Turbūt kiekvienas studijuojantis ar studijavęs socialinius ir humanitarinius mokslus tokius kaip antropologija, sociologija, etnologija, filosofija ir pan. yra matęs susirūpinusius artimųjų ar draugų žvilgsnius ir girdėjo klausimą - „O ką tu ketini su tuo veikti?“ Nors šis klausimas dažnai atspindi žinių apie šias disciplinas ir jų galimybes trūkumą, ne paslaptis, kad klausimai apie tai, kaip tikslingai ir prasmingai išnaudoti studijų ir tyrimų metu sukauptas žinias bei įgūdžius dažnai kyla ir mums patiems.
Ar tikrai tyrėjų vieta apsiriboja vien universitetu? Juk socialinių mokslų žinias galima pritaikyti ir paversti konkrečiais veiksmais. Socialinių ir humanitarinių mokslų studentai turi reikiamą išsilavinimą ir supratimą apie šiandieninius socialinius iššūkius, socialinę kaitą ir globalias žmonijos problemas, tačiau paprastai neturi pakankamai žinių, įrankių ar motyvacijos šias žinias pritaikyti veiksmui.
Daugybė bakalauro ir magistro darbų su naudinga informacija, įžvalgomis ir atsakymais kaip būtų galima spręsti įvairias problemas taip ir lieka gulėti universitetų archyvuose niekad nepasiekę didesnės auditorijos. Universitetų programose neskiriama pakankamo dėmesio šiems klausimams ir reikalingiems įgūdžiams formuoti.
Baltijos šalyse vykdomo projekto „Socialiniai mokslai, socialiniam veiksmui” idėja gimė pastebėjus dažną žinių trūkumą kaip daryti pokyčius visuomenėje ir kviečia drauge mokytis taikyti socialinių ir humanitarinių mokslų žinias bei metodus inicijuojant ir vykdant visuomeninę ir aktyvizmo veiklą. Yra nemažai programų, skirtų jauniems žmonėms padėti kurti savo verslus, startuolius ar socialinius verslus, tačiau dauguma taip vadinamojo trečiojo sektoriaus galimybių lieka nepaliečiamos. Projekto metu siekiama apžvelgti nevyriausybinių organizacijų bei socialiai angažuotų socialinių mokslų atstovų galimybes. Taip siekiama praplėsti akademijos ir praktikos sąvokas, kurios dažnai apipintos neoliberaliais ekonominiais standartais, pabrėžiant pasirengimą darbo rinkai.
Socialiniai mokslai
Taip pat skaitykite: Apie socialinius įgūdžius
Taikomieji socialiniai mokslai
Taikyti socialinius ir humanitarinius mokslus galima labai įvairiai. Antropologijoje skiriamos net kelios taikomosios veiklos šakos: taikomieji tyrimai, įsitraukusioji arba angažuotoji (angl. engaged) antropologija ir viešoji (angl. public) antropologija. Pirmoji šaka, taikomieji kokybiniai tyrimai, yra vykdomi įvairioms įmonėms, valdžios institucijoms, organizacijoms ar projektams. Čia naudojami etnografiniai metodai, laikomasi antropologinės minties ir etikos.
Antropologai, pavyzdžiui, dirba kuriant ir testuojant bei gerinant įvairias technologijas. Štai Melissa Cefkin dirba Nissan, kur tiria savaeigių mašinų ir pėsčiųjų interakcijas. Atliekami tyrimai dizaino, urbanistikos, viešosios politikos ir kitose srityse, tiriant įvairius žmonių gyvenimo aspektus, siekiant atskleisti nelygybes ir veikimo principus įvairioms vystymo ir socialinio teisingumo ar gerovės programoms, atlieka įvairių procesų ir projektų vertinimus.
Įsitraukusioji ir viešoji antropologija
Įsitraukusioji ir viešoji antropologijos kartais naudojamos kaip sinonimai, o kartais žymi tikslinės auditorijos skirtumą ir šių antropologijų tikslus. Apskritai, tai reiškia, kad tyrimų ir domėjimosi laukų klausimai yra keliami viešai, pateikiami paprastai ir suprantamai visuomenei bei skatinamos diskusijos įvairiuose lygmenyse. Įsitraukusioji antropologija yra labiau nukreipta į aktyvizmą ir advokatavimą, kai tuo tarpu viešoji antropologija daugiau skirta komunikuoti antropologines žinias, tyrimus ir įžvalgas visuomenei.
Šiomis antropologijomis užsiimantys asmenys dalyvauja viešose paskaitose ir diskusijose, televizijos ar radijo laidose, kalbinami įvairiais klausimais kaip ekspertai. Vienas žymiausių šiuolaikinių antropologų norvegas Thomas Hyland Eriksen turbūt būtų tinkamas pavyzdys, mat į jį ne tik kreipiasi žiniasklaida pakomentuoti įvairius klausimus, jis ir pats aktyviai vyksta į kitas šalis skaityti įvairių paskaitų.
Aktyvizme ir advokatavime veikiantys antropologai neretai dalyvauja organizacijų veikloje arba patys organizuoja veiklas ir projektus, steigia organizacijas. Kai kuriose pasaulio valstybėse, pavyzdžiui Pietų Amerikos šalyse, Skandinavijoje socialinių ir humanitarinių mokslų atstovų įsitraukimas į visuomeninę veiklą yra toks pats svarbus reikalavimas, kaip ir akademinė produkcija.
Taip pat skaitykite: Socialiniai ir kultūriniai veiksniai
Pavyzdžiui, Kanadoje reikalaujama parengti ir žinių mobilizavimo (ang. knowledge mobilization) planus, kuomet tyrėjas turi sudaryti strategiją kas ir kaip galės naudoti tyrimų žinias ir kaip ši tikslinė auditorija bus pasiekta. Taip Kanados socialinių ir humanitarinių tyrimų taryba siekia tvaresnio akademijos, visuomenės ir įvairių kitų sektorių bendradarbiavimo, inovacijų ir pokyčių viešojoje politikoje bei įvairiose profesinėse ir visuomeninio gyvenimo srityse. JAV įsitraukusioji ir viešoji antropologija labai vertinamos, nes jų atstovai gali kelti ir viešinti nepatogius visuomenei klausimus.
Taip pasiekiami žmonės už akademijos ribų, o paties akademinio “raštingumo” tikslas tampa aktyviai kalbėti apie pasaulio ir žmonijos problemas. „Socialiniai mokslai socialiniam veiksmui“ projektu siekiame pakviesti svarstyti kaip socialiniai ir humanitariniai mokslai gali tapti socialiniu veiksmu ir iniciatyvomis bei užtikrinti gilesnį poveikį visuomenei.
Socialinis veiksmas
Šis projektas įgyvendinamas taikomosios antropologijos organizacijos „Anthropos“ iniciatyva, bendradarbiaujant su organizacijomis „Jaunrades labaratorija“ iš Latvijos, Estijos antropologijos asociacija ir Tartu Nefa klubu iš Estijos. 2019 m. lapkričio mėnesį visos organizacijos viešėjo Kaune, kur trijų dienų sesijoje mokėsi socialinių mokslų žinias paversti konkrečiais veiksmais. Dirbtuvių metu buvo keliami ir kiti klausimai: kokia trečiojo sektoriaus situacija Baltijos šalyse ir kokios galimybės antropologams bei kitų socialinių ir humanitarinių mokslų atstovams taikyti savo žinias už akademijos ribų? Ko tikėtis ir kokių įgūdžių tam reikia?
Antroji projekto dalis vyksta visose trijose partnerių šalyse ir organizacijos kviečia į dirbtuves, skirtas įgyti taikomuosiuose tyrimuose ar advokatavime reikalingus įgūdžius. Dirbtuvių tematikos plačios - nuo taikomųjų tyrimų metodų iki meno ir antropologijos santykio. Lietuvoje rugpjūčio 19-20 dienomis vyksiančiame renginyje „Anropologijos diena 2020: Socialinis veiksmas“ nuotolinių dirbtuvių metu Artūrs Pokšans (LV) ves dirbtuves apie taikomosios antropologijos metodus, miesto antropologė Jekaterina Lavrinec pasidalins advokatavimo žiniomis, o vėliau lauks diskusija „Mokslas tyrinėjantis pokytį ir/ar mokslas darantis pokytį“ su Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universiteto lektore dr. Kristina Jonutyte, miesto antropologe ir aktyviste asoc. prof. Jekaterina Lavrinec ir prof.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Interviu klausimai socialinių mokslų srityje
Vadovėlio „Socialinių tyrimų metodai: kokybinis interviu“ tikslas - apibendrinti prielaidas ir principus, kuriais remiasi interviu, taikomas kaip duomenų rinkimo metodas atliekant kokybinius tyrimus, ir pristatyti skirtingas galimas kokybinio interviu formas. Vadovėlis skirtas aukštųjų mokyklų studentams, nepriklausomai nuo studijų krypties, nes kokybiniai interviu plačiai taikomi ne tik sociologijos, bet ir socialinio darbo, sveikatos mokslų, psichologijos, rinkos tyrimų, komunikacijos bei daugelyje kitų sričių.
Kaip sėkmingai išlaikyti pokalbį dėl darbo: 5 patarimai iš Harvardo karjeros patarėjo
- Nuo kada anksčiausiai galima pastebėti vaiko polinkį ir gebėjimus vienai ar kitai sričiai, profesijai?
Dažnas aiškinimasis apie profesijos tinkamumą paaugliui ar net suaugusiam žmogui prasideda nuo klausimo: „Kuo norėjai būti vaikystėje?“. Vaikystės pomėgiai ir svajonės dažnai slepia tikrąją žmogaus prigimtį. Kiekvienas vaikas jau gimdamas atsineša savo polinkius ir gebėjimus, tačiau ne visada tie gebėjimai perauga į talentą, nes gabumus reikia ne tik pastebėti, bet ir juos lavinti. Taigi jau gimus vaikui galime jį stebėti ir pamatyti jo išskirtinius gebėjimus ir polinkius, pvz.: vieni vaikai mėgsta klausytis muzikos ir linguoti į taktą, kiti mėgsta piešti, kiti ilgai renkasi rūbus, įvairiai juos derina, dar kiti mėgsta viską taisyti ir gaminti.
Tikslaus amžiaus nuo kada galima vaiką nukreipti vienai ar kitai profesijai įvardinti yra sudėtinga ir nelabai reikalinga. Naudingiau yra stebėti vaikus ir leisti jiems natūraliai atskleisti savo pomėgius ir polinkius. Gali būti ir taip, kad vaikas tarsi gabus visose srityse arba neparodo išskirtinio susidomėjimo jokia veikla, profesija arba tie polinkiai labai greitai keičia. Tokiais atvejais tėvai turėtų reaguoti normaliai, nes žmonės yra skirtingi: vieni jau gimę žino kas juos domina ir tikslingai eina savo keliu, o kiti nori išbandyti kuo daugiau veiklų. Tėvai turėtų paskatinti ir leisti vaikams išbandyti kuo daugiau užsiėmimų, veiklos vaiskytėje, kad jau renkantis specialybę jam būtų tikrai aišku kas jam patinka, o kas ne.
Orientuojant vaiką būsimai profesijai reikia atsižvelgti ir į vaiko charakterio ypatybes, ar vaikas yra cholerikas, melancholikas ar intravertas, ekstravertas. Tarkim būnant intravertu bus sunku dirbti darbą, kuriame pagrindinė veikla yra bendravimas su žmonėmis.
- Visos močiutės ir mamos dažniausiai būna įsitikinę, kad jų atžala- geniali. Tačiau kas objektyviai gali įvertinti, kad vaikas turi ypatingų gebėjimų vienoje ar kitoje srityje?
Močiutės ir mamos dažnai pervertina savo vaikų sugebėjimus ir tai yra labai gerai, nes tėvai ir seneliai ir yra tam, kad mylėtų besąlygiškai. Daug blogiau kai tėvai savo vaikus nuvertina. Vaikai irgi retai savo gabumus vertina adekvačiai: jei vaiko savivertė yra sveika, jis savo gabumus pervertins, o jei vaiko savivertė žema ir pažeista tada vaikas save ir savo gebėjimus nuvertins. Todėl tinkamiausiai vaikų gabumus gali įvertinti pedagogai, psichologai ir savo srities specialistai (pvz.: treneriai).
Reikia pastebėti tai, kad pedagogai ne visada pastebi gabius vaikus, nes gabūs vaikai gali nesusikaupti pamokose, atsisakyti eiti į mokyklą, neruošti namų darbų. Iš pirmo žvilgsnio tokie vaikai atrodo kaip turintys elgesio ir emocijų sutrikimų ir negabūs mokslai, o neretai tokiems vaikams yra nuobodu mokytis, nes užduotys jiems per lengvos.
- Galbūt egzistuoja tam tikri požymiai, įrodantys, kad vaikas vienoje ar kitoje srityje yra ne šiaip gabus, bet ypatingai gabus? Kokie ?
Vaikas gali būti laikomas gabiu, jei pasižymi žymiai ryškesniu mokslumu, gebėjimais nei galėtume to tikėtis pagal jo amžių. Tie gebėjimai gali reikštis vienoje, keliose ar visose žmogaus gabumų srityse.
Išskiriamos 4 gabumų sritys:
- intelekto;
- kūrybinę (problemų sprendimas);
- socioemocinę (empatija, lyderystė);
- sensomotorinę (klausa, rega, koordinacija ir kt).
Ypatingai gabiais yra laikomi tie, kurių intelekto koeficientas yra daugiau nei 130, o gabiais tie, kurių IQ - daugiau nei 115. Remiantis statistika, tokių vaikų yra apie 16 %. Intelekto koeficientą galima nustatyti atliekant intelekto testus, nes ne visada gabius vaikus atpažįsta ir pedagogai, nes su didesniais vaikų gabumais gali pasitaikyti ir daugiau elgesio ir emocinių problemų. Paprastai gabūs vaikai pradeda anksčiau vaikščioti, kalbėti ir skaityti. Jie turi polinkį bendrauti su vyresniais vaikais ar suaugusiais žmonėmis. Dar vienas specifinis gabių vaikų bruožas yra didesnis jaudrumas, jie jautriau reaguoja į įvairius stresorius. Taip pat šie vaikai pasižymi raidos asinchroniškumu. Taigi ugdyti gabų vaiką yra sudėtinga.
- Ar augant vaiko gebėjimai gali kardinaliai keistis? T.y. ar ypatingai muzikai gabus vaikas augdamas gali tapti ypatingai gabiu sportininku ar pan.?
Nelavinami vaikų gabumai nesivystys toliau, o puikių rezultatų gali pasiekti ir vidutinių gabumų turintis vaikas, jei jis tik norės ir daug dirbs pasirinktoje srityje. Norint tapti bet kurios srities profesionalu svarbu yra mėgti atliekamą veiklą bei daug dirbti. Yra skaičiuojama, kad po 10 tūkstančių praktikos valandų žmogus bet kurioje srityje gali tapti profesionalu. Gali būti, kad vaikas gabus įvairiose srityse, o vystosi ir išryškėja tie gabumai, kuriuos laviname.
- Tėvai gana anksti, dar iki mokyklos, nusprendžia, kad jų vaikas bus muzikantas, baleto artistas ar gimnastas. Taip mažylis nuo 4-5 metukų jau statomas į konkrečios specialybės vėžes. Ar tai- teisinga taktika. Juk taip anksti nusprendus, kuo taps vaikas, iš jo atimama asmeninė laisvė pačiam nuspręsti, kuo jam būti?
Tėvai turėtų stebėti vaiką, kalbėtis su juo, atsižvelgti į vaiko pastabas ir pageidavimus ir tik tada parinkti vieną ar kitą veiklos rūšį bei nebijoti tos veiklos pakeisti. Ankstyvas ugdymas nėra blogai, jei jis nevyksta per prievartą, nepaliekant vaikui laisvo laiko. Kada jei ne vaikystėje vaikas gali išmėginti įvairias veiklos sritis, todėl reikėtų nedrausti vaikui eksperimentuoti. Kitas dalykas tėvai į vaikus neturėtų sudėti savo vaikystės svajonių. Vaikai yra atskirti žmonės, su savo norais ir polinkiais, vaikai nėra mūsų svajonių įgyvendintojai.
- Ką manote apie giminės , šeimos iš anksto nulemtas specialybes, kai pvz. teisininkų, medikų šeimose gimę ir augę vaikai nuo mažumės ruošiami teisininko ar mediko specialybei, jiems iš anksto paruošiamos darbo vietos ar pan..Tai-pasiteisina? Kodėl?
Vienareikšmiško atsakymo į šį klausimą nėra: jei vaikui patinka tėvų profesija tai tikrai vaiką galima ruoši tęsti tėvų darbą, bet nedaryti to prieš vaiko valią. Visą laiką reikia atsižvelgti į vaiko gabumus ir poreikius.
- Kada yra tinkamas metas vaikui rimtai susimąstyti apie būsimą profesiją?
Tokio tinkamo teisingo amžiaus nėra. Vieniems atsakymas ateina sulaukus penkerių metų, o kitiems ir 25 metų būnant nėra aišku ką jie nori veikti gyvenime. Manau pamąstymai apie būsimą profesiją turi būti aptariami su vaiku nuo kokių 6 metų, bet nereiktų nustebti jei vaikas keičia savo nuomonę. Mokinukams labai gera motyvacija mokytis būna, kai paskatiname juos galvoti apie būsimą profesiją, tarkim, jei užaugęs nori būti direktoriumi tai turi mokėti skaičiuoti, kalbėti keliomis kalbomis ir pan.
- Galbūt yra konkretūs klausimai, kuriuos vaikas pirmiausiai turėtų užduoti sau prieš rinkdamasis profesiją? Kurie aspektai svarbiausi renkantis specialybę?
Vaikas gali pabandyti sau užduoti tokius klausimus:
- Save po 10 metų aš įsivaizduoju...;
- Laimingas žmogus užsiima...;
- Mane žavi žmonės, kurie...,
- Geriausiai aš jaučiuosi, kai darau...,
- Mano hobis/laisvalaikio pomėgis...,
- Labiausiai mane motyvuoja/įkvepia...
Renkantis specialybę yra svarbu, kad būsima veikla būtų prie širdies, kad būsimos studijos ir darbas nebūtų pasirinktas remiantis vyraujančiomis specialybių madomis, draugų įtaka ar tėvų spaudimu, kad būtinai reikia įgyti aukštojo mokslo diplomą.
- Kaip ir kiek tėvai turėtų dalyvauti ( arba nedalyvauti) būsimos profesijos pasirinkime?
Tėvai neturėtų primygtinai siūlyti vienos ar kitos profesijos ar tiesiogiai patarinėti ką ir kur studijuoti, bet kalbėtis ir diskutuoti apie įvairias profesijas tikrai reikia. Vaikai paprastai paklausti apie būsimą profesiją įvardina tas specialybes, su kuriomis susiduria kiekvieną dieną, pvz. mokytoja, futbolo treneris. Vėliau paaugliai neretai svajoja apie tas specialybes, kurios yra tuo metu madingos, bet gali visai netikti jam pagal būdo savybes. Todėl jei tėvai sudarys galimybes pamatyti kuo daugiau skirtingų profesijų, pabendrauti su skirtingų profesijų atstovais, tai vaikams bus labai naudinga renkantis ateities kelią.
- Kas, be tėvų, dar galėtų padėti jaunam žmogui objektyviai susiorientuoti renkantis specialybę?
Tie žmonės, kurie artimiausioje vaiko aplinkoje: pedagogai, mokyklos psichologai ir ugdymo karjerai specialistai. Taip pat galima konsultuotis ir su personalo specialistais ar psichologais, kurie atlieka asmenybės ir profesinio tinkamumo testus.
tags: #socialiniai #mokslai #interviu