Dar visai neseniai Lietuvoje nuskambėjo vadinamasis Žiežmarių skandalas, susijęs su grupinio gyvenimo namų statybomis globos institucijų gyventojams. Šis įvykis atskleidė sisteminę žmogaus teisių problematiką, kuri nėra vien tik vietinės reikšmės.
Viešojoje erdvėje buvo plačiai kritikuojamas Žiežmarių gyventojų pasipriešinimas globos institucijų gyventojų apgyvendinimui miestelyje, keltas klausimas dėl lietuvių nejautrumo negalią turintiems žmonėms, nenoro priimti jų į savo bendruomenes. Beje, Žiežmarių atvejis tikrai nėra vienintelis. Negalią turinčių žmonių iš globos institucijų apgyvendinimui grupinio gyvenimo namuose priešintasi ir kitose šalies vietovėse, nors ten sulaukta tiek mažesnio rezonanso žiniasklaidoje, tiek mažesnės reakcijos iš valdžios institucijų. Visoje šioje dar nepasibaigusioje istorijoje nutylėta kita medalio pusė. Nutylėta, nes, panašu, tikroji klausimo esmė buvo nei atpažinta, nei suprasta.
Žinia, nuo 2014 m. vyksta vadinamasis deinstitucionalizacijos procesas, įkvėptas Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos ir remiamas Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Deinstitucionalizacija reiškia valstybių, tame tarpe ir Lietuvos, įsipareigojimus pereiti nuo diskriminacinės institucinės globos prie paslaugų ir pagalbos neįgalią turintiems žmonėms gyventi bendruomenėje, lygiai ir kartu su visais žmonėmis.
Kaip buvo paskelbta 2018 m. vasario 9 d. LR Seime vykusioje konferencijoje „Deinstitucionalizavimo patirtys ir iššūkiai“, pertvarkai įgyvendinti iki 2023 m. numatyta 77,4 mln. eurų, iš kurių 13,3 mln. Pertvarkos branduolys, vertinant pagal viešai skelbiamą informaciją ir pagal disputų su įvairių atsakingų institucijų atstovais turinį, yra dalies globos namų gyventojų perkėlimas gyventi į naujai statomus grupinio gyvenimo namus bei jų užimtumas greta steigiamose dirbtuvėlėse.
Kadangi globos namų pertvarka yra įkvėpta Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos, verta dar sykį pažvelgti į jos tikslą ir nuostatas. Konvencija remiasi žmogaus teisių principais, visų pirma, orumo, lygybės ir nediskriminavimo. Konvenciją ratifikavusios valstybės, tame tarpe, ir 2010 m. Konvenciją ratifikavusi Lietuva, pripažino negalią turinčių žmonių įvairovę, nesvarbu, kokia negalia ir kokio sunkumo, ir jų teisę gyventi lygiai su visais žmonėmis.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie Kalvarijos namus
Gyvenimas lygiai su visais žmonėmis reiškia, kad valstybė įsipareigojo užtikrinti negalią turintiems žmonėms teisę patiems priimti sprendimus visais su jų gyvenimu susijusiais klausimais, mokytis ir dirbti drauge su visais, o ne atskirose specialiai jiems sukurtose vietose.
Lietuvoje jau veikia ne vieneri grupiniai gyvenimo namai, kuriuose gyvena iš globos institucijų perkelti negalią turintys asmenys. Neprieštaraujama teiginiui, kad grupiniuose gyvenimo namuose negalią turintys žmonės apsigyvena ženkliai geresnėse sąlygose, nei jos yra globos institucijose, kuriuose patalpinta nuo 100 iki 400 asmenų. Žinoma keletas grupinio gyvenimo namų, kuriuose negalią turintys žmonės jaučiasi tikrai geriau, nei globos institucijose, nes patiria pagarbius santykius ir yra laisvi susitvarkyti savo asmeninę aplinką, spręsti dėl savo dienotvarkės ar lankytis visuomenėje. Yra Lietuvoje ir keletas tokių pagalba žmogui grįstų grupinio gyvenimo namų atvejų, kur turintiesiems šansą gyventi žymiai žmogiškesnėje, nei globos institucijos, aplinkoje suteikė žmogiškumo vertybių vedami žmonėms.
Visgi, nors tokios iniciatyvos, ypač grįstos asmeniniu pasiryžimu ir įsipareigojimu, yra labai gerbtinos, tenka pripažinti, jos tik dar labiau išryškino sistemines institucinės globos pertvarkos spragas, kartu ir pertvarkos neperspektyvumą negalią turinčių žmonių teisės gyventi visuomenėje lygiomis teisėmis su visais ir be jokios diskriminacijos užtikrinimą, kaip tai numatyta Konvencijoje.
JT Neįgaliųjų Teisių Konvencijos 19-asis Straipsnis
Suprasti gali padėti JT Neįgaliųjų teisių konvencijos 19-asis straipsnis, kuriame nurodyta, kad visų neįgaliųjų lygių teisių su gyventi su visais žmonėmis, taigi, ir socialinės įtraukties, pagrindas yra savarankiškas gyvenimas ir įtrauktis bendruomenę.
Pirma, žmogaus laisvės ir orumas, pagrindiniai žmogaus teisių principai, atsiranda tuomet, kai žmogus pats kontroliuoja savo gyvenimą, pats sprendžia, kur gyventi, su kuo gyventi, ko siekti gyvenime, o ne kiti nusprendžia už jį. Savo gyvenimo kontrolė, laisvė priimti sprendimus numano ir atsakomybę už savo sprendimus.
Taip pat skaitykite: Grupinio gyvenimo namų svarba Lietuvoje
Antra, negalią turinčiam žmogui gyventi savarankiškai būtina pagalba, kad būtų kompensuojamos patiriamos kliūtys dėl negalios. Antai, neregiui būtinos alternatyvios komunikacijos priemonės, fizinę negalią - judėti įgalinančios priemonės, o intelekto negalią - pagalba priimant sprendimus.
Trečia, savarankiško gyvenimo visuomenėje sąlyga yra prieinamos bendrosios paskirties paslaugų sistemos ir institucijos, kokios yra švietimas, sveikata, darbas ir užimtumas, skirtos visiems žmonėms. Jei visos šios savarankiško gyvenimo prielaidos neturintiems negalios atrodo savaimės, tačiau negalią turintiems žmonėms, ypač turintiems intelekto ar psichosocialinę negalią, jos toli gražu nėra savaimės.
Labai tikėtina, kad dėl intelekto ar psichosocialinės negalios žmogui gali būti apribotas teisinis veiksnumas, o tai reiškia, kad bus apribotos galimybės savarankiškai priimti sprendimus, kurie bus susiję su juridiniais, finansiniais ar asmeniniais santykiais, pavyzdžiui, teise vesti ar tekėti, balsuoti rinkimuose ar būti renkamam.
Taigi, ar grupinio gyvenimo namai, kaip bene pagrindinė deinstitucionalizacijos priemonė, sudaro sąlygas žmogui pačiam pasirinkti, kuri gyventi ir su kuo gyventi? Tikrai ne, nes globos institucijoje gyvenantis žmogus negali pasirinkti gyventi ne grupinio gyvenimo namuose, o visiškai kitur, ten, kur jis pats nori. Globos namų gyventojo išlaikymas kainuoja apie 770 eurų, o grupinio gyvenimo namuose keliasdešimt eurų mažiau. Ar gali žmogus gauti šias lėšas, kad įsikurtų gyventi savarankiškai, ten, kur jis nori, o ne globos namuose ar grupinio gyvenimo namuose? Tikrai ne, šios lėšos jam asmeniškai perkeltos nebus. Ar bus šiam žmogui suteikta asmeninė pagalba, jei pasirinks gyventi savarankiškai, ne globos namuose ar ne grupinio gyvenimo namuose, įskaitant ir pagalbą priimant sprendimus? Tikrai ne, žmogus bus paliktas likimo valiai, be pinigų ir be pagalbos. Ar grupiniuose gyvenimo namuose apgyvendintam globos namų gyventojui bus sudarytos sąlygos įgyti profesijos bendrosios paskirties profesinio rengimo įstaigose, dirbti ten, kur dirba visi žmonės? Tikrai ne, nes deinstitucionalizacijos programa to nenumato.
Deinstitucionalizacijos programa numato tik gyvenamo ploto suteikimą grupinio gyvenimo namuose ir dirbtuvėles darbiniams įgūdžiams formuoti. Deja, tokios deinstitucionalizacijos priemonės neužtikrina gyvenimo savarankiško lygių galimybių.
Taip pat skaitykite: Šventinės Kūčios grupinio gyvenimo namuose
2020 metais sausio mėnesį vienas Seimo narys Seime organizuoja vienų socialinės globos namų gyventojų tapybos ir akvarelės darbų parodą. BNS spaudos pranešime rašoma: „Šiuo metu šiuose socialinės globos namuose gyvena 200 asmenų, 8 asmenys gyvena grupinio gyvenimo namuose, dirba 115 darbuotojų. Bendruomenės nariai gali laisvai save išreikšti mene: organizuojami muzikos, šokio, medžio darbų, dailės, keramikos užsiėmimai bei aktyvi sportinė veikla.
Labai gerbiama ir sveikinama menininkus, atlikusius ir pristačiusius savo nuostabius meno kūrinius į šią parodą. Tačiau negalima sveikinti Seimo, kuris didžiuojasi institucija, kurioje patalpinta 200 asmenų, įskaitant 8, gyvenančius grupinio gyvenimo namuose, kur jiems suteikiamos paslaugos neturi nieko bendro su socialine įtrauktimi ir visaverčiu gyvenimu bendruomenėje, kartu su visais žmonėmis. Seimui turėtų būti gėda dėl tokių globos namų gyvavimo 2020 metais, nes tai faktinis įrodymas, kad įsipareigojimai, 2010 metais ratifikavus JT Neįgaliųjų teisių Konvenciją, liko nesuprasti ir neįgyvendinti, o žmonių su negalia teisės pažeidžiamos iki šiol.
Globos namų gyventojų pasirinkimai yra labai riboti, jie gali veikti tam tikroje, tik jiems skirtoje erdvėje, bet ne visuomenėje, bendruomenėse, kartu su visais. Nieko bendro su savarankišku gyvenimu neturi ir viena iš pertvarkos idėjų grupinio gyvenimo namuose apgyvendinti mažesnes negalias turinčius žmones, tikintis, kad jie ten paprasčiau įgis savarankiško gyvenimo gebėjimų ir vėliau persikels gyventi kartu su visais. Akivaizdu, kad tai yra saviapgaulė ir apgaulė.
Viena, ydinga nuostata, kad Konvencija ir minėtas jos 19 straipsnis yra skirtas „mažiau neįgaliems“, „labiau savarankiškiems“, taip sukuriant neva „labiau nusipelniusių“ kategoriją. Asmens laisvė, savo gyvenimo kontrolė, teisė gauti asmeninę pagalbą, turėti prieinamumą prie bendros paskirties paslaugų yra kiekvieno negalią turinčio asmens tiesė, nepriklausomai nuo negalios sunkumo ar pobūdžio. Antra, ydinga manyti, kad negalią turintys žmonės neteks savo negalių, taps mažiau „neįgalūs“ ir priaugs iki „savarankiško“ gyvenimo, tikintis, kad jie galės sėkmingai gyventi, mokytis ir dirbti be pagalbos. Taip atkartojama atgyvenusi diskriminacinė negalios samprata, pagal kurią tikimasi suremontuoti ar perdaryti žmogų pašalinus jo esamą neįgalumą. Remiantis šia nuostata, sunkią negalią turintys žmonės yra pasmerkiami likti gyventi institucijose, nesudarant jiems galimybių patiems spręsti dėl savo gyvenimo, gauti asmeninę pagalbą ir prieiti prie bendrosios paskirties paslaugų sistemos ir institucijų.
Grupiniai gyvenimo namai, su visa pagarba juose gyvenantiems negalią turintiems žmonėms ir jiems nuoširdžiai padedantiems darbuotojams bei savanoriams, nėra nei išsilaisvinimo iš globos institucijų, nei žmogaus teisių užtikrinimo priemonė. Perkėlus kanarėlę į naują, gražesnį narvelį, ji netampa laisvu paukščiu, galinčiu rinktis, kur skristi.
Patirtis rodo, įskaitant ir kai kurios atvejus Lietuvoje, kad Žiežmarių ir kitų bendruomenių reakcija būtų visiškai kita, jei būtų investuota atsižvelgiant į JT Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatas. Ne naujas mažas institucijas reikia statyti, nukreiptas į lengvesnę negalią turinčių asmenų perkėlimą iš didelių globos institucijų, bet įgyvendinti savo dar 2010 metų įsipareigojimą dėl visų neįgaliųjų socialinės įtraukties, įskaitant apgyvendintus globos institucijose.
Žmonėms su proto ir psichikos negalia teikiamos paslaugos Šiauliuose pakilo į naują lygį. Duris atvėrė net keturi tokiems asmenims skirti namai. ES lėšomis su valstybės ir miesto biudžeto prisidėjimu finansuotus objektus atidarė Šiaulių miesto meras Artūras Visockas ir socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė. Šiaulių mieste žengtas naujas žingsnis kuriant kokybišką aplinką žmonėms su negalia ir įtraukiant juos į bendruomenės gyvenimą. Anksčiau buvo įprasta, kad žmonės su negalia gyvendavo ir paslaugos jiems buvo teikiamos specializuotose globos įstaigose, jose gyvena didelis skaičius šios negalios žmonių. Trys pastatai tapo grupinio gyvenimo namais intelekto ir (ar) psichikos negalią turintiems asmenims, kuriems reikalinga nuolatinė socialinė globa, ketvirtame pastate įsikurs bendruomeniniai vaikų globos namai.
Simbolinę atidarymo juostelę Šeduvos gatvėje esančiuose namuose perkirpo socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė, Šiaulių miesto meras Artūras Visockas ir rangos darbus atlikusios bendrovės „Adeso“ direktorius Marius Zabaras.
„Šiuo atveju mes rodome šiauliečių ir visuomenės dėmesį į žmones, kurie truputį kitaip mato gyvenimą. Šis projektas, kurį įgyvendinome Šiauliuose, kaip suprantu, tampa pavyzdiniu. Bandome tvarkytis ne tik ekonominėje, švietimo, bet ir jautrioje socialinėje srityje. „Labai svarbu ne tik patys nauji namai, bet kad juose bus ir atsakingi žmonės, kurie padės, patars, palydės šių namų gyventojus, kartu kurs jų savarankiškumo dvasią. Drauge su jais nuolat bus socialiniai darbuotojai, kurie padės jiems integruotis į miesto gyvenimą, spręsti jiems kylančius klausimus ir įvairias gyvenimiškas situacijas.
Grupinių gyvenimo namų plėtra Šiaulių miesto savivaldybėje įgyvendinta iš Europos Sąjungos fondų lėšų, Valstybės investicijų programos ir Šiaulių m. savivaldybės biudžeto, jų statybų vertė apie 2,8 mln. V. Grupinių gyvenimo namų kūrimas - vienas svarbiausių institucinės globos pertvarkos žingsnių, garantuojančių ne tik žmonių su negalia teisių užtikrinimo klausimą, bet ir gyvenimo kokybės bei integracijos sėkmę.
„Pertvarkome visą institucinės globos sistemą siekdami užtikrinti visavertį žmonių su negalia gyvenimą ir integraciją visuomenėje. Grupinio gyvenimo namai negalią turintiems žmonėms statomi sostinės Naujininkų rajone, adresu Tunelio g. 8. Tai yra jau antrasis šiais metais sostinėje pradėtas statyti projektas vykdant bendruomeninių paslaugų, skirtų intelekto ar psichosocialinę negalią turintiems vilniečiams, plėtrą.
„Labai svarbu tęsti paslaugų plėtrą žmonėms su negalia ir suteikti jiems kuo individualesnes paslaugas, užtikrinti galimybę rinktis ir spręsti patiems kur gyventi, skatinti kuo didesnę asmenų su negalia savirealizaciją ir savarankiškumą. Labai vertinu visų savivaldybių pastangas plėtoti tiek grupinius namus, tiek apsaugotą būstą, o ypač tas savivaldybes, kurios ženkliai prisideda prie paslaugų plėtros, ne tik ES, bet ir vietos biudžeto lėšomis“, - pabrėžia socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė.
Grupinius gyvenimo namus planuojama pastatyti ir įrengti iki 2024 metų pabaigos, todėl būsimi šių namų gyventojai čia jau galės sutikti kitas šv. Kalėdas. Dviejų aukštų pastatas ir jo prieigos bus pritaikyti tiek judėjimo, tiek psichosocialinę negalią turintiems asmenims. Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė. „Statybų kapsulės įkasimas žymi pirmąjį šio projekto žingsnį bei labai atsakingą įsipareigojimą Vilniaus miestui ir bendruomenei. Individualių poreikių turintiems žmonėms skirti namai nėra tik techninis projektas - tai visam miestui svarbi socialinė erdvė, ir mes džiaugiamės galėdami prisidėti. Kartu kursime ne tik pastatus, bet ir gerinsime visuomenės narių gyvenimus“, - sako UAB „Veikus“ vadovas Andrius Guzaitis.
Grupinio gyvenimo namai priskirti biudžetinei įstaigai Valakampių socialinių paslaugų namai, jų išlaikymu rūpinasi Vilniaus miesto savivaldybė. Tunelio gatvėje statomų grupinio gyvenimo namų rangos darbų vertė - 1,69 mln. Eur, lėšos bus skirtos iš ES lėšų fondo ir Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto.
Grupinio gyvenimo namai Šiauliuose. Šaltinis: struktura.lt
Finansavimas ir Statybos
Grupinių gyvenimo namų plėtra Šiaulių miesto savivaldybėje įgyvendinta iš Europos Sąjungos fondų lėšų, Valstybės investicijų programos ir Šiaulių m. savivaldybės biudžeto, jų statybų vertė apie 2,8 mln. eurų. Vilniuje, Tunelio gatvėje statomų grupinio gyvenimo namų rangos darbų vertė - 1,69 mln. eurų, lėšos bus skirtos iš ES lėšų fondo ir Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto.
Statybos Vilniuje. Šaltinis: vilnius.lt
Apibendrinant, grupinio gyvenimo namai Lietuvoje yra svarbus žingsnis deinstitucionalizacijos procese, tačiau būtina užtikrinti, kad jie atitiktų JT Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatas ir sudarytų sąlygas žmonėms su negalia gyventi savarankiškai ir integruotai į visuomenę. Reikalingos ne tik investicijos į infrastruktūrą, bet ir į asmeninę pagalbą bei prieinamumą prie bendrosios paskirties paslaugų.
Panevėžio rajone atidaryti savarankiško gyvenimo namai
tags: #grupinio #gyvenimo #namai #istatymuose