Socialinis darbas - tai profesinė veikla, padedanti asmeniui patenkinti gyvybinius poreikius ir atkurti jo bei visuomenės santykius. Šiame straipsnyje aptarsime socialinio darbo įgūdžius ir sritis Lietuvoje, pabrėždami profesinio pasirengimo svarbą ir bendradarbiavimo būtinybę.
Socialinio darbo profesija Lietuvoje
Socialinius darbuotojus Lietuvoje rengia aukštosios universitetinės ir neuniversitetinės mokyklos (kolegijos), kuriose būsimieji socialiniai darbuotojai gauna reikalingų teorinių ir praktinių žinių, formuojami jų profesiniai įgūdžiai ir vertybės. Tačiau universitetai ne visada pateikia visų profesinėje veikloje reikalingų teorinių žinių, o praktinių įgūdžių ir praktinio žinių pritaikymo ypatingai trūksta. Todėl socialinio darbuotojo profesinis pasirengimas yra itin svarbus.
Žinote, kas sieja visus būsimus ir esamus socialinius darbuotojus? Studijos Šiaulių valstybinėje kolegijoje gali būti derinamos su darbu - tiek studijuojant nuolatine, tiek ištęstine formomis. Absolventai gali siekti studijų rezultatų įskaitymo, jei ketina studijuoti pagal universitetines pirmosios pakopos studijų programas. Nuolatinės studijos - 3 m.
Svarbu, kad profesionalas suprastų žmogaus galimybes ir jo vidinius resursus ar teikdamas pagalbą vienu klausimu, negriautų tų žmogaus gyvenamųjų sričių, kurios normaliai funkcionuoja, t.y. turėti teorinių žinių bazę, kurią reikia derinti praktiniame darbe.
Šiuolaikinės socialinės praktikos esmę ir turinį tinkamai atskleidžia socialinio darbo praktikos istorinio pagrindo supratimas. Iki teorinio socialinio darbo praktikos laikotarpiu (iki 1920 m.) socialinio darbo dėmesio centre buvo mokslinė filantropija, socialinės situacijos studija, tai yra sistemingas aplinkos, kurioje egzistavo poreikis, tyrimas ir po to tyrimo rezultatų susumavimas. Vėliau socialinis darbuotojas labiau rūpinosi vertybėmis ir prasme kaip individualia patirtim. Po 1975 m. toliau nagrinėjama socialinio darbo bendrosios praktikos konceptualizacija. Santykis profesinių ir pagalbos kokybė ir toliau laikoma neatsiejama veiksmo santalkos dalimi. Pastebima tendencija specializacijai. Didėja domėjimasis tarptautine socialinio darbuotojo praktika, nes ši profesija pripažįsta ryšį tarp tautų ir abišalio mokymo, kuris atsiranda per dialogą su kitomis šalimis. Tarptautinis socialinis darbas taip pat suteikia žinių apie įvairias kultūras ir etines grupes, o tai praturtina šios srities praktiką.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Tai, žvelgiant į socialinio darbuotojo profesijos teorinę ir praktinę raidą, galima daryti išvadą, kad socialinis darbas yra kintanti ir tobulėjanti profesija, kurios teorinį paveldą sudaro žinios, požiūriai, modeliai, pagalbos metodai ir jų taikymo būdai, patirtis, įgyta iš kitų pagalbos situacijų, vertybių sistema, o visos socialinio darbuotojo profesinės veiklos ašerdimi, pasak L. C. Johnson (2003), išlieka socialinio darbo praktika.
Socialinės pagalbos sistemos ir pagrindiniai elementai
socialinės pagalbos sistemoje ryškūs trys elementai: nustatyti, identifikuoti problemą, padėti jos išvengti ir teikti reikiamą pagalbą. Individualią pagalbą profesionalas teikia asmeniškai individui. I. Ąienė (1995) išskiria dar ir visuomeninę socialinę pagalbą kaip profesionalų procesą, kuriame individai, jų grupės ar institucijos susijungia bendram darbui, siekdami identifikuoti ir išryškinti poreikius socialinės gerovės normalizavimui.
Kalbant apie profesinę kvalifikaciją, turimi galvoje įgūdžiai, mokėjimai ir žinios, išreikštos sugebėjimais, mokymosi arba studijų pažymėjimų forma. Šiame apibrėžime akcentuojamos ne tik įgytos žinios ir gebėjimai, bet ir jų įvertinimo arba pripažinimo aspektas, dažniausiai išreiškiamas tam tikra forma.
Socialinis darbuotojas tokią profesinę kvalifikaciją Lietuvoje įgyja sėkmingai užbaigęs pagal Socialinio darbuotojo profesinio rengimo standartą parengtą socialinio darbo studijų programą. Socialiniai darbuotojai, vykdydami minėtas funkcijas ir atlikdami uždavinius savo profesinės veiklos tikslui realizuoti, vadovaujasi profesinės etikos normomis ir principais, išreikštais Lietuvos socialinis darbuotojas etikos kodekse (1998) ir Socialinio darbo etikos normose ir principuose (1994).
Kiek galėdamas išnaudoja savo profesines žinias bei gebėjimus socialinio darbo vertybėms įgyvendinti. Profesinio ugdymo institucijoje suformuotos vertybinės orientacijos bei įgytos žinios, mokėjimai ir įgūdžiai, kurių siekiama realizuojant socialinio darbo studijų programą, yra fiksuojama socialinio darbuotojo profesine kvalifikacija (Daukilas, 2001).
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Socialinio Darbo Įgūdžiai ir Kompetencijos
Kompetencija yra konkretus mokėjimas atlikti tam tikrą profesinės veiklos funkciją. Atitinkamos veiklos funkcijos, būdingos socialinio darbo profesijai, sistema (profesinės veiklos funkcijos puokštė) charakterizuoja profesinės veiklos turinį. Veiklos funkcijos nurodo, ką socialinis darbuotojas turėtų mokėti daryti, o kompetencijos turėjimas liudija, kad socialinis darbuotojas yra pajėgus atlikti tą ar kitą profesinės veiklos funkciją (Laužackas, Pukelis, 2000).
R. L. Barker (1995) Socialinio darbo žodyne kompetencija vadina sugebėjimu atlikti darbą ar kitą įsipareigojimą. Autorius teigia, kad atliekant socialinį darbą šios kompetencijos atsiranda ir gali būti pagrįstos tik pritaikius žinias, vertybes ir įgūdžius.
Pasak S. Apibendrintai vertinant profesionalo profesinės kompetencijos struktūrą, išskiriamos trys jos sudedamosios dalys: dalyko (techninė - technologinė), socialinė ir strateginė (planavimo).
Kieran O'Hagan (1997) pasiūlė socialinio darbo kompetencijos schemą, didžiausią dėmesį teikiant pagrindiniams komponentams - žinioms, vertybėms ir įgūdžiams - esmei, turiniui ir reikšmei. Žinios socialiniam darbuotojui yra tas svarbus pagrindas, kuris padeda kompetentingai atlikti savo pareigas. Esminiai mokymų uždaviniai: suteikti žinių apie neadekvačių reakcijų priežastis, tam tikrus psichikos veikimo mechanizmus, konkrečius specialistų rekomenduojamus bendravimo būdus. Sustiprinti praktinius įgūdžius, išbandyti pratimus konkrečiose situacijose, juos ateityje pritaikant profesinėje veikloje. Įvertinti, tobulinti ir, jeigu reikia, koreguoti turimas nuostatas bei įpročius dirbant neadekvačiu elgesiu pasižyminčiais žmonėmis, netikėtomis situacijomis.
Socialiniai darbuotojai ir bendravimo įgūdžiai
Efektyvūs bendravimo įgūdžiai darbo vietoje: Socialinio darbo metodai yra veiklos būdų, veiksmų, operacijų visuma, kuriais siekiama šios veiklos tikslų, sprendžiami uždaviniai, situacijos ir pan. Kadangi socialinio darbo disciplina kompleksinė, tai jos metodai skiriami į ekonominius, juridinius, politinius, socialinius - psichologinius, psichologinius - pedagoginius, medicininius - socialinius, administracinius, vadybinius, ergonominius ir pan. Atsiranda ir specifiniai socialinio darbo metodai.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Socialinis darbas, kaip kūrybiškas žinių, vertybių ir įgūdžių derinimas, yra svarbi socialinio darbo praktikos kryptis. Ji susijusi su socialinio darbo praktikos „kaip“ klausimu. Esminis kiekvienos profesijos bruožas yra sisteminės žinios ir etikos kodeksai. Praktika grindžiama sistemine teorija, o praktikai naudojasi šiomis žiniomis priimdami savo darbo sprendimus. Ši praktika, be kita ko, remiasi ir etikos kodeksu, o tai sudaro praktikos vertybinį pagrindą.
Profesionalus socialinis darbas turi būti grindžiamas tam tikru žinių bagažu ir vertybių sistema, kuri vyrauja praktikoje ir pasireiškia per įgūdžių sistemą. Šis žinių, vertybių ir įgūdžių derinimas yra vienas iš būdų apibudinti socialinio darbo praktiką. Jie remiasi penkiais pagrindiniais konceptais: įvertinimas, santykiai, žmogus situacijoje, procesas ir intervencija. Tai bendri socialinio darbo praktikos rėmai, neatsižvelgiant į problemos, sistemos ir darbuotojo vaidmenį. Iš dalies žinios, vertybės ir įgūdžiai yra susiję su jausena, mąstymu ir sudaro vientisą schemą.
Socialinis darbuotojas savo įgūdžiais ir gebėjimais sukelia pokytį. Jis turi nustatyti socialinio funkcionavimo problemą ir poreikius; tam jis turi pritaikyti žinias, profesines vertybes, sprendimo procesą ir kūrybiškumą. Jis daro įtaką santykiams, susijusiems su poreikiais ir problemomis, siekdamas pokyčio. Pokytis turi tenkinti visų šalių poreikius. To rezultatas - gali susiformuoti visai nauji santykiai ir pasikeisti esami.
Socialinio darbuotojo vaidmuo ir funkcijos
Socialinis darbuotojas, kaip socialinių paslaugų tiekėjas, dirbdamas konkretų darbą atlieka tam tikrus profesinius vaidmenis, kuriuos sudaro įvairios funkcijos. Apskritai socialinio darbuotojo profesinį vaidmenį teikiant socialines paslaugas galima apibūdinti kaip metodinį tarpininkavimą tarp kliento ir socialinių institucijų, sprendžiant problemas. Šią metodinio tarpininkavimo veiklą socialinis darbuotojas atlieka dirbdamas skirtingo tipo institucijose ir su įvairiomis klientų grupėmis, todėl jos turinys yra skirtingas, tačiau pačios funkcijos (jų įvardijimas) yra toks pat.
Galimas ir kitas socialinio darbuotojo funkcijų grupavimas: diagnostinė, konsultavimo, informavimo, organizacinė, socialinių paslaugų planavimo, socialinių programų rengimo, pajamų testavimo, tarpininkavimo, prevencinė, šviečiamoji, tiesioginio paslaugų teikimo, vadybos, profesinės veiklos tobulinimo.
Diagnostinė ir konsultavimo funkcijos
Funkcija Diagnostinė: Problemos nustatymas ir įvertinimas. Konsultavimo: Pagalbos teikimas klientui sprendžiant problemas.
Informavimo ir organizacinės funkcijos
Informavimo: Informacijos suteikimas apie galimas paslaugas ir išteklius. Organizacinė: Socialinių paslaugų organizavimas ir koordinavimas.
Profesinis tobulėjimas ir etika
Socialiniai darbuotojai neišvengiamai turi aktyviai dalyvauti įvairiuose mokymuose, ugdyti savo profesinius įgūdžius ir brandinti socialinio darbuotojo vertybes. Socialinis darbuotojas žinioms gilinti ir įgūdžiams stiprinti privalo skirti ne mažiau kaip 20 akad. val. per metus: 16 akad. val. per kalendorinius metus turi dalyvauti mokymuose ir ne mažiau kaip 8 akad. val. per metus - supervizijoje.
Bendradarbiavimas Socialiniame Darbe
Bendradarbiavimas - tai viena ar kita veikla, kai bendradarbiavimo objektas nulemia bendros veiklos vienoje ar kitoje srityje specifiką, apibrėžia darbuotojų arba institucijų suderintą darbą pagal vieną veiklos planą. Socialinis darbas siekia teikti pagalbą asmeniui ar šeimai, nešiepiant žmogiškojo orumo ir didinant jų atsakomybę, pagrįsta asmens, šeimos ir visuomenės bendradarbiavimu. Lietuvoje bendradarbiavimas yra vienas iš principų įstatyme Socialinių paslaugų įstatymas (2006) ir užtikrina integraciją į visuomenę.
N. P. Šakienės ir I. Leliūgienės nuomone, koalicija - dviejų ar daugiau organizacijų susivienijimas, kurio nariai susitaria bendradarbiauti siekdami tikslo. Be socialinio partnerio ir intensyvaus dalykinio bendradarbiavimo su jais, vienos organizacijos negalima įgyvendinti tikslų. Nebendradarbiaujančios organizacijos gali būti uždara institucija, kuri neįgyvendina vieno iš svarbiausių socialinės pagalbos tikslų - integracijos į visuomenę.
Pagrindiniai bendradarbiavimo privalumai: koordinacija, informacijos dalijimasis ir atsakomybės pasidalijimas. Postindustrinėje visuomenėje prioritetas - komandinė veikla, todėl socialinio darbuotojo vaidmuo kaip komandos nario įgija didesnį sudėtingumą. Bendradarbiavimas ir kontaktų palaikymas didėja, kai žmonės aktyviai įsitraukia.
Tarp institucininkų bendradarbiavimas ir koordinacija sąlygoja darbuotojų pasikeitimą patirtimi ir informacija, pasidalijimą atsakomybe bei tinkamiausio sprendimo radimą. Netiesioginis bendradarbiavimo efektas - tarpusavio palaikymas. Socialinio darbuotojo darbas - tai ne tik profesija, tai gyvenimo būdas: didelis darbas su asmeniu, šeima, jo aplinka, jausmais, poreikiais. Jie padeda žmonėms gauti paslaugas: sveikatos priežiūrą, socialinę paramą, švietimą ir būstą, ir dažnai veikia kaip tarpininkai tarp asmenų ir institucijų. Socialinio darbuotojo darbas yra svarbus, nes užtikrina, kad pažeidžiami asmenys gautų reikiamą paramą. Jie siekia gerinti gyvenimo kokybę, stiprinti gebėjimus savarankiškai spręsti problemas ir siekti tikslų. Socialiniai darbuotojai skatina socialinį teisingumą ir lygybę.
Tarptautinė socialinių darbuotojų federacija teigia, kad „socialinis darbas yra praktinė profesija ir akademinė disciplina, skatinanti socialinius pokyčius ir vystymąsi, puoselėjanti socialinę sanglaudą, stiprinanti žmonių gebėjimą savarankiškai veikti visuomenėje ir juos išlaisvinti. Socialinio teisingumo, žmogaus teisių ir pagarbos įvairovei principai yra svarbiausi socialiniame darbe. Taigi socialinis darbas šiuolaikinėje visuomenėje atlieka svarbų vaidmenį kuriant išvystytą ir teisinę valstybę.
Socialinis darbas sąveikauja su sociologijos, psichologijos, filosofijos ir kitų disciplinų koncepcijomis. Socialinis darbuotojas turėtų gerai išmanyti daugelio disciplinų teorinius pagrindus, nes tai padeda suteikti reikiamą pagalbą ir paramą. Cholostova pabrėžia, kad socialinis darbas - tai tikslinga veikla visuomenėje, kuria siekiama suteikti pagalbą ir paramą įvairių kategorijų žmonėms, atsidūrusiems sunkioje gyvenimo situacijoje.
Profesinė veikla socialiniams darbuotojams yra pakankamai sunku - jie susiduria su liūdnais ir sudėtingais žmogaus gyvenimo aspektais. Socialinio darbuotojo darbas gali tapti gyvenimo būdu tiems, kurie yra pasirengę nesavanaudiškai dirbti žmonėms. Socialinė profesija reikalauja ne tik žinių ir įgūdžių, bet ir didelio empatijos, atsidavimo bei noro padėti kitiems. Socialiniai darbuotojai dažnai tampa nematomais priešakinės linijos darbuotojais, o jų rezultatai kartais mažiau pastebimi visuomenėje.
tags: #socialinis #darbas #uzduotys