Socialinis darbas yra kompleksinė veikla, reikalaujanti specifinių įgūdžių ir žinių. Tyrėjai pažymi, kad realaus gyvenimo problemos, su kuriomis susiduria socialinio darbo klientai, dažnai yra sudėtingos, todėl profesionalams, dirbantiems socialinio darbo srityje, reikia labai specifinių ir kompleksinių žinių bei įgūdžių. Įgūdžių ir žinojimo įvairovės poreikį socialiniame darbe didina ir tai, kad socialiniai darbuotojai tuo pačiu metu yra priversti dirbti skirtingoje socialinėje aplinkoje - klientas ir jo aplinka, socialinio darbo organizacija, organizacijos, kurios susijusios su klientu, kitos pagalbą teikiančios organizacijos, valdžios ir viešojo sektoriaus organizacijos.
Darbas su klientu apima fizinio aktyvumo formas, protinės veiklos formas, fizinius objektus ir jų panaudojimą, rėmimąsi žiniomis iš patirties ir jų supratimą, žinojimą, kaip reikia elgtis, motyvaciją ir prasmes, į kurias įtraukiamos simbolinės reikšmės, idėjos ir siekiai. Socialines praktikas kuriantys žmonės aktyviai derina šiuos elementus. Teikdamas pagalbą klientui socialinis darbuotojas turi atsakyti į daugybę klausimų - kokia intervencija klientui teiks daugiausia naudos, kada, kur ir kiek laiko ši intervencija turi vykti, kaip elgesio pokyčiai turi būti palaikomi, kada ir kaip dažnai praktika turi būti įvertinama.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad profesionalai, dirbantys socialinį darbą, yra įvertinami pinigais. Tačiau atlikdami darbą gauname ir psichinių pajamų - pagarbą, padėką, emocijas, įvairius išgyvenimus. Psichinių pajamų šaltinių svarba socialiniame darbe yra didelė, tačiau jie nėra plačiai nagrinėti.
Tyrimai rodo, kad asmenims, kurie siekia įgyti socialinio darbuotojo profesiją, darbo užmokestis ir socialinis statusas nėra svarbiausi dalykai. Watermano nuomone, į socialinį darbą neretai įsitraukiama dėl idealų, įsitikinimo, jog galima pakeisti pasaulį į gerąją pusę. Liedgren ir Elvhage’as nustatė, kad jaunų žmonių mintys, kad galima ir reikia keisti pasaulį į gerąją pusę, yra formuojamos sąveikoje su socialiniais darbuotojais, mokytojais, religinės bendruomenės nariais.
Visa tai, ką socialinis darbuotojas gauna dirbdamas be darbo užmokesčio ir nepiniginių pajamų (pvz., nemokami pietūs, sveikatinimo paslaugos ir kt.), sekant Beckeriu, galima pavadinti psichinėmis pajamomis. Kadangi nėra universalios psichinių pajamų koncepcijos ir jų šaltinių modelio, remiantis Colemano, Banduros ir Zukermano idėjomis sukurtas psichinių pajamų šaltinių modelis buvo tikrinamas empiriniu tyrimu. Siekiant tyrimo tikslo bus atliekamas kiekybinis tyrimas, kurio metu sukurto modelio kintamieji ir jų tarpusavio priklausomybė bus matuojama remiantis socialinių darbuotojų apklausos metu surinktais duomenimis.
Taip pat skaitykite: Diskurso ypatybės
Pajamos yra tai, ką asmuo ar socialinis veikėjas gauna mainais už darbą, produktus ar išteklius. Visų pirma galima skirti dviejų rūšių pajamas priklausomai nuo to, pajamų gaunama iš pačios veiklos ar už tai, kad atlikta tam tikra veikla. Colemano teigimu, paskatų struktūra sąveikai (ir darbo santykiams) gali būti paprasta ir kompleksinė. Paprasta paskatų struktūra, kai paskatos kyla iš pačios sąveikos. Kompleksinė paskatų struktūra, - kai paskatų sąveikauti ar atlikti konkrečią veiklą kyla ne iš pačios sąveikos.
Ekonomistai šalia piniginių pajamų skiria ir psichines pajamas, kurios aprėpia tokius sunkiai pinigais išreiškiamus dalykus, kaip antai garbė, galia, draugystė, fizinis diskomfortas ir kt. Reikia pažymėti, kad ekonomistai neturi bendros psichinių pajamų klasifikacijos ir apskritai skiria du šaltinius - pačią veiklą, darbą ir darbdavio veiklą, kuriai reikia papildomų išlaidų. Iš dalies tai atliepia Colemano idėjas, tačiau čia dėmesys sutelktas tik į darbuotoją, darbą ir darbdavį, o Colemano modelis leidžia plačiau pažvelgti į kitas psichinių pajamų rūšis (pvz., padėka iš paslaugų gavėjų (pacientų) ar jų artimųjų (mokinių tėvų) ir kt.).
Kaip pažymi Thurow, ekonomistai vengia psichinių pajamų analizės, nes ji griauna neoklasikinės ekonomikos teorijos postulatus. Pavyzdžiui, standartiškai teigiama, kad asmens ir socialinės gerovės šaltinis yra vartojimas, o įtraukus psichines pajamas, gerovės šaltiniu tampa ir pats darbas. Taip žymiojoje Beckerio laiko paskirstymo tarp darbo ir laisvalaikio analizėje darbinė veikla suprantama tik kaip piniginių pajamų šaltinis, o psichinių pajamos gaunamos tik iš laisvalaikio.
Psichologai pinigais neišreikštus su darbu susijusius apdovanojimus analizuoja pagal pasitenkinimą darbu. Aziri, apžvelgdamas įvairias pasitenkinimo darbu koncepcijas, teigia, kad iki šiol nėra bendros visų pripažįstamos pasitenkinimo darbu koncepcijos. Yra tyrėjų, pasitenkinimą darbu apibrėžiančių kaip teigiamus ir neigiamus vidinius asmens išgyvenimus, o kiti ieško elgesio ir emocinių pasitenkinimo darbu indikatorių.
Remiantis ekonominiu požiūriu vengiama psichinių pajamų įtraukimo į ekonominę analizę, nes tai griauna esamus ekonominius modelius ir dėl to nevyksta psichinių pajamų empirinių tyrimų plėtra, o psichologijoje yra daug modelių, todėl pasitenkinimo darbu arba psichinių pajamų analizė vyksta skirtingomis kryptimis. Kaip nurodo Headey, ekonomistai turi gerą modelį, bet yra problemų dėl kintamųjų, o psichologai, atvirkščiai, turi gerų kintamuojų, bet prastus modelius.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Modelio, pagrindas yra Colemano paskatų analizė. Tai reiškia, kad socialinis darbuotojas psichinių pajamų gali gauti atlikdamas socialinio darbo veiklą ir už tai, kad atlieka socialinio darbo veiklą. Bandura, kaip ir racionalaus pasirinkimo teorijos šalininkai, kalba apie atliekamo veiksmo tikslingumą. Refleksyvus, racionalus asmuo atlieka veiklą tada, kai mato jos prasmę. Socialiniai darbuotojai savo veikla dažniausiai siekia teigiamų, adaptyvių, konstruktyvių pokyčių asmenų, šeimų ar grupių, kurios susiduria su asmeninėmis ir socialinėmis problemomis, gyvenime. Galima kelti hipotezę, kad jeigu socialiniam darbuotojui jo atliekama veikla atrodo prasminga, tai jis gauna psichinių pajamų.
Kita vertus, veiklos rezultatai vertinami skirtingai. Pavyzdžiui, darbas parduotuvės kasoje yra monotoniškas, o gaisro gesinimas yra kupinas išgyvenimų. Zuckermanas skiria tris pojūčių būsenas: sensorinę deprivaciją, optimalų sužadinimo lygį ir per didelę stimuliaciją. Žmogus geriausiai jaučiasi ir veikia jam optimaliu sužadinimo lygiu. Socialiniame darbe sprendžiamos problemos, kurių negali įveikti kitos socialinę integraciją vykdančios organizacijos ar patys žmonės, todėl čia apstu iššūkių, emocijų ir tai gali būti tiek optimalios stimuliacijos šaltiniu, tiek ir per didelės stimuliacijos šaltiniu priklausomai nuo asmens.
Kaip rodo tyrimai, viena iš priežasčių, kodėl asmenys renkasi socialinio darbo veiklą, yra iššūkiai. Bandura teigia, kad mes atliekame veiklą, jeigu manome galintys ją įgyvendinti. Kita vertus, sėkmingai atlikta veikla didina mūsų tikėjimą tuo, kad galime pasiekti atitinkamų rezultatų - didėja saviveiksmingumas. Svarbu pažymėti, kad tikėjimas saviveiksmingumu tiesiogiai priklauso nuo to, asmuo veiklą atlieka autonomiškai ar yra kontroliuojamas. Iš tiesų autonomija yra būtina veiksmingo socialinio darbo sąlyga.
Kaip nurodo Rimkus, šiuolaikiniame pasaulyje, kas yra suprantama kaip tiesa, labai priklauso nuo konteksto ar susiklosčiusių aplinkybių. Socialinė realybė tampa apibrėžimų ir interpretacijų objektu, todėl socialinis darbuotojas ir klientas, užuot vadovavęsi standartiniais savo vaidmenimis ir bendravę laikydamiesi jų apibrėžtų ribų, turi kurti patys savo bendravimo, bendradarbiavimo diskursą. Taigi socialinis darbas tampa kūryba, kuri yra neįmanoma be autonomijos.
Galiausiai socialinis darbuotojas gali įgyvendinti savo valdžią klientams. Kaip nurodo evoliucinės psichologijos atstovai, žmonės turi natūralų siekį būti tarp kitų žmonių ir didinti savo statusą grupėje. Socialiniame darbe yra daug galimybių dominuoti ir įgyvendinti valdžią, nes dažnai socialinio darbo klientai yra priklausomi nuo socialinių darbuotojų. Pavyzdžiui, socialinis darbuotojas gali paveikti sprendimą, asmeniui suteikti socialines paslaugas ar jų nesuteikti. Nors tai ir prieštarauja humanistiniams socialinio darbo idealams, tačiau dalis socialinių darbuotojų gali išnaudoti valdžios įgyvendinimo galimybes socialiniame darbe.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Galima kelti hipotezę, kad socialiniai darbuotojai įgyvendina valdžią klientams ir vienaip ar kitaip kelia savo socialinį statusą ir taip gauna psichinių pajamų. Socialinis darbuotojas psichinių pajamų gali gauti ne iš pačios veiklos, bet už tai, kad ją atlieka. Dažniausiai tai yra darbo užmokestis ir nepiniginės pajamos (pavyzdžiui, darbas erdviame miesto centre su gražiu vaizdu pro langą, biure). Bendradarbiai gali kurti psichines pajamas socialiniams darbuotojams tada, kai atitinkama socialinio darbuotojo veikla turi tiesioginį poveikį kito darbuotojo gerovei. Tačiau didžiausias psichinių pajamų šaltinis yra socialinio darbo klientai ir jų artimieji.
Tyrimo objektas - psichinių pajamų šaltiniai socialiniame darbe. Tyrėjai identifikuoja socialinio darbo organizavimo ir paskatų dirbti socialinį darbą skirtumus tarp Lietuvos NVO ir savivaldybių įstaigų, todėl atskirai buvo tikrinamas sudaryto modelio tinkamumas NVO ir savivaldybių įstaigų darbuotojams. Duomenis sudarytam modeliui patikrinti buvo renkami atliekant apklausą.
Socialinių darbuotojų apklausos duomenys atskleidė svarbiausius motyvacijos veiksnius: didžiausią nepasitenkinimą kelia neadekvatus darbo užmokestis, socialinio saugumo stoka, įtemptas darbas, nepakankamos galimybės kelti kvalifikaciją. Tačiau nevyriausybinių organizacijų socialiniai darbuotojai yra labiau patenkinti darbo organizavimu ir vadovavimu, bendradarbiavimu bei komandiniu darbu, jiems daugiau suteikiama savarankiškumo ir atsakomybės nei biudžetinių įstaigų socialiniams darbuotojams.
Analizuojant veiklos motyvacijos problemų turinį buvo atskleista būtinybė taikyti superviziją, kaip galimą efektyvų pagalbos būdą. Taikant socialiniame darbe superviziją padidėtų socialinių darbuotojų veiklos motyvacija, taip būtų gerinama ne tik socialinių paslaugų teikimo, bet ir pačių socialinių darbuotojų gyvenimo kokybė.
1 paveikslas. Socialinių darbuotojų darbo užmokestis ir vidutinis darbo užmokestis Europos šalyse, JAV ir Turkijoje 2021 metais pagal 2017 PPP.
2 paveikslas. Psichinių pajamų šaltinių socialiniame darbe modelis remiantis Bandura (1997), Coleman (2005), Zuckerman (1969).
Šaltinis: sudaryta autorių.
Šio tyrimo tikslas - nustatyti psichinių pajamų šaltinius socialiniame darbe. Remiantis Colemano, Banduros ir Zukermano idėjomis sukurtas psichinių pajamų šaltinių socialiniame darbe modelis. Modelis tikrintas remiantis empiriniais duomenimis, surinktais apklausus socialinius darbuotojus. Tyrimo rezultatai rodo, kad socialinių darbuotojų psichinės pajamos skiriasi priklausomai nuo to, kuriame ekonominiame sektoriuje jie dirba.
Pagrindiniai psichinių pajamų šaltiniai yra saviveiksmingumas ir iššūkiai bei emociniai išgyvenimai darbe. Tyrimas taip pat atskleidė prieštaravimų dėl valdžios realizavimo socialiniame darbe kaip psichinių pajamų šaltinio, todėl reikia papildomų tyrimų.
Lentelė. Socialinių darbuotojų motyvacijos veiksniai
| Motyvacijos veiksnys | Biudžetinės įstaigos | NVO |
|---|---|---|
| Darbo užmokestis | Nepatenkinti | Nepatenkinti |
| Darbo organizavimas ir vadovavimas | Nepatenkinti | Patenkinti |
| Bendradarbiavimas ir komandinis darbas | Nepatenkinti | Patenkinti |
| Savarankiškumas ir atsakomybė | Mažiau | Daugiau |
tags: #sinkuniene #socialinis #darbas