Socialinis darbas yra profesinė veikla, kurios tikslas yra įgalinti asmenis, šeimas, grupes ir bendruomenes spręsti socialines tarpusavio santykių problemas, padėti išvengti tokių problemų, gerinti gyvenimo kokybę, skatinti socialinę kaitą, didinti socialinę įtrauktį, užtikrinti žmogaus teises, stiprinti socialinį teisingumą ir solidarumą. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas (LR socialinių paslaugų įstatymas, 2006, Nr. X 493, galiojanti suvestinė redakcija 2021, Nr. XIV 877) 20 str. tai nurodo.
Šiuo metu, kaip nurodo Abramavičienė ir Vyšniauskytė Rimkienė (2020), Lietuvoje jaučiamas vis didėjantis šeimų poreikis gauti profesionalią socialinę pagalbą. Tokį poreikį lemia tai, kad daugėja šeimų susiduriančių su įvairiomis problemomis - pastebimomis (socialine izoliacija, nedarbu) ir vidinėmis (smurtu, skurdu, sutrikusia sveikata ar negalia, įvairiomis priklausomybėmis, tarpusavio santykių sunkumais).
Dažniausiai pastebima klaidinga nuomonė apie socialinį darbą yra ta, kad žmonės labdarą, paramos teikimą ir savanorišką veiklą klaidingai laiko socialiniu darbu, tačiau iš tikrųjų tai nėra socialinis darbas, nes jis nesuteikia ilgalaikio žmogaus problemų sprendimo ir neįgalina žmogų savarankiškai susidoroti su savo problemomis.
Socialinis darbuotojas vykdo skirtingas funkcijas savo darbe, todėl profesiniai vaidmenys atsiskleidžia tada, kai atlieka tam tikrą funkciją, išspręsti konkrečiai socialinei problemai (Žalimienė, 2003).
Socialinis darbuotojas lanko šeimą.
Taip pat skaitykite: Socialinis darbas psichikos sveikatos priežiūroje
Socialinio darbo principai ir metodai
Moksliniu požiūriu svarbiausia socialinio darbo kaip mokslo funkcija - teorinių žinių ir patirties apie socialinę sferą ir specifinę socialinę veiklą sisteminimas. Todėl socialinis darbas kaip mokslinė disciplina atlieka veiklos formų ir metodų analizę, tiria ir siūlo optimalius būdus, priemones, sąlygas įvairiausioms žmonių socialinėms problemoms spręsti.
Dėl socialinio darbo kompleksiškumo šio mokslo teorijoje skiriami bendramoksliniai (pvz., determinizmas), bendrieji (istoriškumas, socialinis sąlygotumas, socialinis reikšmingumas) ir specifiniai (humanizmas) principai. Socialinio darbo teorijai ir praktikai laikytume priimtina tokią jų specifikaciją:
- bendrieji principai: humanizmas, altruizmas, individų, grupių, visuomenės interesų harmonizavimas;
- psichologiniai ir pedagoginiai principai: modalumas (galimumas, netikrumas, būtinumas ir pan.), empatija, atrakcija (patrauklumas), pasitikėjimas;
- metodiniai principai: diferencijuotas vertinimas, perimamumas, nuoseklumas, nepertraukiamumas, kompetentingumas;
- organizaciniai principai: visybiškumas, kompleksiškumas, tarpininkavimas, solidarumas, subsidiškumas;
- socialinio teisingumo principai: žmogaus teisės, vienodos galimybės sulaukti pagalbos, socialinės pagalbos prieinamumas, konfidencialumas darbe, reabilitacijos ir adaptacijos galimybės ir t.
Socialinio darbo metodai yra veiklos būdų, veiksmų, operacijų visuma, kuriais siekiama šios veiklos tikslų, sprendžiami uždaviniai, situacijos ir pan. Kadangi socialinio darbo disciplina kompleksinė, tai jos metodai skiriami į ekonominius, juridinius, politinius, socialinius - psichologinius, psichologinius - pedagoginius, medicininius - socialinius, administracinius, vadybinius, ergonominius ir pan. Atsiranda ir specifiniai socialinio darbo metodai.
Socialinio darbuotojo funkcijos
Socialinis darbuotojas, kaip socialinių paslaugų tiekėjas, dirbdamas konkretų darbą atlieka tam tikrus profesinius vaidmenis, kuriuos sudaro įvairios funkcijos. Apskritai socialinio darbuotojo profesinį vaidmenį teikiant socialines paslaugas galima apibūdinti kaip metodinį tarpininkavimą tarp kliento ir socialinių institucijų, sprendžiant problemas.
Šią metodinio tarpininkavimo veiklą socialinis darbuotojas atlieka dirbdamas skirtingo tipo institucijose ir su įvairiomis klientų grupėmis, todėl jos turinys yra skirtingas, tačiau pačios funkcijos (jų įvardijimas) yra toks pat. Klientas gali būti asmuo, grupė, bendruomenė.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Galimas ir kitas socialinio darbuotojo funkcijų grupavimas:
- diagnostinė
- konsultavimo
- informavimo
- organizacinė
- socialinių paslaugų planavimo
- socialinių programų rengimo
- pajamų testavimo
- tarpininkavimo
- prevencinė
- šviečiamoji
- tiesioginio paslaugų teikimo
- vadybos
- profesinės veiklos tobulinimo
Labai detalios socialinio darbuotojo funkcijos apimtų tokias veiklos sritis ir konkrečias veiklas:
- Paramos planavimas
- Analizuoti ir vertinti situaciją:
- Identifikuoja probleminę situaciją
- Susistemina ir nustato socialinės problemos atsiradimo priežastis
- Susistemina ir nustato asmens problemų kilmę
- Pateikia ir argumentuoja asmens problemų sprendimų variantus
- Reziumuoja pagalbos reikalingumą asmeniui
- Nustato problemos spendimo prioritetus
- Analizuoti ir vertinti situaciją:
- Pagalbos teikimas
- Vykdyti prevencinį darbą:
- Ugdo žmonių socialinius įgūdžius, reikalingus socialinės problemos prevencijai
- Informuoja visuomenę ir privačius klientus apie gresiančias problemas
- Teikia klientui informacija, reikalingą problemų prevencijai tam tikroje socialinėje grupėje
- Teikti informaciją:
- Parengia informacinę medžiagą, reikalingą klientui
- Sukuria ir plėtoja komunikacijos su klientu sistemą
- Teikia vienkartinę informaciją
- Pateikia klientui reikalingas idėjas, faktus, vertybes
- Konsultuoti:
- Konsultuoja, kaip klientas gali geriausiai pasinaudoti turima informacija, žiniomis
- Teikia patarimus, kaip elgtis probleminėje situacijoje
- Paramos eigoje teikia informaciją klientui apie paramos galimybes
- Daryti įtaką pokyčiams:
- Vykdo intervenciją į kliento situaciją ir jo santykius su jam svarbias asmenimis
- Pateikia klientui platesnį problemos matymo vaizdą
- Stimuliuoja kliento savipagalbos stiprumą
- Teikti operatyvią paramą:
- Formuoja komandą ir organizuoja jos darbą teikiant paramą
- Suteikia skubią paramą
- Įtraukia klientą į paramos teikimą
- Teikti konkrečią paramą:
- Teikia arba užtikrina paslaugų gavimą kliento aplinkoje
- Teikia socialines paslaugas institucijose
- Vykdo reabilitacinį darbą
- Tarpininkauti, atstovauti, koordinuoti:
- Yra kliento ir socialinės aplinkos tarpininkas
- Kliento ir kitų paramos institucijų trapininkas
- Organizacijų, teikiančių paramą, tarpininkas
- Vykdyti prevencinį darbą:
- Paramos vertinimas
- Apibendrinti ir įvertinti pokyti:
- Vertina kliento jausmus, požiūrius, asmenybės bruožus
- Kontroliuoja paslaugų kokybę
- Nustato, ar įvyko pokytis
- Apibendrinti ir įvertinti pokyti:
- Bendri veiklos organizavimo klausimai
- Bendrauti su socialiniais partneriais:
- Koordinuoja savanorišką ir profesinę paramą klientams
- Organizuoja reikalingą pagalbą sureikiant įvairias organizacijas ir socialinius darbuotojus
- Remdamiesi kliento nuomone vertina suteiktą paramą
- Bendrauti su socialiniais partneriais:
Socialinis darbas yra nauja daugialypė profesija. Jis reikalauja nuolatinio socialinių darbuotojų tobulėjimo: plėsti ir gilinti žinias, ugdyti įgūdžius ir remtis socialinio darbo vertybėmis. Tai skatina ne tik kintanti visuomenė, bet ir Lietuvos politinis kontekstas, kuris rodo, kad socialiniams darbuotojams būtina dirbti su skirtingų rasių, tautybės, amžiaus, lyties ar orientacijos žmonėmis.
Socialinis darbas laikomas kompleksinio pobūdžio profesija. Jos kompetencijos pagrindinės sudedamosios dalys yra žinios, vertybės ir įgūdžiai. Be specifinių socialinio darbo žinių, ši profesija žinias gali skolintis ir iš kitų socialinių mokslų. Tai daro socialinį darbą daugialypį ir kompleksišką.
Socialinis darbuotojas bendrauja su šeima.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Socialinis darbuotojas gali panaudoti savo žinias apie tarpusavio sąveiką tiek vienas su vienu situacijose, tiek mažos grupės situacijose. Pasidalinimo atsakomybe ir yra tikslų nustatymas. Tikslai turi būti aiškūs ir priimtini visiems nariams. Socialinis darbuotojas neturėtų grupei primesti savo tikslų. Socialinis darbuotojas turėtų grupei išdėstyti tikslus pagal prioritetus. Kita ne mažiau svarbi socialiniam darbuotojui savybė tai įgūdžiai diskutuoti.
Socialiniai darbuotojai taip pat savo darbe neturėtų užmiršti ir pagrindinių dorovės principų , tai gėris ir pareiga. Kiekviena dorovinė vertybė yra elgesio dorybė, bet kiekvienas elgesys yra elgesys su kuom nors, taigi šiuo atveju tai elgesys su klientu. Gėris yra dorovė, suvokiama kaip geras dalykas, patraukiantis valią. Bet šie du dorovės elementai turi būti siejami su realybe.
Taip pat socialinis darbuotojas turi būti susipažinęs ir su asmenybes raida bei psichologija. Nes netgi kilnūs mėginimai, siekiantys kokiu nors būdu suardyti kliento individualybę , patobulinti jį, gali sukurti neprognozuojamus įvykius. Tad socialinis darbuotojas turi būti įsitikinęs savo profesionalumu ir gebėjimais bei patirtimi. Ir nepamiršti reikalavimo gerbti žmogaus individualybę, nesvarbu kokiame “apvalkale” ji būtų - ar tai paralyžiuota senute ar jaunas narkomanas.
Atsižvelgdamas į kliento ar visos grupės norus bei nenorus, jų viltis bei baimes, malonumus ir skausmus, trumpai tariant, į tuos interesus, kurie iš tikrųjų skatina klientą ar grupę veikti, socialinis darbuotojas turėtų elgtis taip, lyg tai būtų jo interesai. Nors griežtai kalbant, darbuotojas negali jausti kliento interesų, jis gali juos pripažinti, gerbti bei atsižvelgti į juos.
R. L. Barkeris (1995) Socialinio darbo žodyne kompetencija vadina sugebėjimą atlikti darbą ar kitą įsipareigojimą. Kompetencija socialiniame darbe apima visus susijusius edukacinius ir empirinius reikalavimus: rodytus gebėjimus per įvertinimo ar atestavimo egzaminą, taip pat gebėjimą atlikti darbo užduotis ir, laikantis vertybių bei profesinio etikos kodekso, pasiekti socialinio darbo tikslus. Autorė teigia, kad atliekant socialinį darbą šios kompetencijos atsiranda ir gali būti pagrįstos tik pritaikius ŽINIAS, VERTYBES ir ĮGŪDŽIUS. Tik praktine veikla, kuri grindžiama vertybėmis, kuri tinkamai atliekama ir paremta žiniomis, kritine analize ir refleksija, yra laikoma kompetentinga.
Socialinio darbo kompetencijos: žinios, vertybės ir įgūdžiai.
Žinios socialiniam darbuotojui yra tas svarbus pagrindas, kuris padeda kompetentingai atlikti savo pareigas. R. L. Barker Socialinio darbo žodyne (1995) teigia, kad žinių pagrindas socialiniame darbe yra sukauptos informacijos, mokslinių duomenų, vertybių ir įgūdžių bei to, kas jau yra žinoma, ieškojimo, naudojimo ir vertinimo metodologijų visuma. Kompetentingas darbas priklausys nuo teisės, socialinės politikos, filosofijos, sociologijos, socialinio administravimo, organizacinių strategijų ir procedūrų, įvairių teorinių žinių. Socialiniai darbuotojai privalo plėsti savo žinias apie problemų sprendimo procesus, socialinio darbo vertinimą ir intervenciją.
Socialinis darbas dar besivystanti sistema, kuri orientuota ne vien į bendruomenės gerovę, taip pat ir į atskirų asmenų gerovę. Socialinis darbas pradžioje orientavosi į savanorišką sistemą ir palaipsniui pradėjo daugiau dėmesio skirti visuomenės ekonominei ir demokratiniai gerovei. Labai svarbu socialinio teisingumo, žmogaus teisių, kolektyvinės atsakomybės ir pagarbos įvairovei principai yra svarbūs socialiniam darbui.
Socialinis darbuotojas kaip savo srities žinovas, dirbdamas su klientais, teikdamas socialines paslaugas, bendradarbiaudamas kartu su kitais specialistais, dalyvauja įvairiuose profesiniuose amplua. Anot Johnson (2001), profesinė rolė - tai būdas, kurį darbuotojas naudoja parodyti save įvairiose situacijose. Socialinis darbuotojas turi gerai suprasti ir suvokti savo atliekamus vaidmenis.
Globos koordinatorius priskiriamas kiekvienai globėjų šeimai ir teikia reikalingą socialinę pagalbą šeimoms: organizuoja pagalbą glaudžiai kontaktuojant su kitomis socialinių paslaugų, švietimo, sveikatos priežiūros įstaigomis, kitais globos centro specialistais, sudarydamas sąlygas vaikui palaikyti ryšį su broliais, seserimis, biologiniais tėvais, derindamas teikiamas paslaugas ir pagalbą biologinei vaiko šeimai su socialiniais darbuotojais, teikiančias paslaugas šeimai. Kiekvienam globėjui yra priskirtas socialinis darbuotojas (globos koordinatorius), kuris jų šeimai teikia paslaugas ir yra atsakingas už pagalbą globos metu. Globėjai atlieka labai svarbų vaidmenį globojamo vaiko ir biologinės šeimos bendravime, todėl labai svarbu, kad vaikas būtų paruošiamas susitikimams su šeima, o globėjai turėtų žinių, kaip pasiruošti susitikimams.
Globėjai teigia, jog vertina socialinių darbuotojų įsitraukimą š problemų sprendimą, žmonės teigia, jog vertina specialistų pagalbą planuojant biologinių šeimų susitikimus, globėjai įvardina, kad viena iš didžiausių pagalbų tai bendradarbiavimas tiek su globėjais, tiek su biologiniais vaiko tėvais, specialistai sudaro veiksmų planą. Kartais globėjams sunku palaikyti kontaktą su tėvais, todėl šį pagalba globos procese yra labai vertinama (Austerberry, et. al., 2013). Darbo su globėjais ir biologiniais vaiko tėvais procese svarbus informacijos perdavimas.
Nesenai pradėjus steigtis globos centrams, kurių klientų tikslinė grupė globėjai ir globojami vaikai. Sunku vertinti paslaugų kokybė, tačiau jau vien tai, kad socialiniai darbuotojai dirba tik su šia tiksline grupe yra pagirtina.
tags: #socialinis #darbuotojas #profesinis #vaidmuo