Šiuolaikiniame nuolat besikeičiančiame pasaulyje, kuriame vyrauja nestabilumas, ekonominės krizės ir kitos grėsmės, socialinis darbas užima vis svarbesnę vietą žmogaus gyvenime. Socialinis darbas yra profesija, orientuota į pagalbos teikimą žmonėms, kurie susiduria su socialinėmis, emocinėmis ar ekonominėmis problemomis. Socialiniai darbuotojai dirba su įvairiomis grupėmis, įskaitant vaikus, suaugusiuosius, senyvo amžiaus asmenis ir šeimas, siekdami gerinti jų gyvenimo sąlygas ir skatinti gerovę.
Šeima yra pirmoji ir svarbiausia vaiko aplinka, kurioje formuojasi jo vertybės, emocinis saugumas, socialiniai įgūdžiai ir požiūris į pasaulį. Būtent šeimoje vaikas pirmą kartą patiria rūpestį, meilę, pagarbą, mokosi bendrauti, spręsti problemas, pasitikėti savimi ir kitais. Kai vaikas auga saugioje, stabilioje ir palaikančioje aplinkoje, sudaromos tvirtos prielaidos jo visapusiškam vystymuisi. Tačiau ne visos šeimos susiduria su palankiomis gyvenimo sąlygomis - dalis jų kasdien patiria įvairius socialinius, emocinius ir ekonominius sunkumus.
Šeimų patiriami sunkumai dažnai yra kompleksiški: skurdas, nedarbas, priklausomybės, smurtas artimoje aplinkoje, psichikos sveikatos problemos, tėvystės įgūdžių stoka, tarpusavio konfliktai, vaikų nepriežiūra, visi šie sunkumai gali kelti grėsmę vaikų gerovei ir šeimos funkcionavimui. Tokiose šeimose vaikai neretai patiria nesaugumą, emocinį apleistumą, trūksta stabilumo, nuoseklios priežiūros ir pozityvaus pavyzdžio. Visa tai daro neigiamą įtaką vaiko raidai, mokymosi pasiekimams, emocinei būklei ir ateities galimybėms.
Socialinis darbas leidžia tobulėti abiems pusėms - darbuotojui - profesionalia prasme, kaupiant patirtį ir gilinantis į profesinius vaidmenis, o klientui - socializuojantis ir keičiant pasaulėžiūrą bei vertybes. Socialinio darbuotojo vaidmens kokybė priklauso nuo sukauptos darbinės patirties ir asmeninių, kaip profesionalo savybių, o pasirinkimą įtakoja esama situacija ir sprendimas, kuris klientui užtikrina efektyviausią pagalbą. Socialinis darbuotojas savo darbe atsižvelgia į atskiras dalis, aplinkos santykius ir visą visumą.
Socialinis darbas - tai darbas su žmogumi, jo jausmais ir poreikiais, mokėjimas pastebėti kiekvieno žmogaus gebėjimus, juos ugdyti, įgalinti patį žmogų veikti. Socialinis darbas reikalauja tam tikros žmogaus brandos ir suvokimo apie žmones, su kuriais jam tenka susitikti. Svarbu ne tik mokėti pažinti kitą, bet ir įsiklausyti į patį save, įvardyti savo vertybes ir tikslus, atpažinti savo reakcijas atsidūrus įvairiose situacijose, mokėti kontroliuoti savo emocijas ir jausmus.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Socialinio darbuotojo vaidmuo įvaikinimo procese
Įvaikinimas - legalus socialinis procesas, nustatantis tėvų ir vaikų, nesusijusių giminystės ryšiais, santykius. Tai vaiko, gimusio vienai porai (biologiniams tėvams), tapimas kitos poros (įtėvių, turinčių tas pačias teises ir pareigas) vaiku, lyg jie būtų biologiškai susiję. Vienas iš pagrindinių teisės aktų, reglamentuojančių vaikų teises, tėvų pareigas, vaiko globą (rūpybą) ir įvaikinimo klausimus, yra Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau - LR CK) [5]. Šis įstatymas numato du savarankiškus institutus - vaiko globą ir vaiko rūpybą.
Įvaikinimas - ilgalaikis liekamasis (permanentinis) pasikeitimas šeimoje, leidžiantis vaikams pajusti nuolatinių šeimos ryšių privalumus, kurių kitaip jie nepajustų (Braslauskienė, 2002). Autorė akcentuoja socialinį įvaikinimo aspektą, t.y. socialinio statuso pasikeitimą bei šeimos, kaip socialinio vieneto, kūrimą. Kiti autoriai, pateikdami įvaikinimo sampratą, akcentuoja teisinius aspektus, pabrėždami, kad tai ne tik formaliai suteikiamos naujos teisės ir prisiimamos atsakomybės. Įvaikinimas sudėtingas procesas, kurio metu biologinius tėvus praradęs vaikas vis dar išgyvena emocinius bei elgesio sunkumus (Gončiarova ir Tamutienė, 2016).
Lietuvos visuomenės strateginis tikslas - vaikų globos deinstitucionalizavimas - vaikų perkėlimas iš globos namų į globėjų šeimas. Pati geriausia vieta vaikui augti ir tobulėti yra šeima. Deja, dėl įvairių priežasčių ne visi vaikai auga šeimose. Vaikai, kurie neturi galimybių augti biologinėje šeimoje, teisės aktų nustatyta tvarka gyvena vaikų globos namuose, globojami įtėvių ar įvaikinami. Esant tokiai situacijai, svarbu išplėtoti ir gerinti socialinės pagalbos globėjų ir įtėvių šeimoms sistemą. Vaikus globojančios ar įvaikinusios šeimos dažnai susiduria su įvairiais sunkumais, susijusiais su vaikų elgesiu, tarpusavio santykiais, materialiniu aprūpinimu, žinių stoka apie tėvų globos netekusio vaiko raidos problemas, nepakankamu pasirengimu priimti naują šeimos narį, nepagrįstais lūkesčiais dėl vaiko ir pan.
Akivaizdu, kad vaikų globėjams ir įtėviams būtina nuolatinė kvalifikuotų specialistų, t.y. Galime teigti, kad sėkmingam pagalbos būsimiems įtėviams teikimui trukdo įvaikinimo specialistų specifinių žinių ir informacijos, organizacinių procesų valdymo įgūdžius, gebėjimų ir nepakanka kompetencija, todėl socialiniai darbuotojai turi suteikti reikalingą informaciją bei pagalbą, nes nuo jų profesionalumo priklauso, ar visos reikalingos ir būtinos žinios pasieks būsimus įtėvius, ar įvaikinimo procesas bus sklandus.
Socialinis darbuotojas dirba socialinį darbą su vaiku ir šeima, konsultuodamas juos individualiai ir grupėmis, teikia emocinę bei socialinę pagalbą. Jo tikslas - ne tik spręsti esamas problemas, bet ir stiprinti šeimos gebėjimą savarankiškai rūpintis savo gerove. Socialinis darbuotojas siekia didinti šeimos motyvaciją dalyvauti kompleksinės ar prevencinės pagalbos teikimo procese, pozityvios tėvystės mokymuose, šeimos stiprinimo programose, nesmurtinio elgesio mokymo programose, priklausomybių ligų gydymo bei kitose programose. Taip pat socialinis darbuotojas teikia šeimai reikalingą informaciją ir žinias, ugdo tėvystės bei socialinius įgūdžius, skatina glaudesnį šeimos ryšį su socialine aplinka, padeda įsitraukti į bendruomenę. Socialinis darbuotojas tarpininkauja ir atstovauja šeimoms, siekdamas gerinti šeimos ir vaiko gyvenimo kokybę.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Dirbant su šeimomis socialinis darbuotojas laikosi konfidencialumo, vadovaujasi žmogiškomis vertybėmis, abipusės pagarbos, tarpusavio bendradarbiavimo principais bei empatija. Socialiniame darbe ypatingai svarbus darbuotojo ir kliento santykis, kuris pradeda formuotis jau nuo pirmojo kontakto.
Atliekant tyrimą, siekiama išsiaiškinti, koks yra įvaikinimo procesas ir koks yra socialinio darbuotojo požiūris į tai. Tyrimo objektas - socialinio darbuotojo, dirbančio globos ir įvaikinimo srityje, patirtis. Tyrimo tikslas - atskleisti įvaikinimo kelią, remiantis socialinio darbuotojo požiūriu. Tyrimas atskleidė, kad įsivaikinti gali tik darbingo amžiaus, sveiki, veiksnūs ir teistumo neturintys žmonės. Ištirta, kad įsivaikinimo priežastys dažniausiai yra nevaisingumas arba altruistinis noras padėti kitiems. Atskleista, kad dažniausiai norima įsivaikinti jauno amžiaus ir sveikus vaikus, ši tendencija socialiniams darbuotojams kelia nerimą, nes baiminamasi dėl vyresnių vaikų gerovės ir ateities. Tyrime paaiškėjo, kad norint įsivaikinti vaiką reikia būti sveikam, turėti gerą finansinę padėtį, nuosavą būstą ir būti išsigydžius praeities traumas, pavyzdžiui, vaiko netekties traumą.
Globos koordinatoriaus paslaugos
2018 metų sausio 19 dieną buvo patvirtintas „Globos centro veiklos ir vaiko budinčio globotojo vykdomos priežiūros organizavimo ir kokybės priežiūros tvarkos aprašas“, kuriame patvirtinta globos centro veiklos tikslas ir funkcijos. Apraše numatomos socialinio darbuotojo, dar kitaip vadinamo globos koordinatoriaus paslaugos.
Globos koordinatorius priskiriamas kiekvienai globėjų šeimai ir teikia reikalingą socialinę pagalbą šeimoms: organizuoja pagalbą glaudžiai kontaktuojant su kitomis socialinių paslaugų, švietimo, sveikatos priežiūros įstaigomis, kitais globos centro specialistais, sudarydamas sąlygas vaikui palaikyti ryšį su broliais, seserimis, biologiniais tėvais, derindamas teikiamas paslaugas ir pagalbą biologinei vaiko šeimai su socialiniais darbuotojais, teikiančias paslaugas šeimai. Globėjai atlieka labai svarbų vaidmenį globojamo vaiko ir biologinės šeimos bendravime, todėl labai svarbu, kad vaikas būtų paruošiamas susitikimams su šeima, o globėjai turėtų žinių, kaip pasiruošti susitikimams. Šiame etape svarbu, jog specialistai dirbantys su šeima teiktų profesinę paramą ryšio su biologine šeima palaikymui. Globėjai teigia, jog vertina socialinių darbuotojų įsitraukimą š problemų sprendimą, žmonės teigia, jog vertina specialistų pagalbą planuojant biologinių šeimų susitikimus, globėjai įvardina, kad viena iš didžiausių pagalbų tai bendradarbiavimas tiek su globėjais, tiek su biologiniais vaiko tėvais, specialistai sudaro veiksmų planą. Kartais globėjams sunku palaikyti kontaktą su tėvais, todėl šį pagalba globos procese yra labai vertinama (Austerberry, et. al., 2013). Darbo su globėjais ir biologiniais vaiko tėvais procese svarbus informacijos perdavimas. Anot Harber ir Oakley (2012).
Kalbant apie pagalbą globėjams, galima teigti, kad paslaugų sistema yra skurdi, Lietuvoje socialiniai darbuotojai labiau suinteresuoti dirbti su biologinėmis šeimomis, negu su globėjais. Didžiausią paramą šeimos galėjo gauti iš vaiko teisių specialistų, tačiau galima teigti, kad parama buvo nepakankama. Nesenai pradėjus steigtis globos centrams, kurių klientų tikslinė grupė globėjai ir globojami vaikai. Sunku vertinti paslaugų kokybė, tačiau jau vien tai, kad socialiniai darbuotojai dirba tik su šia tiksline grupe yra pagirtina.
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
Iššūkiai ir sunkumai
Viena didžiausių problemų, su kuria susiduria socialiniai darbuotojai, yra šeimų nenoras keisti savo gyvenimo situacijos ir motyvacijos stoka. Sunkumus patiriančios šeimos neretai neigia turinčios problemų, mano, kad apie jas kalbėti yra nepriimtina, vengia atvirumo. Dalis šeimų yra pripratusios prie sau įprasto gyvenimo būdo, net jei jis yra žalingas vaikams, ir nemato prasmės jį keisti. Socialinis darbuotojas neretai susiduria su nepasitikėjimu, pasipriešinimu, neigiamu požiūriu į teikiamą pagalbą ir į specialisto pastangas keisti ilgus metus ar net kelias kartas formuotą gyvenimo būdą. Šeimos kartais baiminasi institucijų, bijo galimų pasekmių, todėl vengia bendradarbiauti. Tai tampa rimta kliūtimi siekiant ilgalaikių ir tvarių pokyčių.
Nepaisant šių iššūkių, socialinio darbuotojo veikla išlieka itin reikšminga. Specialistas ne tik padeda spręsti problemas, bet ir stiprina šeimos vidinius resursus, ugdo atsakomybę, skatina savarankiškumą, padeda atrasti stipriąsias puses.
Socialinis darbuotojas kaip savo srities žinovas, dirbdamas su klientais, teikdamas socialines paslaugas, bendradarbiaudamas kartu su kitais specialistais, dalyvauja įvairiuose profesiniuose amplua. Anot Johnson (2001), profesinė rolė - tai būdas, kurį darbuotojas naudoja parodyti save įvairiose situacijose. Socialinis darbuotojas turi gerai suprasti ir suvokti savo atliekamus vaidmenis.
Globėjai augindami tėvų globos netekusius vaikus, susiduria su įvairiomis problemomis, todėl neretai į pagalbą ateina socialines paslaugas teikiantys darbuotojai (Snieškienė, 1999). Lietuvoje, dažniausiai už vaikų apsaugą atsakingi teritoriniai vaiko teisių skyriai, kurie planuoja ir vykdo prevencinę darbo programą su tėvais, vertina ir sistemina gautas žinias apie neprižiūrimus, be tėvų priežiūros likusius vaikus, analizuoja įvaikinimo klausimus, rekomenduoja ir paskiria pedagoginę, teisinę pagalbą, gina vaikų interesus, esant poreikiui tarpininkauja teisme ir t.
Socialinis darbas yra į praktinę veiklą orientuota profesinė veikla, įgalinanti asmenis, šeimas ir bendruomenes spręsti tarpusavio santykius, socialines problemas, gerinanti gyvenimo kokybę, didinanti socialinę įtrauktį ir stiprinanti solidarumą bei socialinį teisingumą. Todėl norisi plačiau pažvelgti į socialinio darbuotojo vaidmenį visuomenėje, jo atliekamą darbą, patiriamus sunkumus, su kuriais susiduria socialinė darbuotoja dirbanti su riziką patiriančiais žmonėmis.
Visuomenėje nuo senų laikų vyravo nuomonė, kad socialinis darbuotojas padeda atlikti buitinius darbus, keičia sauskelnes ir atneša maisto, tačiau taip nėra. Socialinis darbas - tai darbas su žmogumi, jo jausmais ir poreikiais, mokėjimas pastebėti kiekvieno žmogaus gebėjimus, juos ugdyti, įgalinti patį žmogų veikti. Socialinis darbas reikalauja tam tikros žmogaus brandos ir suvokimo apie žmones, su kuriais jam tenka susitikti. Svarbu ne tik mokėti pažinti kitą, bet ir įsiklausyti į patį save, įvardyti savo vertybes ir tikslus, atpažinti savo reakcijas atsidūrus įvairiose situacijose, mokėti kontroliuoti savo emocijas ir jausmus.
Šiai dienai mano klientų grupė yra suaugę proto ir kompleksinę negalią turintys asmenys. Visuomenės nuomonė, kad suaugę proto ir kompleksinę negalią turintys asmenys jau nieko savo gyvenime negali pasiekti, išmokti, tačiau yra labai imlių, kažką naujo išmokti norinčių klientų. Būnant šalia pastebima, ką šie žmonės gali, ir priežastys, kodėl negali savo gebėjimų naudoti visuomenėje. Todėl visi dirbantys darbuotojai stengiasi kuo daugiau suteikti naujų žinių ir įgūdžių.
Pasirinkdamas šią profesiją socialinis darbuotojas pasirenka būti su lemties nuskriaustais žmonėmis, jiems teikti pagalbą, būti vedliu jų gyvenimo kelyje, kartu įveikti kylančias problemas, atsakyti į rūpimus klausimus, paskatinti veikti, o nesėkmės atveju - būti šalia ir kartu įveikti gyvenimo iššūkius.
Psichikos sveikatos sutrikimai yra labai paplitę visame pasaulyje. Tai yra didžiulė problema, kuri turi įtakos ne tik sveikatai, bet ir socialinei gerovei, darbingumui ir gyvenimo kokybei. Socialiniams darbuotojams, dirbantiems su asmenimis, turinčiais psichikos negalią, tenka svarbus vaidmuo užtikrinant jų gerovę ir gyvenimo kokybę. Socialiniai darbuotojai dirbdami su psichikos negalią turinčiais asmenimis dažnai susiduria su vidinėmis ir išorinėmis dilemomis sprendžiant moralinius klausimus, susijusius su jų asmeniniu ir profesiniu vaidmeniu. Taip pat svarbu atsižvelgti į santykius su klientais, kolegomis, vadovais, organizacija ir visuomene. Socialiniai darbuotojai turi įgyvendinti veiksmus, kurių tikslas yra pagerinti klientų gyvenimo kokybę, bet kartu išlaikyti profesionalumą, etiškumą ir atsižvelgti į teisės aktus.
Sprendžiant psichikos sveikatos problemą socialiniams darbuotojams reikia turėti pakankamą žinių ir kompetencijų lygį, kad galėtų užtikrinti kokybišką pagalbą ir reabilitaciją asmenims, turintiems psichikos negalią. Visapusiškas socialinių darbuotojų išsilavinimas, nuolatinis tobulėjimas ir mokymasis yra būtinas siekiant geriau suprasti ir spręsti psichikos negalią turinčių asmenų problemas ir užtikrinant klientų gerovę. Socialinių darbuotojų atliekami vaidmenys gali skirtis priklausomai nuo asmens poreikių ir galimybių. Socialiniai darbuotojai turi turėti lankstų požiūrį, kuris padėtų prisitaikyti prie specifinių poreikių ir galimybių, su kuriomis susiduria psichikos negalią turintys asmenys. Svarbu, kad socialinis darbuotojas nuolat vystytų savo kompetencijas, gebėjimus ir žinias, kad galėtų atlikti savo darbo funkcijas kokybiškai ir tinkamai reaguotų į iššūkius, su kuriais susiduria. Tai gali apimti savęs vertinimą, refleksiją, mokymąsi, taip pat reikia turėti gerą palaikymo ir paramos sistemą siekiant gerų darbo rezultatų.
Socialinis darbuotojas padeda psichikos negalią turintiems asmenims įvairiais būdais: emocinės paramos teikimu, kokybiškomis paslaugomis, priežiūros bei paslaugų koordinavimu, siekiu užtikrinti asmens gerovę ir palaikyti jo savarankiškumą. Kiekvienas atliekamas vaidmuo yra svarbus ir prisideda prie bendro tikslo - gerinti psichikos negalią turinčių asmenų gyvenimo kokybę ir gerovę. Svarbu nuolat ugdyti savo profesinę kompetenciją ir gilinti žinias. Socialinio darbuotojo kompetencijos atliekant įvairius vaidmenis dirbant su psichikos negalią turinčiais asmenimis. (2023). Mokslo Taikomieji Tyrimai Applied Research, 2(19), 97-106.
Ilgainiui socialinio darbuotojo akiratis plėtėsi. Pradėta akcentuoti, jog svarbu ne tik padėti į krizę patekusiems, bet ir atpažinti socialinių problemų užuomazgas, rūpintis prevencinėmis priemonėmis, taip pat padėti visavertiškai tvarkytis savo gyvenimą nebesugebantiems žmonėms sugrįžti į visavertį socialinį gyvenimą. Vakaruose jau ne vieną dešimtmetį socialinio darbuotojo profesijoje labiausiai akcentuojamas kūrybiškas tarpininkavimas tarp įvairių visuomenės grupių, rūpinimasis socialinio kapitalo auginimu, nes pradėta kalbėti apie savito socialinio verslumo ugdymą. Lietuvoje situacija kiek kitokia.
Toks požiūris įtvirtina iškreiptą socialinio darbo profesiją turinčio žmogaus vaizdinį. Jis vaizduojamas kaip socialinė gailestingumo seselė, kaip tas, kuris atlieka svarbų, bet visgi pagalbinį darbą, tėra vykdytojas. Aišku, tai veikia ir jaunus žmones, kai jie renkasi profesiją. Ne kartą atkreipėme dėmesį, kad į socialinį ...
Žemiau pateikiama Tauragės šeimos gerovės centro parampos šeimai skyriaus socialinio darbuotojo, dirbančio su šeimomis, pareigybės aprašymas:
- Bendrosios nuostatos:
- Pareigybė priskiriama specialistų grupei, dirbantis pagal darbo sutartį, pavaldus Tauragės šeimos gerovės centro direktoriui, atskaitingas vyriausiam atvejo vadybininkui.
- Pareigybės lygis - A2.
- Specialūs reikalavimai:
- Turėti socialinių mokslų studijų srities socialinio darbo aukštąjį universitetinį išsilavinimą arba aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą su profesinio bakalauro kvalifikaciniu laipsniu.
- Turėti B kategorijos vairuotojo pažymėjimą.
- Išmanyti Lietuvos Respublikos įstatymus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus, kitus teisės aktus, reglamentuojančius vaiko teisių apsaugą, socialinę paramą, socialines paslaugas bei jų teikimo organizavimą.
- Mokėti naudotis šiuolaikinėmis technologinėmis ir ryšio priemonėmis (Microsoft Office programiniu paketu, interneto naršyklėmis, elektroninio pašto programomis).
- Mokėti kaupti, sisteminti, apibendrinti informaciją, rengti išvadas.
- Sklandžiai dėstyti mintis raštu ir žodžiu, žinoti raštvedybos taisykles.
- Būti komunikabilus, iniciatyvus, pareigingas.
- Sugebėti sukurti bendradarbiavimo su klientu santykius, į jo socialinių problemų sprendimą įtraukti jį patį, jo šeimą, bendruomenę.
- Funkcijos:
- Vadovaujantis žmogiškomis vertybėmis, abipusės pagarbos, tarpusavio bendradarbiavimo principais, planuoja ir teikia socialinę pagalbą šeimoms jų socialinėje aplinkoje.
- Teikia socialinės priežiūros šeimoms, socialinių įgūdžių ugdymo, palaikymo ir (ar) atkūrimo paslaugas, tiek bendrąsias socialines paslaugas.
- Dirba socialinį darbą su vaiku ir šeima, juos konsultuoja (individualiai ir grupėmis), teikia emocinę bei socialinę pagalbą ir didina šeimos motyvaciją dalyvauti kompleksinės pagalbos ar prevencinės pagalbos teikimo procese.
- Teikia šeimai jos situacijai gerinti reikalingą informaciją ir žinias, ugdo tėvystės įgūdžius ir socialinius įgūdžius, skatinant glaudesnį šeimos santykį su socialine aplinka, organizuoja šeimų pagalbos sau grupes, kitą prevencinę pagalbą ir kt.
- Tarpininkauja šeimai dėl pagalbos priemonių, parengia šeimos narius kreiptis į kitas valstybės ir (ar) savivaldybių institucijas, įstaigas ar organizacijas, kuriose šeima gali gauti pagalbą, nusiųsti ir , esant poreikiui, palydėti į jas.
- Bendradarbiauja ir veikia kartu su atvejo vadybininku organizuojant, planuojant ir teikiant pagalbą šeimai, teikia siūlymus atvejo vadybininkui dėl pagalbos šeimai efektyvumo, keičiasi informacija apie situaciją šeimoje su atvejo vadybininku, informuoja jį apie pokyčius šeimoje.
- Teikia siūlymus atvejo vadybininkui dėl pagalbos plano, jame numatytų priemonių vaikui ir jo šeimai, atsižvelgiant į pakitusius šeimos poreikius ir (ar) pakitusią šeimos situaciją, tikslinimo.
- Dalyvauja atvejo nagrinėjimo posėdžiuose.
- Dalyvauja kuriant bei plėtojant pagalbos vaikams ir šeimoms paslaugų sistemą seniūnijoje bei (ar) savivaldybėje.
- Dalyvauja kas antrame vaiko ir jo tėvų susitikime, kai vaikas yra globojamas (rūpinamas) šeimoje, globos centre, šeimynoje ar vaikų globos institucijoje ir kai jame nedalyvauja globos centro atstovas.
- Parengia tėvus susitikimui su vaiku, kai vaikas yra globojamas (rūpinamas) šeimoje, globos centre, šeimynoje ar vaikų globos institucijoje, nustatant planuojamo susitikimo tikslą. Su vaiko tėvais aptaria įvykusį susitikimą ir parengia vaiko susitikimo su tėvais stebėjimo protokolą.
- Vykdo kitas teisės aktuose nustatytas funkcijas.
- Teikiant socialinę pagalbą šeimai, socialinio darbuotojo, dirbančio su šeima, veiklą gali papildyti individualios priežiūros darbuotojo veikla teikiant paslaugas.
- Teikia pranešimus atvejo vadybininkui ir (ar) Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Tauragės apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriui (Tauragė) apie vaiko teisių pažeidimus šeimoje.
- Tvarko asmens duomenis Socialinės paramos informacinėje sistemoje (SPIS) ir naudojasi registrais pagal suteiktus įgaliojimus ir kompetenciją.
- Vykdo kitus Tauragės šeimos gerovės centro direktoriaus, direktoriaus pavaduotojos, atvejo vadybininkių nenuolatinio pobūdžio pavedimus savo kompetencijos ribose.
- Paruošia vedamus dokumentus saugojimui ir perdavimui į archyvą pagal Lietuvos Respublikos archyvų įstatymo, Dokumentų tvarkymo ir apskaitos taisyklių reikalavimus.
- Atsakomybė:
- Už gautos informacijos konfidencialumą.
- Už jo žinioje esančių dokumentų saugumą ir tvarkingumą.
- Už materialiai visų jo priimtų vertybių saugumą bei visus nuostolius, kuriuos Tauragės šeimos gerovės centras gali patirti tiek dėl sąmoningų jo veiksmų, tiek dėl netinkamo arba nesąžiningo pareigų vykdymo.
- Už saugos darbe, priešgaisrinės saugos, elektros saugos reikalavimų, vidaus tvarkos taisyklių laikymąsi.
Šis aprašymas atspindi platų socialinio darbuotojo funkcijų spektrą, jo svarbą užtikrinant šeimų gerovę ir vaikų teises.
tags: #socialinio #darbuotojo #veiklos #ypatumai #ivaikinime