Socialinis darbas yra profesija, kurios tikslas - padėti žmonėms, šeimoms ir bendruomenėms įveikti socialines problemas ir gerinti gyvenimo kokybę. Šiame darbe labai svarbu taikyti konstruktyvaus elgesio metodus, kurie padeda užmegzti efektyvų ryšį su klientais, skatina jų motyvaciją keistis ir leidžia pasiekti teigiamų rezultatų.
Socialinio darbo metodologija ir metodo sąvoka
Socialinio darbo metodai yra veiklos būdų, veiksmų, operacijų visuma, kuriais siekiama šios veiklos tikslų, sprendžiami uždaviniai, situacijos ir pan. Socialinio darbo metodologija ir jos reikšmė susijusi su tuo, kaip praktiškai derinami žinios, vertybės ir įgūdžiai, kad būtų pasiekti pageidaujami pokyčiai.
Socialinis darbas, kaip kūrybiškas žinių, vertybių ir įgūdžių derinimas, yra svarbi socialinio darbo praktikos kryptis. Praktika grindžiama sistemine teorija, o praktikai naudojasi šiomis žiniomis priimdami savo darbo sprendimus. Ši praktika, be kita ko, remiasi ir etikos kodeksu, o tai sudaro praktikos vertybinį pagrindą.
Individualus socialinis darbas
Individualus socialinis darbas yra vienas iš pagrindinių socialinio darbo modelių, taikomų dirbant su šeimomis. Šis metodas leidžia socialiniam darbuotojui atidžiai išnagrinėti šeimos situaciją, nustatyti problemas ir numatyti individualią paramos eigą.
Individualus darbas apima pagalbą individams ir šeimoms sprendžiant psichologines ir socialines problemas, taip pat palaikant ryšius su jais. Taikant individualius ir grupinius darbo metodus, siekiama integruoti dvi žmogaus egzistencines dimensijas: individualiąją ir socialinę. Tik esant abiem dimensijoms, žmogus gali visapusiškai įgyvendinti savo būtį socialinėje grupėje kaip socialinio veiksmo dalyvis arba kaip individuali asmenybė, turinti gilų individualų santykį.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Taikant šį metodą labai svarbu turėti teorinių žinių bazę, kurią reikia derinti praktiniame darbe. Svarbu, kad profesionalas suprastų žmogaus galimybes ir jo vidinius resursus ar teikdamas pagalbą vienu klausimu, negriautų tų žmogaus gyvenamųjų sričių, kurios normaliai funkcionuoja.
Individualaus socialinio darbo principai ir taikymo galimybės
- Diagnozė: problemos nustatymas ir įvertinimas; individualią pagalbą profesionalas teikia asmeniškai individui.
- Konsultavimas: pagalbos teikimas klientui sprendžiant problemas.
- Informavimas: informacijos suteikimas apie galimas paslaugas ir išteklius.
- Organizavimas: socialinių paslaugų organizavimas ir koordinavimas.
Individualaus socialinio darbo metodo taikymo galimybės priklauso nuo problemos pobūdžio ir aplinkos, todėl siekiant padėti žmogui, reikia visapusiškai išnagrinėti situaciją, nes problemos pobūdis nulemia pagalbos modelio pasirinkimą.
Darbas su grupe
Socialinis grupinis darbas yra metodas, kuris naudoja bendros veiklos galimybes, siekiant spręsti problemas ir išvengti psichosocialinio funkcionavimo sutrikimų. Grupės nariai, turintys bendrus tikslus ar problemas, reguliariai susitinka ir dalyvauja veikloje, nukreiptoje į vieną tikslą.
Grupinio darbo tikslas yra ne tik emocinis problemų gydymas, bet ir keitimasis informacija, socialinių ir profesinių įgūdžių plėtojimas, vertybių hierarchijos peržiūrėjimas ir antisocialinių poelgių nukreipimas konstruktyvia linkme.
Darbo su grupe metodas taikomas siekiant integruoti socialinius ryšius ir skatinti bendruomeniškumą; šio metodo elementai gali būti susiję su grupės struktūra, tikslų nustatymu, reguliaria veikla ir tarpusavio palaikymu.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Darbas su šeima ir bendruomeninis socialinis darbas
Socialinio darbo su šeima metodas orientuojasi į šeimos sistemos analizę, tarpusavio santykius ir problemų sprendimą kartu su šeimos nariais. Taikant šį metodą labai svarbu atidžiai išnagrinėti šeimos situaciją, nustatyti problemas ir numatyti individualią paramos eigą.
Dienos centrai yra svarbi pagalbos forma šeimoms, ypač toms, kurios patiria socialinę riziką. Tėvai, dalyvavę tyrime, nurodė, kad juos skatina ateiti į dienos centrą problemos su vaikais, noras pabendrauti su žmonėmis ir noras ką nors naujo sužinoti ar nuveikti. Taip pat svarbu, kad dienos centre dirbtų geras kolektyvas, kuriame klientai jaustųsi laukiami ir galėtų išsipasakoti.
Bendruomeninio darbo kaip metodo elementai apima bendruomenės organizavimą, problemų identifikavimą, bendrų sprendimų ieškojimą ir bendradarbiavimą tarp institucijų, organizacijų bei gyventojų.
Etikos principai socialiniame darbe
Atliekant socialinį darbą, labai svarbu laikytis etikos principų. Geranoriškumo principas: tyrėja užtikrino, kad tyrimo dalyviams negresia joks pavojus, apgalvojo jautrius klausimus ir pasiruošė jiems. Dalyviai galėjo atsisakyti atsakyti į klausimus.
Pagarbos asmens orumui principas: tyrėja informavo dalyvius apie tyrimo tikslą, savo funkcijas ir dalyvių indėlį į tyrimą. Kiekvienam dalyviui buvo suteikta asmeninio apsisprendimo teisė, leidžianti priimti sprendimus dėl diktofono naudojimo ar atsakymų į klausimus.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Teisingumo principas: su kiekvienu dalyviu buvo elgiamasi paslaugiai ir pagarbiai, garantuojant anonimiškumą ir konfidencialumą. Teisės gauti tikslią informaciją principas: dalyviams buvo teikiama tiksli ir patikima informacija apie tyrimą ir jo rezultatus.
Kliento motyvacijos skatinimas ir įtakos metodai
Motyvacija yra labai svarbi socialiniame darbe. Jos paskirtis - stiprinti žmonių veiklą. Norint padėti žmogui išspręsti problemą ar pasinaudoti paslauga, pirmiausia jis pats to turi norėti. Todėl labai svarbu suvokti, kokie motyvai gali stimuliuoti klientą.
Tyrimo dalyvių atsakymai parodė, kad daugumai trūksta vidinės motyvacijos arba yra veiksnių, kurie trukdo susiformuoti funkcionaliai darbuotojo ir kliento sistemai. Tai gali būti kliento baimė, socialinio darbuotojo kaip biurokratinės organizacijos atstovo suvokimas arba prasta komunikacija.
Įtakos metodai socialiniame darbe padeda efektyviau bendrauti su paslaugų gavėjais ir skatinti teigiamus jų elgesio pokyčius. Poveikio tikslai gali būti: motyvacija keistis, teigiami elgesio pokyčiai, pasitikėjimo stiprinimas, didesnė atsakomybė už savo veiksmus.
Tačiau svarbu atsiminti, kad poveikis gali turėti ir neigiamų aspektų, tokių kaip priklausomybės nuo socialinio darbo specialisto rizika, savarankiškumo praradimas, etinių normų pažeidimas, pernelyg didelė darbuotojo įtaka ir klaidingi tikslai. Todėl būtina laikytis aiškių profesinių ribų ir taisyklių.
Atsparumas manipuliacijoms
Socialiniame darbe svarbu būti atspariems manipuliacijoms, siekiant užtikrinti darbuotojų savarankiškumą ir jų veiklos efektyvumą. Reikia mokėti atpažinti bandymus manipuliuoti ir paveikti (emocinis spaudimas, kaltės jausmo sužadinimas, autoriteto menkinimas ir pan.). Taip pat svarbu remtis faktais ir objektyvia informacija priimant sprendimus.
Pagalbos sistemos ir bendradarbiavimas
Paprastai aplinkoje egzistuoja tam tikra pagalbos sistema, kurią gali teikti šeima, draugai, kaimynai, bendruomenės ir valstybė. Siekiant padėti žmogui, reikia visapusiškai išnagrinėti situaciją, nes problemos pobūdis nulemia pagalbos modelio pasirinkimą.
Bendradarbiavimas - tai vienoje ar kitoje veikloje taikoma procedūra, kai bendradarbiavimo objektas nulemia bendros veiklos vienoje ar kitoje srityje specifiką, apibrėžia darbuotojų arba institucijų suderintą darbą pagal vieną veiklos planą. Socialinis darbas - tai veikla, padedanti asmeniui, šeimai spręsti savo socialines problemas pagal jų galimybes ir jiems dalyvaujant, nežeidžiant žmogiškojo orumo ir didinant jų atsakomybę, pagrįsta asmens, šeimos ir visuomenės bendradarbiavimu.
Vakarų analizėse vis dažniau pasitelkiamas bendradarbiavimas kaip esminė sėkmingos veiklos strategija, nes bendradarbiavimo procesų valdymas reikalauja gebėjimo efektyviai koordinuoti skirtingų institucijų, organizacijų ir socialinių grupių veiklą.
Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo (2006) 4 str. nurodomi socialinių paslaugų valdymo, skyrimo ir teikimo principai, vienas iš kurių - bendradarbiavimas. Šis principas reiškia žmogaus socialinis grupis interesus ir teises, socialinis paslaugs įstaigos, savivaldybės ir valstybės institucijos bendradarbiavimu bei tarpusavio pagalba.
Socialinio darbuotojo vaidmuo, funkcijos ir profesinė kvalifikacija
Socialinis darbuotojas, kaip socialinių paslaugų tiekėjas, dirbdamas konkretų darbą atlieka tam tikrus profesinius vaidmenis, kuriuos sudaro įvairios funkcijos. Apskritai socialinio darbuotojo profesinį vaidmenį teikiant socialines paslaugas galima apibūdinti kaip metodinį tarpininkavimą tarp kliento ir socialinių institucijų, sprendžiant problemas.
Galimas ir kitas socialinio darbuotojo funkcijų grupavimas: diagnostinė, konsultavimo, informavimo, organizacinė, socialinių paslaugų planavimo, socialinių programų rengimo, pajamų testavimo, tarpininkavimo, prevencinė, šviečiamoji, tiesioginio paslaugų teikimo, vadybos, profesinės veiklos tobulinimo.
| Funkcija | Aprašymas |
|---|---|
| Diagnostinė | Problemos nustatymas ir įvertinimas |
| Konsultavimo | Pagalbos teikimas klientui sprendžiant problemas |
| Informavimo | Informacijos suteikimas apie galimas paslaugas ir išteklius |
| Organizacinė | Socialinių paslaugų organizavimas ir koordinavimas |
Socialiniai darbuotojai neišvengiamai turi aktyviai dalyvauti įvairiuose mokymuose, ugdyti savo profesinius įgūdžius ir brandinti socialinio darbuotojo vertybes. Socialinis darbuotojas žinioms gilinti ir įgūdžiams stiprinti privalo skirti ne mažiau kaip 20 akad. val. per metus: 16 akad. val. per kalendorinius metus turi dalyvauti mokymuose ir ne mažiau kaip 8 akad. val. per metus - supervizijoje.
Socialinius darbuotojus Lietuvoje rengia aukštosios universitetinės ir neuniversitetinės mokyklos (kolegijos), kuriose būsimieji socialiniai darbuotojai gauna reikalingų teorinių ir praktinių žinių, formuojami jų profesiniai įgūdžiai ir vertybės. Socialinio darbuotojo profesinę kvalifikaciją Lietuvoje įgyja sėkmingai užbaigęs pagal Socialinio darbuotojo profesinio rengimo standartą parengtą socialinio darbo studijų programą.
Kompetencijos, žinios ir įgūdžiai
Kompetencija yra konkretus mokėjimas atlikti tam tikrą profesinės veiklos funkciją. Veiklos funkcijos nurodo, ką socialinis darbuotojas turėtų mokėti daryti, o kompetencijos turėjimas liudija, kad socialinis darbuotojas yra pajėgus atlikti tą ar kitą profesinės veiklos funkciją.
R. L. Barker (1995) Socialinio darbo žodyne kompetencija vadina sugebėjimu atlikti darbą ar kitą įsipareigojimą. Autorius teigia, kad atliekant socialinį darbą šios kompetencijos atsiranda ir gali būti pagrįstos tik pritaikius žinias, vertybes ir įgūdžius.
Pasak S. apibendrintai vertinant profesionalo profesinės kompetencijos struktūrą, išskiriamos trys jos sudedamosios dalys: dalyko (techninė - technologinė), socialinė ir strateginė (planavimo). Kieran O'Hagan pasiūlyta socialinio darbo kompetencijos schema didžiausią dėmesį teikia pagrindiniams socialinio darbuotojo kompetencijos komponentams - žinioms, vertybėms ir įgūdžiams - esmei, turiniui ir reikšmei.
Žinios socialiniam darbuotojui yra tas svarbus pagrindas, kuris padeda kompetentingai atlikti savo pareigas. Esminiai mokymų uždaviniai: suteikti žinių apie neadekvačių reakcijų priežastis, tam tikrus psichikos veikimo mechanizmus, konkrečius specialistų rekomenduojamus bendravimo būdus. Sustiprinti praktinius įgūdžius, išbandyti pratimus konkrečiose situacijose, juos ateityje pritaikant profesinėje veikloje. Įvertinti, tobulinti ir, jeigu reikia, koreguoti turimas nuostatas bei įpročius dirbant neadekvačiu elgesiu pasižyminčiais žmonėmis, netikėtomis situacijomis.
Socialinio darbo specifika ir intervencijos pagrindai
Socialinio darbuotojo metodinio veikimo pagrindą sudaro įvertinimas, santykiai, žmogus situacijoje, procesas ir intervencija. Socialinis darbuotojas savo įgūdžiais ir gebėjimais sukelia pokytį. Jis turi nustatyti socialinio funkcionavimo problemas ir poreikius; tam jis turi pritaikyti žinias, profesines sverti, sprendimo procesą ir kūrybiškumą. Pokytis turi tenkinti visų šalių poreikius. To rezultatas - gali susiformuoti visai nauji santykiai ir pasikeisti esami.
Socialinio darbo profesijos metodų specifika apima klasikiniai socialinio darbo metodus: individualus socialinis darbas su atvejais, darbas su šeima, darbas su grupe, bendruomeninis socialinis darbas ir administraciniai, vadybiniai bei kitokie metodai. Kadangi socialinio darbo disciplina kompleksinė, jos metodai skiriami į ekonominius, juridinius, politinius, socialinius - psichologinius, psichologinius - pedagoginius, medicininius - socialinius, administracinius, vadybinius, ergonominius ir pan.
Profesinio ugdymo ir tarptautinės praktikos reikšmė
Šiuolaikinės socialinės praktikos esmę ir turinį tinkamai atskleidžia socialinio darbo praktikos istorinio pagrindo supratimas. Pastebima tendencija specializacijai. Didėja domėjimasis tarptautine socialinio darbuotojo praktika, nes ši profesija pripažįsta ryšį tarp tautų ir abipusio mokymo, kuris atsiranda per dialogą su kitomis šalimis. Tarptautinis socialinis darbas taip pat suteikia žinių apie įvairias kultūras ir etines grupes, o tai praturtina šios srities praktiką.
Taigi, žvelgiant į socialinio darbuotojo profesijos teorinę ir praktinę raidą, galima daryti išvadą, kad socialinis darbas yra kintanti ir tobulėjanti profesija, kurios teorinį paveldą sudaro žinios, požiūriai, modeliai, pagalbos metodai ir jų taikymo būdai, patirtis, įgyta iš kitų pagalbos situacijų, vertybių sistema, o visos socialinio darbuotojo profesinės veiklos ašerdimi išlieka socialinio darbo praktika.
tags: #socialinis #darbas #su #individu #metodas