Vaižgantas, arba tikrasis vardas Juozas Tumas, gimė 1869 m. rugsėjo 20 d. Maleišių kaime, netoli Svėdasų. Jo meninės pasaulėjautos formavimuisi nemažą reikšmę turėjo graži gimtųjų apylinkių gamta, liaudies dainos, pasakos, padavimai.
Kelis dešimtmečius Vaižgantas buvo glaudžiai susijęs su lietuvių literatūros raida. Visuomeniškas, viskuo gyvai besidomintis, jis niekuomet nestokojo temų, siužetų, vaizdų. Jo gyvybinga, gaivališka prigimtis ryškiai atsispindėjo ir kūryboje, jos formose, žanruose ir stiliuje.
Vaižganto grožinė kūryba vystėsi lygiagrečiai ir buvo glaudžiai susijusi su gausia jo publicistika. "Faktas,- prisipažino rašytojas viename laiške,- kad aš nenusimanau, kur mano baigias beletristika, o prasideda publicistika ir antraip". Iš tikrųjų, Vaižganto publicistikoje daugeliu atvejų vyrauja vaizdiniai meninės išraiškos elementai. Jo straipsnių, apybraižų ar feljetonų stilius toks pat gyvas, emocionalus, reiškiantis autoriaus jausmus ir temperamentą. kaip ir apsakymų ar apysakų.
Kita vertus, Vaižganto grožinėje prozoje gausu fakfografinės medžiagos, publicistinių samprotavimų, netgi poleminių digresijų. Jo kūriniuose susipina emocionalumas, vaizdingumas su intelektualine analize, loginiu mąstymu.
Ankstyvojo Laikotarpio Vaizdai
Publicistikos ir beletristikos sintezė ypatingai ryški ankstyvuosiuose Vaižganto kūriniuose, jo pavadintuose “vaizdais” bei “vaizdeliais”. Tai savotiški beletristiniai apmatai, neišplėtoti apsakymai. Daug tokių apmatų yra Vaižgahto publicistikos straipsniuose. Vėliau vienus jų rašytojas išplėtė į trumpus apsakymėlius, kitus - sujungė ir išvystė į stambesnius apsakymus ar apysakas. Glaudus ryšys tarp publicistikos ir grožinės prozos sąlygojo ir žanrines, kompozicines bei stilistines Vaižganto kūrybos ypatybes.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Ankstyvojo laikotarpio vaizdai yra kelių tipų. Vieni pirmųjų, o ir vėliau neišnykę iš rašytojo kūrybos, yra “Scenos vaizdai”. Juose pajuokiamos senojo lietuvių kaimo ydos: užkeiktų lobių, lengvos miesto duonos ieškojimas (“Nepadėjus, nėr ko kasti”, “Namai - pragarai”), žemės bei kito nekilnojamo turto troškimas, moters niekinimas, laikant ją tik priedu prie kraičio (,,Žemės ar moteries”) ir pan.
Tai motyvai, kurių buvo ir kitų ano meto lietuvių rašytojų kūryboje. Vaižgantas neieško minėtų ydų priežasčių, nesistengia liečiamų reiškinių apibendrinti, o traktuoja juos su atlaidžiu humoru, kaip savotiškus nukrypimus nuo visuomeninės moralės normų. Formos atžvilgiu “Scenos vaizdai” primena tarsi didesnių pjesių apmatus. Trumpos, raiškios, liaudiškai vaizdingos veikėjų replikos užtikrino šiems kūriniams nemažą pasisekimą anų laikų teatro mėgėjų scenoje.
Lygia greta Vaižgantas rašė “Alegorijų vaizdus”. Tai nedideli kūriniai, kuriuose carinės cenzūros sąlygomis daromos aliuzijos į ivairius to meto Lietuvos politinio bei visuomeninio gyvenimo reiškinius. Kai kurių Vaižganto alegorijų perkelti nė prasmė šiandien sunkiai besuvokiama, tačiau jų meninę vertę sudaro pasakojimo gyvumas ir plastiškumas.
Kaip tik dėl to, pavyzdžiui, vaizdelis “Vapsva, vabzdžių karalaitė” (1905) buvo įtrauktas į mokyklines chrestomatijas. Su didele tapybine jėga autorius šiame kūrinyje perteikia vasaros vidurdienio slopumą, vabzdžių siautimą. Alegorijoje “Vebronių buitis” (1905) ryškiai atskleidžiama nelygybė tarp kiaulių “peniukšlių” ir pusbadžiu laikomų “žiemkenčių”.
Autorius čia, be abejo, turi galvoje žmonių socialinę nelygybę, varžybas dėl gerovės ir privilegijų. Jo vaizduojami “žiemkenčiai” ieško būdų ir galimybių patys tapti “peniukšliais”. Alegorinis pasakojimas žaižaruoja šmaikščiomis “kiauliškų” personažų charakteristikomis, jų pėrtekusios buities scenomis, ironijos ir sarkazmo spalvomis.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Minėtini ir trumpi didaktinio pobūdžio “Bevardžiai vaizdeliai”, Vaižganto rašyti daugiausia 1904 m. (“Pasalomis”, “Kurmiai”, “Apkalbėtoja”, “Kerštinink.ė” ir kt.). Tai lyg savotiškos pasakėčios proza, smerkiančios žmonių ydas; vaizdelis paprastai baigiamas didaktine išvada ar sentencija. Vaižgantas domėjosi pasakėčios žanru: vertė lenkų satyriką pasakėtininką J. Lemanskį, mėgo L.Krylovą. Šio žanro įtaka pasireiškė ir jo originaliojoje kūryboje.
Dar vieną to paties tipo kūrinių grupę sudaro “Aukštaičių vaizdeliai”. Tai autobiografinės miniatiūros: “Kaip .jie augo”, “Jo tėveliai”, “Motutės žiponas”, “Gerieji dėdės”, “Du jungu” ir kt. Dauguma šių kūrinių rašyti 1913 m. Impulsą jiems atsirasti davė Vaižganto labai mėgstami L. Tolstojaus vaikystės aprašymai. Kai kurie šių vaizdelių turi didelę meninę vertę. Vaižgantas čia perteikia gimtųjų namų aplinką (puikūs tėvų portretai), pasakoja, apie savo vaikystę kaime, įspūdžius gamtoje, domėjimąsi krašto istorija. Autoriui čia būdinga didelis pastabumas, gilus vaiko psichologijos pažinimas, jautrumas ir lyrizmas.
Reikšmingiausias Vaižganto kurinys karo tematika - apsakymas „Rimai ir Nerimai“ (1915). Jame vaizduojamos dvi kaimynų valstiečių šeimos - Rimai ir Nerimai. Su humoru, šaržuotai rašytojas atskleidžia jų konkurenciją: Rimų ir Nerimų sodybos nenusileidžia viena kitai, ir vienuose, ir kituose namuose pagrečiui gimsta vaikai, net gyvuliai veda po tiek pat prieauglio. Bet žmonių temperamentas ir charakteriai abiejose šeimose skirtingi. Dėl menkniekių (dėl suartos ežios, javų išganymo ar pan.) tarp kaimynų užsimezga kivirčas, palaipsniui virstąs neapykanta. Tačiau karo nelaimių pritrenkti (žūva po vieną abiejų šeimų sūnų) kaimynai susitaiko. Giliai psichologiškai autorius parodo pykčio įsiaistrojimą ir atslūgimą. Hiperbolizuotų išorinių panašumų fone, ypatingai ryškiai atsiskleidžia vidiniai veikėjų būdo bei temperamento prieštarimai. Paraleles seka kontrastai. Apsakyme sukuriama stipri siužetinė įtampa. Įspūdingos ir pabaigos scenos, kur bendras skausmas kaip ugnis nuvalo “šventosios” nuosavybės kaupiamas neapykantos rūdis, ir iš esmės taurios paprastų žmonių širdys vėl suranda tarpusavio kontaktą. Apsakyme kiek jaučiama N. Gogolio įtaka.
Stambiausias Vaižganto grožinis veikalas yra „Pragiedruliai“. Tai epinio pobūdžio kūrinys, paantraštėje pavadintas - „Vaizdai kovos dėl kultūros“. Jis susideda iš trijų dalių, turinčių dar du atskirus pavadinimus: “Gondingos kraštas” (2 dalys, 1918) ir “Vaduvų kraštas” (1920). Į šią epopėją autorius ketino įjungti ir kai kuriuos kitus vėliau parašytus ar pradėtus ir nebaigtus rašyti dalykus, bet sumanymas liko neįgyvendintas.
Pagrindinė “Pragiedrulių tema - nacionalinis judėjimas bei kylančios lietuvių buržuazijos kova dėl ekonominio ir kultūrinio įsitvirtinimo 1890-1905 m. laikotarpiu. Kūrinyje aprėpiama daug visuomeninio kultūrinio gyvenimo, kaimo buities reiškinių, įvykių, faktų, veikėjų. Tai - savotiška meninė vaizduojamojo laikotarpio enciklopedija. “Pragiedrulių” veiksmo vieta - kone visa Lietuva: “Gondingos krašte” sukoncentruoti vakarų Lietuvos, Žemaičių, o “Vaduvų krašte”- rytų Lietuvos, Aukštaičių, gyvenimo ir buities vaizdai.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Gausią socialinę, buitinę, kultūrinę, etnografinę medžiagą kūrinyje jungia dviejų tarpusavyje susipynusių šeimų - žemaičių Vidmantų ir aukštaičių Šešiavilkių - gyvenimo istorijos. Šios abi šeimos žymaus veikėjo daktaro Gintauto iniciatyva perka nusigyvenusio Žemaičių dvarininko Sviestavičiaus žemę ir atkakliu savo pačių bei samdomos šeimynos triūsu sukuria stambius ūkius. Be šios - ekonominio turtėjančių kaimo sluoksnių įsitvirtinimo - linijos, “Pragiedruliuose” plačiai vystoma ir antroji - politinė-kultūrinė - linija, kurią sudaro slaptas draudžiamos lietuviškos spaudos platinimas bei kova su carine administracija. Tam tikslui į kūrinį įvedama keletas šalutinių veikėjų: studentai Taučius ir Niaura, buvęs kareivis Valeras Burzdulis ir kt.
Trečioji linija - jaunimo meilės ryšiai: daktaro Gintauto su kaimiete Šešiavilkių Maryte, o kaimiečio Šešiavilkių Napalio su medike Vidmantaite. Tuo autorius norėjo pabrėžti lietuvių nacionalinio judėjimo vieningumą, visų luomų santarvę, pirmosios lietuvių inteligentų kartos demokratiškumą. Šitokia “tautos vienybės” idealizacija plaukė iš buržuazinių Vaižganto pozicijų.
„Pragiedruliuose” realistiškai pavaizduota daugelis socialinio gyvenimo reiškinių. Lietuvių literatūrai Vaižgantas davė plačiausius ir ryškiausius turtėjančių valstiečių paveikslus, turinčius didelę pažintinę ir meninę vertę. Ypač įsimenantys yra senieji Vidmantas ir Šešiavilkis. Pirmasis kilęs iš Paprūsės, sumanus, apsukrus (praturtėjęs iš kontrabandos per sieną), prūsų junkerių pavyzdžiu tvarkantis ūkį naujausiais agrotechnikos metodais. Tai tipiškas kapitalistinio žemės ūkio gamybininkas organizatorius, išnaudojantis samdinius, pritraukiantįs į darbą miestelio varguomenę bei apylinkės valstiečius, Vidmantas kelia savo ūkį sistemingai ir nuosekliai, viską iš anksto pasverdamas ir apskaičiuodamas.
Kitoks yra Benediktas Šešiavilkis. Tai Aukštaitijos užkampio žmogus - mažiau išprusęs, netoli tenumatantis, tačiau atkaklu ir užsispyręs. Su nepaprastu veržlumu, nepaisydamas dažnų nuostolių, Šešiavilkis savo ūkyje įveda naujas sėklas, gyvulių veisles, imasi statyti “geriausią gubernijoj” malūną ir t. t. Visą gyyenimą trunkanti šio žmogaus kova dėl pelno ir nuolat patiriami nuostoliai bei nepasisekimai paveikia jo būdą - paverčia jį - ne tik “kietu gaspadoriumi”, bet ir nuožmiu šykštuoliu. Vaižgantas idealizuoja šių abiejų veikėjų iniciatyvą ir išradingumą, vadindamas juos “protais - naujienomis” , tačiau kartu apgailestauja ir piktinasi dėl jų gobšumo bei šykštumo. Tai yra neabejotinai gyvenimo logikos valdomi ir formuojami charakteriai.
Sodriai pavaizduota ir jaunoji “Pragiedrulių” veikėjų karta. Autorius į jaunimą deda dideles viltis, iškeldamas jį kaip naujų, aukštesnių idealų siekėją. Daugiausia šviesių spalvų Vaižgantas suteikė jaunojo Napalio Šešiavilkio paveikslui. Šis jaunuolis vaizduojamas kupinas gyvybinių jėgų, nepaprastai jautrus menui, gamtos grožiui, jo paveikslas ryškiai romantizuotas. Vaizdai iš Napalio darbų ūkyje ar jo gėrėjimosi vasaros rytu, žydinčiomis pievomis yra įkvėpčiausi Vaižganto kūrybos puslapiai. Tačiau gyvenimas nuveda jaunosios kartos atstovus tėvų pramintais keliais. Antai Vidmantų Darata, pusiau suvokietėjusi medikė, puikiausiai jaučiasi tėvo ūkyje, prižiūrėdama dirbančius samdinius. Napalys neįstengia reikiamai išugdyti savo kūrybinių galių ir lieka tėvo ūkyje, prisitaiko prie egzistuojančios socialinės struktūros.
Daug dėmesio “Pragiedruliuose” skiriama veikėjų psichologijai. Ji išryškėja puikiuose žmogaus ir gamtos ryšių aprašymuose, ypač jaunimo meilės scenose (“Meilės audros”). Vaizduodamas inteligentus besimylinčius su kaimiečiais, amžiumi vyresnius su jaunesniais, autorius atskleidžia įdomių psichologinių situacijų ir kolizijų. Kai besimylintieji susiduria su nenugalimomis kliūtimis (tradicija, carizmo represijos), meilės aistros perauga į aštrius konfliktus. Subtiliai jautriai naudodamasis anksčiau rašytais “Aukštaičių vaizdeliais”, Vaižgantas atkuria kai kurių veikėjų (Napalio, Taučiaus, Niauros) vaikystės išgyvenimus. Meniniu požiūriu tai - patys stipriausi veikalo puslapiai.
Kūrinys pasižymi nepaprastai turtingu buitiniu - etnografiniu koloritu. Visur čia gausu tikroviškų kaimo buities detalių. Autorius įveda net ištisus mažai su kūrinio visuma susietus skyrius, tokius kaip prisiminimai iš baudžiavos laikų (“Alijaušo pasakos”), poetizuoti kai kurių žemės ūkio darbų aprašymai (“Lino darbų pasaka”) ir kt. Ypač sukrečiantis yra epizodas iš baudžiavos laikų, kuriame pavaizduota beprasmiška dviejų užskurdusių vaikų mirtis (“Kvailių ašaros”).
“Pragiedruliuose” savaip kryžiuojasi kūrybiniai realizmo ir romantizmo principai. Realistinę “Gondingos krašto” tapybą papildo romantiškai traktuotas “Vaduvų kraštas”. Pirmajame veikia blaivūs, praktiški “protai-naujienos”; antrajame dominuoja stichinės gamtos jėgos, pabrėžiama panteistinė gamtos ir žmogaus vienovė. “Vaduvų krašte” piešiamas žmogus primityvas, Valeras Burzdulis, gyvenąs vienišas miško trobelėje, beveik nepaliestas jokios civilizacijos. Autorius puikiai vaizduoja lyriškus Valero gamtos išgyvenimus, originalias jo psichinių ir moralinių sukrėtimų scenas (Valeras caro kariuomenėje ir kt), atskleidžia stichišką šio gamtažmogio pasipriešinimą politinei priespaudai.
Romantinis tikrovės traktavimas “Vaduvų krašte” virsta net alegorija: čia veikia Juodžiaus Kelmas - būtybė, nebeturinti žmogiškų bruožų, saulės garbintojas Sauliukas ir kt. Siuos fantastiškus vaizdus bei simbolius Vaižgantas apgaubia savotiška mistika, romantiniu dvasingumu. “Vaduvų krašto” alegorijų meninę vertę sudaro tai, kad jos leidžia gyvai pajusti gamtos vitališkumą, tarsi tą bendrą podirvį, iš kurio yra išaugę visa, kas gyva. Realistinio ir romantinto prado derinimas rodo Vaižganto pastangas kurti meninę sintezę, kuo plačiau aprėpiančią gyvenimo turtingumą.
“Pragiedruliai”, paties Vaižganto žodžiais,-“ne ištisinis veikalas”. Iš tikrųjų, kiek griežčiau sukomponuotas tėra “Gondingos kraštas”, kur ryškėja tam tikra siužeto gija, nors ir besišakojanti įvairiais šalutiniais epizodais. “Vaduvų krašto” kompozicija dar laisvesnė. Apskritai kūrinį jungia daugiausia kovos dėl kultūros idėja. Žanro atžvilgiu jis netelpa nei į apysakos, nei į romano rėmus. Labiau čia tinka epopėjos terminas, nes autorius “Pragiedru1iuose” siekė aprėpti krašto gyvenimo visumą, parodyti ekonominį ir kultūrinį tautos suaktyvėjimą, nacionalinio pabudimo laikotarpiu.
Populiarus Vaižganto kūrinys yra apysaka “Dėdės ir dėdienės”, išleista 1929 m. Vaizduojamasis laikotarpis nukelia skaitytoją į tuos laikus, kai baudžiava jau ėjo prie galo ir pagaliau buvo panaikinta.
Juozas Tumas-Vaižgantas
Taip pat svarbu paminėti, kad 2024 m. balandžio 4 d. mirė žurnalistė, satyrikė, rašytoja Vytautė Žilinskaitė. Temų spektras platus - ekologija, politika, socialinis jautrumas, meilė, draugystė ir kitos. Parašė dokumentinę apysaką apie nacių okupacijos metus „Mano neapykanta stipresnė“ (1964), taip pat parašė scenarijų kino filmui „Tas prakeiktas nuolankumas“ (pagal Vaižganto apysaką „Dėdės ir dėdienės“ 1970, režisierius A. Dausa), romaną „Ne tas drugys“ (2013), sudarė lietuvių feljetonų antologiją „Įdomiausioji kaukė“ (1993).
Diskurso analizė paprastai paaiškinta (Foucault, metodas, pavyzdžiai) 💬🧐
tags: #socialinis #jautrumas #vaizgantas