Visuomeniniai judėjimai Lietuvoje: istorija ir dabartis

Socialiniai judėjimai yra didelės socialinės grupės atstovų organizuoti masiniai veiksmai, kuriais siekiama sukelti tam tikrus socialinius pokyčius ar jiems pasipriešinti, patenkinti grupinius ar visuomeninius interesus, poreikius, garantuoti tam tikras teises ir laisves. Šiame straipsnyje nagrinėsime socialinių judėjimų raidą Lietuvoje, jų ypatumus ir iššūkius.

Baltic Pride eitynės Vilniuje

Socialinių judėjimų tipologija

Socialinius judėjimus pagal veiksmų trukmę galima skirti į:

• Trumpalaikius (baigiasi įgyvendinus tikslus, pavyzdžiui, liaudies frontai).
• Ilgalaikius (kartojasi nuolat, negali iki galo įgyvendinti tikslų, pavyzdžiui, Amnesty International, Greenpeace).

Pagal tikslus - į:

• Reformų (siekia evoliucinių pokyčių sistemos viduje, pavyzdžiui, socialiniai judėjimai už žmogaus teises, lygybę).
• Revoliucinius (siekia iš esmės pakeisti vertybių sistemą ir institucijas, sukurti alternatyvą visuomenei, pavyzdžiui, komunistai, neofašistai).
• Kontrrevoliucinius (nukreipti prieš pokyčius, siekia išlaikyti esamą padėtį ar tradicines vertybes, atkurti tam tikras institucijas, pavyzdžiui, islamistai, monarchistai).

Socialiniai judėjimai dažniausiai skatina žmonių pilietinę savigarbą, taiką, laisvę, demokratiją, siekia darbo ir gyvenimo sąlygų pagerinimo (dažnai pasitelkiant streikus, demonstracijas), tautinės kultūros, vertybių atkūrimo, gamtos išsaugojimo ir kita. Tačiau socialiniai judėjimai (ypač turintys politinę orientaciją) gali paaštrinti įvairių socialinių grupių prieštaravimus, pakenkti demokratijai.

Taip pat skaitykite: Apie socialinius įgūdžius

Socialiniai judėjimai Lietuvoje

Lietuvoje dalyvavusių demonstracijoje, mitinge ar pikete 2010-aisiais buvo vos apie aštuonis procentus. Aktyvaus politinio dalyvavimo (nekonvencinio, t. y. apimančio peticijas, demonstracijas, streikus) nebuvimas Lietuvoje iškelia socialinių judėjimų raiškos problemą.

Remiantis modernizacijos teorija bei R. Ingleharto ir W. Bakerio atlikta analize, galima būtų teigti, jog posovietinės šalys vis dar ieško vadinamo saugumo, kuris pasireiškia vertybiniu nuokrypiu link „išlikimo“ vertybių, tarp kurių galima būtų aptikti ir tokias, kaip pritarimas teiginiams „homoseksualumas niekuomet nepateisinamas”, „vyrai yra geresni politikai nei moterys”, „moteris privalo turėti vaikų, kad įprasmintų savo gyvenimą” ir kt. Kitaip sakant, šalys, kuriose nėra pasiekti pakankamai aukšti ekonominiai rodikliai (ar jose patirtos smarkios krizės, tokios kaip perėjimas nuo socialistinės santvarkos prie kapitalizmo), pasižymi itin dideliu konservatyvumu ir nepasitikėjimu aplinkiniais, ypač, jei pastarieji neatitinka iki tol buvusių priimtinių tradicinių normų.

Gan plačiai išsikerojusi netolerancija turėtų sudaryti sąlygas socialinių judėjimų vystymuisi, kadangi jų vieni pagrindinių tikslų yra keisti socialines normas ir visuomenę į geresnę pusę. Tačiau jau minėtas lietuvių politinis neaktyvumas tam kelią užkerta.

Nors ir lėtai, tačiau socialiniai judėjimai Lietuvoje bando skintis kelią. Feministinis diskursas gal ne tiek girdimas visuomeniniuose renginiuose, tačiau bando plėstis internetinėje erdvėje. Visai neseniai sukurta feministinė laida, transliuojama per „Youtube” kanalą (beje, sulaukusi ir nemažai kritiškų komentarų, tačiau tai liudija apie galimą feminizmo šalininkų ir kritikų dialogą), daugėja ir straipsnių susijusių su lyčių lygybe pagrindiniuose naujienų portaluose. Homofobijai mažinti skirti „Baltic Pride“ renginiai, kurių artimiausias turėtų įvykyti ir šiemet Vilniuje.

Prieštaringos lietuvių nuostatos dėl neva „pernelyg garsiai eskaluojamos orientacijos“ galbūt yra susijusios būtent su pasyvia povyza politiniame dalyvavime ir nenoru reikštis ne tik dėl konkrečių probleminių klausimų, bet, apskritai, dėl bet kokių platesnių diskusijų, kurios reikalautų atitinkamų veiksmų politinėje dalyvavimo sferoje.

Taip pat skaitykite: Socialiniai ir kultūriniai veiksniai

Moteris (ar vyrus) žeminančių ir stereotipus eskaluojančių seksistinių reklamų pastebėjimas (tai ant kieno rankų „laikosi pasaulis“?), vienų ar kitų produktų principinis boikotavimas dėl firmos savinininkų moraliai nepriimtino elgesio ar pažiūrų, galų gale netgi įsivėlimas į kolegiškas diskusijas ar drąsa paprieštarauti laidomiems homofobiniams/rasistiniams/etc juokeliams - tai reikalauja ne tiek ir daug pastangų, o rezultatai gali būti neįtikėtinai produktyvūs.

Kartais asmeniškas pokalbis su pažįstamais ir atvirumas kolektyvui (dėl savo pažiūrų) gali būti daug veiksmingesnė priemonė nei įsiliejimas į masę. Tai jokiu būdu nereiškia, kad protestai bei mitingai turi prarasti svarbą. Tiesiog, jei dalyvavimas reikalauja iš visuomenės jai nebūdingo aktyvumo, tuomet bent dalinis problemos sprendimas galėtų būti tam tikri asmeniniai pareiškimai. Mažuose rateliuose diskutuojamos temos įgauna didelę svarbą ir bendrame politiniame kontekste.

Dėl demokratinio teisingumo kovoja ir socialiniai judėjimai. Ar pastangos lygiateisiškumo vardan gali būti sulyginamos su pasipriešinimu okupacijai? Kodėl gi ne. Juk tai tokios pat pastangos dėl tautos - dėl jos gyventojų gerovės.

Pasyvumas - ne kokia nacionalinė savybė, kurios nebūtų galima pakeisti. Po truputį išsijudinkime.

Religiniai judėjimai kaip socialinių judėjimų pavyzdys

Žvelgiant sociologiškai, visos religijos savo egzistavimo pradžioje yra socialiniai judėjimai, nes turi tam tikrą vienijančią ir pokyčius siūlančią idėją, bendruomenę. Taip yra todėl, kad religija suteikia pasaulėžiūrą, siūlo kelią, kuriuo keliaujant pasaulis keistųsi. Kaip ir kiekvienas socialinis judėjimas, religijos atėjus laikui institucionalizuojasi arba išnyksta.

Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai

Lietuvoje nustatytas religinių bendruomenių veiklą reglamentuojantis modelis, moksliniu požiūriu, yra sudėtingiausias Europoje. Net ir įstatymų leidėjai sunkiai gali paaiškinti, kodėl taip įvyko, bet dabar turime tripakopę sistemą - tris lygmenis, kuriems atitinkamai paskirstomos ir privilegijos. Žvelgiant sociologiškai, galima išskirti ir ketvirtąjį, nes Romos katalikai, nors ir laikomi tik viena iš tradicinių religinių bendruomenių, turi išskirtinę padėtį. Jie yra vienintelė religinė bendruomenė, kurios santykius su Lietuvos valstybe reglamentuoja tarptautinė sutartis.

Surašymo duomenimis, šalies gyventojai save priskiria 59 religinėms konfesijoms, bet valstybė pozityviai vertina ir tradicinėmis pripažįsta devynias, kelios yra laikomos valstybės pripažintomis, o trečiajame lygmenyje rikiuojasi tos, kurios yra tiesiog įregistruotos.

Tyrimų duomenys leidžia teigti, kad daugėja netradicines bendruomenes neutraliai vertinančių žmonių. Mažėja neigiamų nuostatų, bet jos nebūtinai tampa teigiamomis. Pasitaiko, kad ir labai tolerantiški bei atviri žmonės į netradicinius religinius judėjimus žiūri truputi iš aukšto, jų atstovus vertina kaip ne visai susipratusius.

Kitų tikėjimų žmonės meta iššūkį nusistovėjusiems dalykams, nes turime susimąstyti, kokioje aplinkoje augome, kokios yra mūsų vertybės, tikėjimas, šalis, kalba, kiek šie dalykai iš tikrųjų mums svarbūs. Šių vidinių diskusijų kontekste žmonės savyje atranda įvairių stereotipų apie kitaip tikinčius, tenka permąstyti, kiek jie iš tiesų toleruotini.

Apibendrinant galima sakyti, kad religijos ir įsitikinimų srityje stebime laisvėjimo procesus, Lietuvos visuomenė tampa atviresnė įvairovei, o šalies gyventojai, nepriklausantys religinei daugumai, gali naudotis jiems priklausančiomis žmogaus teisėmis ir laisvėmis.

Sąjūdis kaip nacionalinis socialinis judėjimas

Prof. Vytautas Landsbergis savo knygose dėsto, kad Kovo 11-oji, Nepriklausomybės paskelbimas, buvo natūralaus lietuvių tautos laisvėjimo proceso pasekmė. Laisvėjimas, kova dėl Nepriklausomybės vyko praktiškai visą laiką nuo pat okupacijos pradžios ir turėjo savo kulminacinius momentus: tai partizaninis karas, disidentinis judėjimas, kol galiausiai ateita iki Kovo 11-osios. Taigi, Nepriklausomybė išsiskleidė natūraliai, beveik kaip pavasarį medžių lapai.

Sąjūdis tuose rinkimuose pasiekė triuškinamą pergalę, o Lietuvos komunistų partija - pralaimėjimą. O juk būtent komunistų partija buvo svarbiausias sovietinės sistemos stabilumo garantas. Taigi, jau pirmieji, dar nelaisvi rinkimai liudijo, jog tas garantas susidūrė su labai rimtais iššūkiais. Vienas tokių iššūkių buvo socialiniai judėjimai, ėmę formuotis taip pat dėl liberalizacijos proceso. Bent jau tipologiškai panašių į Sąjūdį judėjimų atsirado ne tik Baltijos kraštuose, jų kaip grybų ėmė dygti pačioje Rusijoje.

Baltijos šalyse socialiniai judėjimai įgavo nacionalinį pobūdį, tai buvo labai svarbi aplinkybė, tiesą sakant, lemianti. Nes, kaip rodo žmonijos istorija, ir valstybių sukūrimas, ir atkūrimas remiasi vienu labai svarbiu principu - nacionaliniu.

Sovietinė sistema dažnai vadinama totalitarine, t. y. tokia, kuri siekė užtikrinti visuotinę visuomenės kontrolę (paprastai prievarta) bei jos ideologinę indoktrinaciją. Jam pasibaigus, nacionalinis veiksnys ir ribotas kultūrinis autonomiškumas ėmė vaidinti svarbų vaidmenį.

Grįždamas prie pagrindinės mūsų pokalbio temos - Lietuvos kelio į Nepriklausomybę - pasakysiu, kad žmones, kurie sudarė Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, nebuvo disidentai. Tai buvo mokslo, meno žmonės, išaugę sovietinėje Lietuvoje, ir, kaip Anatolis Lievenas pavadino savo knygoje „Pabaltijo revoliucija“, pusiau oficialus sluoksnis, kuris užėmė garbingas pareigas ir turėjo autoritetą visuomenėje.

Mes, kad ir vadinomės Lietuvos SSR, tačiau turėjom aiškų teritorinį apibrėžtumą ir aiškiai žinojom, kad yra SSRS, bet yra ir Lietuva - su uostu Klaipėda šalies vakaruose ir istorine sostine Vilniumi.

Nepaisant cenzūros bei ideologinio spaudimo, sovietinėje Lietuvoje niekas nedraudė lietuviškos spaudos, skirtingai nei Rusijos imperijoje. Todėl Vakarų istoriografijoje rašoma, jog tokia etnofederalizmu grindžiama sistema buvo bomba, retrospektyviai žiūrint, - vienas iš veiksnių, griovusių Sovietų Sąjungą. Kitaip tariant, jos griūtis buvo užprogramuota principo, pagal kurį ji buvo sukurta.

Sąjūdžio darbotvarkėje protokolų klausimas atsirado ne iškart. Dar viena svarbi aplinkybė, be minėtosios liberalizacijos politikos bei nacionalinio veiksnio, yra ta, jog Baltijos šalyse nacionaliniai judėjimai plėtojosi taikiomis politinėmis, parlamentinėmis formomis.

Baltijos ir Vidurio Europos šalių vadavimosi iš Sovietų Sąjungos logika buvo labai panaši - šitai mes dabar, tiesą sakant, pamirštam arba ignoruojam, - visos priemonės buvo neprievartinės, prievarta siekiant politinių tikslų buvo atmesta iš principo.

Nors 1988 m. vasarą jis pamatė to veiksnio naikinančią jėgą, kai kilo teritorinis ginčas tarp Armėnijos ir Azerbaidžano, peraugęs į smurtinius, kruvinus susirėmimus. Manyčiau, kad į socialinius judėjimus Gorbačiovas žiūrėjo kaip į tam tikrą paramą jo reformoms kovojant su jam nelojalia nomenklatūra - štai kyla iš apačios kažkoks judėjimas, atsiradęs dėl liberalizacijos, vadinasi, jis yra mūsų atrama.

Komunistinės nomenklatūros veikėjai lenkų tautinius interesus sugebėjo susieti su teritorinės nacionalinės autonomijos reikalavimu. Žydai pritarė lietuvių tautiniams siekiams. Sąjūdžio etnocentrizmas buvo natūralus reiškinys, tačiau užprogramavo tarpnacionalinę įtampą.

Tautinius santykius komplikavo kai kurios Sąjūdžio ir valstybinių institucijų klaidos - lietuvių kalbos paskelbimas valstybine nenustačius kitų kalbų statuso, vėliau iškeltas reikalavimas įmonėse, įstaigose ir organizacijose, kuriose vidinė raštvedyba buvo tvarkoma rusų kalba, per dvejus metus pereiti prie lietuvių; santykius su Lietuvos lenkais komplikavo emocinis istorinės praeities traktavimas, beatodairiškai peršama mintis, kad jie yra tik sulenkėję lietuviai; santykius su Lietuvos rusais komplikavo gana dažni jų įžeidinėjimai dėl istorinės praeities.

tags: #socialiniai #sajudziai #lietuvoje