Savivertė - tai mūsų apibendrinta nuomonė apie save ir tai, kokią vertę sau suteikiame einamoje situacijoje. Savivertė kaip ir auksas yra nekintama asmeninė vertybė, kurią užsiauginame ir nešamės kaip cheminę formulę per gyvenimą. Aukso vertę įtakoja rinka, kaina auga arba krenta, tik nekinta pats auksas kaip cheminė medžiaga. Jei situacija gerai žinoma, kasdienė, jei joje plaukiojame kaip žuvis vandeny, savivertės klausimas net neiškyla.
Kartais verta sau užduoti keletą tikrinančių klausimų, kad įsitikinti kokie reikalai yra su sava verte?
- Ar gyvenimo patirtis išmokė mane save vertinti ir branginti?
- Kokia mano paties nuomonė apie save?
- Ar tinkamai su savimi elgiuosi ar save prižiūriu?
- Ar sau patinku?
- Ar jaučiuosi vertas kito dėmesio ir laiko?
- Ar tiek pat laiko skiriu savo tobulėjimui, kiek ir savo trūkumų , silpnybių įtvirtinimui?
- Ar jaučiuosi nusipelnęs gerų dalykų, sėkmės?
- Ką dažniau darau palaikau ar pliekiu save?
- Mano lūkesčiai sau yra tokie pat lankstūs kaip ir kitiems, ar taip?
Žema savivertė ir jos šaknys
Žemą savivertę atsinešame iš vaikystės, ji išmoksta, įdiegta, instaliuota kaip netinkama programa mūsų tėvų, senelių, supančios aplinkos. Nuolatinės tėvų bausmės, nesirūpinimas, išnaudojimas, nepriežiūra verčia vaiką prastai save vertinti. Geru daiktu visi rūpinasi, jei nesirūpina, vadinasi tas dalykas yra niekam tikęs, tad tokia informacija pasąmoniniu lygmeniu gali įsirašyti į vaiko sąmonę. Žemą savivertę įtvirtina ir negalėjimas atitikti bendraamžių ar tėvų lūkesčių. Nesėkmės, stengianti įtikti artimiesiems, savarbiams žmonėms yra skaudus smūgis savivertei. Žema saviverte pasižymi vaikai, kuriems teko atpirkimo ožio vaidmuo arba priešingai, jiems neteko būti vaikais, nes reikėjo išklausyti suaugusių bėdas.
Šios vaikystėje “instaliuotos” programos, elgesio paternai tampa kertiniais asmens įsitikinimais, kad “esu bloga”,” esu stora ir negraži”, ” niekam tikęs tinginys”, “kvailesnis ir prastesnis už kitus”. Šie įsitikinimai daugelyje gyvenimo situacijų tarnauja kaip stabdžiai, kurie neleidžia net bandyti ką nors pasiekti. Pasiekia tik geri, gražūs, ir protingi. Šie klaidingi įsitikinimai uždaro daugelį durų ir nesirenkami net ir geriausi pasiūlymai. Bijoma suklysti, todėl geriau jau nieko nedaroma. Kartais atsikalbinėjama, kad gyvenimas nesiūlo nieko gera, geri šansai kliūva tik geriems ir protingiems. Prie savęs nuvertinimo prisideda ir ligos, sveikatos sutrikimai, nepageidaujami simptomai, nesėkmės, praeities klaidos, fiziniai, psichologiniai asmens ypatumai.
Kaip suvokti savo vertę?
Suvokti savo vertę padeda savirefleksija, psichoterapija, saviugdos knygų skaitymas, bendravimas su bendraminčiais, atsisakymas perfekcionizmo. Realus savo galimybių vertinimas, adekvačių lūkesčių sau kėlimas, sėkmingų patirčių prisiminimas yra puikios priemonės savęs priėmimui ir susitaikymui su savimi. Pamylėti , paguosti ir suprasti savo vidinį vaiką tikrai galime patys, tam nereikalingi aukštieji mokslai. Rytinė šypsena sau, gero linkintis žvilgsnis išeinant pro duris , mestas į veidrodį daug geresnė priemonė, nei apatija ir susitaikymas su likimu. Aukšta savivertė džiugina labiau nei materialinė gerovė. Aukšta savivertė neleidžia nerimauti dėl smulkmenų, tokiam asmeniui viskas pasiekiama ,pagal jėgas. Pajutus savo vertę, ją reikia užsifiksuoti sau, kad tokį momentą galėtumėte prisiminti, kai aplinka bandys sumenkinti jus kaip asmenį.
Taip pat skaitykite: Lauryno Ivinskio Gimnazijos spektaklis
Gydytojas Julius Neverauskas teigia: "Jei mūsų vertės jausmą suriša su kažkokiais mūsų veiksmais, tai mes tada turime neužaugintą savivertę, nes ją reikia nuolat įrodinėti. Dėl to man nereikia kažkaip savo vertės įrodinėti, nes aš jau gimiau dėl to, kad esu vertingas."
Jei kovojate su žema saviverte – ŽIŪRĖKITE TAI | Jay Shetty
Šiuolaikinė psichoterapija gali būti ženkliai efektyvesnė. Pas pacientą buvo labai didelis vidinis gėdos jausmas. Mes einame į didelį prekybos centrą ir perkame vieną pakelį gumos. Išeiname ir vėl grįžtame į tą pačią kasą ir vėl perkame po vieną pakelį gumos. Mano klientas jaučia labai didelę gėdą, vienas kasininkas viską daro abejingai, kitas pradeda šaipytis, kitas pyksta, bet mes darome teisėtą veiksmą, mes esame vertingi pirkėjai. A. M.: O kas formavo jūsų pasaulio matymą, suvokimą vaikystėje? Dr. J. N.: Tėvai išvežė mane į kaimą, pas močiutę ir senelį, o mama atvažiuodavo tik šeštadienį ir sekmadienį. Ir aš labai laukdavau, man vis dėl to būdavo trauma.
Grupinio gyvenimo namai: naujas požiūris į globą
Vykdant institucinės globos pertvarką, Lietuvoje kuriami grupinio gyvenimo namai, kuriuose apsigyvena žmonės su psichikos ar proto negalia. Šio pertvarkos etapo tikslas - teikti apgyvendinimo paslaugas, o užimtumas turėtų vykti išorėje, mieste. Taip siekiama užtikrinti sėkmingą neįgaliųjų integraciją į visuomenę. Gytis Baltrūnas, Utenos regiono pertvarkos procesų ekspertas, sako, kad tokių namų poreikis Anykščiuose toks didelis, jog jo tikrai nepatenkins ir keli grupinio gyvenimo namai.
Pasak G. Baltrūno, grupinio gyvenimo namai, skirtingai nuo didžiųjų socialinės globos įstaigų, orientuoti tik į apgyvendinimo paslaugų teikimą. Tai reiškia, kad žmonės ten gyvena, gali būti mokomi higienos, savitvarkos, maisto gaminimo ir kitų tiesiogiai su gyvenimu ir buitimi susijusių įgūdžių, bet užimtumas vyksta kitur. Viena svarbiausių sąlygų - kad grupinio gyvenimo namuose nebūtų nei keramikos dirbtuvių, nei pynimo studijų, nes tiems žmonėms nereikia, kad viskas būtų šalia, - jie gali ir turi naudotis visiems prieinamais kultūros namais, bendru kino teatru, eiti į visiems miesto gyventojams skirtus renginius. Grupinio gyvenimo namuose turi būti tik gyvenama, o profesinių įgūdžių, meninių gebėjimų ugdymas turėtų vykti kitur. Svarbiausia, kad neįgalūs žmonės iš namų išeitų į darbą ar užimtumą kaip tai kasdien daro dauguma visuomenės narių.
Spauda yra plačiai nušvietusi atvejus, kaip visuomenė priešinasi neįgaliųjų atsikėlimui į kaimynystę. Visuomenė pasikeis tik tada, kai neįgalūs asmenys apsigyvens kaimynystėje, - įsitikinęs specialistas. Anot pašnekovo, į Lietuvą atvykę užsieniečiai stebisi, kad viešose vietose, tokiose kaip prekybos centrai, beveik nemato neįgaliųjų. O nemato todėl, kad jie tarsi paslėpti įstaigose arba gyvena užsidarę namie.
Taip pat skaitykite: Plačiau apie senėjimą
Anykščiuose buvo įkurti vieni pirmųjų grupinio gyvenimo namų Lietuvoje. Buvęs Anykščių sutrikusio intelekto žmonių globos draugijos „Viltis“ vadovas, grupinio gyvenimo namų įkūrėjas, dabar dirbantis socialiniu darbuotoju, Almantas Čielis pasakoja, kad turi sukaupęs patirties apie gyvenimą grupinio gyvenimo namuose. Jo teigimu, tokiuose namuose sąlygos maksimaliai priartinamos namų aplinkai. „Norėjome, kad mūsų namai būtų panašūs į savus namus, norėjome suteikti gyventojams galimybę būti kiek įmanoma savarankiškesniems“, - pasakojo dabar soc. darbuotoju dirbantis A. Čielis.
Grupinio gyvenimo namuose sudaromos sąlygas asmeniui palaikyti ryšius su visuomene, padėti įveikti socialinę atskirtį ir integruotis į bendruomenę. Grupinio gyvenimo namų gyventojai čia tarsi viena didelė šeima, kurioje nors pasitaiko ir rūpesčių, visuomet nugali draugiškumas ir supratingumas. „Gyventojai atlieka visus buities darbus, kokius tik jų jėgoms atlikti“, - kalbėjo A. Čielis.
Sakykim, Visagine pusantrų metų veikiančiuose grupinio gyvenimo namuose įsikūrę aštuoni žmonės. Čia gyvenantys Saulius ir Regina džiaugėsi: dabar gyvena kaip tikruose namuose. Anot V. Meškėnienės, įgyvendinant pertvarką iškilo sunkumų - gyvendami įstaigoje globojami asmenys įprato patys nieko nedaryti, tad savarankiškumo teko mokytis nuo pirmųjų žingsnių.
Socialinių darbuotojų iššūkiai
Viena iš didžiausių tokių „nematomų“ žmonių grupių Baltijos šalyse yra socialinių paslaugų srityje dirbantys asmenys. Nors jie atlieka labai svarbų vaidmenį padėdami pažeidžiamoms visuomenės grupėms, tačiau didelė dalis jų neturi pakankamo profesinio išsilavinimo ir finansinio raštingumo, dėl ko ir tampa „nematomais“. Sociologinis tyrimas, atliktas Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, atskleidė, kad tokių asmenų Lietuvoje yra apie 42 tūkst. - 10 tūkst. daugiau nei Latvijoje ir 18 tūkst. daugiau nei Estijoje.
„Šie darbuotojai yra arčiausiai paslaugų gavėjo ir atlieka visus „buities“ darbus. Pavyzdžiui, senelių namuose individualios priežiūros kursus baigę žmonės užsiima senelių higiena, priežiūra, juos prausia, maitina, keičia sauskelnes. Patys pakankamo išsilavinimo neturintys socialinės srities darbuotojai „nematomais“ jaučiasi ir dėl visuomenės įpročio užmerkti akis prieš jų problemas.
Taip pat skaitykite: Darbo paieška Šilutėje
Pačiai Linai, dirbančiai privačiuose senelių namuose, neretai tenka kęsti jos slaugomų gyventojų ir jų giminių išpuolius. Moteris pasakojo socialinių paslaugų srityje drauge su dukra pradėjusios dirbti po to, kai pabaigė individualios priežiūros kursus nuotoliniu būdu per karantiną. Lina svarsto, kad gal, jeigu atlyginimai šioje srityje būtų didesni, atsirastų daugiau darbuotojų.
K. Krupavičienė taip pat antrina, kad darbas socialinėje srityje yra ne tik labai sunkus psichologiškai, bet ir pavojingas. Pasak jos, 47 proc. socialinės srities darbuotojų naudojasi įvairiais nebankinių kredito paslaugų teikėjų produktais: vartojimo paskolomis, lizingais, ir pan. Jie dažnai turi tris ar daugiau kreditų, o 31 proc. šios grupės gyventojų kasmėnesinėms paskolų įmokoms išleidžia daugiau nei 21 proc.
„Nematomi žmonės“ - tai socialinis projektas, siekiantis atkreipti dėmesį, kiek daug mus supančių žmonių yra nematomi ne tik visuomenei, bet ir socialinės apsaugos ir paramos sistemai. Projekto partneriai ir tyrimą atlikę ekspertai siekia įvertinti realų „nematomumo“ ekonominį poveikį ir išlaidas valstybei, surinkti rekomendacijas, kaip efektyviau įgalinti socialinių garantijų sistemą, ir padėti „Nematomiems žmonėms“ būti pamatytiems.
Žagarės socialinių paslaugų centro istorija
Žagarės Globos namai seneliams buvo įkurti 1993 m. rugsėjo mėn. Žagarės dvaro sodyboje. Nuo 2004 rugsėjo 1 d. įstaiga tampa Žagarės socialinių paslaugų centru. 2018 m. spalio mėn. įsteigiamas Globos centras teikiantis socialines paslaugas budintiems globotojams, globėjams (rūpintojams) ir jų prižiūrimiems, globojamiems (rūpinamiems) vaikams. 2018 m. gruodžio mėn. įsteigiami Plikiškių savarankiško gyvenimo namai.
