Grupinio gyvenimo namų (GGN) gyventojai gyvena artėjančių švenčių laukimu. Džiugina ne tik šventės, bet ir pats jų laukimas - metas, kai puošiame savo namus, aplinką, susiburiame maloniems darbams ir pabūti kartu. Šis metas yra nepaprastai reikšmingas ir laukiamas GGN gyventojų. Tai laikas, kurį padovanojame sau ir kitiems, esantiems šalia, puoselėdami jau susiformavusias savo namų tradicijas.
Advento laikotarpis: laukiant šviesos
Adventas - susikaupimo, apmąstymų, džiugaus ir šviesaus laukimo prieškalėdinis laikotarpis. Pirmiausia namus pasipuošėme advento vainiku, kurį šiais metais kūrėme kartu su miesto bendruomenės narėmis. Vilkaviškio viešojoje bibliotekoje dalyvavome advento vainiko pynimo edukacijoje. „Pumpurų spragėsių“ įkūrėja Eglė Bačinskienė ne tik padėjo mums nupinti vainiką, bet ir papasakojo apie jo bei advento prasmę, supažindino su tradicijomis, dainomis.
Adventui prasidėjus uždegėme pirmąją vainiko žvakę - vilties žvakę. O advento vainikas tapo namų traukos vieta, kur gyventojai susiburia pasikalbėti, pabendrauti. Vainikas padeda pajusti susikaupimo, ramybės, laukimo ir prisiminimų nuotaiką. Adventas - tai vidinio džiaugsmo ir susikaupimo metas, gerų darbų darymo laikas.
Gerumo dalijimasis: "Carito" žvakelės ir "Žiemos sodas"
Kiekvienais metais GGN bendruomenės nariai šį laikotarpį išgyvena dalindamiesi savo širdžių gerumu su tais, kuriems šiuo metu ypač reikalinga pagalba. Paaukoję savo asmeninių lėšų, žmonės įsigijo „Carito“ žvakelių, taip prisidėdami prie pagalbos labiausiai stokojantiems ir vargstantiems asmenims. Įsigytą žvakelę jie uždegs per Kūčių vakarienę.
Neatsiejama švenčių laukimo dalimi ir gražia tradicija tapo dalyvavimas Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos organizuojamame „Žiemos sodo“ kūrime. Šiais metais jau šeštą kartą šis smagus užsiėmimas ir vėl subūrė visą namo bendruomenę. Visi su meile, susikaupę išradingai gamino žaisliukus, kitas dekoracijas, puošė eglę. Tai buvo puikus laiko praleidimo būdas, galimybė pabūti drauge ir atskleisti savo kūrybinius gebėjimus bei stipriąsias charakterio puses. Sukurta kompozicija įkurdinta Vilkaviškio miesto sode, „Žiemos sodo“ eglučių alėjoje, ir puošia mūsų miestą.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie Kalvarijos namus
Bendruomenės tradicijos: eglės įžiebimas ir "Sveikinimas vienišam senoliui"
Kiekvienais metais gyventojai kartu su miesto bendruomenės nariais dalyvauja Vilkaviškio eglės įžiebimo šventėje. Tai taip pat tapo puikia tradicija belaukiant Kalėdų. GGN gyventojai jau gyvena džiugiomis artėjančių švenčių nuotaikomis, tačiau nepamiršta ir tų, kurie yra šalimais, jaučiasi užmiršti, vieniši ar ligos kamuojami.
Kiekvienais metais prieškalėdiniu laikotarpiu vykdome projektinę veiklą „Sveikinimas vienišam senoliui“. GGN gyventojai, padedami darbuotojų, ruošia dovanėles ir savo rankomis daro sveikinimo atvirukus, kuriuos perduoda Vilkaviškio parapijos valgyklėlėje besilankantiems miesto bendruomenės nariams ir vienišiems seneliams jų namuose. Visi pritaria, kad malonu daryti gerus darbus vien dėl to, kad žino, jog tai suteiks laimės ne tik kitam, bet ir pačiam.
Kūčių vakarienė: jaukumas, šiluma ir tradiciniai patiekalai
GGN gyventojai su džiugiu nekantrumu laukia pačių gražiausių metų švenčių. Namuose vis daugiau jaukumo, kalėdinių švieselių, spalvų ir kvapų. Kiekvienas šių namų gyventojas jaučiasi naudingas ir reikalingas, prisidėdamas prie tradicijų ir papročių puoselėjimo. Jau netrukus visi susibursime prie šventinio Kūčių stalo, ragausime drauge pačių rankomis pagamintų tradicinių patiekalų.
Sukalbėję maldą, lauždami kalėdaitį gyventojai ir darbuotojai linkės vieni kitiems sveikatos, ramybės, gėrio, santarvės ir džiaugsis savo namų jaukumu, šiluma bei gražiomis tradicijomis. Visiems Vilkaviškio miesto bendruomenės nariams linkime stiprios sveikatos, džiaugsmo širdyse, ramybės, tikėjimo ir vilties. Dovanokite vieni kitiems savo šilumą, gerą nuotaiką ir šypsenas, supratimą bei atjautą.
Senovinės Kūčių tradicijos
Seniau Kūčios buvo visai kitokios nei dabar, - prisimena devyniasdešimtmetė kėdainietė Vincė. - Buvo paprastos, tikros lietuviškos Kūčios, dabar jau nebe Kūčios: anksčiau būdavo pasninkas, Kūčių dieną tėvai visai neduodavo valgyti, o vakare susėdę prie stalo valgydavome įvairius patiekalus. Gamindavome iš to, ką turime namie, nieko nepirkdavome.“ Kartu su Vince nusprendėme, kad sukurti jaukiai šeimos ir namų šventei, skirtingai nei dabar, senovėje daug nieko nereikėjo, tik šeimynykščių rankų, įdėto darbo bei meilės, o rezultatas - jauki, šeimyniška įvairių patiekalų vakarienė.
Taip pat skaitykite: Grupinio gyvenimo namų svarba Lietuvoje
„Būtinai per Kūčias turėjome kepti šližikus. Be jų Kūčios - ne Kūčios. Šližikus kepdavo tik iš vandens ir miltų, dar įdėdavo šiek tiek aguonų grūdelių. Bet būdavo, kad iškeptų šližikų nebuvo galima įkąsti. Todėl iš anksto pamirkydavo, kad jie atsileistų, - prisiminimais dalijosi senolė. - Maldavome aguonas. Būdavo molinis indelis su nelygumu viduryje ir su grūstuvu grūsdavome jame aguonas. Pasidarydavo baltas kaip pienas skystimas. O dabar juos kepa visai nebe taip, ne pagal tikrus papročius. Būna, kaimynės atneša man paragauti, tai pridėjusios pieno, sviesto, kiaušinių, kad trapūs būtų. Tai ar čia Kūčios? Čia ne Kūčios! Jokiu būdu nepateisinu šiuolaikinių Kūčių valgių. Kūčios turi būti kaip Kūčios, o ne balius, nes dabar tai - balius.
„Kūčių vakarienei dar kepdavo blyniukus. Dar gamindavo skryliukus. Tokie patiekalai ir šiais laikais vaikų yra labai mėgstami. Tačiau skirtumas tas, kad tik labai maža dalis tiek blynus, tiek skrylius ar kitus miltinius patiekalus paprastai valgo gerokai pasaldintus. „Ir blynelius ir skryliukus šiek tiek pasaldindavo, bet anksčiau nelabai ir to cukraus būdavo, bet mums, vaikams, būdavo labai viskas skanu, - su šypsena prisimena senolė.
„Juos išvalydavome, tiesiog po grūdelį išrinkdavome. Mums, mažiems vaikams, liepdavo išrinkti, kad jokios šiukšlelės nebūtų. Išplauna, išverda juos, apibarstydavo aguonomis ir šiek tiek cukraus. Kaip ir šiais laikais, taip ir anuomet, itin mėgstamas ir svarbus šventinės vakarienės patiekalas buvo silkė. „Supjaustydavo silkę, o ant jos viršaus raugintus burokėlius. Juk anksčiau ne marinuodavo stiklainiuose burokėlius, o raugindavo. Į silkės ir burokėlių patiekalą dar įpjaustydavo šiek tiek svogūniuko. Jokio aliejaus ar kitų pagardų nepildavo. Būdavo ruošiama ir žuvis.
Senolė prisiminė, jog per Kūčias būtinai turėdavo būti grybų barščiai: „Išvirdavo raudonus burokėlius, smulkiai supjaustydavo džiovintus grybus ir pakišdavo po pečiumi. Juos ištroškindavo, ten būdavo šiek tiek skystymėlio. Taip pat troškindavo ir kopūstus panašiai. Šiais laikais esame įpratę, jog kisielius Kūčių stalui verdamas iš spanguolių.
„Išvirdavo grūdus ir likdavo toks tirštas kaip kisielius skystimas. Į jį dėdavo putino uogų, kad būtų šiek tiek rūgštesnis. Reikėdavo kisielių dar ir nudažyti. Dažydavome raudonųjų burokėlių sultimis, padarydavome raudoną. Mes spanguolių kisieliaus nevirdavome, - kalbėjo pašnekovė. Kepdavo iš miežių ragaišį, bandeles. Juos valgydavome su silkėm. Tokios ir būdavo paprastos mūsų Kūčios prieš daugiau nei aštuoniasdešimt metų. Senolė prisimena, jog anksčiau žmonės gyveno vargingiau, buvo tikrai sunkus gyvenimas, bet šeima buvo vieninga.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai ir perspektyvos
Dabar Vincė nieko jau daug ir nebegamina, nes gyvena viena, dėl garbaus amžiaus ne viską gali valgyti, sunkiai juda, tad ir jos Kūčios būna savuose namuose.
Be valgių, specialiai buvo paruošiamas ir Kūčių stalas. „Kūčių stalą paruošdavome taip: a.a. tėvelis iš klojimo atnešdavo šieno. Jį paklodavo ant stalo, o ant viršaus patiesdavo baltą staltiesę, pastatydavo kryželį, uždegdavo žvakę, o po stalu pastatydavo krepšį su šienu: sakydavo, kad čia ateis Jėzus miegoti. Tada ant to stalo pradėdavome dėti valgį. Niekaip jo nepuošdavome, paprasčiausiai sudėdavome į lėkšteles, dubenėlius ir pastatydavom ant stalo.
„Mes gyvenome ūkiškai, turėjome savo žemę, nieko nepirkdavome, viską užsiaugindavome, gamindavome patys namuose. Bet kartu visi buvo šiltesni, draugiškesni, Kūčias valgydavome visi krūvoj, - kalbėjo Vincė. - Tėvelis imdavo paplotėlį [kalėdaitį] nuo stalo, visiems po gabaliuką duodavo jo atsilaužti prieš valgant ir pasakydavo: „Neužmirškit kelio į namus“. Mes buvome penki vaikai ir visuomet mums to palinkėdavo. Prieš pradedant valgyti, suklupdavome visi aplink stalą, melsdavomės. Pirma, tikrai jautei, kad tikrai valgai Kūčias, net nemoku nupasakoti to jausmo. Labai mes laukdavome tos šventės. Namų kaip dabar nepuošdavome, tik uždegdavome kokias dvi tris žvakes. Eglutės irgi neturėjome. Paskui, kai jau paaugome, tėvelis iš miško parnešdavo eglutę.
Kūčių ir Kalėdų tradicijos net kunkuliuoja susidurdamos su naujais požiūriais, vertybiniais išbandymais. Ne visus įkvepia senosios tradicijos. Kuo labiau žiūrime į kitas šalis, tuo didesnė pagunda švęsti ne taip, kaip mes, o taip, kaip jie. Į namus vienas po kito įslenka tradicijų laužytojai. Vaikai protestuoja prieš silkę ir žuvį, Kūčių vakarą reikalauja mėsos ir torto. Prie šventojo Kūčių stalo susiduria kartos, o tai reiškia, kad bus ir dramų. Ką daryti, kad įtiktum ne viską mėgstantiems vaikams ir svečiams, o mūsų Kūčių ir Kalėdų stalas neatrodytų nuobodus ir vienodas, dar blogiau − neprogresyvus? Ieškokime kompromisų, eksperimentuokime ir stebinkime.
Kiek suprantu, bet kuri tradicija yra gyva, kai ji kinta, keičiasi pagal laikmetį. Juk ir kūčiukai išgyveno transformacijas, bet išliko! Kad visus nustebintumėte nauju požiūriu į tradicijas, Kūčių stalui pasiruoškite ką nors neįprastai naujo. Tam tiks ir ši „išpuikusi silkė“.
Kūčių ir Kalėdų tradicijos susiduria su naujais požiūriais, o į namus įslenka tradicijų laužytojai. Ar tikrai prieš Kūčias picerijoje sušveista pica yra tikrasis blogis?
Abrikosus ir slyvas nuplikykite karštu virintu vandeniu ir palaikykite šiek tiek, kad truputį pabrinktų. Tik nepersistenkite. Svogūnus supjaustykite smulkiai ir pakepinkite aliejuje. Kai gražiai pagels, suberkite pasmulkintus abrikosus ir slyvas, pabarstykite druska ir cukrumi. Viską gerai išmaišykite. Dar porą minučių patroškinkite. Pabaigoje pridėkite smulkiai pjaustytų mėtų lapelių. Įdarą atvėsinkite. Supjaustykite smulkiais gabalėliais silkę ir sudėkite į atvėsusią paruoštą masę. Apelsiną supjaustykite dailiais vienodais apvaliais griežinėliais. Sudėkite juos į lėkštę. Ant kiekvieno griežinėlio uždėkite po kupstelį paruošto įdaro.
Kitas įdomesnis patiekalas tiks jau tik Kalėdoms, nes jo gamyboje naudojama vištienos mėsa. Atsiriekite pusę galvos raudonojo kopūsto. Suraikykite jį visą plonomis juostelėmis. Pasūdykite, papurkškite obuolių acto arba pašlakstykite citrinų sultimis. 300 g vištienos kulšelių mėsos supjaustykite mažais vieno kąsnio gabaliukais ir visus gerai įtrinkite kuminu, čiobreliais, raudonėliu, išspaustu česnaku, imbieru, druska ir pipirais. Pamarinuokite. Tada iškepkite įkaitintam aliejuje, kol gražiai paskrus. Atvėsusią mėsytę sudėkite į kopūstus. Supjaustykite mažais kubeliais vieną persimoną, o porą - plonais žiedeliais. Sudėkite į salotas. Maišykite su alyvų aliejumi arba majonezu.
Dar vienas patiekalas, kurį aš šiemet tikrai įsileisiu į namus Kūčių vakarą, tai portugališkas tradicinis valgis „Bacalhau“ − džiovinta sūdyta menkė. Autentišką jį ragavau Krakėse. Originaliame recepte sūdyta menkė, pirmiausia, apverdama vandenyje arba piene (jei Kūčioms, tai pieno geriau nenaudokite), tada ištroškinama su geltonaisiais svogūnais, tuomet į ją pridedama plonyčių bulvių šiaudelių. Viskas iššutinama, o prieš pateikiant, įpjaustoma juodųjų alyvuogių.
Kad visi būtų patenkinti, švenčių planą ir meniu galima aptarti daug anksčiau. Pasakykite, kas bus privaloma paragauti, kad ir po kąsnelį. Pasiūlykite savo tradicinius patiekalus, papasakokite, kodėl jie atsirado ant jūsų stalo. Istorijos visada padeda. Galima susitarti, kad visi gamins arba pasiūlys po vieną patiekalą ir pasiduoti netikėtumui. Arba padarykite patiekalų, kurie verti būti įtraukti į kasmetinį šventinį meniu konkursą. Balsuokite už naujus patiekalus ir taip per kelerius metus susikursite savąsias tradicijas.
Šeimininkės žino, kad geriausi receptai gimsta netyčia arba kai trūksta ingredientų.
Moterims labai svarbu švenčių išvakarės. Nepervarkite ir nepersistenkite. Padalinkite darbus ir nepulkit jų perdaryti, tegul eglutė būna puošta neproporcingai ar negrabiai. Iš vieno buvusio Seimo pirmininko žmonos esu gavusi geriausią patarimą gyvenime - ,,svarbiausia pasirūpink savimi“.
Kita auksinė taisyklė, kuri veikia: nuspręskite, ką pirksite, o ką gaminsite pačios. Aš darau 50/50. Jeigu saldumynus perku, tai patiekalus gaminu, jeigu perku mėsas ir užkandžius − saldumynus gaminu. Geriausios mano draugės Kūčios buvo tos, kai ji nieko neruošė - dėl visko ginčydavęsi ir nenorėję padėti sūnūs, pasirodo, mokėjo net silkes su keptomis morkomis pagaminti, ir jų šventė pavyko. Dvi seserys, neskaudindamos mamos, Kūčių patiekalus kartą užsisakė pas šeimininkę ir patiekė kaip savo. Nesusigadinkite sau nuotaikos, net jei vaikai šį kartą nelaiku prapjaus tortą.
Kūčios - stebuklingas vakaras, kurį įprastai praleidžiame su pačiais artimiausiais žmonėmis. Tai - viena ilgaamžiškiausių lietuviškų švenčių, o iš seniausių laikų atkeliavę Kūčių tradicijos tebėra puoselėjamos iki šiol. Istorikų teigimu, žodį „kūčia“ mūsų protėviai pradėjo vartoti dar XII amžiuje. Tai - patiekalas, skirtas pavaišinti protėvių vėles, savotiška auka, kurią vėliau suvalgo patys aukotojai. Tradiciškai, kūčia buvo gaminama iš įvairių javų, sumaišytų su medumi saldintu vandeniu. Nors daugelis ją laiko grynai lietuvišku papročiu, panašus patiekalas yra valgomas ir kitose šalyse.
Labai svarbi Kūčių tradicija - ypatingas stalo paruošimas. Ant jo paklojama šieno, kuris užtiesiamas staltiese. Nors dabar daugelis mūsų kalėdinę eglutę puošia gruodžio pradžioje, negalime nepaminėti ir šios Kūčių tradicijos: daugelyje šalių būtent Kalėdų išvakarės buvo laikas, skirtas eglutės puošimui. Taip buvo dėl to, kad senosios tradicijos skelbia, jog žalumą į namus galima neštis tik Kūčių išvakarėse.
Kalbėdami apie Kūčių tradicijas, negalime nepaminėti burtų. Kūčių naktį daugelis bandydavo nuspėti ir ateitį, o bene dažniausiai tam naudojamas būdas buvo būrimas iš vaško. Tam reikėdavo atlaužti gabalėlį vaško, įdėti jį į šaukštą ir palaikyti virš ugnies, kad ištirptų.
Jaunuoliams Kūčių tradicijos dažnai asocijuojasi su meilės burtais. Pavyzdžiui, merginos po vakarienės išeidavo į kiemą ir klausydavosi, iš kurios pusės loja šunys - tai parodydavo, iš kur reikėtų tikėtis piršlių. Nusakyti, ar pasiseks meilėje, gali padėti ir kūčiukai. Tam reikia paimti jų saują ir suskaičiuoti.
Senovėje žmonės Kūčių naktį labai gilindavosi į gamtos ženklus, taip bandydami nuspėti ateitį. Pavyzdžiui, žvaigždėtas dangus reiškė derlingus metus tiek ūkyje, tiek miške - čia buvo galima tikėtis daug grybų.
Panašiai kaip ir kūčia, ateities spėjimas yra viena iš Kūčių tradicijų, daugiausiai paplitusių Rytų Europoje. Nuo pačių seniausių laikų, gyvūnai buvo laikoma svarbia Kūčių dalimi. Tačiau per Kūčias labai svarbu ir jais pasirūpinti. Kiekvienam gyvūnui ir gyvuliui reikia skirti dėmesio, juos pakalbinti ir, svarbiausia, užtikrinti, kad jie sočiai pavalgytų. Tikima, kad tai garantuos finansiškai sėkmingus ateinančius metus.
Senovinės, kartais juokingos, o kartais - rimtį skatinančios Kūčių tradicijos - nuostabus būdas padaryti šią šventę dar ypatingesnę.