Socialinis darbas - tai veikla, padedanti asmeniui ar šeimai spręsti savo socialines problemas pagal jų galimybes ir jiems dalyvaujant, nežeidžiant žmogiškojo orumo ir didinant jų atsakomybę, pagrįstą asmens, šeimos ir visuomenės bendradarbiavimu.
Šiame straipsnyje aptariami socialinio darbo su individu proceso etapai, kliento konsultavimo aspektai ir bendradarbiavimo svarba socialiniame darbe. Taip pat nagrinėjamos socialinio darbo intervencijos į individų tarpusavio sąveikas.
Socialinio darbo su individu samprata
Kurso tikslas - atskleisti socialinio darbo su individu ir grupe sampratas, remiantis psichologinės ir sociologinės pakraipos socialinio darbo praktinių modelių teorinėmis prielaidomis.
Pagrindinis tikslas - kliento (re-) integracija į visuomenės gyvenimą, t. y. jo galios savarankiškai gyventi tam tikroje socialinėje aplinkoje suaktyvinimas.
Socialinio darbo su individu etapai
Nagrinėjami socialinio darbo su individu proceso etapai.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Kliento konsultavimo aspektai
Aptariami kliento konsultavimo aspektai.
Bendradarbiavimo svarba socialiniame darbe
Vakaruose analizėse vis dažniau pasitelkiamas bendradarbiavimas kaip esminė sėkmingos veiklos strategija, nes bendradarbiavimo procesų valdymas reikalauja gebėjimo efektyviai koordinuoti skirtingas institucijas, organizacijas ir socialines grupes.
Bendradarbiavimas - tai vienoje ar kitoje veikloje taikoma procedūra, kai bendradarbiavimo objektas nulemia bendros veiklos vienoje ar kitoje srityje specifiką, apibrėžia darbuotojų arba institucijų suderintą darbą pagal vieną veiklos planą.
Bendradarbiavimas - tai darbas kartu, sujungus intelektines jėgas, pagalba vienas kitam, bendras problemos sprendimas ir bendras sprendimo priėmimas. Kalbiniu požiūriu sąvoka bendradarbiauti kildinama iš lotyniško žodžio "cooperari" - bendradarbiauti (daryti ką bendromis jėgomis).
Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje (2003) bendradarbiavimas apibūdinamas kaip asmenų arba socialinių grupių bendravimas siekiant padėti realizuoti vienas kito poreikius. Būtent bendradarbiaudami žmonės ar jų grupės veikia vieni kitus, prisitaiko prie kito veiksmų, situacijos, supranta šių veiksmų prasmę, pasiekia atitinkamo solidarumo bei sutarimo.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Bendradarbiavimas yra priemonė, kuria naudojantis galima abipusiai naudingai keistis informacija, įgūdžiais ir patirtimi. Tai galima daryti per neformalius kontaktus, kuriuos užmezga atskiri žmonės arba grupės, arba tai gali vykti per formalias struktūras, pavyzdžiui, narystę Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijoje ir pan., dalijantis idėjomis, informacija, žiniomis, nuomonėmis, patirtimi ir resursais. Šis procesas padeda užmegzti gerus darbinius ryšius ir palankius santykius tarp žmonių, grupių ir organizacijų.
Institucijų bendradarbiavimas ir koordinacija sąlygoja darbuotojų pasikeitimą patirtimi ir informacija, pasidalijimą atsakomybe bei tinkamiausio sprendimo radimą. Netiesioginis bendradarbiavimo efektas yra darbuotojų tarpusavio palaikymas. Stokojant koordinacijos ir bendradarbiavimo, yra didelė tikimybė priimti skubotą sprendimą.
Prioritetas tenka ne individualiai, bet komandinei veiklai. Todėl socialinio darbuotojo, kaip profesionalo ir komandos nario, veikla tampa dar sudėtingesnė.
Bendradarbiavimas su šiomis institucijomis bei specialistais padeda efektyviau spręsti problemas, kartu siekti išsikeltų tikslų, didinti teikiamų socialinių paslaugų kokybę. Bendradarbiaujant yra telkiamos pastangos teikti paslaugas klientams.
Lietuvos mokslininkų publikacijose bendradarbiavimas dažniausiai nagrinėjamas kaip santykių palaikymo ir bendravimo būdas, priešingybė konkuravimui, biurokratiniams ir hierarchiniams pavaldumo santykiams.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Bendradarbiavimo principai
Pagal D. W. Johnson, K. A. Smith ir kt. (cit. L. Kelis) sėkmingam bendradarbiavimui būtini penki elementai:
- Teigiama tarpusavio priklausomybė.
- Skatinanti sąveika.
- Individuali atsakomybė.
- Socialiniai gebėjimai.
- Grupiniai procesai.
Periodiškai analizuojami bei reflektuojami bendradarbiaujant vykę procesai, numatoma tolesnė galimybė juos tobulinti.
Kelis partnerių lygiavertis bendradarbiavimas gali būti suprantamas ir kaip partnerystė. Partnerystės sąvoka įgalina bendruomenes įnešti savo indėlį į socialinių demokratinių struktūrų plėtojimą, joje pripažįstamas visų visuomenės sektorių tarpusavio priklausomumas, kai kalbama apie sudėtingų socialinių, ekonominių ir politinių problemų sprendimą. Partnerystę sukuria patys bendradarbiaujantys subjektai, todėl ji priklauso nuo partnerių bendros veiklos įprasminimo. Kiekviena partnerystė yra unikali, nes partneriai turi įvairios veiklos patirties, skiriasi jų poreikiai ir vertybinės orientacijos, taip pat nevienodos yra ir veiklos sąlygos.
Kaip teigia A. G. Raipačienė (2008), partnerystė - tai intensyvios organizacijų sąveikos forma, skirta problemoms spręsti. Partnerystė kuriama dalyvavimo pagrindu ir remiasi atvira komunikacija tarp visų narių. Partneriai ne tik dalijasi informacija, bet ir remia vieni kitus bendroje, planuojamoje veikloje. Partnerystės veiklos rezultatai yra analizuojami ir vertinami, o priimant sprendimus dalyvauja dauguma narių.
Pagrindiniai partnerystės principai: pagarba, lygiateisiškumas ir geranoriškumas teisėtiems savitarpio interesams; laisvos bendros derybos; savanoriškumas ir realus įsipareigojimų vykdymas; objektyvios informacijos suteikimas, bešališkumas; tarpusavio kontrolė ir atsakomybė; bendradarbiavimo metodų ir formų kompleksiškumo taikymas.
Būti bendradarbiu (partneriu) bendriausia prasme reiškia drauge dalyvauti (įtraukimas), priklausyti (pasirinkimas), prisijungti (įsipareigojimas), perteikti (bendravimas).
Apibendrinant galima teigti, kad bendradarbiavimas yra darbas kartu, pagalba ir poveikis vienas kitam, poreikių realizavimas, bendras tikslų siekimas bei problemos sprendimas. Bendradarbiavimo procedūra taikoma per neformalius kontaktus, kuriuos užmezga atskiri žmonės arba grupės, arba per formalias struktūras.
Socialinio darbuotojo veikla bendradarbiaujant su kitomis institucijomis
Socialinis darbas - viena iš naujausių pagalbos žmogui profesijų Lietuvoje. Socialinis darbas, kaip mokslas ir kaip praktika, formuojasi sąveikaudami ir papildydami vienas kitą. Socialinių darbuotojų profesinės patirties studijos teikia galimybę praturtinti socialinio darbo teoriją, numatyti konsultacijos, kaip profesinės pagalbos, metodo taikymo perspektyvas.
Organizuodami bendrą veiklą, vienydami pastangas socialiniai darbuotojai ir kiti specialistai gali sukurti bendradarbiavimo veiksmų sistemą, kuri lemtų sėkmingą socialinių problemų sprendimą.
Tyrimai apie bendradarbiavimą
Bendradarbiavimo ir komandinio darbo naudą tyrinėjo ir aprašė nemažai Lietuvos ir užsienio autorių: J. R. Hackman nuo 1967 m. iki dabar nagrinėja komandinio darbo ypatumus, bendruomeninius tinklus tyrė S. Trevillion (1999), tarpdisciplininio bendradarbiavimo naudą - L. R. Bronstein (1999, 2002, 2003), tarpasmeninius tinklus analizavo K. E. Campbell (1990), komandinio darbo vaidmenį šiuolaikinėje darbo organizacijoje (2007) tyrinėjo M. Dromantas (2007, 2008), socialinės pedagoginės pagalbos komandą ugdymo įstaigoje nagrinėjo O. Merfeldaitė (2007), bendradarbiavimo modelio konstravimą tenkinant specialiuosius ugdymo poreikius - L. Miltenienė (2005), apie komandos formavimą rašė S. Raižienė ir A. Endriulaitienė (2008), komandos narių vaidmenis - J. Vijeikis (2004), V. Barvydienė, J. Kasiulis (2005), tarporganizacinį bendradarbiavimą nagrinėjo A. G. Raipačienė (2007, 2008), socialinio tinklo intervencijas kaip socialinės paramos metodą aprašė L. Gvaldaitė (2004), sėkmingos socialinės pedagoginės veiklos veiksnius, socialinio darbo sistemą Lietuvos visuomenės kaitos aspektu nagrinėjo B. Žyvedaitė (2004). Taip pat tarporganizacinį bendradarbiavimą ir sektorių partnerystę nagrinėjo M. Casey (2008), T. Seddon, S. Billett, A. Clemans (2004), A. G. Raipačienė (2006, 2008), N. Mažeikienė (2006), L. Mažylis, D. Šiaučius (2004).
Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas
Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo (2006) 4 str. nurodomi socialinių paslaugų valdymo, skyrimo ir teikimo principai, vienas iš kurių - bendradarbiavimas. Jis įgyvendinamas derinant žmonių socialinių grupių interesus ir teises, socialinių paslaugų įstaigų, savivaldybės ir valstybės institucijų bendradarbiavimu bei tarpusavio pagalba.
Šiais principais siekiama suteikti pagalbą asmeniui ar šeimai. Šiuo tikslu bendradarbiaujama su teritorinėmis policijos įstaigomis, vaiko teisių apsaugos tarnybomis, probacijos tarnybomis, darbo biržomis, sveikatos priežiūros įstaigomis, švietimo bei ugdymo įstaigomis ir kt.
Išvados
Bendradarbiavimas yra esminis socialinio darbo komponentas, užtikrinantis efektyvią pagalbą asmenims ir šeimoms. Socialiniai darbuotojai, bendradarbiaudami su kitomis institucijomis ir specialistais, gali pasiekti geresnių rezultatų ir pagerinti klientų gyvenimo kokybę.
| Bendradarbiavimo aspektas | Aprašymas |
|---|---|
| Tikslas | Suteikti pagalbą asmeniui ar šeimai |
| Principai | Pagarba, lygiateisiškumas, geranoriškumas |
| Formos | Neformalūs kontaktai, formalios struktūros |
| Nauda | Efektyvesnis problemų sprendimas, paslaugų kokybės gerinimas |
tags: #socialinis #darbas #su #individu #etapas