Socialinis darbas yra veikla, kurios pagrindinis tikslas - padėti tiems, kurie susiduria su sunkumais gyvenime ir nepajėgia efektyviai prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų.
Taigi, socialinio darbuotojo klientai yra tik tos šeimos, kurioms nepavyksta savarankiškai susidoroti su iškylančiais sunkumais. Dažniausiai šeimos patiria socialinę riziką, kai negeba efektyviai prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų, kai bendravimas šeimų viduje ir su aplinka sutrikęs.
Mokslininkai išskiria įvairius veiksnius, dėl kurių šeimos tampa problemiškomis ir pačios nepajėgia įveikti iškylančių sunkumų. Tai ir priklausomybės, ir smurtas artimoje aplinkoje, ir materialiniai sunkumai, ir tėvų žinių ar įgūdžių stoka.
Šeimoms, kurios neturi vidinių resursų pakeisti sudėtingą situaciją, reikalinga socialinių darbuotojų ir kitų specialistų pagalba, kuri sunkumus patiriančioms šeimoms reglamentuota Atvejo vadybos tvarkos apraše (2018).
Socialinės rizikos šeima - kurioje narių tarpusavio ryšiai ir emocinis bendradarbiavimas yra sutrikęs, kurios neigiama aplinka neskatina sveiko, produktyvaus asmenybės augimo ir vystymosi.
Taip pat skaitykite: Apie socialinius įgūdžius
Socialinis darbas su socialinės rizikos šeimomis yra įvairiapusiškai sudėtingas. Socialinis darbuotojas, stengdamasis padėti socialinės rizikos šeimoms įveikti iškilusias problemas, dažnai pats susiduria su situacijomis, kurios kelia grėsmę ne tik psichologiniam, bet ir fiziniam jo saugumui.
Tyrimo rezultatų analizė atskleidė, kad socialiniai darbuotojai dažniausiai patiria problemų bendraudami su socialinės rizikos šeimomis, teikdami socialines paslaugas joms bei lankydamiesi šių šeimų namuose. Šių problemų socialiniai darbuotojai patiria dėl socialinės rizikos šeimų narių priešiško nusistatymo prieš jų teikiamą profesionalią pagalbą, bendravimo vengimo, motyvacijos stokos ir pasyvumo keistis.
Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad didžioji dalis socialinių darbuotojų jaučia nerimą vykdami į socialinės rizikos šeimų namus dėl kylančios grėsmės jų fiziniam ir psichologiniam saugumui.
Socialinė darbuotoja ir viena vadovė atsiuntė kelis realius darbo pavyzdžius iš savo kasdienybės, kurie susiję su darbu, kai baigiasi oficiali darbo diena t.y. ne laikotarpiu 8.00-17.00. Praktika rodo, jog šeimos, kurios yra rizikoje, susiduria su problemomis ir tuo metu, kai socialinių darbuotojų darbo diena pasibaigia.
Žemiau pateikti pavyzdžiai iliustruoja atotrūkį tarp kasdieninės darbinės praktikos ir įstatymų. Dėl šios priežasties tiek socialinė darbuotoja, tiek vadovė susiduria su nesaugumo, netikrumo jausmais. Kyla klausimai, kaip susitvarkyti su situacija tinkamu ir priimtinu būdu? Kaip apginti socialinį darbą kaip rimtą profesiją? Būnant vadove kyla klausimais: "Kaip palaikyti ir apginti socialinę darbuotoją?".
Taip pat skaitykite: Socialiniai ir kultūriniai veiksniai
Socialinio darbuotojo požiūris į profesinę riziką
Mokslinėje literatūroje įvardijama, kad vien tik neigiamas požiūris į profesinę riziką gali turėti neigiamą poveikį profesinei praktikai, dominuojantis rizikos diskursas profesionaliame socialiniame darbe turi būti refleksyvus, o ne nerimą keliantis.
Remiantis antruoju požiūriu, profesinė rizika socialiniame darbe įvardijama kaip veiksnys, kuris turi akumuliuoti socialinio darbuotojo drąsą ir kūrybinį mąstymą, kaip veikti netradicinėse „socialinio konflikto“ situacijose.
Tyrime dalyvavusių socialinių darbuotojų (Vakarų Lietuvos socialinių paslaugų centro) požiūris į jų darbe egzistuojančią profesinę riziką įvairus - išsiskyrė trys pozicijos: teigiama, neigiama ir neutrali.
- Teigiamai vertinantys profesinę riziką darbe mano, kad šis požiūris juos skatina dirbti efektyviau, nors ir suvokia, su kokiomis grėsmėmis jie gali susidurti dėl socialinės rizikos šeimos nenuspėjamumo ir jos narių neadekvataus elgesio.
- Socialiniai darbuotojai, neigiamai vertinantys profesinę riziką, ją įvardija kaip nemotyvuojantį veiksnį, kuris sukelia stresą, trikdo darbą.
Pagalbos teikimas socialinės rizikos šeimoms
Mokslinėje literatūroje išskiriama, kad socialiniai darbuotojai yra pagrindiniai pagalbos teikėjai sunkumus patiriančioms šeimoms. Bendradarbiaudami su kitais specialistais jie padeda šeimoms spręsti iškylančias problemas, organizuoja ir teikia būtiną pagalbą, vykdo intervenciją.
Intervencija suprantama kaip tikslingas socialinio darbuotojo elgesys, kai siekiama teigiamų pokyčių šeimos gyvenime. Svarbu, kad intervencija leistų užtikrinti efektyvų šeimos funkcionavimą. Tai nereiškia, kad specialistas turi kontroliuoti visas šeimoje vykstančias situacijas, tai reiškia veikimą kartu, stengiantis išspręsti problemas.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Teikdami pagalbą šeimai specialistai turėtų prisiminti, kad bet kokie pokyčiai šeimoje sukelia krizę, net jei tie pokyčiai teigiami, šeimai tenka iš naujo prisitaikyti ir atrasti tinkamą funkcionavimo ir bendravimo taktiką (V. Ivanauskienė, L. Varžinskienė (2007), J. Kavaliauskienė (2014)).
J. Šiškevičiūtės (2011) atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, kad dauguma socialinę riziką patiriančioms šeimoms teikiamų paslaugų yra reikalingos, naudingos ir tenkina didžiąją dalį respondentų.
Sunkumus patiriančios šeimos neretai būna nemotyvuotos spręsti savo problemas, galvoja, kad atvirai kalbėti apie tai yra nepriimtina, ir / ar yra pripratusios prie sau įprasto gyvenimo būdo ir nemato prasmės jį keisti (L. Milkinaitė, D. Marcinkevičienė, 2013).
R. Stremauskienės ir G. Žibėnienės (2014) atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, kad net trys ketvirtadaliai socialinių darbuotojų kaip didžiausią pagalbos teikimo sunkumą išskyrė šeimų motyvacijos stoką ir pabrėžė, kad paskatinti klientus kažką keisti yra labai sunku.
Socialinių paslaugų teikimo šeimoms tyrimai taip pat atskleidžia, kad socialiniai darbuotojai neretai susiduria su klientų pasipriešinimu, atstūmimu, šeimos dažnai nenori priimti pagalbos (B. Songailienė (2010), G. Konikovaitė (2015).
Socialinę riziką patiriančios šeimos neretai neigia savo problemas, jie nemano, kad turi socialinių sunkumų. Jos prisitaiko prie tokių aplinkybių, todėl bet kokia intervencija yra vertinama priešiškai: priešiškumo sulaukia svetimo asmens bandymai keisti neretai kelių kartų suformuotą gyvenimo būdą.
Socialiniai darbuotojai susiduria ir su šeimų nesupratimu, kas yra socialinis darbuotojas, kokie yra socialinės pagalbos tikslai, kokia teikiamų paslaugų nauda, ir dėl tokio informacijos trūkumo nepasitiki specialistais (B. Songailienė (2010), R. Stremauskienė ir G. Žibėnienė (2014), G. Konikovaitė (2015).
Toks nepasitikėjimas ir priešiškumas trukdo socialiniams darbuotojams užmegzti kokybiškus santykius su šeimų nariais ir teikti jiems būtinas paslaugas.
L.Bartulienė (2006) taip pat išskiria, kad teikiant paslaugas šeimoms tikrai svarbu užmegzti su klientu pasitikėjimu grindžiamus santykius. Norėdami to pasiekti, specialistai turi būti lankstūs, sąžiningi, nuoširdūs, paaiškinti šeimai galimas pasekmes, jei nepavyks dirbti kartu. Reikėtų bendrauti pasitelkiant nesmerkiantį požiūrį ir empatiją.
E. Januškevičienės (2017) atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, kad socialiniai darbuotojai siekdami sužadinti kliento pokyčius bando pagrįsti jiems paslaugų reikalingumą, stengiasi užmegzti draugiškus tarpusavio santykius, kaupia su klientu susijusią informaciją, kad galėtų įsijausti į sunkumus patiriančių šeimų situaciją.
Apibendrinant galima teigti, kad socialinių paslaugų spektras šeimoms, kurios susiduria su įvairiais sunkumais, yra ganėtinai platus. Teikdami pagalbą šeimoms socialiniai darbuotojai orientuojasi ne tik į problemų sprendimą, bet ir į pačios šeimos stiprinimą bei lavinimą.
Svarbu yra atkurti šeimos vidinį potencialą, gebėjimą prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų ir vykdyti svarbius, optimaliai funkcionuojančioms šeimoms keliamus reikalavimus: pasirūpinti savo ir vaikų gerove, palaikyti socialius santykius su artimiausia aplinka ir pan.
Socialinės rizikos šeimai teikiamos paslaugos siekiant/padedant ugdyti suaugusių šeimos narių socialinius įgūdžius ir motyvaciją, kurti saugią, sveiką, darnią aplinką savo namuose, šeimoje. Palaikyti socialinius ryšius su visuomenę ir užtikrinti šioje šeimoje augančių vaikų visapusį vystymąsi ir ugdymą.
Iššūkiai ir galimybės
Socialinis darbuotojas, stengdamasis padėti socialinės rizikos šeimoms įveikti iškilusias problemas, dažnai pats susiduria su situacijomis, kurios kelia grėsmę ne tik psichologiniam, bet ir fiziniam jo saugumui.
Tyrimo rezultatų analizė atskleidė, kad socialiniai darbuotojai dažniausiai patiria problemų bendraudami su socialinės rizikos šeimomis, teikdami socialines paslaugas joms bei lankydamiesi šių šeimų namuose. Šių problemų socialiniai darbuotojai patiria dėl socialinės rizikos šeimų narių priešiško nusistatymo prieš jų teikiamą profesionalią pagalbą, bendravimo vengimo, motyvacijos stokos ir pasyvumo keistis.
Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad didžioji dalis socialinių darbuotojų jaučia nerimą vykdami į socialinės rizikos šeimų namus dėl kylančios grėsmės jų fiziniam ir psichologiniam saugumui.
Kaip teigia socialiniai darbuotojai, dažnai tas vienas skambutis įtraukia į darbinę veiklą visai dienai. Atrodytų, kad nesunku atsiliepti tuo telefonu, bet jeigu skambina kelios šeimos, tada ir darbuotojui nebelieka išeiginių dienų. Atsiliepimas į skambutį neišsprendžia skambinusiojo problemos, bet darbuotoją į darbinę veiklą tikrai įtraukia. Dažnai girdime ir priekaištų iš klientų pusės, kad skambinau socialinei darbuotojai, o ji neatsiliepė.
Beskaint pirmąjį pavyzdį gali susidaryti įspūdis, jog daugelis klientų galvoja, jog turi teisę kreiptis į socialines darbutojas tada, kai tik patys to nori ar mano, jog reikia: "Socialinė darbuotoja turi būti visada pasiruošusi išpręsti problemas ir tą padaryti tuoj pat, nieko nelaukiant". Toks požiūris gana siauras galvojant apie profesiją.
Kai kitą kartą socialinė darbuotoja susitinka su klientu tai gali tematizuoti, aptarti: "Ar problema, dėl kurios skambinai, buvo tokia skubi, jog negalėjo palaukti kitos dienos?". Galbūt netgi geriau perklausti: "Ar negalėjo šis klausimas palaukti kito mūsų susitikimo?". Šių klausimų rezultatas gali būti tas, jog klientai mokysis elgtis su laiku, mokysis laikytis susitarimų. Jei tik tylime, nekalbame apie tokias situacijas ir nekonfrontuojame su klientu tai klientui nepadedame pasiimti savo gyvenimo į jo rankas. Kalbant socialinio darbo terminais - neįgaliname kliento.
Tačiau kartais atsitinka labai sudėtingos, svarbios ir netikėtos situacijos savaitgaliais ar vakarais. "Socialinio darbuotojo darbo valandos dirbant biudžetinėje įstaigoje yra tokios pat, kaip ir visų kitų specialistų, nuo 8 valandos ryto iki 17 valandos po pietų. Savaitgaliais socialiniai darbuotojai nedirba, taigi, bet kokie su darbu susiję socialinio darbuotojo veiksmai nedarbo metu yra savotiškai neteisėti. Ypatingais atvejais bet kuris socialinis darbuotojas nedelsiant reaguoja ir siekia padėti savo klientui nepaisant darbo valandų, tačiau ar tai tikrai profesionalu ir kokias pasekmes gali sukelti, jei socialinio darbuotojo tuo metu priimti sprendimai vėliau pasirodys netinkami?
tags: #socialiniai #darbuotojai #susiduria #su #rizikos #seimos