Socialinis judėjimas prieš savižudybę: prevencija, pagalba ir pasitikėjimo tinklas

Vieno žmogaus savižudybė skaudžiai paveikia bent 6 asmenis, tarp kurių yra ne tik šeimos nariai, bet ir nusižudžiusį asmenį artimiau pažinę žmonės. Dažniausiai asmuo, kuris galvoja apie savižudybę, aplinkiniams siunčia ženklus apie savo ketinimą. Mintys apie savižudybę gali lankyti žmogų ne vienerius metus, ypač krizių periodais. Mąstoma, kad savižudybę galima pasirinkti kaip galimybę nutraukti kančią. Mintys gali suaktyvėti, o kai kada - visai išnykti. Vystantis procesui, savižudiškos mintys virsta savižudiškais ketinimais, kai apgalvojami galimi savižudybės būdai, kartais - kas bus po jo mirties. Renkamasi vienas būdas, apgalvojamas savižudybės planas, vieta, laikas ir kitos detalės. Šiuo laiku savižudybės rizika yra labai didelė. Apsisprendus nusižudyti, nuotaika gali atrodyti net pagerėjusi, žmogus grąžina skolas, tvarko kitus senus reikalus, lanko artimuosius ar kitaip atsisveikina, rašo atsisveikinimo laišką. Pamąstykite, gal ne visas savo tolesnio gyvenimo alternatyvas apsvarstėte.

Pagalbos sau ir kitiems: ką daryti krizės metu

Tarp savo pažįstamų (nebūtinai tarp pačių artimiausių) suraskite vieną ar daugiau žmonių, kuriais galima pasitikėti ir kam galėtumėte papasakoti savo problemas. Galite kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą. Pagalbą galite gauti, net jei esate socialiai nedraustas: įstaigos registratūrai turite pateikti informaciją, kad turite minčių apie savižudybę ir Jums reikia skubios psichologo konsultacijos. Turėti minčių apie savižudybę jokiu būdu nereiškia, kad Jus skubiai patalpins į psichiatrinę ligoninę. Dažniausiai besikreipiantys asmenys yra konsultuojami ambulatoriškai. Medikamentinis gydymas skiriamas tik tada, kai asmuo serga psichikos sutrikimu, o esant psichologinei krizei skiriamas psichologinis konsultavimas ar psichoterapinė pagalba.

Lietuva jau kelis dešimtmečius patenka tarp šalių, kurių savižudybių rodikliai yra didžiausi pasaulyje. Daugelyje pasaulio valstybių, iš jų ir Lietuvoje, vyrų savižudybių rodikliai yra kelis kartus didesni negu moterų, todėl ši problema sulaukia daug dėmesio viešajame, moksliniame ir politiniame diskursuose. Atvirkščiai, moterų savižudybių ir moterų psichikos sveikatos problemoms spręsti skiriama daug mažiau dėmesio.

Statistika ir tendencijos

Eurostat duomenimis (2022) Lietuvos moterų savižudybių rodikliai 2017 metais buvo didžiausi Europos Sąjungoje. Paprastasis mirtingumo dėl savižudybių rodiklis Lietuvoje siekė 9,1 atvejo, tenkančio 100 000 gyventojų, o bendrasis ES šalių rodiklis buvo 4,7. Dideliais moterų savižudybių rodikliais pasižymėjo ir Belgija, Suomija, Norvegija, Slovėnija, Estija, Vengrija, Olandija, Švedija. Savižudybių lygio pokyčiai bei socialinė ir demografinė diferenciacija plačiai nagrinėta tema. Nuo 2007 iki 2019 metų moterų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė Lietuvoje nuosekliai ilgėjo iki 81 metų, o 2020 metais dėl COVID-19 sutrumpėjo vieneriais metais iki 80 metų. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, pasaulyje vyrų nusižudo daugiau nei moterų; Europoje šie skirtumai taip pat pastebimi, nors Lietuvoje skirtumas 2020 metais buvo 4,8 karto, palyginti su 2007 metais, kai buvo 6 kartus.

Priežastys ir rizikos veiksniai

Pasaulio sveikatos organizacija įvardija pagrindinius veiksnius, lemiančius didesnį vyrų savižudybių dažnį, įskaitant smurtą ir alkoholio vartojimą. Lietuvoje dominuoja pasikorimas kaip pagrindinė mirties priežastis tiek vyrams, tiek moterims, ~87,3% vyrų ir 86,5% moterų nusižudo būtent pasikorus. Savižudybių riziką didina socialinė atskirtis, išsilavinimas ir ekonominis aktyvumas, nestandartinės mirties priežasčių variacijos rodo skirtingus rizikos veiksnius tarp lytinių grupių ir regionų. Pastaraisiais metais moterų rodikliai Lietuvoje mažėjo, ypač 2013-2020 metais, kai moterų skaičius nukrito nuo 11,8 iki 7,9 atvejo 100 000 gyventojų. Tuo pačiu vyrai patirs didesnį sumažėjimą, tačiau vis tiek skirtumas išlieka.

Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje

Prevencija ir pagalbos tinklo plėtra

Prevencijos priemonės Lietuvoje apima didinantį pagalbos prieinamumą, socialines kampanijas, mokymus ir paramos grupes. Viena iš naujovių - praėjusiais metais įsigaliojusi tvarka, reglamentuojanti, kaip turi būti suteikiama pagalba. Įvesta iniciatyvi atvejo vadyba: jeigu patenkama į ligoninę, išėjęs iš jos žmogus nepaliekamas be pagalbos, jis užregistruojamas šalia gyvenamosios vietos esiančiame psichikos sveikatos centre. Kiekvienam žmogui, kuris patenka pas psichikos sveikatos specialistą - psichologą ar psichiartrą - turi būti atliktas psichosocialinis vertinimas, o apie valandą trunkantis pokalbis padeda sudaryti savisaugos planą. Vilniuje pagalba yra daugiau prieinama, tačiau ilgesnioji pagalba trūksta net didžiuosiuose miestuose. Specialistai pabrėžia, kad didinant pagalbos prieinamumą didėja tikimybė, jog krizėje esantys žmonės kreipsis pagalbos. Taip pat svarbu didinti bendruomenių gebėjimą pastebėti žmones savižudybės krizėje ir nukreipti juos pagalbos tinklo keliomis kryptimis. Tokio tinklo kūrimas kiekvienoje bendruomenėje - prioritetas.

Ženklai ir kalba apie savižudybę

Didžioji dalis žmonių prieš nusižudydami siunčia ženklus, tačiau kartais sunku juos pastebėti. Reikia atkreipti dėmesį į nuotaikos pokyčius: liūdesį, nusivylimą, nerimą, pyktį, psichologinį skausmą. Kalbos apie beprasmybę, norą skirtis ar užbaigti gyvenimą gali būti ženklai. Svarbu drąsiai klausti - „ar tu turi minčių apie savižudybę? Ar tu galvoji nusižudyti?“ - tai paskatina atvirą pokalbį ir sumažina vienatvę. Jei klausimas sukelia teigiamą atsakymą, svarbu likti ramiai ir nepanikuoti. Kartais kyla jausmas netikėtai prarasti kontrolę, todėl būtina ieškoti profesionalios pagalbos. Vienas iš pavyzdžių - švelnus įsitraukimas į pokalbį ir padėjimas rasti tolimesnės pagalbos maršrutą.

Prevencijos įrankiai kultūroje, menas ir švietimas

Savižudybių prevencija gali būti įtraukti į meną ir kultūrinę veiklą. Davico ir kt. (2022) teigia, kad nors dar nėra daug tyrimų apie meno poveikį savižudybių prevencijai, menas gali padėti: geriau suvokti psichikos sveikatos sutrikimus, didinti saviveiksmingumą, plėsti socialinį palaikymą. Sonke ir kt. (2021) rodo įvairias meno formas, kurios gali būti naudingos - muzika, kūrybinis rašymas, vizualus menas, drama ir teatras. Menas leidžia išreikšti sunkias emocijas metaforiškai, skatina bendruomeniškumą ir supratimą. Literatūra, filmai, teatras ir dokumentika plėtoja žinias apie savižudybės prevenciją ir suteikia įkvėpimo gyventi. Paminėta įvairių kūrinių, filmų ir iniciatyvų, skatinančių atvirą pokalbį apie sunkumus ir keliantys sąmoningumą apie pagalbą.

Dažniausiai pasitaikantys mitai ir realybė

Dažnas mitas - kad klausdami apie savižudybę paskatinsime asmenį žengti į veiksmą. Tiesa yra priešinga: tik klausantis apie savižudybę, mes galime suteikti galimybę atviram pokalbiui ir poreikiams išsakyti. Pagalbos moterims linijos savanoriai sako, kad darbas su rizikingais skambučiais reikalauja jautrumo, budrumo ir gebėjimo suprasti metaforas bei tiesioginius signalus rizikai. Savanoriai pastebi, ar egzistuoja reali rizika, ir į tai reaguoja, nepaisant to, ar tai kartojasi dažnai ar tik retkarčiais. Taip pat svarbu, kad atvejai, kai asmuo teigia nusižudyti, būtų įvertinti rimtai ir tinkamai nukreipti į pagalbą.

Kaip padėti artimam žmogui, kai kyla savižudybės rizika

Kai įtariama rizika, būtina būti drąsiu - kalbėtis, klausyti ir nukreipti į profesionalią pagalbą. Svarbu nebijoti klausimo apie savižudybę, nepulti į paniką ir neįkyriai, bet nuosekliai skatinti atvirą pokalbį. Jei žmogus turi planą, laikas, vieta ir priemonės, reikia greitai kreiptis į pagalbą ir užtikrinti jo saugumą. Artimieji neturėtų save kaltinti dėl to, kad nepastebėjo ženklų - vien tik rodo jų, kad tai sudėtinga situacija, ir tai yra žmogiška atsakomybė padėti. Pasirinkus veiksmus, svarbu nepalikti žmogaus vieno - naudoti specialistų pagalbą, pateikti kontaktus, užtikrinti tęstinę paramą ir stebėjimą. Apskritai, pagalbos siekimas nėra silpnumo ženklas: reikia eiti pas psichologus ar psichoterapeutus ir ieškoti sprendimų, kurie padės įveikti krizę ir išlaikyti gyvybę.

Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas

Jūsų žingsniai šiandien: ką daryti dabar

< ul >
  • Jei žmogus kalba apie savižudybę, išdekite klausimą tiesiai: „Ar turi minčių apie savižudybę?“ ir klausykite be įsiterpimo.
  • Suartėkite su žmogumi, pasiūlykite pagalbą ir paskambinkite į skubią pagalbą arba kreipkitės į psichikos sveikatos centrą.
  • Padėkite sudaryti savisaugos planą ir užtikrinkite, kad žmogus turėtų kontaktą, kuriuo gali pasikonsultuoti krizės metu.
  • Skatinkite dalyvauti tęstinėje psichologinėje ar psichoterapinėje pagalboje ir įžvelkite bendruomeninę paramą.
  • 8 dalykų, kurių nereikėtų sakyti žmogui, turinčiam minčių apie savižudybę

    Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose

    tags: #socialinis #judejimas #pries #savizudybes