Sudėtinga žmogaus socialinio gyvenimo organizacija verčia rašyti daug knygų įvairiomis sociologijos temomis. Jos rašomos tam, kad žmogus geriau galėtų orientuotis socialinėje aplinkoje, su kuria jis yra labai glaudžiai susijęs.
Šiuolaikinėse visuomenėse didesnė kasdieninio gyvenimo dalis vyksta specializuotose institucinėse situacijose.
Bet keletą tokių institucijų kaip šeima, religija, švietimas, vyriausybė bei įstatymai ir ekonominė sistema turi lemiamą įtaką visos visuomenės gerovei.
Socialinės institucijos | Visuomenė ir kultūra | MCAT | Khano akademija
Socialiniai Pokyčiai
Socialiniai pokyčiai yra viena iš pagrindinių problemų sociologijoje pastaruoju metu. Socialiniai pokyčiai - tai pagrindiniai kultūros ir socialinių institucijų pasikeitimai per tam tikrą laiką, atsispindintys individų gyvenime. Socialogai dažniausiai domisi tik plataus masto ir ilgalaikiais pastoviais pakitimais.
Nors būdami labai skirtingi socialiniai pokyčiai turi bendrų bruožų: kiekvienoje visuomenėje socialiniai pokyčiai yra nuolatiniai, nepertraukiami, nors turintys skirtingą pakitimo greitį ir pasekmes. Visuomenė kaip ir bet koks kitas pažinimo objektas nuolat kinta.
Taip pat skaitykite: Apie socialinius įgūdžius
Dauguma pakitimų vyksta palaipsniui ilgą laiką ir yra nepastebimi.
Kaip minėjau socialinių pokyčių priežastis galime rasti ir visuomenės viduje ir išorėje. Kadangi progresyvios komunikacijos ir transportavimo technologijos vis labiau sujungia pasaulio visuomenes ir pažangi industrializacija veikia visos planetos ekosistemą, pokyčiai vienoje vietoje sukelia pokyčius kažkur kitur.
Juos sukelia: gamtos nelaimės, karas, terorizmas, socialiniai judėjimai ir t.t. Auga gyventojų skaičius, keičiasi jų sudėtis, teritorinis pasiskirstymas (dėl migracijos), o tai sukelia socialines problemas. Vienose šalyse socialines problemas sukelia gyventojų skaičiaus augimas, kitose šalyse problema tampa gyventojų senėjimas, t.y. vyresnio amžiaus žmonių skaičiaus augimas.
Potvyniai, sausros, žemės drebėjimai gali sukelti radikalias socialines permainas. Gamtos išteklių atradimas turi įtakos gyventojų migracijai, miestų augimui.
Šiuolaikinė visuomenė neįsivaizduojama be automobilio, telefono, kompiuterio, tačiau prieš šimtą metų šių dalykų nebuvo. Mokslas apibūdinamas kaip žinios, įgytos taikant metodus, pagrįstus sistemingu stebėjimu, o technologija - kaip žinių taikymas gaminant įrankius ir naudojantis gamtiniais ištekliais.
Taip pat skaitykite: Socialiniai ir kultūriniai veiksniai
Kiti sociologai, neminėdami mokslo ir technologijos terminų, kalba apie naujoves, tai yra atradimus (žinojimo papildymą) ir išradimus (turimų žinių panaudojimą nauja forma).
Socialiniai konfliktai - konfliktai ar įtampos, kurių sprendimas dažnai lemia esmines permainas. Skirtingos socialinės grupės turi nevienodus interesus, todėl jos negali nekonfliktuoti, o šie konfliktai negali nekeisti visuomenės.
Sociologija nuo pat savo atsiradimo stengiasi atskleisti socialinių pokyčių ir raidos dėsnius. Sociologijos pradininkai A.Comte’as ir H.Spencer’is naudojosi gausia istorine medžiaga, norėdami suprasti, kodėl ir kaip visuomenės keičiasi. Visi vėlesnieji socialogai tęsė atsakymų į šį klausimą paieškas.
Modernizacija - visuma pokyčių, įvykusių beveik visose visuomenės gyvenimo srityse industrializacijos dėka. Modernizacija apibūdina socialinės industrializacijos pasekmes.
P.Berger’is pažymi bendras modernizacijos charakteristikas: mažų tradicinių bendrijų silpninimą, asmeninio pasirinkimo padidėjimą, tikėjimų įvairovės plėtimąsi ir įžvalgesnį laiko suvokimą, ypač ateities. Modernizacijoje vyksta perėjimas nuo tradicinių gamybos metodų prie naujų technologijų, nuo natūralinio prie prekinio ūkio (žemės ūkyje), vyksta pramonės mechanizavimas, visuomenės urbanizavimas: miestas tampa reikšmingesnis už kaimą.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Šiuolaikinėje sociologijoje protestantizmo ir kapitalizmo ryšys (pagal M. Weber’į) yra laikomas šiuolaikinės verslininkystės atsiradimo priežastimi, taip pat verslininkų psichologijos ir moralės priežastimi. Tai yra viena svarbiausių modernizacijos varomųjų jėgų.
Svarbiausiomis modernizacijos kliūtimis laikomos tradicijos (ekonominės, giminystės), trukdančios individualiam socialiniam mobilumui.
Yra trys modernizacijos raidos teorijos: konvergencijos, priklausomybės, pasaulinės sistemos. Pirmoji nusako skirtingų visuomenių supanašėjimą modernizacijos proceso metu, įgyjant bendrų bruožų. Antroji pabrėžia, kad moderniausios šalys sulaiko labiau atsilikusių šalių raidą, turėdamos iš to naudos. Paskutinioji teigia, kad egzistuoja pasaulinės ekonominės sistemos, kurias sudaro centrinės ir periferinės valstybės ir tarp kurių vyksta nuolatinė konkurencija.
Socialiniai pokyčiai yra diskutuotinas ir sudėtingas, nepastovus ir įvairiapusiškas procesas.
Šio amžiaus pradžioje dauguma žmonių netgi labiausiai technologiškai išsivysčiusiose visuomenėse gyveno palyginti mažose gyvenvietėse ir turėjo palyginti ribotą patirtį.
Šiandien pasaulis yra žymiai pasikeitęs - taip, kad prieš šimtmetį gyvenę žmonės net nebūtų galėję įsivaizduoti.
Pasiekus dvidešimt pirmąjį amžių vienintelis optimizmo šaltinis lieka faktas, kad pastarieji dašimtmečiai atnešė geresnį supratimą apie žmonių visuomenę.
Socialiniai Institutai
Kasdieninėje šnekoje institucija reiškia kažką rimtą ir ilgalaikį, turintį praeitį ir ateitį. Institucijos kūrimo, vertės įgijimo ir įsigalėjimo procesas yra vadinamas institucionalizacija. Jis vyksta visuose socialinio gyvenimo lygiuose, mažose grupėse ir didelėse organizacijose.
Šiuolaikinėse visuomenėse didesnė kasdieninio gyvenimo dalis vyksta specializuotose institucinėse situacijose. Įgūdžių ir vertybių mokoma mokyklose, ligos dažnai gydomos ligoninėse ir klinikose. Asmeninis gyvenimas ir vaiko auklėjimas vyksta namuose. Šią specializuotą veiklą organizuoja socialinės institucijos.
Tie organizavimo būdai ne visada yra stabilūs ar saugūs. Institucijos gali būti stiprios arba silpnos, iš dalies priklausomos nuo žmonių pasitikėjimo jomis ir nuo to, kaip padeda jiems prisitaikyti prie socialinių permainų. Tų pačių institucijų reikšmė įvairiose visuomenėse ir vienos visuomenės viduje skiriasi ir priklauso nuo laiko. Jos taip pat varžosi tarpusavyje dėl pagrindinių socialinių funkcijų valdymo.
Šeima
Šeima yra unikali socialinė institucija, nes visų pirma čia pratęsiama gyvybė, individas tampa tam tikros socialinės grupės nariu ir yra socializuojamas gyvenimui už šios pirminės grupės ribų. Šioje aplinkoje jis užauga, tuokiasi, augina vaikus, joje atsiranda stipriausi prisirišimai ir vyksta rimčiausi konfliktai.
Dauguma žmonių pradeda savo gyvenimą šeimoje, pastoviausioje socialinėje grupėje, kuriai jie vėliau priklausys.
Šeima yra socialinio gyvenimo centre ir sieja individą su mokykla, bažnyčia, ekonomika ir tauta. Ji perduoda jam pagrindines normas ir vertybes. Todėl šeima dažnai vadinama svarbiausiu statybiniu visuomenės bloku.
Šeimos funkcijos:
- Socializacija
- Globos funkcija
- Ekonominė funkcija
- Emocinė parama
- Reprodukcija
Religija
Vakarų valstybėse religija laikoma asmeniniu dalyku. Todėl atrodo, kad religija lieka nuošalyje nuo kasdienio visuomeninio gyvenimo. Sociologijos požiūris į šį reiškinį priešiškas: neįmanoma atskirti religiją nuo visuomenės. Neatmesdami žmonių asmeninio apsisprendimo ir pasirinkimo laisvės, sociologai nustatė, kad visuomenė turi poveikį religijai.
Religijos paskirtis. Kokį vaidmenį atlieka religija socialiniame gyvenime? Kokias socialines pasekmes turi žmonių tikėjimas, kad juos supantis pasaulis yra pilnas nematomų jėgų, dvasių, dievybių?
Funkcionalizmo teoretikai pabrėžia ir tiria religijos indėlį, padedantį visuomenei išgyventi. Pirma, religija padeda žmonėms, bandantiems suvaldyti jiems nepaklūstančias gamtos jėgas (maldos, užkalbėjimai ir t.t.). Antra, religija padeda žmonėms ieškoti gyvenimo prasmės, apmąstyti savo likimą. Trečia, religija guodžia, suteikia viltį sunkiais gyvenim atvejais (liga, nelaimė, mirtis), sušvelnina bejėgiškumo jausmą tose situacijose, kur individas pats nieko negali pakeisti (skurdas, socialinis neteisingumas ir t.t). Ketvirta, religija integruoja visuomenę. E. Durkheim’o žodžiais, pirmoji religijos funkcija yra socialinio solidarumo kūrimas, stiprinimas ir palaikymas.
Konflikto teorijos šalininkai į religiją žiūri kaip į ginklą, su kurio pagalba valdančiosios klasės suvaldo liaudies nepasitenkinimą, kylantį iš socialinio neteisingumo, išlaiko savo viešpataujančią padėtį. Ryškiausias šio požiūrio šalininkas yra K.Marx’as, laikęs religiją iliuzija, paguodos ir pasiteisinimo pagrindu iškreipta pasaulėžiūra, prieš kurią reikia kovoti, nes kova prieš religiją yra netiesioginė kova prieš tą pasaulį, kurio dvasinė paguoda yra religija.
Religija ir socialiniai pokyčiai:
- Religija gali oponuoti pokyčiams ir siekti išlaikyti tradicinę socialinę tvarką. Pavyzdys - islamo revoliucija Irane, kur 1979 m.
- Religija gali prisidėti prie pasaulietinių pokyčių. Pavyzdys - M.Weber’io tyrinėtas asketinis protestantizmas (tiksliau - jo atšaka kalvinizmas) kaip svarbi moderniojo kapitalizmo sąlyga.
Švietimas
Išsimokslinimas yra formalizuotas sistemingas procesas, kurio metu vieni visuomenės nariai perduoda kitiems žinias, vertybes, įgūdžius. Pagrindinė išsimokslinimo funkcija yra visuomenės narių socializavimas.
Minėtos funkcijos nusako funkcionalistinį požiūrį, kuris pabrėžia dar ir socialinio mobilumo skatinimą. Konflikto teorijos atstovų nuomone, svarbiausia išsimokslinimo funkcija - padėti priveligijuotoms grupėms išlaikyti savo padėtį.
Švietimo funkcijos:
- Socializacija
- Socialinė integracija
- Atranka ir paskirstymas
- Socialinė kontrolė
- Kitos funkcijos
Ekonomika
Ekonomika yra socialinė institucija, kuri padeda visuomenei organizuoti gėrybių gamybą, paskirstymą ir vartojimą bei paslaugų teikimą.
Vyriausybė
Vyriausybė registruoja gimusius vaikus, sulaukus numatyto amžiaus, siunčia juos tam tikram laikui į mokyklą, registruoja piliečius karo ir kitai tarnybai, skaičiuoja dirbančiuosius ir bedarbius, skiria pajamų mokesčius, registruoja santuokas ir riboja kitus lyčių santykius, o prieš laidojimą reikalauja mirties liudijimo.
Vyriausybė - pati įtakingiausia ir galingiausia institucija. Ji valdo kitas institucijas, reguliuoja jų veiklą, bet ir pati reaguoja į jų reikalavimus. Iš visų institucijų vyriausybė yra galingiausia ir tik ji viena turi teisę naudoti jėgą.
Vyriausybės funkcijos:
- Tvarkos palaikymas
- Prioritetų nustatymas
- Konfliktų sprendimas
Socialinės Antropologijos Apibrėžimas
Socialinė antropologija grindžiama žmonių gyvensenos išsamiais empiriniais tyrinėjimais įvairiuose socialiniuose ir kultūriniuose kontekstuose. Naudojantis dalyvaujančiojo stebėjimo ir kitais lauko tyrimo (duomenų rinkimas iš tiesioginių šaltinių) antropologiniais metodais sukuriamas empirinis socialinės antropologijos pagrindas - etnografija.
Pagal tyrimo sritį ar teorinį požiūrį socialinė antropologija gali būti skirstoma į teisės, ekonominės, politinės, psichologinės, medicininės, edukacinės, lingvistinės, meno ir aplinkos antropologijos šakas.
19 a. pabaigoje Europoje archeologijai, fizinei antropologijai ir kalbotyrai virtus savarankiškais mokslais ėmė formuotis socialinė antropologija ir kultūrinė antropologija.
Pirmiausia socialinė antropolologija pradėta plėtoti Didžiojoje Britanijoje ir apėmė pirminių gentinių visuomenių sandaros tyrinėjimus. 1884 socialinę antropologiją Oksfordo universitete pradėjo dėstyti evoliucionizmo antropologijoje atstovas E. B. Tyloras, pagrindęs vadinamąjį kultūrinio palyginimo metodą ir kultūros atkūrimo iš liekanų metodus.
Iki 20 a. vidurio Didžiosios Britanijos socialiniai antropologai daugiausia tyrinėjo gentines visuomenes, ypač jų socialinę organizaciją (giminystės, kilmės sistemų klasifikacijas, pirminių teritorinių valstybių atsiradimą), nes buvo manoma, kad gentinių visuomenių socialinė struktūra ir organizacija grindžiama gimininių grupių apsikeitimu santuokomis; panašiai traktuojama ir religija.
Didžiosios Britanijos antropologas J. G. Frazeris išplėtojo totemizmo teoriją, kurią siejo su egzogaminiais (egzogamija) klanais pagrįsta socialinė struktūra, tų klanų protėvių garbinimu.
20 a. pirmoje pusėje Didžiojoje Britanijoje plėtota socialinės antropologijos kryptis - funkcionalizmas, kuriam buvo būdinga gentinių visuomenių socialinės organizacijos vidaus struktūros išsamūs empiriniai lauko tyrimai. Jo pradininkas B. Malinowskis teigė, kad žmogus yra integruota biologinė, socialinė ir kultūrinė funkcinė visuma. Socialiniai institutai ir kultūros normos - glaudžiai susijusios tos visumos dalys, atliekančios tam tikras funkcijas, todėl pavienis kultūrinis veiksnys gali būti tinkamai įvertintas tik atsižvelgus į jį supantį socialinį kontekstą.
B. Malinowskis teigė, kad melaneziečių salų archipelago gyventojų abipusiai mainai kriauklėmis (vadinamieji kula mainai) neteikia jokios materialinės naudos, bet jų socialinis gyvenimas ir tvarka (pvz., socialinis statusas, giminystės socialinis institutas, taikūs pavienių salų gyventojų santykiai) tiesiogiai priklauso nuo šių mainų.
B. Malinowskis socialinėje antropologijoje pritaikė antropologinių lauko tyrimų empirinę metodologiją, pagrindė dalyvaujančiojo stebėjimo metodą kaip mokslo pagrindinį metodą, teigė, kad tik ilgalaikis (dažnai trunkantis metus ar daugiau) ir intensyvus lauko tyrimas gali duoti patikimų rezultatų, kurių pagrindu kuriami teoriniai aiškinamieji modeliai.
Tik gyvenant tiriamojoje aplinkoje, įsitraukiant į tiriamųjų kasdienę veiklą, mokant vietinių kalbą ir įgijus jų pasitikėjimą įmanoma suprasti jų gyvenseną, jauseną, elgseną ir mąstyseną.
tags: #socialiniai #institutai #sarasas