Prieš kelerius metus, paprastas Lietuvos pilietis, politikas ar net specialistas, išgirdęs žodžių derinius „socialinis darbas“ ir „socialinis darbuotojas“ sureaguodavo ne tik neišmanančiai, bet dažnai ir negatyviai: kas čia per keistas žodžių derinys? Neprabėgo ir dešimt metų, o sąvokos „socialinis darbas“ ir „socialinis darbuotojas“ tapo įprastomis.
Tačiau vis dar kyla klausimų: kas tas socialinis darbas? Ką veikia socialiniai darbuotojai? Tai mokslas ar menas? Šio straipsnio tikslas - apžvelgti svarbesnius socialinio darbo raidos Lietuvoje aspektus.
Siekiant išskirti šiuos aspektus, pirmiausiai glaustai pateikiama socialinio darbo samprata, jo apibrėžimas, pagrindiniai socialinio darbo komponentai. Straipsnyje taip pat glaustai apžvelgiamas socialinio darbo tapsmas Lietuvoje, jo plėtros tendencijos, susiklosčiusios aplinkybės, pagrindinės klientų grupės, socialinės problemos, socialinio darbo specialistų rengimas - svarbus socialinio darbo plėtros rodiklis.
Po to ieškoma atsakymų į tokius klausimus: kaip visą apžvelgtą aibę įvykių ir spartų kismą vertinti? Kokio masto socialinio darbo plėtra Lietuvoje jau įvyko? Kur judama? Kaip rasti kuo objektyvesnį socialinio darbo būklės Lietuvoje įvertinimo kriterijų?
Straipsnio išvadose teigiama, kad dar anksti kalbėti apie lietuviškąjį socialinį darbą, bet socialinis darbas - kaip studijų sritis, kaip profesija ir praktinė veikla - Lietuvoje yra. Pabaigoje pateikiamos svarbiausios socialinio darbo Lietuvoje stiprybės ir silpnybės.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Socialinio darbo samprata ir apibrėžimas
Tarptautinė socialinių darbuotojų federacija teigia, kad „socialinis darbas yra praktinė profesija ir akademinė disciplina, skatinanti socialinius pokyčius ir vystymąsi, puoselėjanti socialinę sanglaudą, stiprinanti žmonių gebėjimą savarankiškai veikti visuomenėje ir juos išlaisvinti.
Socialinio teisingumo, žmogaus teisių ir pagarbos įvairovei principai yra svarbiausi socialiniame darbe. Taigi socialinis darbas šiuolaikinėje visuomenėje atlieka svarbų vaidmenį kuriant išvystytą ir teisinę valstybę.
Socialinis darbas sąveikauja su daugeliu socialinių ir humanitarinių mokslų, tokių kaip sociologija, psichologija, filosofija ir kt., ir remiasi jų koncepcijomis. Socialinis darbuotojas turėtų gerai išmanyti daugelio disciplinų teorinius pagrindus, nes tai padeda suteikti reikiamą pagalbą ir paramą.
Cholostova patvirtina, kad “socialinis darbas - tai tikslinga veikla visuomenėje, kuria siekiama suteikti pagalbą ir paramą įvairių kategorijų žmonėms, atsidūrusiems sunkioje gyvenimo situacijoje”.
Profesine veikla užsiimantys socialiniai darbuotojai ne tik teikia konkrečią pagalbą paslaugų gavėjams, taip spręsdami visuomenės problemas, bet ir įtvirtina savo profesiją kaip neatsiejamą jos dalį.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Socialinių paslaugų kokybė visiškai priklauso nuo darbuotojo asmenybės, jo atsakomybės, padorumo ir jautrumo. Nėra lengva pelnyti žmonių pasitikėjimą, tačiau tai būtina dirbant tokį darbą. Bet tuo tarpu tai ir yra tikras socialinio darbuotojo profesijos privalumas ir jos prestižas.
Socialinius darbuotojus galima vadinti nematomais priešakinės linijos darbuotojais, nes dažnai visuomenė negirdi apie jų darbo rezultatus. Tačiau jie dirba ne dėl to, kad jų darbas būtų įvertintas. Socialinius darbuotojus skatina didžiulis troškimas padėti žmonėms.
Socialiniai darbuotojai metų metus tobulina savo bendravimo, įtikinėjimo ir empatijos įgūdžius, nuolat seka pokyčius, nes ateinant į darbą supranta, kad jie turi gebėti suteikti pirmąją pagalbą, prisiimti atsakomybę už sudėtingų sprendimų priėmimą, mokėti klausyti ir išklausyti, atrasti individualų požiūrį ir sprendimo būdus, bei būti gerais psichologais.
Turime pripažinti, kad socialinis darbas yra psichologiškai ir fiziškai sunki profesija, nes socialiniai darbuotojai susiduria su liūdnais ir sudėtingais žmogaus gyvenimo aspektais. Socialinio darbuotojo darbas gali tapti gyvenimo būdu tik tiems, kurie yra pasirengę nesavanaudiškai dirbti žmonėms, kurie negali likti be pagalbos.
Galime daryti išvadą, kad socialinio darbuotojo profesija yra ne tik profesija, bet pašaukimas. Socialiniam darbuotojui tenka dirbti su sunkiausia ir trapiausia materija - individais. Ne kiekvienas gali pajusti kito žmogaus vidinį pasaulį, jį suprasti, ne kiekvienas geba įsigilinti į konkrečias žmogaus problemas ir rasti būdus, kaip jas išspręsti.
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
Socialinio darbo raidos tendencijos
Šio straipsnio tikslas - aptarti socialinio darbo profesinio lauko pokyčius bei socialinio darbo žinojimo vaidmenį ateities visuomenėje ir pristatyti Lietuvos socialinių darbuotojų požiūrį į ateitį. Straipsnyje siekiame pristatyti kiekybinį socialinių darbuotojų nuomonės tyrimą, atliktą 2022 m. Tyrimu buvo siekiama atskleisti darbuotojų požiūrius į technologijų ir socialinių inovacijų įtaką bei ateities socialinio darbo kompetencijas.
Kadangi straipsnio tikslas aptarti, kaip yra įsivaizduojama socialinio darbo ateitis, pirmiausiai reikėtų apibrėžti, kaip tas aptarimas bus konceptualizuojamas. Nesiekiame suformuoti tam tikros socialinio darbo ateities kaip tikrovės, todėl aptarsime ne tiek nesančią socialinio darbo ateitį, kiek tai, kaip tą ateitį įsivaizduoja socialinį darbą tyrinėjantys mokslininkai bei patys praktinį darbą dirbantys socialiniai darbuotojai.
Socialinis darbas kaip profesija Lietuvoje yra jauna trisdešimtmetė, tačiau pasaulyje skaičiuoja solidžius šimtą metų. Amerikos socialinio darbo asociacija siūlo socialinio darbo pradžia laikyti 1893 m., kai Čikagoje įvyko tarptautinė labdaros, pataisos ir filantropijos konferencija. Įdomus faktas, kad 1895 m. Londono Karališkojoje laisvojoje ligoninėje pirmą kartą buvo įdarbinta socialinė darbuotoja Mary Stewart.
XX amžiaus pirmoje pusėje Anglijoje susiformavusi profesijų sociologija rėmėsi į „tikrosiomis profesijomis“ laikytų gydytojų, teisininkų ir dvasininkų veiklas. Istoriškai socialinis darbas ilgą laiką (o ir dabar) nepretendavo į „tikrųjų profesijų“ gretas. Laikoma pagalbos žmogui ar rūpesčio (angl. caring) profesija, veikianti mikrolygmeniu. Tiek socialinės politikos, tiek ekonomikos srityse ši profesija nebuvo svarbi, veikiau suprantama kaip „taisanti“ tam tikras visuomenės pasekmes ir padedanti adaptuotis. Ilgą laiką „nepaisoma“, lokali, pusiau profesija.
Healey ir Thomas teigia, kad, nepaisant svarbių tarptautinių socialinių pokyčių, iki šiol socialinio darbo praktikoje įvairiose šalyse per mažai dėmesio skiriama dalyvauti formuojant socialinę ir bendrąją politiką. Vis dėlto pastaruosius dešimt metų daugėja ženklų, kad socialinis darbas imasi aktyvesnių veiksmų, kad reaguotų į pasaulines problemas, kuria novatoriškas teorijas ir intervencijas.
Šią transformaciją rodo ir tarptautinių socialinio darbo federacijos siūlomų profesijos apibrėžimų kaita. 1957 m. patvirtintame tarptautiniame socialinio darbo apibrėžime teigiama, kad socialinis darbas yra sisteminis būdas „padėti žmonėms ar grupėms geriau adaptuotis visuomenėje“. Naujausiu, 2014 m. Melburne priimtu apibrėžimu išplečiamos socialinio darbo ribos, įvardijama, kad socialinis darbas yra profesija, kuri skatina socialinius pokyčius ir socialinę sanglaudą bei žmonių išlaisvinimą, taikydama socialinio teisingumo, žmogaus teisių, pagarbos skirtumams principus. Šiuo apibrėžimu akcentuojami platesni profesijos tikslai. Panašu, kad šie tikslai tampa vis ambicingesni.
Jau minėta socialinio darbo futuristė Laura Nissen teigia, kad viena iš ryškėjančių ateities socialinio darbo krypčių - pagalba nuo skaitmeninių technologijų ir socialinių tinklų nukentėjusiems klientams. Kartu kalbama apie naujus nerimo sutrikimus, kuriuos sukelia skaitmeninis nesaugumas (didžiosios korporacijos renka visus duomenis apie mūsų elgseną skaitmeninėje erdvėje. Jeigu turite „Google“ paskyrą, galima lengvai sukurti jūsų profilį: ką valgote, kur keliaujate, ką perkate, su kuo draugaujate, ką manote apie politiką ir net kiek empatiškas esate. Jau yra sukurtas skaitmeninis žmogaus antrininkas, kuris geba atkartoti jūsų elgseną ir (gal) emocijas. Tad, patiems socialiniams darbuotojams būtina išmanyti technologijas, perprasti jų veikimą ir galimus pavojus.
Skaitmenizacija, ypač nevaldoma socialinių tinklų ir skaitmeninės komunikacijos mada, paskatino kalbas apie skaitmeninį socialinį darbą. Picornell-Lucas ir López-Peláez (2022), analizuojančios technologinės plėtros įtaką socialiniam darbui, pažymi, kad socialiniams darbuotojams būtina ugdyti skaitmeninio raštingumo gebėjimus, aktyviai naudotis virtualiomis platformomis, padėti sau ir klientams vertinti skaitmeninės erdvės rizikas ir užtikrinti žmogaus teises skaitmeninėje erdvėje.
Visuomenėje daugėjant vyresnio amžiaus žmonių, neišvengiamai reikės technologinių sprendimų ir juos turi kurti ne inžinieriai ar verslo vystytojai, o tarpsritinės komandos, kuriose socialinių darbuotojų vaidmuo ypač svarbus. Įtraukusis ugdymas, pagalba mokymosi sunkumų turintiems asmenims ir kiti iššūkiai gali būti palengvinti socialinių robotų, mokymosi platformų ir kitais sprendimais.
Verslas ir inžinerija siūlo naujus įrenginius ar metodus, o socialinis darbas suteikia žinių apie žmones (Muller ir Pihl-Thingvad, 2019). Sparti inovacijų ir socialinių technologijų plėtra ir nuolat augantis politikų dėmesys ir finansavimas daro šią sritį patrauklią įvairiems profesiniams laukams.
Aptardamas socialinio darbo ir socialinių inovacijų sąsajas M. Flynn pažymi, kad per pastaruosius dešimt metų įvairios pramonės šakos, kurios tradiciškai niekada nesidomėjo pažeidžiamais žmonėmis, pavyzdžiui, bankininkystė, IT ir komunikacijų sektorius, „agresyviai žengė į socialinių inovacijų sritį“. Tačiau socialinių inovacijų srityje dominuojantys verslumo metodai stokoja dėmesio tvarumui, tradiciniai į verslą orientuoti sektoriai siekia greitų rezultatų ir susigrąžinti investicijas.
Kuo sudėtingesnė socialinė problema ir kuo mažiau socialinių įgūdžių įgiję paslaugų vartotojai, tuo daugiau pastangų reikia skirti jai spręsti. Socialinis darbas suteikia žinių apie socialinių problemų supratimą, turi išbandytus ir praktikų plačiai naudojamus konsultavimo, poreikių vertinimo, intervencijų metodus.
Socialinio darbo ateities scenarijai
Ar svarbu socialinio darbo profesionalams galvoti apie ateitį, jeigu socialinio darbo funkcija yra spręsti dabarties ir praeities problemas, padėti visuomenės pažeidžiamoms grupėms adaptuotis? Kokia gali būti ateitis, kuriai reikia ruoštis? Garsi socialinio darbo futuristė Laura Burney Nissen savo tinklaraštyje socialworkfuture.com teigia, kad dabarties ir ateities VUCA pasauliui reikia visiškai naujų gebėjimų ir veržlumo.
Ji teigia, kad ateitį reikia suprasti, bandyti pažinti, nes ateities prognozavimas gali papildyti nusistovėjusį socialinio darbo kanoną naujomis priemonėmis. Ateities visuomenių raidos scenarijai yra plačiai aprašomi sociologų, ekonomistų, politologų ir futurologų darbuose.
Nors iš pradžių ateities studijos ir praktika iš esmės rėmėsi pozityvistine teorine sistema, palaipsniui ji keitėsi ir plėtėsi, siekta labiau atsižvelgti į kritinę ateities perspektyvą, kurioje daug labiau vertinami galios santykiai, įvairovės, socialinio teisingumo ir atstovavimo klausimai.
Ateities pokyčių tyrimus galima suskirstyti į kelias pagrindines temas: 1) klimato kaita ir (ar) su ekologija susiję pokyčiai; 2) technologijų ir skaitmenizacijos sukelti pokyčiai bei 3) visuomenės demografiniai pokyčiai.
Mauro F. Guillen savo knygoje „2030-ieji. Kaip svarbiausios šiandienos tendencijos visiškai pakeis mūsų ateitį“ piešia naują pasaulio vaizdą, teigia, kad labai greitai pasaulis smarkiai pasikeis: daugiau kaip 50 proc. pasaulio turto priklausys moterims, miestuose gyvens 60 proc. pasaulio gyventojų, tačiau miestai generuos daugiau kaip 87 proc. pasaulio išmetamo anglies dioksido.
Miestai bus labai užteršti, tad žalieji plotai apie miestus brangs ir tai lems dar didesnę atskirtį. Klimatas šils ir tai lems masinę migraciją į tokias šalis kaip Lietuva. Gimstamumas mažės ne tik JAV ar Vakarų Europoje, jis jau dabar labai mažėja Rytų Azijoje, Pietų Amerikoje ir net Afrikoje, todėl dar labiau reikės technologijų, galinčių pakeisti žmogų, augs socialinių robotų galimybės.
Dirbtinis intelektas gebės atlikti daug daugiau užduočių, kurios anksčiau buvo įveikiamos tik žmogaus smegenims. George Friedman, bandydamas nupiešti pasaulio vaizdą po šimto metų teigia, kad jau 2040 pagrindines funkcijas atliks robotai ir daugelio darbo vietų tiesiog neliks. Tai lems technologijų etikos ir kibernetinio saugumo dilemas.
Rengiant naują valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2050“ buvo sukurti 4 galimi valstybės raidos scenarijai. Labiausiai tikėtinas pasirinktas „šiaurinės žvaigždės“ scenarijus. Lietuva 2050 metais vaizduojama kaip šalis, kur „darniai sugyvena žmonės ir robotai (pastarieji turi ir tam tikras žmogaus teises)“ [...] „Švietimo įstaigose taikomas personalizuotas patyriminis ugdymas (iš dalies nulemtas virtualios ir papildytos realybės technologijų) visų gebėjimų mokiniams, mokytojams talkina ugdymo dizaineriai“. [...] „Visi geba ir turi sąlygas dirbti skaitmeninėje aplinkoje“. [...] „Lietuvoje plačiai taikomi personalizuoti verslo sprendimai žmogui (pvz., personalizuotos sveikatos technologijos, personalizuota apranga), veikia nemažai socialinių įmonių, plečiasi dalijimosi ekonomikos platformos, išauga kūrybinių industrijų kuriama vertė“ [...] „Tuo pačiu dėl geografinio patrauklumo, auga įvairių šalių piliečių migracija į Lietuvą“, (Strategija „Lietuva 2050“).
Šiems pokyčiams reikia naujų kompetencijų plėtros ir naujo požiūrio į galių pasiskirstymą tarp piliečių ir valdžios institucijį, piliečių dalyvavimo priimant sprendimus. Vienaip ar kitaip, bet dideli pokyčiai mūsų laukia po dešimties, daugiausia dvidešimties metų.
Kodėl svarbu analizuoti socialinio darbo funkcijas vykstant šiems pokyčiams? Socialinis darbas apibūdinamas kaip profesija, kuri skatina socialinius pokyčius ir socialinę sanglaudą. Norint užtikrinti sanglaudą (arba dar vadinamą socialinę inkliuziją), artėjantys globalūs ateities pokyčiai verčia socialinio darbo specialistus plėsti savo žinojimo ribas ir praktikas.
Tikėtina, kad profesija nebetilps į tradicinį profesijos rūbą. Tarptautiniuose socialinės politikos ir socialinio darbo renginiuose dažnai svarstoma, ar socialinio darbo profesijos kanonas, kuris pats yra socialinių įtampų kupiname lauke atsiradęs kompromisas, netampa socialinio darbo veiklą konservuojančia aplinkybe. Adaptacijai reikia plėsti profesijos ribas, kurti naujas metodikas. Ir čia kompleksinės socialinio darbo žinios gali tapti naujai atrastos.
| Rodiklis | 2022 m. | Prognozė 2050 m. |
|---|---|---|
| Moterų turtas | < 50% | > 50% |
| Gyventojai miestuose | < 60% | 60% |
| CO2 emisija (miestai) | < 87% | > 87% |
Apibendrinimas
Šiame straipsnyje aptariami socialinio darbo profesinio lauko pokyčiai, ateities scenarijai bei socialinio darbo vaidmenys ateities visuomenėje ir pristatomas pačių socialinių darbuotojų požiūris į ateitį ir numatomus pokyčius. Straipsnyje apžvelgiamos socialinio darbo raidos tendencijos ir pateikiamos svarbios moksliniuose šaltiniuose analizuojamos profesijos raidos kryptys.
Taip pat pristatomas kiekybinis Lietuvos socialinių darbuotojų nuomonės tyrimas, kuriuo buvo siekiama atskleisti darbuotojų požiūrį į pokyčius, technologijų ir socialinių inovacijų įtaką bei ateities socialinio darbo kompetencijas. Tyrimo rezultatai atskleidžia, kad darbuotojai socialinio darbo lauke mato pokyčių, tačiau šie pokyčiai yra nežymūs.
Tai, kad nematoma pokyčių ir neigiamai vertinamas socialinis darbas visuomenėje, galimai susiję ir su noru imtis kitos darbo srities. Darbuotojus pasilikti skatintų vadovų lyderystė ir profesionalumas bei darnesnis komandos darbas. Tyrimo neatskleista, kad darbas kuriame nors sektoriuje (savivaldybės, valstybiniame, nevyriausybiniame, socialinio verslo) stipriai lemtų skirtingus socialinių darbuotojų požiūrius.
Socialinių darbuotojų požiūrį ir vertinimą labiau lėmė jų demografiniai duomenys: gyvenamoji vieta, amžius, išsilavinimas, tačiau ir ši koreliacija buvo ganėtinai silpna. Daugelis respondentų nebuvo susipažinę su Darnios plėtros tikslais (SGD 2030) ar dalyvavo tik pavienėse tvarumo iniciatyvose, tačiau naujovių svarbumą socialinio darbo praktikoje įvardija 58 proc. respondentų, o 18-35 metų amžiaus kategorijoje šis vertinimas siekia 72 procentus.
Socialiniai darbuotojai vertindami ateitį nemano, kad jų darbą pakeis technologinės inovacijos, robotai.
tags: #socialinio #darbo #moksliniai #straipsniai