Vaikystė yra svarbiausias laikotarpis, lemiantis kiekvieno žmogaus likimą. Tai laikotarpis, kuris įtvirtina mumyse pasitikėjimą žmonija arba atstumia nuo jos. Norėdami suprasti, kas tai yra vaiko teisės, pirmiausia turime išsiaiškinti, kas yra vaikas, kokie požymiai išskiria vaikus kaip atskirą visuomenės grupę, kada prasideda ir baigiasi vaikystė ir kodėl jai yra teikiamas ypatingas dėmesys.
Požiūris į vaiką yra esminis veiksnys, tiesiogiai susijęs su suaugusiųjų veiksmais vaiko atžvilgiu ir vaiko padėtimi visuomenėje. Daugiausia problemų iškyla dėl sąvokos "vaikas" apimties. Biologine prasme, pasak J. Žukauskienės ir A. Žirinskienės, kiekvienas asmuo yra kažkieno vaikas. Socialine prasme vaikas - tai asmuo, turintis tam tikrus socialinius ryšius su savo tėvais. Psichologų nuomone, sąvokos „vaikas“ apibrėžimo pagrindas - žmogaus amžiaus ir jo raidos būdingų požymių ryšys.
Apie raidos stadijas, kurias kiekvienas vaikas pereina vaikystėje, kalbėjo daug garsūs psichologai savo teorijose. Vienas garsiausių - Z. Froidas savo sukurtoje psichoanalitinėje žmogaus raidos teorijoje išskyrė 5 stadijas (oralinę, analinę, falinę, latentinę ir genitalinę), kur kiekviena asmens psichologinės raidos stadija apibūdinama pagal tai, į kurią kūno vietą fokusuojamas seksualinis susidomėjimas ir patiriamas malonumas, t. y. šis šaltinis ir yra stipriai sužadinamas. Tuo tarpu kognityvinės teorijos atstovas J. Piaget sudarė raidos stadijų seką, kuri apibūdina vaiko intelekto raidą. Išskiriamos šios stadijos: sensomotorinė, priešoperacinė, konkrečių operacijų ir formalių operacijų.
Psichosocialinės teorijos atstovas E.H. Eriksonas praplėtė Z. Froido teoriją, pasiūlęs naują psichosocialinės viso gyvenimo raidos sampratą ir pabrėžė, kad kiekvienoje gyvenimo stadijoje individas susiduria su nauja augimo krize, kuri turi būti įveikta. Eriksonas raidos stadijas skirstė ne pagal kūno dalis ir su jomis susijusius malonumo jausmus, o pagal kiekvieno asmens ryšį su socialine aplinka. 3 pagrindiniai aspektai išskiriami žmogaus raidoje ir jos tyrimuose: somatinis (fizinė raida), asmeninis (žmogaus gyvenimo istorija), socialinis (kultūrinė, istorinė ir kt.). Taigi, raidos psichologija sukūrė „psichologinį vaiką“, kuris keliauja apibrėžtais raidos etapais link visiško subrendimo.
Remiantis psichologų atliktais tyrimais ir padarytomis išvadomis, kuomet analizuojamas vaikystės periodas, galime teigti, kad žmogaus „vaiko“ tarpsnis apima laikotarpį nuo naujagimystės iki pirmojo brandos tarpsnio, t.y. nuo gimimo iki 12 - 15 metų. Į sąvoką „vaikas“ galime pažvelgti ir iš sociologinės perspektyvos, nes dauguma sociologijos atstovų kritikavo psichologus dėl tokio riboto vaiko raidos (kaip proceso, kurio tikslas - nuo nesubrendimo iki suaugusiojo kompetencijos) suvokimo. Jie pasisakė ir dėl vaiko, kaip tarpasmeninių ryšių dalyvio, neįvertinimo, nes vaikai raidos psichologijoje buvo matomi kaip negalintys turėti indėlio į vaikas-suaugusysis santykius bei negalintys sukurti savo kultūros.
Taip pat skaitykite: Įvaikinimo patirtys Lietuvoje
Sociologijos mokslas pirmasis ėmėsi tikslo apibrėžti vaiko bei vaikystės sąvokas, išskirti būdingus požymius, nustatyti vaiko padėtį visuomenėje. Ši sąvoka kinta kartu su visuomenės išsivystymo lygiu, kultūra, tradicijomis bei socialine struktūra. Pripažįstant, jog vaikystės samprata priklauso nuo skirtingų laiko, vietos bei socialinių dimensijų, svarbu apibrėžti požymius, pagal kuriuos galima atskirti vaiką nuo suaugusio asmens. Labiausiai mokslininkų požiūriu priimtina N. Vuckovic - Sahovic suformuluota teorija, kuria remiasi ir G. Pirmasis - amžiaus kriterijus, atspindi laiką, kada vaikystė prasideda ir kada ji baigiasi. Šie klausimai paprastai yra reguliuojami kiekvienos valstybės įstatymuose.
Šio vaiko nuo suaugusiojo nustatymas atspindi vaiko fizinės ir psichologinės brandos trūkumą bei poreikį apsaugoti vaiką nuo išnaudojimo bei žalingo aplinkos poveikio. Paprastai valstybės nustato žemutinę ir aukštutinę vaiko teisių ribas, t. y. įstatymiškai įtvirtina, koks žmogaus vystymosi momentas yra laikomas gyvybės pradžia ir iki kada valstybė pripažįsta žmogui vaiko statusą. Gyvybės pradžią įvairių teorijų šalininkai pripažįsta skirtingus momentus: pirmuosius kūdikio judesius (jie fiksuojami jau 14 nėštumo savaitę), smegenų impulso atsiradimą (fiksuojami 6 savaitę), pirmąjį širdies dūžį, pirmą savarankišką įkvėpimą (10-oji savaitė), vaiko atskyrimą nuo moters kūno, virkštelės nukirpimą ir pan.
Kaip matyti, teoriniame lygmenyje visuotinio susitarimo dėl to, ką laikyti gyvybės pradžia, o kartu ir žemutine vaiko teisių riba, nėra. Nustatant aukštutinę vaiko teisių ribą vėlgi susiduriame su skirtingais jos vertinimais, nors šiuo atveju daugelis valstybių sutaria, kad vaiku laikomas asmuo iki 18 metų. Žvelgiant tarptautiniu mastu, pirmą kartą vaiko sąvoka ir amžiaus kriterijus, atribojantys vaiką nuo suaugusiojo buvo įtvirtinti Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1989m. priimtoje Vaiko teisių konvencijoje. Šia bet kuriuo atveju prie Konvencijos prisijungusios valstybės turi garantuoti joje įtvirtintas teises visiems asmenims bent iki 18 metų. Vaiko amžiaus kriterijus apibrėžtas ir Lietuvos Respublikos Vaiko teisių pagrindų įstatyme.
Taip pat svarbus vaikystės turinys. Jis apibrėžia požymius, kurie vaiką atskiria nuo suaugusiojo. Pagrindiniu skiriamuoju požymiu dažniausiai yra nurodoma asmens branda. Suaugęs asmuo savaime yra brandus, tuo tarpu vaikas toks dar nėra arba yra tik iš dalies. Socialinės brandos sąvoka minima ir BK 81 ir 91 straipsniuose. Šis straipsnis komentare, socialinė branda aiškinama fizinio, psichinio asmens brandumo pakopa, kurią skirtingi asmenys pasiekia skirtingo amžiaus. Brandus asmuo turi gebėti orientuotis šioje aplinkoje, gebėjimas numatyti savo veikos padarinius ir juos planuoti, kritikuoti ir būti savikritiškam, atkaklus užsibrėžtų tikslų siekis, galėjimas kontroliuoti savo emocijas ir veiksmus kritinėse situacijose.
Tad pagal BK subjektu gali būti brandus asmuo, suvokiantis savo padėtį visuomenėje ir turintis tam tikrą intelektą. Tokiu subjektu asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės arba jam skiriama švelnesnė bausmė. Taigi analizuojant literatūrą pastebėta, jog asmens branda yra sunkiai apibrėžiama tiek psichologiniu, tiek sociologiniu, tiek ir teisiniu požiūriu, nes, pasak V. Vaiko samprata negali būti radikaliai atskirta nuo bendrosios žmogaus sampratos. Nors tarp jų egzistuoja akivaizdūs skirtumai, susiję su psichologinėmis, socialinėmis, biologinėmis bei teisinėmis aplinkybėmis, vaikystę reikėtų suvokti kaip tam tikrą žmogaus vystymosi stadiją.
Taip pat skaitykite: Įvaikinimas ir darbo teisė
Ilgai visuomenė į vaiką žiūrėjo, kaip į „mažą suaugėlį“, kuriam svarbiausia fiziškai subręsti. Visuomenei prireikė ilgo istorinio tarpsnio, kad pakeistų požiūrį ir elgesį vaiko atžvilgiu. Tik XX a. devintajame dešimtmetyje vaikui įgavus teisių turėtojo statusą, vaiko padėtis visuomenėje pradėjo keistis. Vaiko teisės yra žmogaus teisės. Pasak D. Kabašinskaitės, žmogaus teisių idėja yra tai, jog kiekvienas asmuo vertas pagarbos. Vaiko teisės apima: vaiko kaip individo apsaugą ir aplinkos, kurioje visiems vaikams užtikrinamas pilnavertis vystymasis, kūrimą. Vaiko teisės rodo universalų bei ypatingą vaikystės statusą. Specifinę vaiko padėtis visuomenėje lemia būtinybė aiškiai nustatyti jo teisių turinį bei sukurti teisines prielaidas vaiko teisių įgyvendinimui.
Vaiko teisių išskyrimas į ypatingą žmoniškumo pažinimo ir visuomeninės veiklos sritį prasidėjo praėjus keliems šimtams metų.Šiandien Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namuose auga 57 vaikučiai, iš jų su sunkia negalia - 9, patvirtino įstaigos direktorė Aušra Nikolajevienė. Gydytoja pabrėžė, kad užsieniečiai nesibodi įsivaikinti ir nesveikus vaikus. Buvo dar vienas atvejis, kai švedų šeima įsivaikino hiperaktyvų berniuką. „Kai įsivaikina užsienio piliečiai ir vaikus išsiveža į savo šalis, jie mums rašo laiškus, siunčia nuotraukas, pasakoja, kaip vaikučiams sekasi naujoje šeimoje.
Vieno pajūrio miesto gyventoja Gintarė (vardas pakeistas) prieš keletą metų įsivaikino tris vienos šeimos vaikus. „Mūsų niekas neįspėjo, su kokiais sunkumais galime susidurti. „Jie matė savo tikrą šeimą, augo asocialioje aplinkoje ir pas mus po tėvų mirties atėjo kaip pas svetimus - su savo įpročiais, su savo šeimos modeliu. Įvaikiai esą nesuvokia, kodėl jie turėtų gyventi kitaip. Tai, pasak Gintarės, pats didžiausias iššūkis. „Jie tarsi prisiskaitę pasakų apie našlaičius ir pamotes, labai jautriai į tai reaguoja ir bet koks įvaikių pasisakymas analizuojamas bei priimamas už tikrą pinigą. Teigiama, kad gimdami vaikai turi prieraišumą tikrajai mamai, o atėję į naują šeimą, jie to neturi. Pasiteiravus, ar Gintarė kada nors gailėjosi, kad ryžosi į savo šeimą priimti auginti tris svetimus vaikus, moteris sakė: „Taip, retkarčiais gailėjausi. Nes didelė žala buvo padaryta mano tikrai šeimai. Patarčiau įsivaikinti kuo mažesnį vaiką, jis suaugs su savo nauja aplinka ir nebus gilių krizių.
1993-2012 m. užsieniečiai įvaikino 1 901 vaiką iš Lietuvos. Daugiausiai įvaikinta 1994 m. Per 20 m. 1995-2012 m. Lietuvos piliečiai įvaikino 1 293 našlaičius iš Lietuvos. Daugiausiai įvaikinta 1995 m. Šių metų balandžio 1 d. 2013 m. gegužės 1 d. duomenimis, šiemet 25 Lietuvos piliečių šeimos ir 2 nesusituokę asmenys įvaikino 30 be tėvų globos likusių vaikų. Įvaikinta 16 mergaičių ir 14 berniukų. 14 užsieniečių šeimų įvaikino 21 be tėvų globos likusį vaiką. 9 šeimos įvaikino po 1 vaiką, 3 šeimos - po 2 vaikus ir 2 šeimos - 3 vaikus. Vaikai išvyko gyventi į savo įtėvių namus Italijoje, JAV, Norvegijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Šveicarijoje.
Klaipėdos vaiko teisių apsaugos tarnyba ieško šeimos dviem mažoms sesutėms našlaitėms. Klaipėdos vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovė Gražina Aurylienė išreiškė viltį, kad sesutės vis dėlto bus įvaikintos ir liks Klaipėdoje. „Nors mergaitės šaunios, protingos ir sveikos, iki šiol neatsirado šeimos, norinčios jas įsivaikinti ar globoti. Neabejojama, jog norinčiųjų atsirastų greitai. Prieš įsivaikinimą reikia išklausyti 3 mėnesių kursus Šeimos ir vaiko gerovės centre. Įsivaikinti negali teisti asmenys, taip pat sergantieji nepagydoma liga. „Dvi šeimos šiuo metu pageidautų globoti po vieną mergaitę, įsivaikinimui rengiamos irgi dvi šeimos, o našlaičių - keliasdešimt kartų daugiau. Beje, uostamiestyje nepasitvirtino pamestinukų „Gyvybės langelio“ iniciatyva, jame nuo atidarymo buvo paliktas tik vienas vaikutis - 2010 m.
Taip pat skaitykite: Valstybės tarnybos veikla
„Pamenu, prieš keliolika metų žmonės kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti įvaikinimą. Vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovei tai vienas skaudžiausių atvejų jos praktikoje. Įsivaikinti gali ir vieniši asmenys, tačiau tokį norą išimtinai pareiškia tik moterys, nors įsivaikinti gali ir vieniši vyrai. „Pamenu, vieniša moteris iš Lietuvos įsivaikino pusantro mėnesio kūdikėlį. Tikroji motina jo neaplankė nė karto, kai jam sukako pusantrų metukų, berniuką įsivaikino. „Ji man ėmė skambinėti į namus ir terorizuoti - kur mano sūnelis, kokią teisę turėjote jį atiduoti kitiems? Beje, per visą tą laiką ji nė karto jo neaplankė. Tačiau atmintyje liko daugiau malonių įvaikinimo atvejų nei nemalonių.
Šalių, panaikinusių baudžiamąją atsakomybę už prostituciją (Olandijos, Vokietijos), patirtys rodo, kad, dekriminalizavus šią praktiką, padidėjo moterų išnaudojimo ir prekybos žmonėmis mastas. Panašus scenarijus, greičiausiai, išsipildytų ir surogacijos atveju. Švedijos pavyzdys rodo, kad, iš esmės įsigilinus į surogacijos fenomeno esmę, suvokus jos pasekmes, į surogacijos klausimą peršasi vienas vienintelis atsakymas: ši praktika turi būti visiškai ir galutinai uždrausta. Skirtingai nuo technologinės pažangos, kurios pasiekimai beveik automatiškai perduodami kitai kartai, apie moralinę pažangą to pasakyti negalima. JTO Konvencija dėl vergovės, pasirašyta dar 1927 m., apibrėžė vergovę kaip asmens padėtį arba būseną, kai jo atžvilgiu taikomos visos ar dalinės nuosavybės teisės.
Gegužės mėnesį, pačiame karantino įkarštyje interneto erdvėje pasklido įrašas, kuriame rodoma, kaip slaugės rūpinasi 46 naujagimiais, laikinai apgyvendintais lopšeliu paverstoje Ukrainos viešbučio konferencijų salėje. Dėl koronaviruso pandemijos valstybės buvo priverstos uždaryti savo sienas, o pagal surogacijos susitarimus pasaulį išvydę vaikai užstrigo savo kilmės valstybėse ir nepasiekė užsakovų. Kaip abortų atveju, kai, naudojantis koronaviruso situacija, buvo siekiama liberalizuoti medicininio aborto atlikimą, sudarant galimybę abortuojantį preparatą įsigyti be gydytojo recepto ir konsultacijos, o pačią procedūrą atlikti namų sąlygomis, be mediko priežiūros arba telekonferencijų būdu, taip ir šiuo atveju svajota apie tarptautinių surogacijos susitarimų legalizavimą. Po „lūžio“ Airijoje, kai referendumu pakeitus šalies Konstituciją buvo panaikinta abortą draudžianti konstitucinė norma, Europoje iš esmės nebeliko nė vienos šalies, kurioje nėštumo nutraukimas nebūtų galimas. Visai kitaip yra surogacijos atveju, kuriai kur kas sunkiau sekasi skintis kelią panašaus „pripažinimo“ link. Lietuvos teisė surogacijos klausimu tyli, tačiau netiesiogiai jos draudimą galima įžvelgti LR Baudžiamojo Kodekso 157 str., draudžiančiame vaiko pirkimą arba pardavimą.
Europos, besididžiuojančios įstatymo viršenybe ir žmogaus teisių apsauga, gėdai reikia pasakyti, kad daugumos Europos šalių teismai tyliai pripažįsta šią praktiką, leisdami įvaikinti pagal kontraktą užsienyje pagimdytus vaikus. Ir tik tose valstybėse, kur draudžiama bet kokia surogacijos forma, tokiam sandėriui išaiškėjus, byla keliauja į teismą, nes surogacijos atveju dažniausiai nesilaikoma tarptautinių įsivaikinimo procedūrų (pvz. reikalavimo, kad, saugant vaiko teisę į tapatybę, pirmiausia būtų siekiama jo įvaikinimo kilmės valstybėje) arba nacionalinės teisės reikalavimų (pvz. Negana to, minėtas vaizdo įrašas iškėlė į paviršių faktą, kad ši žmogaus teisėms prieštaraujanti moters gimdų nuomos praktika vyksta ne kur nors kitur, bet Europoje, mūsų pašonėje, kaimyninėje Ukrainoje. Ukrainos vyskupai pabrėžė, kad negalima žmogaus prilyginti užsakomai, pagaminamai ir parduodamai prekei. Surogatinės motinystės praktika, dėl savo savybių, tikslo ir priemonių, yra moraliai nepriimtina. Pasmerkė ją ir Europos Katalikų šeimų asociacijų federacija (FAFCE), cituodama 2016 m. Tai netiesa, nes alternatyvų surogacijai tikrai yra: tai ir nevaisingumo gydymas, ir dirbtinis apvaisinimas, galiausiai - įvaikinimas. Vaikų, kuriuos galima įsivaikinti, visada yra. Galima manyti, kad nenoro pasmerkti surogaciją kaip moters išnaudojimo praktiką priežastis yra ne medicininė, o pasaulėžiūrinė, t.y. Taigi, genetiškai vaikas visada bus arba vieno, arba kito ir niekada - jų abiejų.
Surogacijos ir įsivaikinimo palyginimas gerai atskleidžia moralinę reiškinio vertę, tačiau tai visiškai skirtingos praktikos, atspindinčios du iš esmės skirtingus požiūrius į vaiko asmenį bei teises. Įvaikinimas yra susijęs su konkrečiais jau gimusio vaiko poreikiais, o surogacija atspindi vien suaugusiųjų troškimus dar nesančio vaiko atžvilgiu. Pagal surogacijos susitarimą jau iš anksto ketinama vaiką apleisti, o tokį ketinimą, kaip prieštaraujantį viešajai tvarkai, draudžia tarptautinė teisė. Europos Žmogaus Teisių Teismas bando spręsti ši klausimą, naudodamas užsakovų biologinio ryšio su vaiku principą. Kad suprastume jo taikymą, pirmiausia reikia išskirti surogacijos rūšis. Tradicinės surogacijos atveju apvaisinimui naudojama užsakovo ar donoro sperma ir surogatinės motinos kiaušialąstė. Tradicinės surogacijos atveju pagimdžiusi moteris yra biologinė (genetinė) vaiko motina, o gestacinės surogacijos atveju ji neturi biologinio ryšio su vaiku.
Dėl šios priežasties Europos Žmogaus Teisių Teismas, vadovaudamasis geriausių vaiko interesų principu, jei nėra jokio užsakovų biologinio ryšio su vaiku, neleidžia pripažinti teisių, kylančių iš surogacijos kontraktų (Paradiso ir Campanelli pr. Italiją (2017)). O jei biologinis ryšys visgi yra, pvz. tais atvejais, kai surogacijai yra panaudojami užsakovų sperma ir (ar) kiaušialąstė, teismas, vadovaudamasis tuo pačiu geriausių vaiko interesų principu, leidžia tėvystės teisės pripažinimą, su sąlyga, kad vaiko kilmės valstybėse vaiko kilmė yra nustatyta užsakovui (Byla Mennesson pr. Visgi, ši teismo argumentacija labiau primena norą išsisukti iš nepatogios situacijos: daugumos valstybių, tarp jų ir Lietuvos, įstatymuose įtvirtintas principas, kad vaiko kilmė yra nustatoma pagal vaiko gimimo iš motinos faktą. Taigi, jei motina yra žinoma, ja automatiškai tampa pagimdžiusi moteris, o tėvu, jei ji gyvena santuokoje - jos sutuoktinis. Kartais teigiama, kad su surogacija susijusios problemos išsispręstų, jei ji būtų teisiškai reguliuojama. Kai kurie sutinka, kad komercinės surogacijos susitarimai turėtų būti draudžiami, tačiau mano, kad taip vadinamoji „altruistinė“ surogacija turėtų būti leidžiama.
Pirmiausia, statistika rodo, kad absoliuti dauguma vaikų pagal tarptautinius surogacijos susitarimus yra gimę komercinio susitarimo pagrindu. Europos Tarybos užsakymu 2016 m. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos Socialinių reikalų, Sveikatos ir Darnaus vystymosi komitetas parengė ataskaitą apie vaiko teises surogacijos atveju, kurioje konstatavo, kad 98-99 proc. tokių atvejų yra komerciniai. Britų laikraščio „London Sunday Telegraph“ atliktas tyrimas parodė, kad 2011 m. santykis tarp Didžiojoje Britanijoje ir Indijoje atliktų surogacijų buvo 1 su 10. Ir britai vyksta į Indiją užsakyti vaikų ne tik todėl, kad procedūra ten yra greitesnė, pigesnė ar mažiau reguliuojama, bet ir todėl, kad ten yra daugiau moterų, sutinkančių tai padaryti. Labai abejotina, kad, egzistuojant tokiam poreikiui, būtų galima uždrausti net ir komercinę surogaciją. Tai, beje, pabrėžė ir minėtą ataskaitą Europos Tarybai paruošusi belgė Petra De Sutter, konstatavusi, kad Europos Ministrų Taryboje net komercinės surogacijos atveju nėra vieningos daugumos. Be to, uždraudus komercinę surogaciją, bet įteisinus „altruistinę“ jos formą, egzistuoja didelė ir labai reali tikimybė, kad pasinaudojant ja bus nelegaliai mokama už paslaugas, t. y. Apie tai, kad yra piktnaudžiaujama visomis surogacijos formomis, kalba 2018 m.
Žemiau pateikta lentelė apibendrina įvaikinimo statistiką Lietuvoje 1993-2013 metais:
| Metai | Užsieniečių įvaikinta | Lietuvos piliečių įvaikinta |
|---|---|---|
| 1993-2012 | 1901 | 1293 (1995-2012) |
| Daugiausiai įvaikinta | 1994 | 1995 |
| 2013 (iki gegužės 1 d.) | 21 | 30 |
Šiandien vaiko teisės yra svarbios kaip niekada.
Paauglių darbas vasarą. Ką svarbu žinoti? Ramūnas Rakauskas – VDI Vilniaus skyriaus vedėjas
tags: #tarptautinio #ivaikinimo #atsiradimas