Šeima neabejotinai yra svarbiausia asmens gyvenimo aplinka, kurioje formuojasi jo vertybės, emocinis saugumas ir socialiniai įgūdžiai. Būtent šeimoje vaikas pirmą kartą susiduria su santykiais, atsakomybe ir bendravimo modeliais, kurie daro ilgalaikę įtaką jo asmenybės raidai bei gebėjimui prisitaikyti visuomenėje. Tačiau pasitaiko situacijų, kai šeimoje vaikai mažai patiria pozityvių gyvenimiškų patirčių, teigiamų vertybių ar susiduria su nesaugia ir nestabilia aplinka. Socialinis darbuotojas padeda šeimai ne tik spręsti esamas problemas, bet ir įgalina šeimą savarankiškai funkcionuoti ateityje.
Socialinis darbas su šeimomis, patiriančiomis sunkumų, orientuojamas į prevenciją ir ankstyvąją intervenciją. Vis dėlto bet koks pagalbos procesas tampa neefektyvus, jei nėra šeimos narių pasitikėjimo socialines paslaugas teikiančiu specialistu. Šiam pasitikėjimui didelę įtaką daro ir tai, kaip socialinio darbo profesija vaizduojama viešojoje erdvėje. Kintant socialinio darbo sistemai Lietuvoje, teikiamos paslaugos tampa vis profesionalesnės - jos grindžiamos etikos principais, specialistų kompetencijomis bei tarpinstituciniu bendradarbiavimu. Tačiau, nepaisant šių teigiamų pokyčių, visuomenėje vis dar gajus požiūris, kad socialinis darbuotojas yra menkų kompetencijų specialistas. Prie netikslaus socialinio darbo profesijos įvaizdžio formavimo prisideda ir žiniasklaida, kuri viešojoje erdvėje dažniausiai akcentuoja išskirtines, sensacingas situacijas, pateikiamas be platesnio konteksto.
Sensacingos istorijos nustelbia tylų, tačiau itin svarbų socialinių darbuotojų indėlį į šeimų ir visuomenės gerovę. Toks socialinio darbo vertinimas yra nepagrįstas ir žalingas, nes darbuotojo profesinis įvaizdis daro tiesioginę įtaką ne tik jo paties, bet ir visos įstaigos reputacijai, paslaugų kokybei, visuomenės pasitikėjimui bei asmenų motyvacijai bendradarbiauti. Visuomenėje vyraujantys stereotipai apie socialinį darbą skatina tikėti mitais, o ne realiais faktais. Dėl to didėja nepasitikėjimas socialinėmis paslaugomis - šeimos, kaimynai ar bendruomenės nariai vengia kreiptis pagalbos, bijodami socialinių darbuotojų įsitraukimo, o problemos tik gilėja. Teikdami socialines paslaugas, socialiniai darbuotojai dažnai susiduria su žmonių išankstiniu priešiškumu, kuris tampa neatsiejama darbo kasdienybės dalimi.
Darbas šeimų namuose ar krizių metu neretai kelia realų pavojų darbuotojams, ypač susiduriant su apsvaigusiais asmenimis ar tais, kurie dėl krizės ar sveikatos būklės gali elgtis nenuspėjamai. Be to, riziką darbuotojams didina ir namuose laikomi gyvūnai. Kai kuriose situacijose socialiniai darbuotojai, vykdydami savo profesines pareigas, patiria ne tik neigiamus komentarus ar kaltinimus, taip pat įvairias neigiamo elgesio formas, įskaitant grasinimus, seksualinį priekabiavimą, psichologinį ar fizinį smurtą. Pastebima, kad visuomenėje dažnai painiojamas socialinio darbuotojo darbas su vaiko teisių apsaugos specialistų funkcijomis. Taip pat neretai susidaro įspūdis, kad šeimai reikšmingus sprendimus priima vienas specialistas, o ne visa komanda.
Socialinio darbuotojo profesionalumas atsiskleidžia kasdienėje veikloje - atsakingame, nuosekliame ir dažnai nematomame darbe. Kiekviena konsultacija, pokalbis ar vizitas šeimoje reikalauja kruopštaus pasiruošimo, gebėjimo įsigilinti į individualius poreikius ir padėti jiems rasti tinkamus sprendimus sudėtingose situacijose. Toks darbas dažnai nepastebimas ir neviešinamas viešojoje erdvėje. Nepaisant iššūkių, socialiniai darbuotojai kasdien kuria ilgalaikę vertę - stiprina šeimų gebėjimą spręsti problemas, padeda užtikrinti vaikų saugumą ir prisideda prie saugesnės bei labiau palaikančios bendruomenės kūrimo. Tik įvertinus šį nuolatinį, tyliai atliekamą darbą, galima suprasti tikrąjį socialinio darbo profesionalumo mastą ir jo svarbą.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Kokie yra pagrindiniai iššūkiai ir kaip juos įveikti?
Didžiausias socialinių darbuotojų iššūkis - šeimose spręsti kilusias problemas laužant stereotipą, kad pagalbą teikiantiems specialistams atvirai kalbėti apie vidines šeimos problemas yra nepriimtina/gėda, yra susiformavęs tam tikras gyvenimo būdas arba nemato tikslo kažką keisti. Todėl socialinių darbuotojų pirminiai tikslai - stengtis užmegzti draugišką ryšį su klientu, pagrįsti socialinių paslaugų svarbą bei skatinti priimti siūlomą pagalbą. Atsižvelgiant į klientų individualias problemas socialiniai darbuotojai taiko įvairius konsultavimo metodus taip stengdamiesi klientui suteikti motyvacijos ir jėgų keisti savo elgesį, įpročius bei į tam tikras situacijas pažvelgti kitu kampu. Socialiniai darbuotojai - specialistai padedantys asmenims priimti sau bei šeimos nariams palankiausią sprendimą, padėsiantį pagerinti šeimos situaciją.
Pagrindinis socialinio darbuotojo įrankis - megzti ryšį su paslaugų gavėjais motyvuojant juos naudotis kompleksinėmis pagalbos galimybėmis: Šeimos krizių centro, individualios priežiūros specialisto, mediatoriaus teikiamomis paslaugomis, socialinio darbuotojo, psichologo, priklausomybės ligų konsultanto konsultacijomis, Anoniminių Alkoholikų grupėmis ir kt. Socialinis darbuotojas dirbdami su sunkumus patiriančiomis šeimomis vadovaujasi pasitikėjimu, nuoširdumu bei lankstumu grindžiamais santykiais.
Alytaus miesto socialinių paslaugų centro socialiniai darbuotojai darbui su šeimomis ne tik teikia pagalbą ir socialines paslaugas sunkumų patiriančioms šeimoms, bet taip pat ir edukuoja, organizuoja švietėjišką veiklą socialinių paslaugų gavėjams. Yra profesijų, kurios neatneša didelio kapitalo, bet yra reikalingos ir paklausios visuomenei. Ir viena iš šių profesijų yra socialinis darbuotojas, kuris šiuolaikinėje visuomenėje atlieka didelį vaidmenį.
Šiuolaikinis socialinis darbuotojas turėtų būti visapusiškai išprusęs žmogus, turintis žinių daugelyje mūsų gyvenimo sričių. Tai būtų galima įvardinti pirmuoju sunkumu, problema. Socialinio darbuotojo profesijos privalumas, jos prestižas suteikia moralinį pasitenkinimą ir savo poreikio bei reikšmingumo pajautimą, kuris yra svarbus žmogaus gyvenime. Socialinio darbo, kaip profesijos, prestižo kėlimas tiesiogiai priklauso nuo žmonių, institucijų, visuomeninių organizacijų nuomonės - būtent ši nuomonė daugiausia lemia prestižo ateitį. Todėl socialinio darbuotojo pareiga pirmiausia yra skatinti žinias apie socialinį darbą, reklamuoti socialines paslaugas ir formuoti teigiamą visuomenės nuomonę.
Antra problema - mažas skaičius žmonių, norinčių tęsti mūsų darbą. Trečias profesijos sunkumas - profesinis perdegimas. Bendraudamas su disfunkciniais, stresą patiriančiais, kenčiančiais žmonėmis, už kurių sveikatą ir gyvybę socialinis darbuotojas neša moralinę atsakomybę, darbuotojas dažnai atsiduria stresinėje situacijoje. Ir tik stipri asmenybė gali „įjungti“ savisaugos mechanizmą. Ne visi su tuo susidoroja, ir tai taip pat rodo profesijos prestižo sumažėjimą. Ir vis dėlto socialinio darbo profesijos prestižas auga.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Pastaraisiais metais į socialines tarnybas ateina daug profesionaliai apmokytų jaunuolių, kurie moka dirbti su į keblią gyvenimo situaciją patekusiais piliečiais. Dėl daugybės objektyvių veiksnių socialinio darbo profesijos prestižas yra prieštaringas. Visų pirma, dėl mažo darbo užmokesčio, neadekvataus pastangoms padedant gyvenimiškas problemas išgyvenantiems žmonėms. Tiek patys socialiniai darbuotojai, tiek gyventojai supranta, kad socialinio darbo profesijos atstovai susiduria su labai sudėtingu klientų kontingentu, susiduria su profesine rizika, patiria psichologinę įtampą, dažnai yra linkę į profesinį perdegimą. Tačiau daugelio jų atlyginimas prilygsta mokamam už nekvalifikuotą darbą.
Socialinio darbo profesijos prestižas tam tikro skaičiaus žmonių akyse yra žemas ir dėl jos sudėtingumo, didelių fizinių ir psichinių jėgų darbo sąnaudų, poreikio nuolat susisiekti su daugelio sunkių problemų „nešėjais“ ir dažnai žmonių tragedijos. Norėdami sustiprinti savo profesijos prestižą, socialiniai darbuotojai patys turi jausti pasididžiavimą savo darbu ir jo rezultatais, ginti profesines vertybes ir profesijos veiklos pagrindus tarp kolegų kituose socialinės srities sektoriuose.
Socialinio darbo profesijos dalykai įneša realų indėlį į valstybės ir visuomenės gerovę užtikrinant esminius socialinius poreikius - socialinės apsaugos, socialinės sanglaudos, socialinės sveikatos ir gerovės, socialinio vystymosi srityse. Būtent tai yra pagrindinis pagrindas visuomenėje palaipsniui vis labiau pripažinti socialinio darbo svarbą, darbo patrauklumą socialinėje srityje ir profesijos prestižo augimo garantą. Pasaulinė socialinio darbo profesionalizacijos patirtis rodo, kad užsiimti šia veikla tikrai yra tikslinga.
Ką sako žmonės apie savo profesiją?
Manęs dažnai klausia, kodėl pasirinkau būtent šią - socialinio darbuotojo - profesiją? Žvelgdama pašnekovui į akis jaučiuosi kaip egzamine, tik gyvenimo egzamine. Atsakau, esu tikra, kad tai - mano profesija. Kokia yra socialinio darbuotojo profesija? Sunku? - Taip. Gali būti taip sunku, kad kartais norisi viską mesti, išvykti atostogų ir užsimiršti. Bet ateina laikas ir tu pradedi ilgėtis mielų senjorų, nerimauti dėl jų sveikatos. Nueini pas juos, o pats pagauni save galvojant, kad skubi vien tam, kad išsiaiškintum, ar tu gyvas, sveikas, kas nutiko vakar, kokios problemos. Kaip aš galiu padėti. Jokioje profesijoje tokio malonumo nepamatysi vien dėl to, kad atėjai. Ir šiuo metu didžiuojatės, kad įveikėte pirmąjį sunkumą - laimėjote pagyvenusių žmonių meilę ir pasitikėjimą. Sunku? - Taip.
Be to, autentiški liudijimai apie profesinį kelią rodo, kad socialinis darbas yra nuolatos besikeičianti sritis, kurioje tenka balansuoti tarp teisinių normų ir žmonių poreikių. Šiuolaikiniai iššūkiai, tokie kaip socialinė atskirtis, psichologinės traumos ar ekonominiai sunkumai, reikalauja iš mūsų lankstumo, gebėjimo kurti individualius sprendimus. Mana profesinėje praktikoje vis dažniau matau, kad individuali pagalba šeimai yra svarbi, bet ne mažiau svarbu yra bendruomenės įtraukimas. Tuo pačiu metu vis dažniau susiduriu su dilema - kaip sukurti ilgalaikius pokyčius, kai kiekviena šeima turi skirtingas problemas? Čia itin svarbūs tampa įvairūs socialinio darbo metodai, tokie kaip šeimos sistemų teorija ar naratyvinė terapija, kurie padeda giliau suvokti žmonių poreikius ir individualiai pritaikyti pagalbą. Ruduo su savo besikeičiančiais orais man primena, kad gyvenimas yra nuolat besikeičiantis procesas.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Profesijos įvairovė ir jos ugdymas Lietuvoje
Akivaizdu, kad socialinio darbo profesija Lietuvoje yra plati: įmonių, institucijų ir bendruomenių sąlygojamas darbas reikalauja nuolatinio žinių atnaujinimo bei įgūdžių tobulinimo. Socialiniai darbuotojai turi įgyti įgūdžių tarpasmeniniams santykiams, tarpinstituciniam bendradarbiavimui ir problemų sprendimui. Darbo iššūkiai apima didelę emocinę naštą ir ribotus išteklius regionuose. Dažnai tai yra darbas laisvai samdomų specialistų ar dirbančių institucijose.
Išsilavinimas privalomas - reikia baigti socialinio darbo arba artimos srities bakalauro studijas. Praktika - būtina dalis studijų, leidžianti įgyti patirtį vaikų namuose, senelių globos namuose ar priklausomybių reabilitacijos centruose. Specializacijos apima darbą su vaikais, senjorais, žmonėmis su negalia ar priklausomybės turinčiais asmenimis. Licencijos ir sertifikatai - kai kuriose šalyse būtini.
Lietuvoje socialinių darbuotojų diena minima rugsėjo 27-ąją. Kasmet rengiami konferencijos, seminarai ir apdovanojimai už nuopelnus, kurie stiprina bendruomenės identitetą ir skatina profesinį solidarumą. Aktyviai veikia Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija ir įvairios profesinės sąjungos. Socialinis darbas - profesinė veikla, padedanti asmeniui patenkinti gyvybinius poreikius ir atkurti jo bei visuomenės santykius.
tags: #socialinis #darbas #stereotipai