos #modelis #isladijoje