Socialinio darbuotojo profesija Lietuvoje pradėjo formuotis gana vėlai, tik atkūrus nepriklausomybę, tačiau socialinio darbo profesionalizacija vyko labai sparčiai. Nuo 1990 ėmus naikinti aprūpinimo sovietinę sistemą išryškėjo profesionalios socialinės pagalbos poreikis, todėl 1990-2000 socialinis darbas plėtojosi labai sparčiai.
Buvo kuriama socialinių paslaugų sistema, pertvarkomos globos įstaigos, steigiamos socialinio darbo organizacijos, savivaldybėse ir seniūnijose įvesti socialinių darbuotojų etatai, aukštosiose mokyklose pradėta rengti socialinio darbo specialistus, buvo perkvalifikuojami kitų sričių specialistai. Viešojoje erdvėje ir politinėje plotmėje socialinio darbo sritis sulaukia vis daugiau dėmesio. Keičiasi įprastos veiklos praktikos, įgyvendinamos pertvarkos įvairiose socialinio darbo srityse, visuomenėje besikeičiantys ekonominio ir socialinio gyvenimo aspektai sąlygoja poreikį analizuoti pokyčius socialinio darbuotojo veiklos turinyje.
21 a. pradžioje socialinis darbas vis aiškiau identifikuojamas kaip profesinė praktika ir akademinė disciplina, bet, palyginti su Vakarų visuomenėmis, kiek mažiau išplėtotas, skatinamas ir vertinamas. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos iniciatyva nuo 2004 kasmet rugsėjo 27 dieną minima Socialinių darbuotojų diena.
Kiekviena socialinio darbo sritis turi savo tikslus ir iššūkius. Socialinis darbuotojas privalo nuolat atnaujinti žinias ir lavinti įgūdžius, tokius kaip tarpasmeniniai santykiai, tarpinstitucinis bendradarbiavimas ir problemų sprendimas. Socialinio darbuotojo iššūkiai apima didelę emocinę naštą ir ribotus išteklius regionuose.
Socialiniai darbuotojai gali dirbti įvairiose srityse ir organizacijose, tačiau kai kurie pasirenka dirbti kaip laisvai samdomi darbuotojai. Laisvai samdomas socialinis darbuotojas teikia paslaugas pagal sutartį, dirbdamas su įvairiomis organizacijomis, vyriausybinėmis institucijomis ar asmeniniais klientais. Dažniausiai tai apima konsultacijas, projektų valdymą ar psichosocialinę pagalbą.
Taip pat skaitykite: 25,5 metų darbo stažas ir pensija
Profesinės Kompetencijos ir Reikalavimai
Norint tapti socialiniu darbuotoju, reikia atitikti tam tikrus išsilavinimo ir kompetencijos reikalavimus:
- Išsilavinimas: Reikia baigti socialinio darbo arba artimos srities bakalauro studijas.
- Praktika: Studijų metu svarbu atlikti praktiką įvairiose socialinėse įstaigose, tokiuose kaip vaikų namai, senelių globos namai ar priklausomybės turinčių asmenų reabilitacijos centrai.
- Specializacija ir tobulinimasis: Po bakalauro studijų galima gilinti žinias ir įgūdžius, pasirinkus specializaciją. Pavyzdžiui, tai gali būti darbas su vaikais, senjorais, žmonėmis su negalia ar priklausomybėmis sergančiais asmenimis.
- Licencija ir sertifikatai: Kai kuriose šalyse socialiniams darbuotojams reikalingos licencijos arba sertifikatai, kad galėtų praktikuoti savo darbą.
- Darbo patirtis: Baigus studijas ir įgijus reikiamą kvalifikaciją, socialinis darbuotojas pradeda dirbti pasirinktoje srityje.
Socialinis darbas - pagalba tiems, kuriems jos reikia. Iškilus problemoms dažniausiai ir kalbame apie socialinę atskirtį patyrusius žmones, jų problemas, tačiau retas susimąsto, kas padeda žmogui, turinčiam proto, psichikos negalią, senyvo amžiaus asmeniui, vienišam, negebančiam pasirūpinti savimi.
Socialinis darbuotojas sprendžia teisines, socialines, medicinines ir daugelį kitų problemų. Prioritetu nelaikau jokių problemų, tik sunkiausia būna, kai gyventojas iškeliauja į Amžinybę. Dirbant su sunkią negalią turinčiais klientais, socialiniam darbuotojui rutinos nėra, veiklos, problemų yra nuolat, bet tuo ir džiaugiuosi, ir mėgstu savo darbą, mėgstu tuos žmones, su kuriais kiekvieną darbo dieną bendrauju, teikiu paslaugas.
Bendriausia prasme socialinis darbas reiškia visuomeninę veiklą, kurios tikslas - dėl ekonominių, sveikatos, asmeninių ir kitų priežasčių socialinėje atskirtyje atsidūrusiems asmenims padėti savarankiškai ir visavertiškai gyventi visuomenėje. Socialinės pagalbos problemą žmonės sprendė visais laikais ir visose kultūrose, bet skyrėsi problemos sprendimo būdai atsižvelgiant į visuomenės sandarą, religiją, kultūrą, vyraujančias laikotarpio idėjas.
Profesionalus socialinis darbas yra šiuolaikiškų Vakarų visuomenių pagalbos būdas, ėmęs formuotis 19 a. Socialinis darbas kaip profesinės veiklos sritis galėjo atsirasti šiuolaikinėje funkcinės diferenciacijos visuomenėje, kurioje visuomenės gyvenimo įvairias funkcijas įgyvendina atitinkamos sistemos - ekonomikos, politikos, švietimo, teisės, sveikatos, socialinės apsaugos.
Taip pat skaitykite: Instrukcija: kaip siųsti laišką Sodrai registruotu
Tokių visuomenių socialinės pagalbos problema dažniausiai sprendžiama įsteigiant pirminę, bendrąją, individų socialinę apsaugą (organizuojamą per socialinį draudimą, skirtą apsaugoti individus nuo dažniausiai pasitaikančių rizikų - nedarbo, ligos, senatvės, motinystės, skurdo ir kita) ir inicijuojant antrinę, specializuotą, socialinę apsaugą - socialinį darbą (tai yra individualizuotą komunikacinio pobūdžio pagalbą asmenims, kurių gyvenimo problemoms spręsti nepakanka materialios paramos).
Tik pirminės socialinės apsaugos atsiradimas (materiali valstybės pagalba individams) leido plėtotis socialinio darbo sričiai ir susitelkti prie esminės jos funkcijos - pagalbos individams gyventi savarankiškai ir visavertiškai. Profesionalaus socialinio darbo pradžia dažniausiai tapatinama su pirmųjų socialinio darbo mokyklų atsiradimu (1898 Jungtinėse Amerikos Valstijose, 1899 Nyderlanduose, 1908 Vokietijoje).
21 a. pradžioje paplitusios universitetinės socialinio darbo studijos (daugiausia Jungtinėse Amerikos Valstijose, Švedijoje, Suomijoje; pvz., 2000 Jungtinių Amerikos Valstijų universitetuose buvo socialinio darbo doktorantūros 65 studijų programos). Socialinis darbas susiformavo kaip akademinė disciplina ir plačiai pripažinta, diferencijuota praktika.
Socialinio darbo vėlyvą raidą labiausiai lėmė 19-20 a. politiniai pokyčiai, t. p. kultūriniai veiksniai - maža demokratijos patirtis, pilietinės visuomenės nebuvimas, silpna ekonomika. Tarpukariu nebuvo profesionalių socialinių darbuotojų, o socialinę pagalbą fragmentiškai teikė labdaringų organizacijų savanoriai. Aktyviai veikia Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija ir įvairios profesinės sąjungos.
Įvairios valstybės pradėjo kurti viešosios globos sistemas, kur pagalba tapo valstybės atsakomybe. Jungtinėse Amerikos Valstijose XIX amžiuje pradėjo formuotis vadinamieji pagalbos komitetai, skirtie skurdui mažinti ir gyvenimo sąlygoms gerinti.
Taip pat skaitykite: Vadovas apie Sodros automatizavimą
Senatvės Samprata Socialiniame Darbe
Socialinis darbas Lietuvoje, kaip atskira profesija, prasidėjo vos prieš gerą dešimtmetį (Bagdonas A., 2001). Tuo pat metu Lietuvoje prasidėjo ir profesionalus socialinis darbas su senais ir pagyvenusiais žmonėmis. Senatvė yra labai subtilus amžius, apipintas įvairių mitų, kurie turi didelės įtakos formuojantis požiūriui į senus žmones ir senatvę.
Senatvė - vėlyvoji branda, laikotarpis, kai vyksta daug biologinių, psichologinių, socialinių pakitimų. Kinta žmogaus išvaizda, mažėja prisitaikymo galimybės, sugebėjimas išvengti traumos, ligos. Silpnėja fizinis, psichinis pajėgumas, atmintis, suvokimas. Regos, klausos silpnėjimas ir praradimas sukelia neadekvatų realybės suvokimą, pažeidžiamumą, socialinę izoliaciją.
Išėjimas į pensiją, sumažėjusios pajamos, pasikeitimai šeimoje paliečia kasdienio gyvenimo būdą, sąlygoja nepriklausomybės, pasitikėjimo savimi, gyvenimo tikslo prasmės praradimą. Sumažėja saugumo jausmas (Šerpytienė G., 1998).
Vaitkevičius J. (2000) apibūdina senatvę kaip neigiamų pokyčių etapą, kai silpsta kūnas, senka fizinės (o kartu ir protinės) jėgos, seną labiau negu jauną apima tingumo, netgi apatijos jausmas, ryškėja polinkis liaupsinti praeitį, puola įvairios ligos. Tai yra realūs faktai, su kuriais negalima nesiskaityti.
Tačiau senatvė- tai dar ne tragedija (ypač socialine prasme). Atvirkščiai- senatvė- tai turtas. Anot autoriaus, senatvė- tai gyvenimo patirtis, klaidų suvokimas, tiesos pažinimas, išmintis. Taigi, pasak Vaitkevičiaus J. (2000), senatvė jokiu būdu nėra prakeiksmas, kokiu ją dažnai laiko tie kurie jos sulaukia.
Senatvė - tai tik etapas, kai visa sukaupta informacija, patirtis yra perduodama kitiems, jaunesniems, dar nepatyrusiems. Nors sulaukę senyvo amžiaus žmonės nebegali dirbti, nebegali išreikšti save per darbą, jie gali būti naudingi visuomenei savo patirtimi, savo žiniomis, perduodami jas kitoms kartoms.
Koskinas S., Naujanienė R., Večkienė N. (2002), apibrėždami senėjimą, senatvę ir senus žmones, teigia, kad senėjimas yra nevienalytis procesas, tad ir senėjimo pasekmės gali būti tiek teigiamos, tiek neigiamos. Kai kuriems žmonėms senėjimas - teigiamas patyrimas, kitiems - neigiamas, tretiems senatvė - kažkas, kas sudaryta iš teigiamų ir neigiamų išgyvenimų. Anot autorių, nė vienas iš požiūrių nėra klaidingas.
Tie, kurie senatvę vertina teigiamai, lengviau prisitaiko prie pasikeitusio gyvenimo būdo, priešingai išgyvena tie, kurie senatvę sieja su neigiamomis emocijomis. Teigiamas ir neigiamas senėjimo vertinimas kyla iš gyvenimiškos patirties.
Z. Freudo mokinys analitikas Eriksonas E. teigė, kad senatvė yra vystymosi stadija. Kelyje nuo gimimo iki mirties mes praeiname įvairus vystymosi tarpsnius ir kiekviename jų patiriame konfliktą tarp priešingų elementų.
Senatvė, pasak Eriksono E., yra gyvenimo ciklo paskutinis etapas. Analitikas teigė, kad čia žmogaus pergyvenimų įtampa yra tarp integravimo ir nevilties. Šiame etape žmogui reikia apibendrinti gyvenimo patirtį ir iš naujo įvertinti ankstesnes problemas. Tuo pat metu kūnas silpsta ir apibendrinti ir įvertinti darosi vis sunkiau.
Trimakas K. (1997) teigia, kad senatvėje vyksta svarbus ir galutinis vidinis brendimas, „susitvarkymas“, kurio rezultatas, jei teigiamas - vidinė darna, o jei neigiamas - vidinė nedarna. Ši teorija panaši į E. Eriksono raidos teoriją, nes Trimakas K. Galutinį brendimą senatvėje Trimakas K. (1997) apibūdina kaip susitaikymą su esama padėtimi, tai yra susitaikymą su senatve.
Jei žmogus priima senatvę, jis susitaiko su tokia padėtimi ir jam nekyla jokie konfliktai viduje, o jei ne - tai nuolat kyla konfliktai tarp realybės ir norimos padėties. Trimakas K. (1997) iškiria, kad vidinis susitvarkymas senatvėje vyksta trimis atžvilgiais: praeities, dabarties ir ateities.
Kad žmogus gyventų ramiai, be nuoskaudų, nusivylimų, jam reikia susitaikyti su dabartimi. Senam žmogui labai svarbu susitaikyti su mirtimi, blaiviai žiūrėti į ją. Taigi žmogus bręsta ne tik amžiaus pradžioje, bet ir pabaigoje. Senatvėje brendimas pasireiškia susitaikymu su esama situacija.
Furst M. (1999) labiau išskiria socialinių pokyčių nei fiziologinių poveikį senatvėje. Ji teigia, kad senatvėje žmogaus laukia vienatvė, finansinis nesaugumas, priklausomybė nuo kitų žmonių. Tačiau Furst M. (1999) pažymi, kad senėjimui tiesioginę įtaką daro socialiniai aspektai, pvz., išsilavinimas, profesija, šeima, draugai ir pažįstami, turimos pajamos arba nuosavybė ir visas gyvenimo stilius.
Stankūnienė V. (2003) teigia, kad seni žmonės yra atskira visuomenės dalis, kurie jaunesnei visuomenės daliai sukelia tam tikras emocijas, vieniems- labiau pagarbą, kitiems- meilę iir prieraišumą, dar kitiems- panieką. Senatvė- tai daugialypis procesas, kurio pagrindą sudaro individo biologinis senėjimas. Vien tik biologinis senėjimas gali reikštis labai individualiai.
O tai, ką visuomenėje priimta laikyti senu žmogumi, yra socialinis apibrėžimas, kylantis iš jos narių lūkesčių senų žmonių atžvilgiu. Stankūnienė V. (2003) išskiria, kad labai dažnai seno žmogaus supratimą lemia jo poreikių patenkinimo galimybės. Autorė labiausiai pabrėžia saugumo poreikio patenkinimo senatvėje svarbą, nes didėjant amžiui didėja rizika tapti priklausomam nuo kitų pagalbos.
Lemme B. H. (2003) teigia, kad žmonės sensta nevienodai tiek laiko, tiek pobūdžio prasme. Be to, bėgant laikui šie skirtumai didėja, nes kaupiasi genetinių ir patirtinių kintamųjų poveikis. Taigi, negalima vienareikšmiškai teigti, kad visi seni žmonės yra vienodi.
Senatvės samprata nevienoda, tačiau visose sampratose apibrėžiama kad senatvėje žmogaus gyvenime vyksta daug pokyčių, kurie daro įtaką paties žmogaus pasaulėžiūrai ir pasaulėjautai. Visus tuos pokyčius k...
Siūlau pasimatuoti kitą svarbų aksesuarą - socialinio darbuotojo akinius. Šie akiniai nėra susiję su mada; tai nėra koks Gucci ar Prada prabangus aksesuaras, bet jų poveikis yra galingas. Akiniai neturi filtro, kuris nudažytų vaizdą malonia rožine spalva, kaip, kad mėgo „gėlių vaikai”. Kai juos užsidėsite, pasaulis atsivers kitaip: su daugybe latentinės informacijos, slypinčios už išorinio pasaulio fasado.
Tai akiniai, kurie leis Jums matyti žmones ne tik išoriškai, bet ir giliai suvokti jų vidinius išgyvenimus. Tai tarsi įjungtas „X-ray“ režimas, kuriame atsiskleidžia ne tik fiziniai objektai, bet ir žmonių emocijos, jų vidiniai iššūkiai ir paslėpti talentai. Pro šiuos socialinio darbuotojo „akinius“ pasaulis tampa kitoks.
Galbūt gyvenimas Jonui pažėrė citrinų, iš kurių nepavyko “pasigaminti limonado”. Buvusią bendraklasę Daivą, kuri visada pikta ir pavargusi, matai kaip moterį, kuri balansuoja ant gyvenimo “lyno“, stengdamasi išlaikyti šeimą ir darbą. Ji pamiršo, kada paskutinį kartą atostogavo ar tiesiog ramiai ir lėtai gurkšnojo kavą.
Taigi, šie akiniai puikiai fiksuoja detales, todėl Jūs tapsite tarsi detektyvu, kuris ieško ne nusikaltėlių, bet sprendimų. Akiniuose įdiegta funkcija EAK (empatija, akceptavimas ir kongruencija). Empatija leidžia matyti ir jausti pasaulį kitų akimis, atveria širdį ir protą, kad suvoktumėte jų emocijas ir išgyvenimus.
Akceptavimas padeda priimti žmones tokius, kokie jie yra, su visais pliusais ir minusais, neteisiant ir nevertinant. Kongruencija užtikrina, kad Jūsų matymas yra autentiškas, o reakcijos - nuoširdžios ir atspindinčios tikrovę.
Jane Addams, viena iš socialinio darbo pradininkių, savo knygoje „Twenty Years at Hull House“ pateikia panašų požiūrį. Ji aprašo savo patirtį dirbant Hull House, socialinių paslaugų centre Čikagoje, kur ji sugebėjo ne tik pamatyti žmonių skurdą ir sunkumus, bet ir įžvelgti jų potencialą, kuris dažnai būdavo paslėptas po daugybe sluoksnių.
J. Addams Hull House ne tik padėjo žmonėms išgyventi, bet ir stengėsi, kad jie atrastų savo stiprybes ir galimybes. Tai patvirtino, kad socialinis darbas nėra tik apie problemas, bet ir apie ryšį, kurį kuriame su kitais. J. Addams suprato humoro svarbą savo darbe, kaip būdą išlaikyti orumą ir stiprybę net ir sunkiausiomis akimirkomis.
Juk ateina laikas, kai net ir socialinio darbuotojo akiniai gali aprasoti nuo emocijų ir iššūkių, su kuriais susiduriam kasdien. Tuomet į pagalbą ateina humoras. Humorą galima laikyti vienu galingiausių įrankių socialiniame darbe, padedančiu ne tik išlaikyti emocinę pusiausvyrą, bet ir sukurti šiltesnį, žmogiškesnį ryšį su paslaugų gavėjais.
Šiandien socialinis darbas yra daug labiau formalizuotas, sukurta daugybė profesinių standartų, etikos kodeksų, kurie padeda socialiniams darbuotojams veikti įvairiose srityse. Tačiau pagrindiniai iššūkiai, tokie kaip socialinė nelygybė, skurdas ir diskriminacija, išlieka panašūs.
Šiuolaikinis socialinis darbas vis dar remiasi J. Addams suformuotomis vertybėmis, tačiau nauji iššūkiai, tokie kaip technologijų plėtra ar globalizacija, reikalauja naujų metodų ir požiūrių. Asmeninės refleksijos ir pavyzdžiai iš darbo praktikos padeda geriau suvokti socialinio darbo esmę.
Šioje situacijoje svarbu išlaikyti kongruenciją: būti autentišku ir nuoširdžiu, kad paslaugų gavėjai jaustų, jog socialinis darbuotojas yra ne tik profesionalas, bet ir žmogus, kuris supranta jų skausmą ir nuoširdžiai nori padėti. Socialinis darbas gali transformuoti ne tik paslaugų gavėjo, bet ir paties socialinio darbuotojo gyvenimą.
Anot Mahatma Gandhi „jūs turite būti pokytis, kurį norite matyti pasaulyje“. Svarbi vertybė yra pagarba žmogaus orumui. Pavadinkime ją socialinio darbuotojo kompasu, padedančiu naviguoti bei rasti prasmę darbuose, kartais - nesibaigiančiuose, o dažnai - net ir nepastebimuose..
Kaip sakė Motina Teresė, “ne visi mes galime daryti didelius dalykus. Bet mes galime daryti mažus dalykus su didele meile”. Įkvėpimas - tarsi GPS, kuris nurodo kelią. Įkvėpimą gali atrasti visur: tiek paslaugų gavėjų gyvenimo naratyvuose, tiek kolegų refleksijose.
Pasak J. Addams, “tobulas socialinis darbuotojas yra tas, kuris sugeba išlaikyti balansą tarp profesionalumo ir žmogiškumo. Nobelio premija Jane Addams ir jos kolegai Nicholas Murray Butler buvo skirta būtent tada, kai pasaulyje stiprėjo socialinio darbo reikšmė ir pripažinimas, kad socialiniai reformatoriai yra vieni iš pagrindinių taikos kūrėjų.
Pasaulis vis dar jautė Pirmojo pasaulinio karo pasekmes, nerimą dėl augančios socialinės nelygybės, naujų politinių kataklizmų. Šis laikotarpis buvo kupinas nusivylimo dėl konfliktų sprendimo jėga. Visuomenė ieškojo kitų, nekarinių sprendimų būdų. Socialinis darbas tuo metu tapo vis reikšmingesnis, nes žmonės troško tvarios taikos ir socialinio teisingumo.
J. Addams sugebėjo įkūnyti šią naują prasmę, kurią visuomenė matė socialinėje pagalboje ir taikos siekiuose. Ji savo veikla sugebėjo sukurti modelį, kaip praktinė pagalba silpniausiems visuomenės nariams gali būti ne tik humanitarinė misija, bet ir galinga taikos priemonė. Ilgalaikė taika gali būti pasiekta tik sprendžiant socialines problemas ir užtikrinant visų žmonių orumą.
Socialinio darbo poveikis visuomenei yra neabejotinas. Kaip ir Hull House atveju, socialinio darbo iniciatyvos gali visiškai transformuoti visuomenę, sukuriant naujas galimybes, stiprinant socialinius ryšius ir suteikiant įrankius pokyčiams.
Kaip ir puiki Vilniaus miesto savivaldybės iniciatyva, skatinanti mobilumą mieste, dovanojant Vilniečio korteles įvairioms gyventojų grupėms, taip ir socialinio darbuotojo „akiniai“, atsiras mūsų namuose bei viešose erdvėse. Pabūkime vizionieriais, galbūt tai bus mokomoji simuliacinė priemonė, juk socialinis darbas, tai kelionė, kurioje kiekvienas iš mūsų gali atrasti ne tik prasmę, bet ir tikrąją žmogaus vertę.
tags: #kaip #socialiniu #paslaugu #reforma #paveike #socialinius