Socialinis darbas yra viena iš sričių, kurioje gali būti plėtojamos ir realizuojamos savanorystės idėjos. Savanorystės idėjas galima atpažinti socialinio darbo, kaip profesinės veiklos, vertybėse. Šioje srityje savanorystė plėtojama socialiniams darbuotojams įsipareigojant kurti socialinį kapitalą, telkiant ir aktyvinant piliečius socialiniam jautrumui.
Savanorių įjungimas į teikiamas paslaugas leidžia jas humanizuoti, peržengiant tradicinį profesionalo ir kliento santykį, kuriame profesionalas laikomas „išmanančiu“, o klientas - „pagalbą gaunančiu“. Tokiu būdu atsiveria tarpasmeninis savanorio ir kliento lygiavertis dialogas, kuris yra žymiai artimesnis ir žmogiškesnis.
Savanorystės nauda yra daugialypė: ji teikia prasmę ne tik pagalbą gaunantiems, bet ir patiems savanoriams. Dažnai ši veikla įgalina peržengti skirtingas visuomenės grupes skiriančias sienas ir skatina išeiti iš bet kokio socialinio atsiribojimo.
Savanorystė socialinio darbo kontekste
Savanorystė yra viena iš priemonių, leidžiančių spręsti visuomenėje besiformuojančias socialines problemas, skatinti socialinę įtrauktį bei bendruomenių stiprinimą. L. C. Johnson (2012) pažymi, kad iki socialinio darbo profesijos susiformavimo daugumą socialinių paslaugų teikė savanoriai.
M. Andrašiūnienė (2007) pabrėžia, kad socialinis darbas yra veikla, kurios paskirtis - stiprinti žmogaus gebėjimą prisitaikyti prie aplinkos, atkurti jo ir bendruomenės ryšius, skatinti pilnavertį socialinį funkcionavimą. Savanorystės pagrindinis tikslas - teikti socialinę, pedagoginę, psichologinę pagalbą, siekiant sėkmingesnės socializacijos.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Lietuvoje savanorystė dažnai yra šalutinis nevyriausbinės organizacijos veiklos rezultatas arba susijusi su lėšų stygiumi darbuotojų atlyginimams dengti (Kučikas ir kt., 2007). Nepaisant to, dauguma savanorių veikia socialines paslaugas teikiančiose organizacijose, ypač dirbdami su vaikais ir jaunimu, stokojančiais paramos.
Savanoriškos veiklos organizavimas socialiniame darbe
Norint efektyviai organizuoti savanorių darbą, būtina turėti aiškią sistemą ir laikytis svarbių principų:
- Darbo organizavimo sistema: už savanorių veiklos koordinavimą atsakingas savanorių koordinatorius;
- Darbų planavimas: sudaromas savanorių darbo grafikas;
- Savanorių komandos susirinkimai: reguliariai aptariamos aktualijos, klausimai, teikiamos padėkos;
- Kvalifikacijos kėlimo užsiėmimai: kviečiami specialistai pristatyti temų susijusių su savanorišku darbu;
- Reagavimas į nusižengimus: kalbama su savanoriu, esant reikalui nutraukiama sutartis;
- Savanorių motyvavimas ir skatinimas: palaikymas bei įvertinimas skatina tęstinę veiklą.
Savanorių pritraukimui ir atrankai naudojami įvairūs būdai, tokie kaip susitikimai, individualūs kvietimai, informacinė sklaida, atrankos pokalbiai ir anketos. Mokymai savanoriams suteikia reikiamų žinių ir įgūdžių, supažindina su organizacija ir darbo specifika.
Savanorių motyvai ir nauda
Savanoriško darbo svarbiausias principas - laisvas pasirinkimas, todėl šios veiklos negalima prilyginti privalomam neapmokamam darbui ar darbo rinkos praktikoms. Savanorystė prisideda prie asmeninių kompetencijų ugdymo - atsakomybės, empatijos, komunikacijos, streso įveikimo.
Nors savanoriškas darbas yra nemokamas, kai kurių su veikla susijusių išlaidų kompensavimas yra įteisintas LR savanorystės įstatyme (pvz., kelionės, maitinimo ar reikalingų priemonių įsigijimo išlaidų kompensavimas). Tarptautiniuose projektų rėmuose (pvz., Europos savanorių tarnyboje) yra numatytas apgyvendinimas ir dienpinigiai.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Istorinės ir šiuolaikinės socialinio darbo bei savanorystės sąsajos
Socialinio darbo profesija išsivystė iš savanoriškos pagalbos judėjimų, todėl šių sričių istorija glaudžiai susijusi. Nepaisant savanorių reikšmingo indėlio, tarp profesionalių socialinių darbuotojų ir savanorių dažnai kyla tam tikros įtampos, susijusios su atsakomybių pasidalijimu, kompetencijų ribomis ir veiklos organizavimu.
Savanorystė socialinių paslaugų sektoriuje plačiai pripažįstama kaip papildoma resursų šaltinis, leidžiantis gerinti paslaugų kokybę bei pasiekti platesnes tikslines grupes. Žmogiškasis kontaktas per savanorių veiklą padeda įveikti socialinius atskyrimus ir kuria bendruomeniškumo jausmą.
Socialinis darbas ir savanorystė praktikoje: Jaunimo savanoriška tarnyba ir Caritas pavyzdžiai
Jaunimo savanoriška tarnyba (JST) - tai programa, kuri leidžia jauniems žmonėms (18-26 metų amžiaus), ypač socialinių mokslų studentams, įgyti praktinių įgūdžių socialinio darbo srityje. Savanoriai teikia pagalbą socialinių paslaugų centruose, dirba su šeimomis, vaikais, senjorais, dalyvauja savitarpio pagalbos grupėse.
Varėnos socialinių paslaugų centre savanorystės kelią pradėjusi Emilija Eidukevičiūtė prisimena, kaip svarbu buvo dirbti su šeimomis, teikti ne tik praktinę, bet ir emocinę paramą. Savanorė bendradarbiavo su atvejo vadybininke, organizavo paramą krizines situacijas patiriančioms moterims ir stebėjo, kaip socialinės paslaugos prisideda prie bendruomenės gerovės.
Caritas organizacijos tyrimai atskleidė gyventojų nuomonę apie savanorių ir socialinių darbuotojų svarbą bei savanoriško darbo naudą organizacijos veiklai. Savanoriai tampa svarbia komandos dalimi, teikiančia paramą įvairioms socialinėms grupėms.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Socialinio darbo ir savanorystės vertybiniai skirtumai
Socialinis darbas yra profesionali veikla, grindžiama pagarba žmogaus orumui, lygybės ir socialinio teisingumo principais. Socialiniai darbuotojai turi formalų išsilavinimą, laikosi etikos kodeksų, dirba atsakingai spręsdami sudėtingas gyvenimo situacijas.
Tuo tarpu savanorystė yra laisva, nemokama ir neformali veikla, kuri nesiekia finansinės naudos, bet kuri gali būti labai svarbi stiprinant bendruomenių socialinę sanglaudą ir padedant socialiniams darbuotojams teikti paslaugas.
Viena esminių skirtumų - savanoriai negali pakeisti profesionalių darbuotojų, o jų veikla turi būti organizuota laikantis principų, kurie gerbia kitų orumą, teises ir kultūrą.
Savanorystės plėtros galimybės socialiniame darbe
Lietuvoje savanorystės kultūra dar nėra pakankamai išvystyta, o jaunimo įsitraukimas dažnai būna trumpalaikis. Norint tai keisti, būtina stiprinti partnerystę tarp nevyriausybinių organizacijų, valstybės institucijų ir socialinių paslaugų teikėjų.
2024 metais Lietuvos savanorių įgūdžiai ir patirtis taps oficialiai pripažįstami - tai bus skatinama kaip praktinės darbo ar mokymosi patirties dalis, o dalyvavimas Jaunimo savanoriškoje tarnyboje suteiks papildomų balų stojant į universitetus.
Tolimesnei savanorystės plėtrai reikalinga kryptinga savanorių pritraukimo, kvalifikacijos kėlimo ir motyvavimo sistema. Geras savanorių darbas stiprina ne tik socialinių paslaugų kokybę, bet ir pačius savanorius - jų socialines, asmenines ir profesines kompetencijas.
Apžvalginė lentelė: Socialinio darbo ir savanorystės esminiai bruožai
| Aspektas | Socialinis darbas | Savanorystė |
|---|---|---|
| Statusas | Profesinė veikla, reikalaujanti išsilavinimo | Neformali, laisvalaikio veikla |
| Atlyginimas | Mokamas darbas | Nemokamas, gali būti kompensuojamos išlaidos |
| Atsakomybės | Didelė, reglamentuota profesinė atsakomybė | Ribota, pagal kompetenciją ir paskirtį |
| Motyvacija | Profesinė pareiga, misija | Altruizmas, savirealizacija, socialinės naudos troškimas |
| Paskirtis | Socialinės pagalbos teikimas, teisingumo užtikrinimas | Pagalbinė veikla, socialinio kapitalo kūrimas |
| Veiklos organizavimas | Oficialiai reglamentuotas, formalus | Lankstus, priklauso nuo organizacijos |
Apibendrinant, savanoriškas darbas socialiniame darbe yra svarbi veiklos dalis, leidžianti stiprinti socialinių paslaugų teikimą, didinti paslaugų humanizaciją ir kurti bendruomenių socialinį kapitalą. Nors socialinis darbas ir savanorystė turi skirtingas funkcijas, jų bendras tikslas - gerinti žmonių gyvenimus ir mažinti socialinę atskirtį.
tags: #socialinis #darbas #ir #savanoryste