Žmonių elgesys grupėse - stulbinantis ir dažnai gluminantis reiškinys. Kai tik žmonės susimeta į krūvą, prasideda keisti dalykai: imame kopijuoti kitus grupės narius, rodome didesnį prielankumą kai kuriems grupės nariams, ieškome lyderio, kurį galėtume dievinti ir kuris vestų mus į kovą prieš kitas grupes.
Socialinės psichologijos esmė ir tikslai
Socialinė psichologija - tai mokslas, kuris nagrinėja, kaip individo psichika kinta veikiama grupės ir kaip individo psichika daro įtaką grupei. Kitaip tariant, ši sritis analizuoja organizuotų ir neorganizuotų žmonių grupių psichinius reiškinius bei žmogaus psichiką įvairiose socialinėse situacijose. Socialinė psichologija remiasi objektyviais kriterijais ir visuotinai pripažintais dėsniais, o jos teiginiai yra pagrįsti stebėjimais ir eksperimentais.
Iš esmės, socialinė psichologija siekia suprasti žmogaus elgesį tada, kai jis sąveikauja su kitais žmonėmis. Ši sritis apima įvairius socialinius reiškinius, tokius kaip grupinis elgesys, socialinė percepcija, agresija, prietarai, konformizmas, neverbalinis bendravimas ir lyderystė. Socialinių psichologų dėmesys dažniausiai krypsta į situacijas, su kuriomis žmonės susiduria kasdien ir kurių poveikio jie net nepastebi.
Grupės ir socialinė tapatybė: Tajfelio eksperimentai ir teorija
Tajfelis tvirtino, kad žmonės savo tapatybę susikuria iš narystės grupėse. Prisiminkite grupes, kurioms priklausote: tarkime, darbe ar giminėje. Šios grupės apibrėžia dalį jūsų tapatybės. Jei mūsų narystės grupėse formuoja mūsų tapatybę, natūralu, kad siekiame priklausyti grupėms, kurios išsiskiria aukštu statusu ir pasižymi teigiamu įvaizdžiu.
Užtenka užmesti akį į straipsnį apie M. Šerifo Plėšikų uolos eksperimentą, kad įsitikintume, kaip lengva išprovokuoti karą tarp grupių. Vis dėlto, pamąstykite apie tai, kokio pobūdžio grupėms priklausote, ir pamatysite, kad jos kardinaliai skiriasi. Kai kurios grupės - lyg vieno dalinio kariai ar draugai, pažįstantys vieną kitą nuo vaikystės. Tai seniai susiformavusios, „susiklijavusios“ grupės, o jų nariai globoja vienas kitą. Kitos grupės pasižymi kur kas didesniu laisvumu.
Taip pat skaitykite: Apie socialinius įgūdžius
Tajfelis ir kolegos sugalvojo sumanų būdą patikrinti savo idėją. Dalyviai - 14-15 metų berniukai - buvo atvesti į laboratoriją, jiems parodytos skaidrės su dailininkų Klee ir Kandinsky’io paveikslais. Žinoma, tai tebuvo melas, skirtas tam, jų mintyse įsitvirtintų nuostatos „jie“ ir „mes“. Po šių pasiruošimų berniukai vienas po kito buvo pakviesti į uždarą kabiną. Jų visų buvo paprašyta paskirstyti kitiems grupių nariams virtualius pinigus. Dalinant pinigus, galiojo tam tikros taisyklės, kurios buvo sukurtos išsiaiškinti, kam berniukai teikė didesnį prielankumą: savo ar kitai grupei.
Dalindami virtualius pinigus, berniukai išties pademonstravo klasikinius elgesio rodiklius, būdingus narystei grupėje: jie pirmenybei teikė savo grupės nariams. Kai pirmąkart sužinojau apie šį eksperimentą, pirmiausiai pagalvojau, kad jis stulbinantis. Prisiminkite, kad berniukai net neįtarė, kas yra „su jais“ vienoje grupėje ar kas priklauso kitai grupei.
Joks eksperimentas negali ir neturi būti priimamas už gryną pinigą. Privalu paklausti, ar eksperimentas iš tiesų pasako mus tai, ką tvirtina jo autoriai. Dalyvio elgesį galima aiškinti paprastu ekonominiu interesu. Dalyviai reagavo į tai, ko, jų nuomone, norėjo eksperimentatoriai (psichologai tai vadina „paklusimo savybe“). Tačiau: Tajfelis tvirtina, jog dalyviams nežinojo, ko tikėjosi eksperimentatoriai. Nepamirškite, kad pinigų dalybų taisyklės dažnai keitėsi. Nepaisant šios kritikos, Tajfelio ir jo kolegų išvados atlaikė laiko išbandymą.
Socialinės tapatybės teorijos pasekmės
Socialinės tapatybės teorija teigia, kad mūsų tapatybės susiformuoja per grupes, kurioms priklausome. Žmogaus psichologija ir elgesys yra glaudžiai susiję su socialine aplinka, kurioje jis gyvena. Asmenybės negalima nagrinėti atsietai nuo socialinio konteksto, nuo aplinkos. Socialinė psichologija yra ypač koncentruota į tai, kaip socialinė grupė lemia žmogaus patirtį ir elgesį.
Grupės įtaka elgesiui ir veiklai
Žmogaus elgesys nėra pastovus, jis nuolat keičiasi priklausomai nuo to, kokia aplinka ir žmonės jį supa. Būdamas vienas, žmogus negali atsiskleisti, reikšti savo nuomones, tai viskas pasireiškia socialinėje, grupinėje aplinkoje. Bendrumas lemia grupės sutelktumą, kuris yra pagrindinis jos socialinės bei psichologinės brandos rodiklis.
Taip pat skaitykite: Socialiniai ir kultūriniai veiksniai
Grupės nariai vieni kitiems gali padėti, tada santykiai bus naudingi, arba gali trukdyti, tada santykiai bus žalingi. Kai žmogus patenka į grupę, kurioje jis jaučiasi svetimas, jis negali funkcionuoti, veikti, atsiskleisti, o kartais net patiria sunkią moralinę bei psichologinę traumą.
Žmogaus veikla grupėje iš esmės skiriasi nuo individualios veiklos. Ši tema yra labai aktuali sportininkams ir treneriams siekiant aukščiausių rezultatų. Sportininkams, ypač komandinėse žaidimuose, labai svarbus yra palankus klimatas, siekiant bendro tikslo. Norint sėkmingai dalyvauti varžybose nepakanka gero fizinio ir taktinio pasirengimo. Šalia įgūdžių ir mokėjimų svarbūs ir intelektualiniai įgūdžiai bei grupiniai veiksmai. Todėl sportininkų būsena ir psichiniai procesai tampa labai reikšmingi.
Komanda, palyginus su visuomene, yra mažesnė ir trumpiau gyvuojanti, tačiau jai būdingas didesnis konkrečių, su kasdieniniu gyvenimu susijusių vertybių bendrumas. Kitaip tariant, dar tik formuojantis vaikas, tam tikroje sporto šakoje ar būrelyje, kur yra sudaryta grupė iš tam tikro skaičiaus žmonių, patiria daug daugiau išgyvenimų, kaip asmenybė sparčiau ugdosi, negu paprastoje aplinkoje, kur nėra tiksliai suformuluotas tikslas, nėra bendro intereso, išgyvenimų.
Bendravimo formos: verbalinis, neverbalinis ir virtualus komunikavimas
Verbalinis bendravimas apima bendravimą žodžiais: kalbėjimą, klausymą, rašymą ir skaitymą. Terminas verbalinė bendravimo forma dažniausiai vartojamas biheivioristinėje psichologijoje: žmogaus žodinis bendravimas aiškinamas bendrais bausmių ir stiprinimo dėsniais.
Neverbalinė bendravimo forma - judėjimas, kūno kalba, mimika, veido išraiška, akių kontaktas - apima visus kitus bendravimo procesus, kuriuose nėra vartojama kalba (šnekamoji ar rašytinė). Neverbalinė bendravimo forma glaudžiai susijusi su verbalinio bendravimo procesais.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Laiškų rašymas ir pašto sistemų išplėtojimas leido žmonėms bendrauti rašytiniu būdu kur kas dažniau ir efektyviau. Didelė šiuolaikinio bendravimo dalis vyksta keičiantis teksto pranešimais ir pokalbiais virtualioje erdvėje. Virtualioje erdvėje rašytinė bendravimo forma gali pasireikšti įvairiose platformose, pvz., diskusijų forumuose, bendraujant elektroniniu paštu, socialinėje žiniasklaidoje, tinklaraščiuose.
Psichologas Johnas Suleris vienas pirmųjų aprašė virtualaus bendravimo ypatumus. Jaunus žmones jis vadino virtualios erdvės vietiniais (vyresnioji karta vadinama virtualios erdvės imigrantais). Asinchroniškas virtualus bendravimas leidžia žmonėms kruopščiau apmąstyti savo pranešimo turinį ir pristatymą, be to, skatinamas samprotavimas ir refleksija.
Bendravimo psichologija: prašymai ir klausimai
Prašymai yra itin svarbūs strateginiame bendravime, pvz., derybose ir teikiant pagalbą. Priklausomai nuo tikslo gali būti skiriami kelių tipų prašymai: informacijos, objekto, veiksmo ir leidimo. Prašymo metu dominuoja du svarbūs aspektai: mandagumas (pragmatiškas, normatyvus procesas) ir tiesmukiškumas (gebėjimas greitai perteikti informaciją).
Klausimų uždavimas struktūrizuoja žmogaus pažinimo ir mokymosi procesus ir yra pagrindinis pasaulio pažinimo įrankis per visą žmogaus gyvenimą. Klausimai gali būti dviejų tipų: informaciniai, siekiant išgauti faktinį arba afekcinį turinį, ir interaktyvūs, siekiant valdyti socialinius vaidmenis ir santykius.
Bendravimo baimė: simptomai, priežastys ir įveika
Bendravimo baimė, dar vadinama socialine baime ar socialiniu nerimu, yra psichologinė būsena, kuriai būdingas stiprus ir nuolatinis nerimas socialinėse situacijose. Žmonės, kenčiantys nuo šios būklės, dažnai baiminasi būti vertinami, kritikuojami ar atstumti kitų. Ši baimė gali pasireikšti įvairiais būdais - nuo lengvo nerimo iki stiprių panikos priepuolių.
Bendravimo baimės simptomai gali apimti mintis (nuolatinis nerimas prieš socialines situacijas, mintys apie nesėkmę), emocijas (nerimas, įtampa, gėdos jausmas), kūno pojūčius (prakaitavimas, drebulys, pagreitėjęs širdies ritmas) ir elgesį (vengimas socialinių situacijų, tylėjimas, atsiribojimas).
Bendravimo baimės priežastys dažnai yra kompleksiškos: socialinis nerimas, ankstyvos negatyvios patirtys, žema savivertė. Gera žinia ta, kad ši būklė yra gydoma. Su tinkama pagalba galima žymiai sumažinti simptomus ir pagerinti gyvenimo kokybę.
Socialinių įgūdžių svarba ir ugdymas
Socialiniai įgūdžiai yra esminė socialinės kompetencijos dalis, padedanti gebėjimui kurti gerus tarpasmeninius santykius. Socialiniai įgūdžiai yra kaip raktas į sėkmingą bendravimą ir sveikus santykius, padedantys vaikams ne tik bendrauti, bet ir kurti pagarbius ryšius su aplinkiniais.
Plataus požiūrio prasme socialinė kompetencija apibrėžiama kaip gebėjimas atitikti visuomeninio gyvenimo reikalavimus. Tai žmogaus emociniai, pažintiniai ir socialiniai įgūdžiai, kurie yra būtini norint susidoroti su pareigomis, būdingomis konkrečiam jo gyvenimo etapui.
Socialiniai įgūdžiai grindžiami elgesiu. Pirmiausia jie apima socialinės situacijos supratimą, po to adaptaciją. Socialinių įgūdžių turėjimas apibrėžiamas kaip mokėjimas atpažinti ir valdyti emocijas, rūpintis kitais užmezgant ir palaikant teigiamus santykius, priimant atsakingus sprendimus ir konstruktyviai elgiantis sudėtingose situacijose.
Socialinių įgūdžių ugdymas vaikams
Socialinių įgūdžių ugdymas vaikams yra esminis aspektas, nes jis apima tinkamo elgesio, efektyvaus bendravimo, emocijų suvokimo, savikontrolės ir streso įveikimo įgūdžius. „Mūsų tikslas - padėti vaikams išmokti būti dėmesingiems, tinkamai išreikšti savo emocijas ir valdyti reakcijas. Tai prisideda prie jų gebėjimo kurti sveikus tarpasmeninius santykius, stiprinti emocinę gerovę ir sėkmingai spręsti iškilusius iššūkius.”
Specialistė pasakoja apie išskirtinę socialinių įgūdžių ugdymo kryptį, pritaikytą pagal vaiko amžių ir raidą. Nuo 0 iki 2 metų amžiaus, vaikams padedama lavinti pradinius bendravimo įgūdžius ir sukurti saugius santykius su globėjais. Ikimokyklinio amžiaus vaikams (3-5 metai) darželis orientuojasi į bendradarbiavimo, dalinimosi, empatijos bei savarankiškumo įgūdžių ugdymą.
Įvairūs metodai naudojami ir vaikų emociniam intelektui ugdyti. „Žaidybinės veiklos ir vaidmenų žaidimai, tokie kaip „gydytojas” ar „pardavėjas”, yra efektyvūs lavinant vaikų empatiją, bendradarbiavimą ir problemų sprendimo įgūdžius. Emocijų kortelės, su vaizdais ir įveikos būdais, padeda vaikams atpažinti ir suprasti savo jausmus. Kasdienės diskusijos apie emocijas, remiantis šiomis kortelėmis, ir knygų apie emocijas skaitymas, gilina vaikų emocinį suvokimą per pasakojimus ir simbolius. Be to, „Ramiosios zonos”, kuriose naudojamos pagalvės ir antistresiniai žaislai, suteikia vaikams galimybę ramiai išgyventi ir išveikti emocijas. Šie metodai kartu prisideda prie nuoseklaus ir veiksmingo emocinio ugdymo.”
Praktiniai įgūdžiai gyvenimui
Psichologė pasakoja, kaip pedagogai ir specialistai aktyviai padeda vaikams spręsti konfliktines situacijas ir mokytis bendradarbiauti, reaguodami į vaikų nesutarimus ir dirbdami su jais sprendžiant problemas. Auklėtojos moko vaikus naudoti „AŠ kalbą”, tokią kaip „man nemalonu, kai tu stumdaisi”, vietoj „tu blogas”, siekiant išvengti kritikos ir vertinimo, bei skatinant išreikšti savo jausmus ir poreikius.
Mažiausiems vaikams mokoma, kaip stabdyti netinkamą elgesį, sakant „STOP”. Mokytojų tikslas privačiame darželyje - suprasti kiekvieno vaiko emocijas ir pozicijas, jas įgarsinti, kas padeda vaikams lavinti konfliktų sprendimo įgūdžius. E. Baltrūnaitės teigimu, socialiniai įgūdžiai, tokie kaip emocijų raiška, konfliktų sprendimas, bendravimas, bendradarbiavimas ir kt. yra svarbūs vaikų gyvenimui, lemiantys vaiko socialines, emocines ir kognityvines raidas.
Bendravimo metodai ir praktikos
Aktyvaus klausymosi metodai: parodykite savo supratimą kūno kalba; nekalbėkite apie savo jausmus ir problemas; įsijauskite, pabandykite atsidurti kito vietoje, kad suprastumėte faktus ir jausmus; pakartokite ir perfrazuokite pagrindinius faktus ir jausmus.
Darbas su vaikais: prisiminti vaikų vardus, palaukti savo eilės, dalytis, priimti į bendrą veiklą, įsitraukti, pakviesti kitus pažaisti, bendradarbiauti, būti draugiškam, spręsti konfliktus. Pasirūpinti, kad tarp kiekvieno vaiko ir konkrečios auklėtojos užsimegstų „ypatingas ryšys”. Sudaryti galimybes vaikams bendrauti vienam su kitu visą dieną, parengti pakankamai vietos ir priemonių vaikų žaidimams, skatinti ir girti vaikus, jeigu jie rūpinasi ar atjaučia kitą.
Socialinės psichologijos istorija ir vystymasis
Tarpusavio sąveikos procesais įvairiuose žmonių bendrumuose buvo susidomėta jau ankstyvuoju visuomenės vystymosi laikotarpiu. Didelės įtakos socialinės psichologijos vystymuisi turėjo G. Zimelio ir Č. Kuli darbai. Socialinės psichologijos užuomazgų Lietuvoje atsiranda jau 19 a. viduryje. Tačiau tik 1939 m. J. Vabalo-Gudaičio straipsnis "Žemaičių psichologinių savybių klausimu" yra pirmasis darbas, skirtas tarpkultūriniams skirtumams. 1975 m. Vilniuje įvyko socialinės psichologijos konferencija.
Socialinės psichologijos taikymas praktikoje
Socialinė psichologija - ne tik teoriniai samprotavimai. Tai mokslas apie žmogų ir jo elgesį, plačiai taikomas įvairiausiose srityse - nuo bendravimo treniruotės, mokymo dirbti grupėse ir bendro darbo atmosferoje pasiekti efektyviausių rezultatų, iki rinkotyros, reklamos poveikio priemonių kūrimo ir nagrinėjimo.
| Taikymo sritis | Pavyzdžiai |
|---|---|
| Švietimas | Socialinių įgūdžių ugdymas, vaidmenų žaidimai, „AŠ kalba” |
| Sportas | Komandos kūrimas, psichologinis klimatas, konfliktų valdymas |
| Verslas ir marketingas | Rinkodara, grupių elgsenos analizė, komunikacijos strategijos |
| Psichoterapija | Socialinio nerimo gydymas, įgūdžių lavinimas |
Socialiniai įgūdžiai paprastai pasireiškia gebėjimais, kurie gali būti skirtingų lygių - nuo elementarių komunikavimo būdų iki sudėtingų tarpasmeninių strategijų. Socialiniai įgūdžiai reiškia asmens gebėjimą elgtis adekvačiai ir adaptyviai, sugyventi su kitais asmenimis ir įvairiomis grupėmis, užmegzti ir plėtoti tarpasmeninius ryšius, ieškoti kompromisų, konstruktyviai spręsti konfliktus, mokytis ir kurti kartu su kitais žmonėmis.
Apibendrinant, socialinis bendravimas remiasi dėsningumais ir principais, kuriuos atskleidžia teorijos (pvz., socialinės tapatybės teorija), empiriniai tyrimai (pvz., Tajfelio eksperimentai) ir praktinės taikymo srities metodikos. Žmogaus psichika ir elgesys yra neatskiriamai susiję su socialiniu kontekstu, o socialinės psichologijos žinios suteikia priemones gerinti bendravimą, stiprinti komandų veikimą, mažinti socialinį nerimą ir ugdyti socialinius įgūdžius nuo ankstyvojo amžiaus.
tags: #socialiniai #bendravimo #desningumai