Šiuolaikiniai socialiniai darbuotojai susiduria su vis didesniais reikalavimais, keliamais profesinės veiklos kokybei. Taigi socialinio darbuotojo profesinis pasirengimas yra itin svarbus. Nuo jo sąveikos su klientais, kompetencijos dažnai tiesiogiai priklauso šiems klientams suteiktos socialinės pagalbos sėkmingumas ir teikiamų paslaugų kokybė. Straipsnio tikslas - teoriškai pagrįsti socialinių darbuotojų kompetencijos veikti bendruomenėje struktūrą.
Pirmajame straipsnio dalyje analizuojamos socialinio darbuotojo veiklos bendruomenėje charakteristikos, antrojoje - atskleidžiama socialinio darbuotojo, veikiančio bendruomenėje, kompetencijos struktūra. Tyrimo metodas - mokslinės literatūros analizė.
Socialinis darbuotojas per planuotą kolektyvinį veiksmą siekdamas svarbiausių bendruomenės darbo tikslų - puoselėti ir stiprinti vietos žmonių bei organizacijų gebėjimus, mokėjimus ir motyvaciją išspręsti bendruomenės problemas, taip pat vykdyti prevencinę praktiką, įveikiant socialinių problemų ištakas - siekia bendruomenės narių socialinės gerovės.
V. Černas (1998) teigia, kad profesinė veikla - tai nuolatinės veiklos rūšis, kuriai reikia specialaus pasirengimo ir kuri yra pragyvenimo šaltinis. Profesinė veikla - tai atitinkamomis žiniomis, mokėjimais, sugebėjimais ir įgūdžiais pagrįstos darbinės veiklos rūšių kombinacijos.
Kombinacijos aspektas atsispindi ir R. Ienaitė (1995) taip pat pabrėžia, kad socialinio darbo profesionalas turi būti savo srityje kompetentingas, turėti akademinį pasiruošimą ir profesinę patirtį. Jos manymu toks profesionalas ypatingai reikalingas ten, kur yra sunkumai, problemos, kurių žmogus savo jėgomis negali išspręsti. Visais atvejais yra svarbu, kad profesionalas suprastų žmogaus galimybes ir jo vidinius resursus ar teikdamas pagalbą vienu klausimu, negriautų tos žmogaus gyvenamąsias sritis, kurios normaliai funkcionuoja, t.y. žinias, kurias reikia derinti praktiniame darbe.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Šios praktinės veiklos rūšių kombinacijos, grindžiamos socialinio darbuotojo profesine kompetencija, t.y. atitinkamomis žiniomis, vertybių sistema, profesine etika ir filosofija praktiniame naudojime bei profesiniais mokėjimais ir įgūdžiais praktikoje.
Pasak A. Bagdono (2001), socialinis darbas išsiskiria apibrėžimų gausa. Kiekviena jo kryptis, teorinė paradigma, perspektyva turi savo sampratą ir apibrėžimą. Tai, kas įvardijama kaip socialinio darbo teorija, yra teorijos dažniausiai pasiskolintos iš gretutinių mokslų (psichologijos ar sociologijos), nuoseklus aprašymas. Tad A. Šiau pagal socialinio darbuotojo kvalifikacinius reikalavimus ir atestacijos tvarką, socialiniu darbu yra daroma ir socialinis darbuotojas turi daryti dar daug kitų dalykų, šalia to, kas buvo įvardyta.
Atsižvelgiant į tokius socialinio darbuotojo profesinės veiklos kompleksiškumo reikalavimus, LR socialinių paslaugų įstatyme (1996) socialinis darbas apibrėžiamas kaip profesinė veikla, padedanti patenkinti asmens gyvybinius poreikius, atkurti jo ir visuomenės santykius, kai pats asmuo to padaryti nepajėgia. Remiantis R. L. Barker (1995) Socialinio darbo žodynu, socialinis darbas - tai profesinė veikla, padedanti žmonėms, grupėms ir bendruomenėms stiprinti ir atstatyti jų socialinio funkcionavimo sugebėjimus ir kurti šiam tikslui pasiekti tinkamas socialines sąlygas.
Socialinis darbas pirmiausia buvo apibrėžiamas psichodinaminiu konceptualiniu modeliu, kuris rėmėsi froidizmo ir neofroidizmo teorijomis apie psichologinį žmogaus elgesį ir jo ypatumus. Klinikinio socialinio darbo modelis neretai prilyginamas darbui su atveju arba grupe. Ekologinis modelis - principinė kryptis, tiesiogiai įtakojanti socialinio darbo praktiką. Ekologinė paradigma yra pagrįsta dviem svarbiais bruožais: pagerinti socialinę pagalbą per įvairias aplinkos pagalbos formas ir patobulinti asmeninę žmogaus kompetenciją mokant gyvenimo įgūdžių.
Po 1975 metų toliau nagrinėjama socialinio darbo bendrosios praktikos konceptualizacija. Santykis profesinės ir pagalbos kokybė ir toliau laikoma neatsiejama veiksmo santalkos dalimi. Didėja domėjimasis tarptautine socialinis darbuotojo praktika, nes ši profesija pripažįsta ryšį tarp tautų ir abipusio mokymo, kuris atsiranda per dialogą su kitomis šalimis. Tarptautinis socialinis darbas taip pat suteikia žinių apie įvairias kultūras ir etines grupes, o tai praturtina šios srities praktiką. Taigi, atsižvelgiant į socialinio darbuotojo profesijos teorinę ir praktinę raidą, galima daryti išvadą, kad socialinis darbas yra kintanti ir tobulėjanti profesija, kurios teorinį paveldą sudaro žinios, požiūriai, modeliai, pagalbos metodai ir jų taikymo būdai, patirtis, įgyta iš kitų pagalbos situacijų, vertybių sistema, o visos socialinio darbuotojo profesinės veiklos ašerdimi, pasak L. C. Johnson (2003), išlieka socialinio darbo praktika.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Socialinio Darbuotojo Kvalifikacija ir Kompetencijos
Šiame skyriuje bus aptariama socialinio darbuotojo profesinė veikla, t.y. socialinio darbuotojo kvalifikacija ir kompetencijos, požiūriu, nes profesinėje veikloje kvalifikacija ir kompetencija yra susijusios su profesinis žinių, mokėjimų bei įgūdžių lygiu, kurį leidžia pasiekti ugdymas ir saviugda arba prigimtiniai žmogaus sugebėjimai (Profesinio ugdymo pagrindai, 2001, p. Socialinės pagalbos sistemoje ryškūs trys elementai: nustatyti, identifikuoti problemą, padėti jos išvengti ir teikti reikiamą pagalbą. Individualią pagalbą profesionalas teikia asmeniškai individui.
I. Ienaitė (1995) išskiria dar ir visuomeninę socialinę pagalbą kaip profesionalų procesą, kuriame individai, jų grupės ar institucijos susijungia bendram darbui, siekdami identifikuoti ir išryškinti poreikius socialinės gerovės normalizavimui. Pagal Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo (1996) 14 straipsnį socialiniu darbuotoju laikomas asmuo, dirbantis socialinį darbą ir turintis reikiamą kvalifikaciją, t. y. baigęs aukštojo ar aukštesniojo mokslo įstaigos socialinio darbo specialybę. Kalbant apie profesinę kvalifikaciją, turimi galvoje įgūdžiai, mokėjimai ir žinios, išreikštos sugebėjimais, mokymosi arba studijų pažymėjimais forma. Šiame apibrėžime akcentuojamos ne tik įgytos žinios ir gebėjimai, bet ir jų įvertinimo arba pripažinimo aspektas, dažniausiai išreikštas tam tikra formalia forma.
Šis įvairovė, socialinis darbuotojas - specialistas, kurio darbo paskirtis yra sustiprinti žmogaus prisitaikymo prie aplinkos sugebėjimus, atstatyti ryšius su bendruomene, padedant jam integruotis į visuomenę ir skatinant pilnavertiškesnį žmogaus socialinį funkcionavimą.
Socialinio Darbuotojo Funkcijos ir Etika
Taip pat pabrėžiama, kad bendriausias socialinio darbuotojo profesinės veiklos tikslas - sudaryti optimalias sąlygas žmogaus socialinei integracijai, atskleidžiant reikalingus jam vidinius ir išorinius išteklius ir visiškai, veiksmingai, koordinuotai juos panaudojant. Vadinasi, socialinis darbuotojas, norėdamas kokybiškai (kvalifikuotai) atlikti savo darbą, turi pasižymėti tam tikromis funkcinėmis kompetencijomis, kurios įgalintų jį sėkmingai realizuoti minėtas veiklos funkcijas.
Socialinis darbuotojas tokią profesinę kvalifikaciją Lietuvoje įgyja sėkmingai užbaigęs pagal Socialinio darbuotojo profesinio rengimo standartą (2000) parengtą socialinio darbo studijų programą. Socialiniai darbuotojai, vykdydami minėtas funkcijas ir atlikdami uždavinius savo profesinės veiklos tikslui realizuoti, vadovaujasi profesinės etikos normomis ir principais, išreikštais Lietuvos socialinis darbuotojas etikos kodekse (1998) ir Socialinio darbo etikos normose ir principuose (1994). kiek galėdamas išnaudoja savo profesines žinias bei gebėjimus socialinio darbo vertybėms įgyvendinti.
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
Pasak R. Tidikio (2003, p. 319), Lietuvos socialinis darbuotojas etikos kodekse (1998) pabrėžiama socialinio darbuotojo dorovinė atsakomybė klientui, bendravimo su jais taisyklės ir elgesio reikalavimai, nurodymai, ką, vykdydamas savo profesines priedermes, socialinis darbuotojas turi daryti ir ko nedaryti, kokiu pagrindu turi palaikyti santykius su bendradarbiais, kitais specialistais ir darbdaviais. Pabrėžiami ir tam tikri etiniai orientyrai: pagarba klientui, jo orumui, teisė jam laisvai apsispręsti, santykis su klientu grindimas nuoširdumu bei dėmesingumu.
Profesinio ugdymo institucijoje suformuotos vertybinės orientacijos bei įgytos žinios, mokėjimai ir įgūdžiai, kurių siekiama realizuojant socialinio darbo studijų programą, yra fiksuojama socialinio darbuotojo profesine kvalifikacija (Daukilas, 2001). Šioje darbo dalyje bus atskleista, kokias būtent žinias, įgūdžius, patirtį ir suformuotas vertybines nuostatas privalo turėti socialinis darbuotojas, kad galėtų pagelbėti klientui, patekusiam į keblią padėtį.
Kompetencija kaip Pagrindinis Socialinio Darbuotojo Įrankis
Vadinasi, kompetencija yra konkretus mokėjimas atlikti tam tikrą profesinės veiklos funkciją. Atitinkams veiklos funkcijas, būdingas socialinio darbo profesijai, sistema (profesinės veiklos funkcijas puokaštė ) charakterizuoja profesinės veiklos turinį. Veiklos funkcijos nurodo, ką socialinis darbuotojas turėtų mokėti daryti, o kompetencijos turėjimas liudija, kad socialinis darbuotojas yra pajėgus atlikti tą ar kitą profesinę veiklos funkciją (Laužackas, Pukelis, 2000). R. L. Barker (1995) Socialinio darbo žodyne kompetencija vadina sugebėjimą atlikti darbą ar kitą įsipareigojimą. Autorius teigia, kad atliekant socialinį darbą šios kompetencijos atsiranda ir gali būti pagrįstos tik pritaikius žinias, vertybes ir įgūdžius. Pasak S. Daukilo (2001), profesinė kompetencija - tai asmens savita raiška jam sėkmingai sprendžiant profesines problemas.
Socialinio darbuotojo kompetencija veikti bendruomenėje susideda iš: socialinės, tarpkultūrinės, analitinės bei funkcinės kompetencijų, įsipareigojimo laikytis socialinio darbo vertybinių nuostatų, žinių apie socialinės pagalbos procesą bei specializuotų žinių apie darbą su ypatingomis klientų grupėmis.
tags: #socialinio #darbuotojo #kompetencijos #struktura