Socialinis darbas - tai profesinė veikla, padedanti asmeniui patenkinti gyvybinius poreikius ir atkurti jo bei visuomenės santykius.
Socialinis darbuotojas yra specialistas, kuris teikia pagalbą, paramą žmonėms, susiduriantiems su įvairiais gyvenimo sunkumais, siekdamas pagerinti jų gyvenimo kokybę, socialinę padėti ir integraciją į visuomenę.
Socialinio darbo profesija ir parengimas Lietuvoje
Socialinius darbuotojus Lietuvoje rengia aukštosios universitetinės ir neuniversitetinės mokyklos (kolegijos), kuriose būsimieji socialiniai darbuotojai gauna reikalingų teorinių ir praktinių žinių, formuojami jų profesiniai įgūdžiai ir vertybės.
Tačiau universitetai ne visada pateikia visų profesinėje veikloje reikalingų teorinių žinių, o praktinių įgūdžių ir praktinio žinių pritaikymo ypatingai trūksta.
Todėl socialinio darbuotojo profesinis pasirengimas yra itin svarbus.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Socialinis darbuotojas tokią profesinę kvalifikaciją Lietuvoje įgyja sėkmingai užbaigęs pagal Socialinio darbuotojo profesinio rengimo standartą (2000) parengtą socialinio darbo studijų programą.
Profesinio ugdymo institucijoje suformuotos vertybinės orientacijos bei įgytos žinios, mokėjimai ir įgūdžiai, kurių siekiama realizuojant socialinio darbo studijų programą, yra fiksuojama socialinio darbuotojo profesine kvalifikacija (Daukilas, 2001).
Kompetencijos, žinios ir įgūdžiai
Kompetencija yra konkretus mokėjimas atlikti tam tikrą profesinės veiklos funkciją.
Veiklos funkcijos nurodo, ką socialinis darbuotojas turėtų mokėti daryti, o kompetencijos turėjimas liudija, kad socialinis darbuotojas yra pajėgus atlikti tą ar kitą profesinės veiklos funkciją (Laužackas, Pukelis, 2000).
R. L. Barker (1995) Socialinio darbo žodyne kompetencija vadina sugebėjimu atlikti darbą ar kitą įsipareigojimą.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Autorius teigia, kad atliekant socialinį darbą šios kompetencijos atsiranda ir gali būti pagrįstos tik pritaikius žinias, vertybes ir įgūdžius.
Kieran O'Hagan (1997) pasiūlyta socialinio darbo kompetencijos schema, didžiausią dėmesį teikiant pagrindiniams socialinio darbuotojo kompetencijos komponentams - žinioms, vertybėms ir įgūdžiams - esmei, turiniui ir reikšmei.
Žinios socialiniam darbuotojui yra tas svarbus pagrindas, kuris padeda kompetentingai atlikti savo pareigas.
Socialinio darbo metodai yra veiklos būdų, veiksmų, operacijų visuma, kuriais siekiama šios veiklos tikslų, sprendžiami uždaviniai, situacijos ir pan.
Kadangi socialinio darbo disciplina kompleksinė, tai jos metodai skiriami į ekonominius, juridinius, politinius, socialinius - psichologinius, psichologinius - pedagoginius, medicininius - socialinius, administracinius, vadybinius, ergonominius ir pan.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Socialinis darbas, kaip kūrybiškas žinių, vertybių ir įgūdžių derinimas, yra svarbi socialinio darbo praktikos kryptis.
Profesionalus socialinis darbas turi būti grindžiamas tam tikru žinių bagažu (supratimo būdu) ir vertybių (nuostatų į žmogų) sistema, kurie vyrauja praktikoje ir pasireiškia per įgūdžių sistemą.
Socialinio darbuotojo vaidmuo ir pagrindinės funkcijos
Socialinis darbuotojas, kaip socialinių paslaugų tiekėjas, dirbdamas konkretų darbą atlieka tam tikrus profesinius vaidmenis, kuriuos sudaro įvairios funkcijos.
Apskritai socialinio darbuotojo profesinį vaidmenį teikiant socialines paslaugas galima apibūdinti kaip metodinį tarpininkavimą tarp kliento ir socialinių institucijų, sprendžiant problemas.
Šią metodinio tarpininkavimo veiklą socialinis darbuotojas atlieka dirbdamas skirtingo tipo institucijose ir su įvairiomis klientų grupėmis, todėl jos turinys yra skirtingas, tačiau pačios funkcijos (jų įvardijimas) yra toks pat.
Galimas ir kitas socialinio darbuotojo funkcijų grupavimas: diagnostinė, konsultavimo, informavimo, organizacinė, socialinių paslaugų planavimo, socialinių programų rengimo, pajamų testavimo, tarpininkavimo, prevencinė, šviečiamoji, tiesioginio paslaugų teikimo, vadybos, profesinės veiklos tobulinimo.
| Funkcija | Aprašymas |
|---|---|
| Diagnostinė | Problemos nustatymas ir įvertinimas |
| Konsultavimo | Pagalbos teikimas klientui sprendžiant problemas |
| Informavimo | Informacijos suteikimas apie galimas paslaugas ir išteklius |
| Organizacinė | Socialinių paslaugų organizavimas ir koordinavimas |
Socialinis darbuotojas turi nustatyti socialinio funkcionavimo problema ir poreikius; tam jis turi pritaikyti žinias, profesine svertybes, sprendimo procesą ir kūrybiškumą.
Jis daro įtaką santykiams, susijusiems su poreikiais ir problemomis, siekdamas pokyčio.
Pokytis turi tenkinti visų šalių poreikius.
Socialinis darbuotojas ligoninėje: darbo specifika
Mano pirmoji darbo vieta buvo visa Vaikų ligų klinika Lietuvos sveikatos universiteto klinikose kurią sudaro 5 padaliniai, tačiau aš dirbau trijuose šios klinikos skyriuose: Vaikų intensyviosios terapijos, Vaikų skubios pagalbos bei Vaikų onkologijos ir hematologijos.
Pastarasis skyrius yra pats sudėtingiausias emociškai.
Taip pat ir Intensyvios terapijos skyrius sudėtingas, nes vaikai ten pateka labai sunkios sveikatos būklės.
Po studijų ligoninė buvo Jūsų pirmoji darbo vieta.
Daugiausia tai kaip ir vadovėliuose aprašyta, tai yra konsultavimas, švietimas, mokymas, taip pat tarpininkavimas, buvimas prie šeimos ir paciento, tuo pačiu buvimas su sveikatos priežiūros specialistų komanda.
Dažniausiai konsultuoju dėl įvairių paslaugų, techninės pagalbos priemonių, kurias gali gauti iš valstybės, savivaldybės.
Taip pat konsultuoju šeimas, pvz. vaikui pirmą kartą susirgus kaip susitvarkyti reikiamus dokumentus, dar tenka konsultuoti, kaip rasti socialines tarnybas pagal gyvenamąja vietą.
Švietimas arba mokymas apima labiau prevencines priemones, pvz. pokalbius apie vaikų nudeginimą karšta kava arba apsinuodijimą ne vietoje paliktais vaistais, skendimą maudant vaiką, jį palikus be priežiūros.
Tarpininkavimas apima bendradarbiavimą su įvairiomis institucijomis, pvz. socialinių paslaugų centrais, seniūnijomis, savivaldybėmis, techninės pagalbos centrais.
Taip pat rašau raštus įvairioms tarnyboms, nes deja tai efektyviau nei skambučiai telefonu, t. y. reaguojama į raštus visai kitaip nei tik paskambinus.
Taip pat čia esu tarpininkas ir tarp paciento, jo šeimos narių bei gydytojų komandos - tarkim turime šeimai paaiškinti, kaip laikytis gydytojų paskirto gydymo režimo.
Dažnai nutinka, kad pacientai ar jų šeimos bei gydytojai turi skirtingus lūkesčius, poreikius ir aš esu tarp jų, kad padėčiau jiems susikalbėti, tuos lūkesčius geriau atliepti.
Kiekvieną atvejį kaip kad mes sakom „privedam iki tos vadinamos baigos“, kada pagal asmens gyvenamąją vietą informuoju institucijas pagal poreikį arba dar gydymo metu kontaktuoju su įstaigomis.
Jeigu tai - šeima, patirianti riziką, tai perduodu socialiniams darbuotojams, kurie dirba su šeimomis pagal gyvenamąją vietą.
Jeigu tai - šeima, kurios vaikui buvo taikomas gydymas ir aš dirbau su jais, tai informacija gali būti perduodama vietos socialiniams darbuotojams dėl įvairios jau jų teikiamos pagalbos poreikio nustatymo ar nukreipimo dėl išmokų ar priemonių, kurias galėtų gauti.
Aišku būna kartais, kad patys socialiniai darbuotojai, kurie dirba toje teritorijoje, skambina.
Dažnu atveju mano pacientai yra lėtinėmis ligomis sergantys vaikai ir jų šeimos, tai jie kas kažkiek laiko grįžta pas mus į ligoninę.
Pavyzdžiui, turėjau vieną šeimą ir vaiką, kuris turi raidos sutrikimą, taip pat serga onkologine liga.
Su ta šeima dirbo paslaugų centro socialiniai darbuotojai, kurie skambindavo man pasitikslinti informaciją, pvz. dėl tyrimų datos ar dėl pačio taikomo gydymo.
Buvo atvejis, kai reikėjo padėti gydytojams atlikti jų darbą - šeima, kuri nesilaikė nurodyto gydymo (neatvykdavo su vaiku, kad jam būtų suleisti gyvybiškai svarbūs vaistai), tad man teko kontaktuoti su to vaiko šeimos gydytoju ir daryti viską, kad tas vaikas gautų jam reikiamus vaistus.
Mes irgi prašėmės, kad atskirą tarnybą padarytų iškart, bet kol kas nuspręsta neskubėti, reikia viską įsivertinti.
Bendradarbiavimas komandoje ir tarp institucijų
Bendradarbiavimas - tai vienoje ar kitoje veikloje taikoma procedūra, kai bendradarbiavimo objektas nulemia bendros veiklos vienoje ar kitoje srityje specifiką, apibrėžia darbuotojų arba institucijų suderintą darbą pagal vieną veiklos planą.
Socialinis darbas - tai veikla, padedanti asmeniui, šeimai spręsti savo socialines problemas pagal jų galimybes ir jiems dalyvaujant, nežeidžiant žmogiškojo orumo ir didinant jų atsakomybę, pagrįsta asmens, šeimos ir visuomenės bendradarbiavimu.
Vakarų analizėse vis dažniau pasitelkiamas bendradarbiavimas kaip esminė sėkmingos veiklos strategija, nes bendradarbiavimo procesų valdymas reikalauja gebėjimo efektyviai koordinuoti skirtingų institucijų, organizacijų ir socialinių grupių veiklą.
Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo (2006) 4 str. nurodomi socialinių paslaugų valdymo, skyrimo ir teikimo principai, vienas iš kurių - bendradarbiavimas.
Šis principas reiškia žmogaus socialinis grupis interesus ir teises, socialinis paslaugs įstaigos, savivaldybės ir valstybės institucijos bendradarbiavimu bei tarpusavio pagalba.
N. P. Šakienės ir I. Leliūgienės nuomone, koalicija - tai dviejų ar daugiau organizacijų susivienijimas, kurio nariai susitaria bendrai veikti siekdami tam tikro tikslo.
tags: #socialinis #darbuotojas #panevezio #ligonineje