Socialinio darbuotojo veiksmai, kai klientas jaučia baimę

Socialinis darbas - tai profesinė veikla, atsiradusi kaip atsakas į socialines problemas, kylančias dėl skurdo, ligų, nedarbo, diskriminacijos, socialinės nelygybės ir kitų visuomeninių iššūkių. Socialinio darbo ištakos siekia XIX a. Socialinis darbas vystėsi nuo labdaringos pagalbos iki profesionalios, kompleksinės ir etiškai pagrįstos veiklos.

Kontrolė ar pasitikėjimas?

Pirmiausia norėčiau pakvieti pagalvoti iki skausmo žinomu klausimu: Kontroliuoti ar pasitikėti? Jei kiekvienas sau atsakėte, kad socialines rizikos šeimas reikia nuolat kontroliuoti, tai tuomet kviečiu atsakyti į klausimą: Ar kontrolė reiškia pagalbą?

Pvz. „Socialinis darbuotojas nuolat kontroliuoja šeimą primena kada susitvarkyti pašalpą, kompensaciją už šildymą, primena, kad jai reikia nueiti į biržą, atsiimti intervencinius maisto produktus ir t.t.“ Taip kai kas gali pasakyti, kad tai pagalba, bet pagalba kam socialiniui darbuotojui ar šeimai? Jei socialiniui darbuotojui, galėčiau sutikti, darbuotojas viską sutvarko už šeimą ir jis „ramus“.

Jei kas nors sakys, kad tai pagalba šeimai, toumet pažiūrėkim kas gaunasi. Šeima tampa „neįgali“, ji pripranta, kad už ją viskas yra sutvarkoma, jai nuolat primenama ką ir kaip reikia padaryti. Ilgainiui ji yra nušalinama arba pati nusišalina nuo savo gyvenimo, nebemąsto ką ir kaip reikia daryti, nesprendžia savo problemų, praranda atsakomybę už save ir už savo šeimą.

Dar vienas kontrolės pavyzdys. Šeimoje vyras, turintis priklausomybę alkoholiui, prikalbintas socialinės darbuotojos, sutinka gydytis savo turimą priklausomybę. Socialinė darbuotoja, pasinaudodama savivaldybėje esančiu projektu, užregistruoja savo klientą kodavimo paslaugai. Taip, greičiausia todėl, kad socialinė darbuotoja pasinaudojo projektu ir pati užregistravo klientą priklausomybės gydymui, nenorėdama rizikuoti „savo reputacija“, o gal todėl, kad jai rūpi šeimoje augantys vaikai, ji dar kartą aplanko savo klientą ir jai ramu. Tuo tarpu klientas patiria nuolatinę kontrolę, jis jaučia, kad socialinė darbuotoja juo nepasitiki. Kontrolė „gimdo“ baimę, baimė manipuliacijas, išsisukinėjimus ir melą.

Taip pat skaitykite: 25,5 metų darbo stažas ir pensija

Aišku, aš nenoriu pasakyti, kad kontrolė yra višiškai nereikalinga. Greičiausia tai labai priklauso nuo šeimos ir esamos situacijos šeimoje, nuo vaikų amžiaus, kurie auga šeimoje ir nuo esančių problemų.

Praktinis pavyzdys

Labai neseniai susidūriau su situacja: Mama (apie 40 metų) viena augina tris vaikus ir vienam iš vaikų, tai yra mergaitei (apie 14 metų), atsikėlus ryte dingo balsas (mergaitė negalėjo nei ištarti, nei išleisti jokio balso). Paauglė mergaitė serganti depresija. Mama ateina pas socialinę darbuotoją, pasakoja visą situaciją ir teigia, kad šeimos gydytoja jos dukrą siunčia į rajono ligoninę.

Socialinė darbuotoja paaiškina mamai, kad tai rimta problema ir pasiūlo jai kartu su dukra vykti į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninę Kauno klinikas. Klientė pagalvojusi sutinka važiuoti į Kauno miestą ir teigia, kad pati savarankiškai susiras kas ją nuveš. Socialinė darbuotoja, po kurio laiko paskambina moteriai pasiteirauti, kaip jai ir jos dukrai sekėsi. Paiškėjo, kad moteris su dukra į ligoninę nuvykusi, tačiau, pasak jos, niekas nepriėmė, jos teigimu liepė atvykti kitą dieną.

Tuomet darbuotoja susisiekė su gydymo įstaiga pasiteirauti apie įvykusią situaciją. Išsiaiškinusi situaciją socialinė darbuotoja nusiuntė moterį į gydymo įstaigą, tačiau dabar darbuotoja pati surado kas nuveš moterį ir jos dukrą. Kaip, kartais būtų sunku pasitikėti klientais, bet vis dėlto reikia jiems leisti būti atsakingiems už savo ir savo šeimos gerovę.

Socialinio darbo veiklos principai

Socialinio darbo veikla remiasi pagrindinėmis sąvokomis, kurios atspindi darbo su žmonėmis esmę ir kryptį.

Taip pat skaitykite: Instrukcija: kaip siųsti laišką Sodrai registruotu

• Pagalba yra viena esminių sąvokų, apibūdinanti socialinio darbo prigimtį. Tai nėra atsitiktinis ar vienkartinis veiksmas - pagalba socialiniame darbe yra sąmoningas, tikslingas ir planuotas veiksmas, kuriuo siekiama palengvinti žmogaus kasdienį gyvenimą, padėti įveikti sunkumus, susijusius su amžiumi, sveikata, negalia ar socialine padėtimi. Pagalba gali būti emocinė, fizinė ar socialinė, priklausomai nuo konkrečių žmogaus poreikių.
• Socialinė įtrauktis - tai žmogaus teisė būti aktyviu visuomenės dalyviu, nepriklausomai nuo jo amžiaus, sveikatos būklės ar socialinio statuso. Tai reiškia galimybę gyventi bendruomenėje, bendrauti, naudotis paslaugomis, išreikšti savo nuomonę ir būti išgirstam.
• Gyvenimo kokybės gerinimas yra svarbus siekis, apimantis ne tik žmogaus fizinį komfortą, bet ir emocinę, psichologinę bei socialinę gerovę. Tai apima saugumo jausmą, orumo išsaugojimą, galimybę rinktis, jaustis vertingu ir matomu.
• Savarankiškumas - tai žmogaus gebėjimas pasirūpinti savimi, priimti sprendimus, dalyvauti savo gyvenimo planavime. Tuo tarpu socialinė izoliacija - tai būsena, kai žmogus praranda ryšį su aplinka, jaučiasi vienišas, nereikalingas, atskirtas nuo visuomenės.

Profesinė etika socialiniame darbe

Profesinė etika yra esminė socialinio darbo dalis, formuojanti šios profesijos identitetą, pasitikėjimą ja ir jos veiklos kokybę. Socialinis darbas yra orientuotas į darbą su žmogumi - dažnai pažeidžiamu, patiriančiu sunkumų, stokojančiu išteklių ar gebėjimų savarankiškai tvarkytis su gyvenimo iššūkiais.

Etika - tai moralinių vertybių ir principų visuma, kuri padeda žmogui spręsti, kas yra teisinga, gera ar priimtina tam tikroje situacijoje. Profesinė etika, kitaip nei bendroji moralė, yra specialiai pritaikyta konkrečios profesijos veiklai.

Socialiniame darbe profesinė etika įgauna ypatingą reikšmę dėl kelių priežasčių. Visų pirma, socialinis darbuotojas veikia kliento asmeninio gyvenimo erdvėje - dažnai susiduria su privačia informacija, šeimos situacijomis, sveikatos duomenimis, emocinėmis problemomis.

Be to, socialinis darbas dažnai susijęs su sprendimų priėmimu, kuriuose ne visada yra vienas aiškus „teisingas“ kelias. Pavyzdžiui, IPD gali atsidurti situacijoje, kai paslaugų gavėjas atsisako gyvybiškai svarbios pagalbos, arba kai šeimos nariai daro spaudimą dėl paslaugų pobūdžio. Profesinė etika padeda užtikrinti paslaugų kokybę ir pasitikėjimą profesija. Kai klientas jaučia, kad darbuotojas elgiasi sąžiningai, laikosi duoto žodžio, gerbia jo pasirinkimus ir informaciją, kurią jis patiki, atsiranda pasitikėjimas, kuris būtinas efektyviam bendradarbiavimui.

Socialinio darbo srityje etika nėra atsieta nuo praktikos - priešingai, tai kasdienio darbo pagrindas. Taigi, profesinė etika socialiniame darbe nėra tik teorinis principų rinkinys - tai gyva, praktinė orientacija, pagal kurią sprendžiamos realios, dažnai jautrios situacijos.

Taip pat skaitykite: Vadovas apie Sodros automatizavimą

Pagrindiniai etikos principai

Individualios priežiūros darbuotojo (IPD) veikla grindžiama ne tik praktiniais įgūdžiais, bet ir tvirtais etiniais principais, kurie užtikrina kliento teisių, orumo ir saugumo apsaugą. Šie principai yra išdėstyti profesinės etikos kodekse - dokumente, kuris apibrėžia, kaip IPD turėtų elgtis įvairiose profesinėse situacijose.

• Pagarba asmeniui ir jo orumui yra vienas kertinių etikos principų. Tai reiškia, kad kiekvienas paslaugų gavėjas, nepriklausomai nuo jo amžiaus, sveikatos būklės, kilmės, religijos, lyties ar socialinės padėties, turi būti traktuojamas su pagarba ir orumu. IPD privalo vertinti kiekvieną asmenį kaip unikalų individą, turintį savo poreikius, nuomonę ir teisę rinktis.
• Konfidencialumas reiškia visos su paslaugų gavėju susijusios informacijos apsaugą. IPD kasdienėje veikloje neišvengiamai susiduria su privačia informacija - apie asmens sveikatą, socialinę padėtį, šeimos situacijas, asmeninius išgyvenimus. Ši informacija negali būti perduodama kitiems asmenims be aiškaus teisinio ar profesinio pagrindo.
• Atsakomybė profesinėje veikloje reiškia įsipareigojimą sąmoningai ir profesionaliai atlikti savo pareigas. IPD atsakingas už kiekvieną savo veiksmą, sprendimą ar net neveikimą. Tai reiškia, kad negalima palikti kliento be pagalbos, negalima ignoruoti pažeidimo ar piktnaudžiavimo atvejo.
• Sąžiningumas - tai principas, kuriuo vadovaujantis IPD priima visus sprendimus ir veikia kasdienėje praktikoje. Sąžiningumas reikalauja laikytis teisingumo, vengti šališkumo, nepasinaudoti savo padėtimi asmeninei naudai.

Šie etikos principai - pagarba, konfidencialumas, atsakomybė ir sąžiningumas - yra neatsiejami nuo kiekvieno IPD veiklos. Jie padeda kurti pasitikėjimu grįstą santykį su paslaugų gavėju, stiprina profesinį orumą, užtikrina veiklos kokybę ir prisideda prie visos socialinių paslaugų sistemos patikimumo.

Kiekvieną kartą priimdamas sprendimą ar veikdamas kliento aplinkoje, IPD turi vadovautis ne tik instrukcijomis ar taisyklėmis, bet ir šiais etiniais orientyrais.

Etinių situacijų analizė

Etinių situacijų analizė - tai vienas svarbiausių būdų ugdyti profesionalų gebėjimą atpažinti ir spręsti moralinius klausimus, su kuriais susiduriama socialinio darbo praktikoje. Kadangi socialinis darbas dažnai vyksta situacijose, kur nėra vieno aiškaus sprendimo, gebėjimas analizuoti etines dilemas tampa būtinu profesiniu įgūdžiu.

Etiinė situacija - tai momentas ar aplinkybė, kai darbuotojas susiduria su vertybiniu pasirinkimu: turi nuspręsti, kuris veiksmas yra moraliai priimtinas ar teisingas, kai galimi keli skirtingi, bet vienas kitam prieštaraujantys sprendimo keliai.

Pavyzdžiui, individualios priežiūros darbuotojas (IPD) prižiūri senyvo amžiaus asmenį, kuris griežtai atsisako vartoti paskirtus vaistus. IPD žino, kad šių vaistų nevartojimas gali sukelti rimtų pasekmių sveikatai. Tokiu atveju darbuotojas susiduria su dilema: ar paisyti kliento apsisprendimo laisvės, ar veikti jo gerovės vardu - galbūt net informuoti medikus ar artimuosius apie situaciją, taip pažeisdamas konfidencialumą.

Etinių situacijų analizė paprastai grindžiama tam tikru struktūruotu metodu. Kiekviena analizė padeda gilinti profesinį jautrumą, mąstymo aiškumą, savistabą ir gebėjimą veikti kompleksiškose situacijose.

IPD, kaip kasdieninėje žmogaus aplinkoje veikiantis specialistas, yra nuolat arti tokių situacijų: kai reikia pasirinkti, ar informuoti apie galimą smurtą šeimoje; kai artimieji spaudžia keisti paslaugų pobūdį; kai klientas išreiškia nepageidavimą bendrauti su kitu darbuotoju dėl jo tautybės ar lyties. Todėl etinių situacijų analizė turi tapti nuolatine praktikos dalimi.

Etinio sprendimo priėmimas

Etinis sprendimas - tai apgalvotas pasirinkimas, grindžiamas profesiniais etikos principais, moraliniais įsipareigojimais ir pagarba žmogui. Socialinio darbo srityje, ypač individualios priežiūros darbuotojo (IPD) veikloje, etiniai sprendimai dažnai tenka priimti greitai, realiose situacijose, kuriose susiduria skirtingi interesai, vertybės ir atsakomybės.

Etiško sprendimo priėmimo žingsniai:

1. Pirmiausia būtina aiškiai suprasti, kas vyksta. Reikia objektyviai įvertinti visus žinomus faktus: kas įvyko, kas dalyvauja situacijoje, kokios aplinkybės lėmė iškilusią dilemą. Pavyzdys: Klientas atsisako leisti IPD padėti jam su asmens higiena, nors akivaizdžiai reikalinga pagalba dėl sveikatos būklės.
2. Reikia išsiaiškinti, kas bus paveiktas sprendimo - tiesiogiai ar netiesiogiai. Tai gali būti klientas, jo artimieji, kolegos, institucija ar pati bendruomenė. Pavyzdys: Klientas atsisako vaistų, bet šeimos nariai reikalauja juos primygtinai duoti.
3. Šiame žingsnyje būtina įvardyti, kurie profesinės etikos kodekso principai yra susiję su situacija. Dažniausiai susiduria keli vienu metu - pvz., pagarba asmens apsisprendimui ir atsakomybė už jo gerovę.
4. Išnagrinėjus situaciją ir identifikavus vertybinius konfliktus, svarbu apžvelgti kelis galimus sprendimo būdus.
5. Pasirinkus vieną iš galimų veiksmų variantų, būtina aiškiai pagrįsti, kodėl būtent jis yra etiškai tinkamiausias.
6. Galiausiai reikia suplanuoti, kaip praktiškai įgyvendinsite pasirinkimą. Ką darysite konkrečiai? Su kuo reikia pasitarti? Kokias institucijas ar asmenis būtina informuoti? Kokius dokumentus reikia užpildyti?
7. Nors tai dažnai pamirštamas žingsnis, refleksija padeda augti profesiškai. Svarbu apgalvoti, kaip priimtas sprendimas paveikė klientą ir kitus dalyvius, ar buvo pasiektas siektas rezultatas, ar buvo išlaikyti etikos principai.

Etinio sprendimo priėmimo procesas nėra vien emocinis ar momentinis - tai apgalvotas, nuoseklus vertybinis darbas. Kiekvienas IPD, susidūręs su etine dilema, turi ne tik teisę, bet ir pareigą stabtelėti, įvertinti situaciją pagal profesinius standartus ir priimti sprendimą, kuris geriausiai užtikrina paslaugų gavėjo orumą, teises ir gerovę.

Profesinė atsakomybė

Individualios priežiūros darbuotojo (IPD) veikla grindžiama ne tik praktiniu pagalbos teikimu, bet ir aiškiai apibrėžta profesine atsakomybe. Ši atsakomybė yra daugiasluoksnė ir apima santykius su skirtingomis šalimis - klientu, kolegomis ir pačia profesija.

• Atsakomybė klientui: Klientas yra IPD darbo centras, todėl kiekvienas veiksmas turi būti nukreiptas į jo gerovę, orumą ir teisių užtikrinimą. Atsakomybė klientui reiškia, kad darbuotojas privalo veikti sąžiningai, profesionaliai ir empatiškai, atsižvelgdamas į kliento individualius poreikius, vertybes ir gyvenimo būdą.
• Atsakomybė kolegoms: IPD dirba ne vienas - jis yra didesnės komandos ar įstaigos dalis, todėl santykiai su kolegomis taip pat reikalauja etiško ir atsakingo elgesio.
• Atsakomybė profesijai: Trečiasis atsakomybės lygmuo - tai įsipareigojimas visai profesinei bendruomenei. Atsakomybė profesijai reiškia nuolatinį profesinių žinių ir įgūdžių tobulinimą, etinių standartų laikymąsi, atsisakymą veikti prieš sąžinę ar piktnaudžiauti pareigomis.

Atsakomybė klientui, kolegoms ir profesijai - tai neatskiriami profesinės etikos ramsčiai, kurie padeda IPD veikti profesionaliai, etiškai ir žmoniškai. Tik suvokus šią trijų krypčių atsakomybę, darbuotojas gali išlaikyti pusiausvyrą tarp individualių santykių ir sistemos reikalavimų, tarp asmeninių vertybių ir profesinių standartų.

Situacijos

• Jums žinoma, kad kliento sūnus dažnai paima senolio pensiją, o klientas lieka be pinigų būtiniausioms išlaidoms.
• Asmeniui su judėjimo negalia nuolat teikiamos paslaugos namuose, tačiau vieną kartą IPD atvyksta ir randa duris neužrakintas, o klientą - be drabužių, nepasiruošusį paslaugoms.
• Jums skambina kliento dukra ir reikalauja papasakoti, kaip jaučiasi jos mama.
• Jūsų globojamas klientas (pagyvenęs žmogus su lengva demencija) nepriimamas į kaimo bendruomenės renginius - sakoma, kad „jis vis tiek nesupranta, kas vyksta“. Ar tai diskriminacija?

Žmogaus teisės ir lygios galimybės

Žmogaus teisės ir lygios galimybės yra kertiniai principai tiek teisinėje, tiek etinėje socialinio darbo ir individualios priežiūros darbuotojo (IPD) veiklos sistemoje. Lietuvos Respublikos Konstitucija - tai pagrindinis šalies įstatymas, garantuojantis esmines žmogaus teises ir laisves.

JT Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (1948) yra vienas svarbiausių tarptautinių dokumentų, kuriame išdėstyti pagrindiniai žmogaus teisių standartai. IPD turi būti ne tik pagalbos teikėjas, bet ir aktyvus žmogaus teisių gynėjas - tiek kasdienėje veikloje, tiek susidūrus su pažeidimais.

Žmogaus teisės ir lygios galimybės nėra vien deklaratyvios vertybės - jos yra teisė, kurią kiekvienas IPD privalo gerbti, ginti ir taikyti.

Diskriminacija - tai nelygus elgesys ar nepalankus sprendimas dėl asmens tam tikrų požymių, tokių kaip lytis, amžius, rasė, tautybė, religija, negalia, seksualinė orientacija ar socialinė padėtis.

tags: #kaip #elgtis #socialiniam #darbuotojui #kai #klientas