Socialinis darbas yra profesija, orientuota į pagalbos teikimą žmonėms, kurie susiduria su socialinėmis, emocinėmis ar ekonominėmis problemomis. Socialiniai darbuotojai dirba su įvairiomis grupėmis, įskaitant vaikus, suaugusiuosius, senyvo amžiaus asmenis ir šeimas, siekdami gerinti jų gyvenimo sąlygas ir skatinti gerovę.
Socialinio darbo rašto darbai suteikia galimybę gilintis į socialinio darbo teorijas, metodus ir praktikas. Jie apima socialinių problemų analizę, intervencijų strategijų kūrimą ir vertinimą, bei etikos ir teisės aktų taikymą socialiniame darbe. Šie darbai padeda suprasti, kaip efektyviai teikti paramą įvairioms socialinėms grupėms ir kaip spręsti kompleksines socialines problemas.
Socialinis ir ekonominis šalies vystymasis yra esminis harmoningų žmogaus santykių su visuomene, jo pilnaverčio socialinio funkcionavimo garantas. Kiekvienai valstybei tenka didžiulis vaidmuo ir atsakomybė, laiduojant savo tautos socialinę pažangą ir gerovę, planuojant socialinio vystymo priemones, bei socialinių paslaugų infrastruktūrą.
Pasaulyje vis labiau įsitvirtina žmogaus socialinės raidos koncepcija, kurią 1990 m. pateikė Jungtinių Tautų Vystymo Programa. Žmogaus teisės ir žmogaus raida yra dinamiškos, viena nuo kitos priklausančios bei vien kitą papildančios sąvokos. Žmogaus socialinės raidos ir teisių integracija praplečia žmogaus pasirinkimo galimybes. Jos apima bendrą teisę ir atsakomybę už pagrindinius individo, visuomenės ir valstybės sugebėjimus gyventi pilnavertį gyvenimą.
Žmogaus socialinės raidos aspektai:
- Žmogaus sugebėjimų ugdymas
- Įgytų sugebėjimų panaudojimas gyvenime
J. Lazauskas teigia, kad individualybė yra viena įspūdingiausių realybės apraiškų. Kalbant apie individualybę norisi pabrėžti, kad tam tikros savybės, veiksmai, požiūris priklauso ir atspindi tam tikrą asmenį. Individo autentiškumo pagrindas yra socialinė asmenybės charakteristika, kurios objektyvumą nusako klasinė priklausomybė, apsprendžianti žmogaus vietą visuomeninių santykių sistemoje.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Higienos instituto atliktu tyrimu (2017 m.) sergamumas šizofrenija, šizotopiniu ir kliedesiniais sutrikimais turi tendenciją kiekvienais metais augti, tad šioje analizėje bus analizuojamas paranoidine šizofrenija sergančio asmens atvejis, numatyti pagalbos tikslai, būdai ir sudarytas probleminės situacijos sprendimo planas.
Atvejo analizė: Algirdas
Nuosavame, bendrabučio tipo, vieno kambario bute, gyvena klientas Algirdas (68 m.), kuris serga psichikos liga (paranoidinė šizofrenija) nuo 18 metų. Algirdui yra nustatytas antrojo lygio specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis.
Klientas yra tarnavęs Sovietų sąjungos armijoje, kur, manoma, ir susirgo. Klientas turi vidurinį išsilavinimą, darbo stažo neturi. Dėl psichinės būsenos labai stokoja socialinių ir savitvarkos įgūdžių negeba išsineši šiukšlių, pasigaminti maisto, negeba pasirūpinti asmenine higiena (tualetu ir vonia nesinaudoja šlapinasi į plastikinius butelius, tuštinasi kambaryje, pats nesiprausia, yra netvarkingos išvaizdos).
Klientui padeda psichiatrijos klinikos dienos stacionaro socialinė darbuotoja - kiekvieną ketvirtį tvarko namus, palydi klientą į psichiatrijos klinikos dušus, kur slaugytojo padėjėjai padeda nusimaudyti, išskalbia rūbus. Klientas teigia, kad artimųjų, kurie padėtų, neturi, tačiau registrų centro duomenimis klientas turi pusseserę Laimą ir pusbrolį Voldemarą. Su kaimynais Algirdas nebendrauja.
Klientas prasmingam verbaliniam kontaktui yra prieinamas. Į klausimus atsako formaliai, nukrypsta nuo pokalbio temos, mintys padrikos. Mąstymas vidutinio tempo, stokoja nuoseklumo, produktyvumo. Nuotaika lėkšta, emocijos paviršutiniškos. Dienos stacionare išlieka socialiai atsiribojęs, priima stebėtojo poziciją, į kontaktą su kitais pacientais neina, hipobuliškas. Užimtumo veiklose nedalyvauja. Suicidines mintis ar ketinimus neigia. Paskirtus medikamentus vartoja prižiūrint psichikos sveikatos slaugytojai. Klientas nėra fiziškai agresyvus.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Kaimynai Algirdą apibūdina kaip mandagų, itin netvarkingą, besilaikantį socialinio atstumo asmenį. Taip pat girdima, kad kliento kaimynai yra susirūpinę savo saugumu, dėl kliento ligos.
Į psichiatrijos klinikos socialinę darbuotoją kreipėsi Algirdo kaimynė ir bendrabučio pirmininkė Ilona su pagalbos prašymu. Kaimynė teigė, kad bendrabutyje gyvenantys žmonės nebežino, ką su klientu daryti, kadangi pastaruoju metu jis „murma“ neaiškius žodžius ir sakinius, kliento žvilgsnis paklaikęs, iš buto sklinda ypatingai nemalonus kvapas, Algirdas pradėjo rūkyti laiptinėje, ko anksčiau nebuvo.
Iš Algirdo buto, į bendro naudojimo patalpas ir kaimynų butus, ėmė plūsti kenkėjai, šlapimu pripildytus plastikinius butelius klientas palieka jau ir bendro naudojimo patalpose. Taip pat stebima, kad Algirdas pradėjo kaimynus gasdinti savo žvilgsniu - klientas atsistoja kokioje nors bendrabučio vietoje (pvz., bendri tualetai, laiptinė, bendri koridoriai) ir kiekvieną praeinantį palydi gasdinančiu žvilgsniu ir murmesiu. Klientas nepaiso ar pro šalį eina suaugęs asmuo ar vaikas.
Atvejo analizė: Laurynas
Mokyklos mokytoja, sunerimusi kreipėsi į mokyklos socialinį darbuotoją. Jai kėlė nerimą vieno klasės berniuko - Lauryno elgesys ir pablogėję mokymosi rezultatai. Berniukas praleidinėjo pamokas, susidėjo su neigiamą įtaką darančia kompanija, pasidarė labai grubus tiek su klasės draugais, tiek su mokytojais. Vaiko motina anksčiau dažnai lankydavosi mokykloje, domėjosi vaiko pasiekimais, vėliau tai pasitaikydavo vis rečiau. Mokytojai apsilankius namuose, mamos ji niekada neaptikdavo, vaikų teigimu - ji dirba. Anksčiau Laurynui sekėsi labai gerai, jis turėjo daug draugų, klasėje buvo susikūręs šaunuolio įvaizdį.
Socialinis darbuotojas pasikviečia pokalbiui Lauryno, dešimties metų berniuko, lankančio trečiąją vidurinės mokyklos klasę, mamą. Prašo paaiškinti, kaip ji supranta situaciją. Mama pradžioje jautėsi nejaukiai, kalbėjo nenoriai. Vėliau, pokalbiui įsisiūbavus, paaiškėjo, jog buvusi darni, tvirta jų šeima staiga sugriuvo po nelaimingo atsitikimo. Tėtis, p.Antanas, keturiasdešimt devynerių metų, buvęs šeimos galva, žuvo autoįvykyje. Motinai ir vaikams žemė pradėjo slysti iš po kojų. Tėvo mirtis sutrikdė stabilią šeimos būseną.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Anksčiau niekada nedirbusiai moteriai “užgriuvo” visa buitis ir šeimos rūpesčiai. Moteris jaučiasi nesaugi dėl savo ir vaikų ateities. Ji stengiasi kuo daugiau dirbti, kad nekamuotų prisiminimai ir galėtų išlaikyti šeimą. Tuo pačiu jaučiasi kalta, kad neįstengia apie šią tragediją kalbėti su vaikais, nes nežinanti kaip tai padaryti, bijo juos dar daugiau įskaudinti. Šeima turi dar vieną berniuką, Martyną, kuriam šeši metukai.
Gavęs mamos sutikimą, socialinis darbuotojas vėliau kalbasi su vaikais. Mažajam Martynui sunku paaiškinti kaip jis jaučiasi. Paklausus apie tėvelio mirtį, kaip jis jaučiasi, berniukas pradeda verkti. Socialiniam darbuotojui akivaizdu, kad vaikas per mažas be specialistų pagalbos suvokti situaciją ir su ja susidoroti. Vyresnysis berniukas Laurynas, kalbėdamas su socialiniu darbuotoju, pradžioje elgiasi agresyviai arba visiškai tyli, stengiasi ignoruoti darbuotojo dėmesį. Praėjus šiek tiek laiko, vaikas pradėjo kiek atviriau kalbėtis. Jis papasakojo apie tėtį, kokia jie buvo darni ir draugiška šeima. Tėtis dažnai žaisdavo su vaikais, namuose būdavo linksma. O dabar viskas pasikeitė, mama visada liūdna arba dirba, su jais mažai bendrauja, nesidomi jų veikla, siekiais arba kaip Laurynui sekasi mokykloje. Laurynas galvoja, jog būdamas vyriausias vaikas šeimoje, turi atstoti tėtį. Bloga kompanija, agresyvumas - tai tik būdas įrodyti savo “vyriškumą”. Vaikas jaučiasi piktas dėl tėvo mirties. Laurynas taip pat yra kamuojamas nepagrįsto kaltės jausmo. Nors jis nekaltas dėl tėvo mirties, emociškai jausdamas pakitusią ir nesaugią situaciją namuose (mamos emocinis uždarumas, sumažėjęs domėjimasis vaikais), visgi pasąmoningai jaučia neapibrėžiamą kaltę.
Socialinis darbas su klientu
Socialinis darbas su klientu, tai kelių sistemų sąveika. Pagal Perlman - esminė sąvoka yra žmogus ir jo situacija. Į individą žiūrima per visų prizmę - šeimą, draugus, aplinką ir t.t.
- Bendrumo tarp kliento ir aplinkos reikalavimų suvokimas. Pirmo interviu metu socialinis darbuotojas turi suvokti, ką mano klientas ir jis pats apie situaciją.
- Identifikuoti ir patikrinti kliūtis, kurios trukdo problemos sprendimui.
- Socialinis darbuotojas turi perteikti socialinį įvaizdį apie save, kaip sėkmingai funkcionuojantį specialistą.
- Apibrėžti reikalavimų ir situacijos ribas, kuriose vyksta bendravimas. Santykis turi būti profesinis ir tai turi suvokti klientas. Svarbu, kad taisyklės, kurių laikosi klientas ir socialinis darbuotojas būtų abiejų aptartos.
Dirbant su individu, dažnai pabrėžiami pokyčiai jame, už jo aplinkos. Tačiau nereikia pamiršti, kad žmogus sunkiai keičiasi. Socialinis darbuotojas teikdamas socialines paslaugas turi gebėti produktyviai ir nuoširdžiai bendrauti su žmonėmis, įgyti jų pasitikėjimą, pajusti kitų emocines būsenas ir į jas atsižvelgti teikiant pagalbą.
Sugebėti vertinti jų veiklą ir jos rezultatus. Privalo užtikrinti socialinę- psichologinę paramą. Socialinis darbuotojas yra tarpininkas tarp asmens, kolektyvo, grupės bei visuomenės, turi aiškinti žmogaus teises bei pareigas visuomenėje, ginti jo teises. Socialinis darbuotojas turi mokėti planuoti savo darbo laiką, jo profilaktinės veiklos procese didelę reikšmę turi dokumentų vedimas.
Aprašoma ir įvertinama kliento būsena, nustatomas paslaugų tinklas, veiklos rūšys, fiksuojamas pasiektas progresas, įvertinami aptarnavimo rezultatai. Socialinio darbuotojo pagrindinė funkcija teikti socialines paslaugas. Socialinės paslaugos skirstomos į bendrąsias ir specialiąsias.
Socialinių paslaugų tipai
- Bendrosios socialinės paslaugos - tiesiogiai asmenims teikiamos paslaugos.
- Specialiosios socialinės paslaugos - paslaugos, teikiamos asmenims globos tikslais įstaigose.
Šios dvi socialinių paslaugų grupės skirstomos į stacionarines ir nestacionarines paslaugas. Nestacionarines sudaro institucinės ir neinstitucinės paslaugos, o stacionarinės paslaugos teikiamos senelių globos įstaigose, vaikų globos įstaigose ir žmonių su negalia globos įstaigose.
Bendrųjų socialinių plėtojimas yra svarbus žingsnis teikiant socialines paslaugas. Labai svarbu, kad socialinių paslaugų srityje dirbantys žmonės turėtų specialų pasirengimą. Šiuo metu socialinių paslaugų gavėjams labai trūksta informacijos apie teikiamas socialines paslaugas. Nėra vieningos socialinių paslaugų bazės.
Mes žinome, kad asmenybė vystosi konkrečioje istoriškai susiformavusioje gyvenimiškoje aplinkoje, veikiama socialinių visuomeninių veiksnių. Tik gyvendamas visuomenės kuriamoje socialinėje ir materialinėje aplinkoje, žmogus gali tapti visuomeniškai aktyviu subjektu. Be visuomenės tarpininkavimo jis negalėtų susiorientuoti savo aplinkoje, elgtis pagal jos reikalavimus ir kartu pats ją formuoti. Taigi pagrindiniai socializacijos proceso elementai yra individas ir jo aplinka. Socializacijos esmė ta, kad ji formuoja žmogų, kaip visuomenės, kuriai jis priklauso, narį.
Kiekviena visuomenė stengiasi formuoti jai tinkantį žmogų, visuomenės socialinius, kultūrinius, religinius, etinius idealus. Žmogaus socializacija sėkminga tada, kai kartu tobulėja ir jo asmenybė. Socializacija nusakomos visuomeninių vertybių, normų ir elgesio pavyzdžių perteikimo procesas, kuriame visuomenės narys tampa potencialiai veikiančiu subjektu.
Socialinio darbo svarbai ir būtinumui skiriamas labai didelis dėmesys. Žmogaus gyvenimą įtakoja labai daug veiksnių ir labai svarbu kompleksinis ir kokybiškas veiksmų sprendimas. Poreikis socialinėms paslaugoms vis didėja ir šiuo metu nėra patenkinamas. tai, kad didėjantis socialinių paslaugų poreikis kartais viršija esamus išteklius, nepakankamas dėmesys skiriamas socialinių paslaugų kokybei, iškyla būtinybė ieškoti labiau efektyvių socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo būdų.
tags: #socialinis #darbas #kam #reikalinga #atvjo #analize