Visuomenės raidos dėsningumai lemia, kad reikšmingos žmogiškosios patirtys daro įtaką mūsų veiklai, mąstymui, verčia keisti pažiūras ir perkainoti vertybes. Kaita neišvengiama visose mūsų kultūros srityse, tačiau švietimo sritis ypatingai reikalauja itin glaudaus bendradarbiavimo tarp visų vaiko gerove suinteresuotų pusių ir pastangų kuriant sveiką, kūrybišką, palaikančią ugdymosi aplinką.
Socialinės emocinės kompetencijos - tai gebėjimai dirbti kartu su kitais, produktyviai mokytis, atlikti svarbiausius vaidmenis šeimoje, bendruomenėje, darbo vietoje. Būtent patyriminė praktika yra efektyviausia priemonė savęs pažinimui ir tobulėjimui. Jei žinosime, kaip tvarkytis su pokyčiais, išvengsime emocinio ir profesinio nuovargio ir nežinomybės dėl ateities. Norint išvengti kaitos, jaučiame nuolaitinę įtampą, todėl vertėtų ne vengti jos, o kurti ją patiems, t. y. Emocinio intelekto sąvoka apima gebėjimą jausti, suprasti kitų žmonių jausmus, valdyti nuotaiką bei kontroliuoti impulsus, susidoroti su frustracija bei kasdienio gyvenimo reikalavimais.
Tyrimai rodo, kad emocinis intelektas - socialiniai ir emociniai įgūdžiai - daug svarbesnis vaiko sėkmei už kognityvinį intelektą, matuojamą IQ. Emocinį vaiko intelektą galima ugdyti visuose jo amžiaus tarpsniuose.
Mokykloje mokoma daugybės dalykų, kurių ne visuomet prireikia tolimesniame gyvenime. Pasak Čedavičienės D. (2008) mokytojai, dažniausiai nerimaujantys dėl mokinių matematinio ar kalbinio neraštingumo, pradeda suprasti, kad egzistuoja kitas, dar didesnį rūpestį keliantis trūkumas: emocinis neraštingumas. Mokytis pažinti savo jausmus ne ką mažiau svarbu nei lavinti skaitymo ar skaičiavimo įgūdžius.
Gebėjimas susirasti draugų ir puoselėti draugystę, sėkmingai įsitraukti į grupę, inicijuoti pokalbį ir išklausyti, atskleisti save, drąsiai pasipriešinti skriaudėjams, atjausti kitus, įveikti sunkumus, išspręsti konfliktus, būti savikritiškam, motyvuoti save sudėtingomis aplinkybėmis, drąsiai žvelgti į sunkumus, nesidrovėti artimumo yra tie įgūdžiai, kurie reikalingi gyvenime norint būti sėkmingu ir laimingu.
Taip pat skaitykite: Apie socialinius įgūdžius
Kaip teigia Lekavičienė R, Antinienė D. (2012) aplinkinių žmonių ir savo emocijų pažinimas ir supratimas, jų valdymas bei kontrolė, empatija ir t.t. skatina efektyvų tarpasmeninį bendravimą, pozityviai veikia individualius sprendimus bei, apskritai, asmens psichologinį funkcionavimą. Todėl teigiama, kad emocinis intelektas yra gana patikimas asmeninio ir profesinio gyvenimo sėkmės rodiklis. Sėkmės susilaukiama tada, kai dėmesys skiriamas savęs pažinimui, lankstumui, savikontrolei, efektyviam konfliktų valdymui.
Kognityvinis intelektas (IQ) ir emocinis intelektas (EQ) koreliuoja, tačiau nėra susiję priežasties pasekmės ryšiais. Aukšto intelekto, išsilavinęs žmogus gali būti vienišas ir nelaimingas, nes nepakankamai išugdyti emociniai socaliniai gebėjimai, todėl santykiai su aplinkiniais gali būti komplikuoti. Galime stebėti ir atvirkščiai, žmogus, kuris baigė mokyklą žemais akademiniais įvertinimais ir nepasižymi aukštu intelektu, vėliau gali tapti itin sėkmingu verslininku ir kompanijos lyderiu.
Šios išvardintos socialinės emocinės kompetencijos apima daugelio ankstesnių autorių tyrinėtas ir aprašytas socialines emocines kompetencijas (J.D. Dar 2002 m. Pasaulinės sveikatos organizacijos paskelbtoje ataskaitoje „Smurtas ir sveikata“ prievarta buvo nedviprasmiškai įvardinta kaip visuomenės sveikatos problema.
2008 m. ES konferencijoje „Dirbkime kartu siekiant psichikos sveikatos ir gerovės“ pasirašytame pakte teigiama, kad psichikos sveikatą ir gerovę politiniais sprendimais reikia padaryti pagrindiniu prioritetu. Kaip viena svarbiausių veiklos sričių buvo išskirta jaunimo psichikos sveikata ir švietimas.
2008 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Nacionalinę smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos vaikams 2008-2010 metų programą, kuri skirta diegti kompleksines priemones visų rūšių smurtui prieš vaikus šalinti.
Taip pat skaitykite: Socialiniai ir kultūriniai veiksniai
2009 m. rugsėjo 29-30 d. Stokholme vykusioje konferencijoje „Vaikų ir jaunimo psichikos sveikatos ir savijautos gerinimas“, daug dėmesio buvo skirta ugdymo aplinkos vaidmeniui užtikrinant vaikų ir jaunimo psichikos sveikatą.
Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie socialinį emocinį ugdymą, kuris laikomas viena veiksmingiausių geros vaikų psichikos sveikatos užtikrinimo ir smurto prevencijos priemonių.
Pasak britų psichologo, psichoterapeuto, emocinio intelekto eksperto Stephen Neale, kartais net labiausiai išsivysčiusiose šalyse mokymo sistemos nėra subalansuotos. Per daug dėmesio skiriama loginio mąstymo vystymui ir per mažai emociniam intelektui. Tačiau labiausiai reikia lavinti limbinius smegenis (emocines smegenis). Būtent limbinė smegenų dalis yra atsakinga už visas mūsų emocijas, įsitikinimus, vertybes, hormonų pokyčius, sprendimų priėmimą ir elgesio pokyčius. Ji mūsų gyvenimui turi daug daugiau įtakos nei racionalioji mūsų smegenų dalis. Limbinė smegenų dalis gali apdoroti iki 6,000,000,000 bitų informacijos per sekundę, kai tuo tarpu už loginį mąstymą atsakinga smegenų dalis apdoroja tik iki 100 bitų informacijos per sekundę.
S. Neal atkreipia dėmesį į tai, jog turime taip parengti mokymo programas, kad emocinis intelektas lydėtų kiekvieną pamokos aspektą. Socialinių emocinių kompetencijų formavimasis ir įtaka gyvenimo kokybei bei mokymuisi.
D. Goleman (2003) teigimu, šeima yra mūsų pirmoji emocinio gyvenimo mokykla: bendraudami su artimiausiais žmonėmis, mes mokomės suvokti savo pačių jausmus, į juos reaguoti, numatyti, kaip į juos gali reaguoti kiti, taip pat suprasti ir išreikšti savo viltis ir baimes. Iš visų emocinio intelekto įgūdžių gebėjimas sutarti su kitais labiausiai prisideda prie sėkmės ir pasitenkinimo gyvenimu jausmo. Socializacijos procesas prasideda nuo vaiko įgimto temperamento sąveikos su suaugusiojo reakcija į jį ir pasireiškia dar kūdikystės laikotarpiu (kūdikis bendrauja šypsniu, žvilgsniu).
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Ikimokyklinio amžiaus vaikai socialinių įgūdžių įgyja ne tiek iš suaugusiųjų, kiek iš sąveikos su kitais vaikais. Vaikystėje patirtas atstūmimas - vienas iš rizikos faktorių, kad paauglystėje vaikas gali prasčiau mokytis, turėti emocinių problemų, nusikalsti. Prasti socialiniai įgūdžiai ypač išryškėja, kada vaikai bando susidraugauti. Tokie vaikai nori dalyvauti kitų veikloje, bet pasirenka klaidingą taktiką. Populiarūs vaikai prie nepažįstamų bendraamžių linkę artėti palaipsniui, kontaktas paprastai pradedamas žodžiu (klausiant, komentuojant).
Todėl užsimezgusias vaikų draugystes būtina vertinti rimtai. Svarbu, kad suaugęs žmogus sudarytų sąlygas vaikui bendrauti su bendraamžiais, leistų ieškoti tinkamų komunikavimo būdų (klysdami vaikai aptinka, kurie būdai yra veiksmingi), rodytų asmeninį pavyzdį.
Šeimyniniai pokalbiai - vienas iš pagrindinių būdų mokyti vaikus socialinio komunikavimo. Kuo anksčiau vaikas girdi, kad šeimoje pagarbiai, mandagiai bendraujama (išklausoma, domimasi kitu, paisoma nuomonės, dalyvaujama pokalbyje), atspindimi kito jausmai, kreipiamas dėmesys į visus, tuo anksčiau tą pradeda taikyti komunikuodamas su bendraamžiais.
Humorui šeimoje taip pat turėtų būti skiriama pakankamai dėmesio ir laiko. Lengviausias būdas - tiesiog drauge žaisti: kurti juokingus pasakojimus, dainas, maivytis, kvailioti. Humoras suteikia vaikams galimybę tvarkytis su stresu, nerimu, pykčiu, gali padėti išreikšti tai, ką sunku pasakyti. Vertinga skatinti vaikus juokauti ir pastebėti humorą net sunkiomis gyvenimo aplinkybėmis.
Kušlevič - Veršekienė D., Pukinskaitė R. (2009) nagrinėjusios paauglių emocinį intelektą, pastebi, jog patiriami sunkumai paauglystėje iš dalies priklauso nuo emocinio intelekto lygio, individualių vaiko savybių, jo aplinkos, socialinės kompetencijos, neigiamų aplinkos įvykių, jų reikšmingumo bei jų pasikartojimo dažnio. Iš tėvų ir mokytojų surinkta daug informacijos, akivaizdžiai patvirtinančios, kad nemaža dalis paauglių yra emociškai pažeisti: yra vieniši ir kenčia nuo depresijos, jaučia stiprų pyktį, negali valdyti emocijų, yra nervingi, linkę nerimauti, impulsyvūs ar net agresyvūs.
Autorių atlikto tyrimo metu nustatyta, kad bendras emocinis intelektas (EQ), adaptyvumas, tarpasmeninių santykių ir asmens vidiniai gebėjimai yra teigiamai statistiškai reikšmingai susiję su geresniais mokymosi laimėjimais. Geriau besimokantys paaugliai dažniau jaučiasi laimingi, jie efektyviau prisitaiko prie pokyčių, geriau susitvarko su kasdien iškylančiomis problemomis, jų geresni tarpasmeniniai santykiai.
Autorių teigimu, sėkmę mokykloje lemia ne tiek vaiko žinios ar ankstyvi skaitymo įgūdžiai, kiek emociniai ir socialiniai įgūdžiai: pasitikėjimas savimi, domėjimasis aplinka, žinojimas, kokio elgesio iš tavęs laukia kiti ir kaip susivaldyti, kai nori pasielgti netinkamai, gebėjimas išlaukti, laikytis nurodymų, kreiptis į mokytojus pagalbos, mokėti išreikšti poreikius ir sutarti su kitais vaikais.
Lietuvos gyventojų savivertės lygis ir laimės pojūtis yra vienas žemiausių visoje Europoje. Moksliškai įrodyta, kad šie du dalykai yra tiesiogiai susiję. Pagrindiniai žmogaus socialiniai emociniai gebėjimai, tokie kaip savivertė ir pagarba kitam išsivysto mokykliniame amžiuje ir daro esminę įtaką tolimesniam asmenybės formavimuisi ir elgesiui. Lietuvos pedagogų sąmoningumas socialinio emocinio ugdymo ir saviugdos tema yra minimalus.
Čedavičienė D. (2008) pastebi, jog mokymo programos yra gana perkrautos dalykų, keičiasi jų turinys ir temos, todėl nenuostabu, kad mokytojai jaučiasi labai apkrauti ir nesiryžta skirti laiko dar vienam papildomam dalykui. Be to, tikriausiai jokiu kitu atveju mokytojo darbo kokybė nėra tokia svarbi, kaip programose ugdančiose socialines emocines kompetencijas, nes jau pats mokytojo elgesys klasėje yra emocinės kompetencijos arba trūkumo pavyzdys. Ne kiekvieno mokytojo temperamentas tinka tokioms pamokoms vesti, ne kiekvienas gali ir nori kalbėti apie jausmus. Iš pradžių nedaug mokytojų noriai imasi mokytis naujo dalyko, kuris atrodo toks neįprastas, palyginti su kasdieniu darbu.
Lam C. (2014) nurodo gero mokytojo bruožus, kurie, savo ruožtu, lemia mokytojo socialines emocines kompetencijas bei siejasi su Neale S., Spencer-Arnell L., Wilson L.
GALVOK ir VEIK. Socialinės ir emocinės kompetencijos.
- Patinka mokyti mokyti vaikus - daug džiaugsmo ir pasitenkinimo savo darbu teikianti profesinės karjeros sritis, nors drauge tai taip pat daug pastangų reikalaujanti bei sekinanti veikla. (S.Neale, L. Spencer-Arnell, L. Wilson (2009)- savivertė, emocinis savęs suvokimas, pagrindiniai emociniai poreikiai).
- Nulemia pokyčius - leidžia vaikams pasijusti klasėje ypatingiems, saugiems ir užtikrintiems. Mokytojai gali daryti teigiamą įtaką savo mokinių gyvenime.
- Skleidžia pozityvią energiją - stengiasi nuolatos būti teigiamai nusiteikę, laimingi ir besišypsantys. Teigiama energija užkrečiama, todėl ja dalinasi su klase.( S.Neale, L. Spencer-Arnell, L.
- Geba megzti ir palaikyti asmeninius ryšius - pažįsta savo mokinius, žino, kuo jie domisi ir užmezga su jais ryšį. Taip pat vaikams atskleidžia, kuo domisi patys. Išsiaiškina, kaip vaikams patinka mokytis, stengiasi pažinti savo mokinių tėvus. (S.Neale, L. Spencer-Arnell, L.
- Dirba su šimtaprocentiniu atsidavimu - dirba tobulėdami patys ir įkvepia kitus. Atiduoda visą save patiems sau, mokiniams, jų tėvams, mokyklai ir kiekvienam jais tikinčiam žmogui. (S.Neale, L. Spencer-Arnell, L. Wilson (2009) - autentiškumas, atvirumas, bendradarbiavimas, parama).
- Geba organizuotai dirbti - paskirsto darbus. (S.Neale, L. Spencer-Arnell, L.
- Neturi išankstinio nusistatymo - mokytojus, kartas nuo karto stebi ir vertina, tiek formaliai, tiek ir neformaliai (štai kodėl būtina nuolatos dirbti su šimtaprocentiniu atsidavimu). Mokytojus nuolat vertina ir kritikuoja mokyklos direktorius, kolegos mokytojai, mokinių tėvai ir patys mokiniai. Užuot jautęsi įžeisti ar užsigavę, kai kas nors išsako pastabas apie tai, kaip mokote, priimkite konstruktyvią kritiką be išankstinio nusistatymo ir kurkite veiksmų planus. Įrodykite, kad esate gerai dirbantis mokytojas, - toks, kokiu ir siekiate būti. Pasaulyje nėra tobulų žmonių, o galimybių tobulėti visuomet yra. Juk pasitaiko, kad kiti geba pamatyti tai, ko nepavyksta patiems. (S.Neale, L. Spencer-Arnell, L.
- Kelia reikalavimus - pats mokytojas elgiasi taip, kaip moko kitus. (S.Neale, L. Spencer-Arnell, L. Wilson (2009)- Ieško įkvėpimo ir jį randa - nestokoja kūrybiškumo. (S.Neale, L. Spencer-Arnell, L.
- Nevengia pokyčių - yra lankstūs, nesiskundžia dėl pasikeitimų mokykloje. (S.Neale, L. Spencer-Arnell, L.
- Reflektuoja - siekia tobulėti kaip specialistas, apmąsto, kaip jis dirba mokytojo darbą- kas pavyko, o ką reikėtų kitą kartą pakeisti. Nuolatos reflektuoja, apmąsto, kaip dirba, kaip patys mokosi iš klaidų, silpnybių. (S.Neale, L. Spencer-Arnell, L.
Svarbu pažymėti, jog pedagogų ir tėvų socialinio emocinio intekto ugdymui didinant jų socialines emocines komepetencijas reikalinga sisteminė pagalba ir parama. Pačios geriausios socialinio emocinio ugdymo programos vaikams gali būti neefektyvios vien todėl, kad, pedagogo asmenybės elgesys ir asmenininės vertybės kontrastuos su programos nuostatomis, jei kalbėdamas apie empatiją, jis pats jos nejaus, jei mokydamas vaikaus pagarbos jiems nerodys savo elgesiu. Ne veltui yra sakoma, jog vaikai pirmiausia mokosi iš pavydžio. Galime stebėti kaip skiriasi klasės vaikų elgesys ir tarpusavio santykiai priklausomai nuo mokytojo santykio su jais. To negalime išugdyti teorinėmis žiniomis, reikalinga patyriminė praktika, kurios rezultatu bus žinojimas ir patyrimas tapęs asmenybės savastimi.
Kaip pastebi Kunickienė R., Neale S. (2015), nors Lietuvos švietimo sistemą nuolat lydi įvairios reformos, tačiau realių pokyčių gyvenimo ir ugdymo kokybėje nėra (veikiau stebima mažėjimo, blogėjimo tendencija). Siekiant išspręsti kilusius sunkumus, mokykla turi veikti kaip sutelkta bendruomenė. Tyrimo metu dalyviams taikyti emocinio intelekto ugdymo mokymai.
Socialinis darbas dar besivystanti sistema, kuri orientuota ne vien į bendruomenės gerovę, taip pat ir į atskirų asmenų gerovę. Socialinis darbas pradžioje orientavosi į savanorišką sistemą ir palaipsniui pradėjo daugiau dėmesio skirti visuomenės ekonominei ir demokratiniai gerovei. Socialinis darbas, kaip profesinė veikla, yra paplitęs visame pasaulyje, tai gi Lietuvoje socialinis darbas taip pat nebenaujas reiškinys. Nors mūsų visuomenės gyvenime tai viena iš naujausių profesijų.
Socialinio darbo tikslas yra socialinių problemų sprendimas, kurios atsiranda kai žmogus susiduria su bendruomene ir visuomene. Tarptautinė socialinio darbo federacija (IFWS) apibrėžia, jog socialinio darbo praktika yra pagrįsta profesine ir akademine disciplina, skatinanti socialinius pokyčius ir vystymąsi, socialinę sanglaudą, žmonių įgalinimą ir išlaisvinimą. Labai svarbu socialinio teisingumo, žmogaus teisių, kolektyvinės atsakomybės ir pagarbos įvairovei principai yra svarbūs socialiniam darbui. Socialinis darbas, paremtas socialinio darbo, socialinių mokslų, humanitarinių mokslų ir vietinių žinių teorijomis, įtraukia žmones ir struktūras, kad išspręstų gyvenimo iššūkius ir pagerintų gerovę.
Socialinis darbuotojas kaip savo srities žinovas, dirbdamas su klientais, teikdamas socialines paslaugas, bendradarbiaudamas kartu su kitais specialistais, dalyvauja įvairiuose profesiniuose amplua. Anot Johnson (2001), profesinė rolė - tai būdas, kurį darbuotojas naudoja parodyti save įvairiose situacijose. Socialinis darbuotojas turi gerai suprasti ir suvokti savo atliekamus vaidmenis.
Globėjai augindami tėvų globos netekusius vaikus, susiduria su įvairiomis problemomis, todėl neretai į pagalbą ateina socialines paslaugas teikiantys darbuotojai (Snieškienė, 1999). Lietuvoje, dažniausiai už vaikų apsaugą atsakingi teritoriniai vaiko teisių skyriai, kurie planuoja ir vykdo prevencinę darbo programą su tėvais, vertina ir sistemina gautas žinias apie neprižiūrimus, be tėvų priežiūros likusius vaikus, analizuoja įvaikinimo klausimus, rekomenduoja ir paskiria pedagoginę, teisinę pagalbą, gina vaikų interesus, esant poreikiui tarpininkauja teisme ir t.
2018 metų sausio 19 dieną buvo patvirtintas „Globos centro veiklos ir vaiko budinčio globotojo vykdomos priežiūros organizavimo ir kokybės priežiūros tvarkos aprašas“, kuriame patvirtinta globos centro veiklos tikslas ir funkcijos. Apraše numatomos socialinio darbuotojo, dar kitaip vadinamo globos koordinatoriaus paslaugos.
Globos koordinatorius priskiriamas kiekvienai globėjų šeimai ir teikia reikalingą socialinę pagalbą šeimoms: organizuoja pagalbą glaudžiai kontaktuojant su kitomis socialinių paslaugų, švietimo, sveikatos priežiūros įstaigomis, kitais globos centro specialistais, sudarydamas sąlygas vaikui palaikyti ryšį su broliais, seserimis, biologiniais tėvais, derindamas teikiamas paslaugas ir pagalbą biologinei vaiko šeimai su socialiniais darbuotojais, teikiančias paslaugas šeimai.
Kiekvienam globėjui yra priskirtas socialinis darbuotojas (globos koordinatorius), kuris jų šeimai teikia paslaugas ir yra atsakingas už pagalbą globos metu. Globėjai atlieka labai svarbų vaidmenį globojamo vaiko ir biologinės šeimos bendravime, todėl labai svarbu, kad vaikas būtų paruošiamas susitikimams su šeima, o globėjai turėtų žinių, kaip pasiruošti susitikimams. Šiame etape svarbu, jog specialistai dirbantys su šeima teiktų profesinę paramą ryšio su biologine šeima palaikymui.
Globėjai teigia, jog vertina socialinių darbuotojų įsitraukimą š problemų sprendimą, žmonės teigia, jog vertina specialistų pagalbą planuojant biologinių šeimų susitikimus, globėjai įvardina, kad viena iš didžiausių pagalbų tai bendradarbiavimas tiek su globėjais, tiek su biologiniais vaiko tėvais, specialistai sudaro veiksmų planą.
Kartais globėjams sunku palaikyti kontaktą su tėvais, todėl šį pagalba globos procese yra labai vertinama (Austerberry, et. al., 2013). Darbo su globėjais ir biologiniais vaiko tėvais procese svarbus informacijos perdavimas. Anot Harber ir Oakley (2012).
Kalbant apie pagalbą globėjams, galima teigti, kad paslaugų sistema yra skurdi, Lietuvoje socialiniai darbuotojai labiau suinteresuoti dirbti su biologinėmis šeimomis, negu su globėjais.Didžiausią paramą šeimos galėjo gauti iš vaiko teisių specialistų, tačiau galima teigti, kad parama buvo nepakankama. Nesenai pradėjus steigtis globos centrams, kurių klientų tikslinė grupė globėjai ir globojami vaikai.
Sunku vertinti paslaugų kokybė, tačiau jau vien tai, kad socialiniai darbuotojai dirba tik su šia tiksline grupe yra pagirtina.
Parengė Brigita Olensevičienė
tags: #socialiniai #zmogaus #uzdaviniai