Vis dažniau visuomenėje girdimos sąvokos: socialinė rizikos grupė, rizikos grupės vaikai. Šie terminai dažniausiai asocijuojasi su socialinės atskirties grupėmis, asocialiais asmenimis, narkomanais, nusikaltėliais, alkoholikais. Tačiau iš tikro ši samprata nėra visiškai teisinga. Į rizikos vaikų grupę įtraukiami vaikai, kurie turi padidintą riziką tapti socialinės atskirties dalyviais ar asocialais, tačiau dar tokie nėra.
Į šią grupę taip pat įtraukiami vaikai, dėl įvairių priežasčių pažeidžiantys įstatymus, valkataujantys, elgetaujantys, nelankantys mokyklos, patyrę fizinį ar psichinį smurtą, turintys pedagoginių ar psichologinių problemų, gyvenantys ypač sunkiomis materialinėmis sąlygomis. Rizikos grupės vaikų aplinka, su kuria jie bendrauja, neretai taip pat yra turėjusi reikalų su policija.
L. Taroza skiria socialines rizikos grupes, kurias sudaro vaikai, nelankantys mokyklos, bėgantys iš namų ir sunkiai auklėjami. Kitą rizikos grupę sudaro vaikai, visiškai „nusiteikę“ prieš suaugusiuosius, dažniausiai prieš artimuosius. Tai - „protestuojantys“ paaugliai. Šis protestas labai dažnai pereina į atvirą kovą prieš namiškius, tėvus. Atsiranda vaikai - bėgliai.
Tačiau mano manymu, šią grupę jau dabar reikėtų gerokai praplėsti:
- Girtaujantys tėvai, kurie nesugeba pasirūpinti savo vaikais, dažnai juos terorizuoja, muša (ypač tėvas, terorizuojantis ir motiną), namuose nuolat renkasi kompanijos, nuolat girtaujama.
- Šeimos, kurios neturi pastovaus pragyvenimo šaltinio (abu tėvai niekur nedirba), neturi kur gyventi, nuolat keliasi iš vienos vietos į kitą, gyvena netinkamuose gyventi būstuose, namuose trūksta maisto ir kitų būtiniausių dalykų.
- Vienišos motinos šeima, kurioje motina dažnai kaltina vaikus dėl nenusisekusio gyvenimo, įkyriai pamokslauja ir priekaištauja. Padėtis dar pablogėja, jeigu vieniša motina verčiasi prostitucija, girtauja, valkatauja.
- Netikęs tėvų pavyzdys vaikams. Šeimose, kuriose tėvai užsiima nusikalstama veikla arba yra nesąžiningi su kitais žmonėmis, vaikai mato nederamo elgesio pavyzdžius, dažnai yra tėvų paliekami likimo valiai. Tokių šeimų vaikai pradeda vagiliauti, norėdami atkeršyti tėvams (dažnai vagia iš namų), arba tiesiog pateisina savo elgesį tuo, kad ir jų tėvai elgiasi panašiai.
- Nepakankamas dėmesys vaikui. Dažniausiai visi šie socialinės aplinkos aspektai tarpusavyje yra susipynę: skurdas, nedarbas vedą šeimą prie alkoholizmo ir narkotikų vartojimo, prie gyvenamosios vietos netekimo ir nesugebėjimo reikiamai pasirūpinti savo vaikais.
Daugelis jaunimo auklėjimo uždavinių yra susiję su ekonominiais, socialiniais veiksniais, kurių tėvai negali kontroliuoti, tačiau jie savo rankose turi daug priemonių, kuriomis gali pakreipti didelę jaunimo dalį moralinio ir religinio jautrumo išugdymo linkme. Kodėl kai kurie pasirenka ne savęs ugdymo, bet nuodijimo, svaiginimo ir naikinimo kelius? Kodėl jaunimas taip veržiasi prie alkoholio, rūkymo ir net narkotikų, linksta į seksualinius nukrypimus? Kodėl taip daug jaunuolių bėga iš tėvų namų, kur, atrodo, jiems beveik nieko netrūksta?
Taip pat skaitykite: Apie socialinius įgūdžius
Šie vaikai:
- Dažniausiai jaučia baimę, nerimą, yra nervingi.
- Linkę meluoti, apgaudinėti, dažnai išsigalvoja nebūtų dalykų, kad išsisuktų nuo bausmės arba sukeltų gailestį ir užuojautą, gautų vienokios ar kitokios naudos.
- Būdingas interesų siaurumas. Pagrindinė vertybė gyvenime, jų požiūriu, yra pinigai, todėl visos jų pastangos ir mintys nukreiptos į tai, kaip ir iš kur jų gauti. Gatvės vaikai gerbia ir vertina vienas kitą tik pagal tai, kiek kuris gali elgetaudamas ar kokiais būdais įsigyti pinigų.
- Yra nestabilios psichikos, nesugeba valdyti savo emocijų, greitai supyksta ir dėl to gali būti labai agresyvūs, visada pasiruošę pulti arba gintis nuo užpuoliko Norint keisti netikusį vaiko elgesį, labai svarbu išsiaiškinti tokio elgesio priežastis.
- Vartoja psichotropines medžiagas. Rūkančių ir vartojančių alkoholį rizikos vaikų dalis proporcingai auga su amžiumi: jei tarp 10-13 metų vaikų rūko ir vartoja alkoholį tik trečdalis, tai 17-19 metų amžiaus grupėje tokių yra septyni iš dešimties.
Pagrindinės rizikos vaikų grupės
Nėra oficialaus rizikos grupių vaikų skirstymo - vienuose literatūros šaltiniuose jų išskiriama daugiau, kituose - mažiau, todėl šiame darbe bus aptartos pačios pagrindinės rizikos vaikų grupės.
Gatvės vaikai
Gatvės vaikai gali būti laikomi tie, kurie praleidžia didžiąją savo laiko dalį gatvėje, įvairiai uždarbiaudami. Įvairiausiose pasaulio šalyse šiai vaikų grupei priskiriami gana skirtingi vaikai. Benamis jaunimas - jaunesni nei 18 metų individai, gyvenantys be tėvų, globėjų ar atitinkamos įstaigos globos. Paprastai jaunuoliai tampa benamiais dėl kelių priežasčių - šeimos problemų, ekonominių sunkumų bei gyvenamosios vietos nestabilumo.
Didelė benamio jaunimo dalis paliko namus po metų metus trukusio fizinio ir emocinio smurto, įtemtų santykių, žalingų šeimos narių įpročių, tėvų nerūpestingumo. Dalis jaunimo netenka namų, kai jų šeimos patiria finansines krizes, kilusias dėl prieinamumo gyvenamojo ploto trūkumo, ribotų įsidarbinimo galimybių, mažų atlyginimų, sveikatos draudimo nebuvimo, nepakankamos socialinės rūpybos. Neretai benamiais tampa ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių vaikų prieglaudas palikę jauni žmonės.
Gatvėje dėl jauno amžiaus šiems žmonėms sunku rasti legalių būdų užsidirbti pragyvenimui, todėl daugelis pradeda teikti seksualines paslaugas tam, kad uždirbtų maistui, drabužiams, pastogei. Jie dažnai kenčia nuo nerimo ir depresijos, prastos sveikatos ir mitybos, žemo savęs vertinimo. Neturėdami galimybių įgyti išsilavinimo, jie sunkiai gali keisti savo gyvenimo būdą.
Taip pat skaitykite: Socialiniai ir kultūriniai veiksniai
Šie vaikai:
- Apleisti ir patyrę prievartą, smurtą vaikai.
- Patiria negatyvių užterštos aplinkos poveikį, žiaurumą, dažnai serga infekcinėmis ligomis.
Daug nerimo kelia gatvės vaikai - ir jų daugėjimas, ir jų bėdos, kurios tuo sudėtingesnės, kuo miestas didesnis ar skurdesnis. Sukaupta nemažai įrodymų, kad gatvės vaikai - tai ypač daug smurto patyrusi ir tebepatirianti socialinė grupė. Tokie vaikai piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais, vartoja narkotikus, praktikuoja rizikingą lytinį elgesį ir yra vertinami kaip nusikalstamumo bei pavojingų ligų plitimo bendruomenėje židinys.
Asocialūs vaikai
Asocialiu laikomas toks vaikas, kurio elgesys neatitinka visuomenėje nusistojusių elgesio normų ir traktuojamas kaip baustina veikla, nusikaltimas. Pagrindiniai tokio elgesio bruožai yra agresyvumas, nesąžiningumas ir amoralumas. Vaikui būdingas nesugebėjimas savęs atskleisti ir panaudoti savo galimybių visuomenei priimtinais būdais, nepakankamas dalyvavimas socialiniame gyvenime, menkavertiškumo jausmas, menki socialiniai interesai, nesugebėjimas ir nenoras bendrauti su kitais žmonėmis.
Beveik visi autoriai pažimi, kad asocialus elgesys glaudžiausiai susijęs su alkoholio vartojimu. Be jokios abejonės, yra daugybę vaikų, kurių gyvenimą veikia tėvai alkoholikai. Tuos vaikus sunku atpažinti dėl kelių priežasčių; jie varžosi, nesupranta, jog alkoholizmas yra liga, nemoka įvertinti nemalonios tikrovės nei apsisaugoti nuo jos.
Visi alkoholikų vaikai auga panašioje aplinkoje. Niekada neastlūgsta vidinė įtampa ir nerimas. Vienur ar kitur gal nutinka skirtingų dalykų, bet juos neišvengiamai lydi sielvartas ir atgaila. Jei alkoholikas yra tėvas, kartais jis gali būti mielas ir geras, bet dažniausia būna priešingai. Grįžęs tėvas pradeda baisius barnius su motina, netgi užsipuola vaiką nejuokais jį išgąsdindamas. Vaikas niekada nežino, kas dar gali nutikti, visuomet yra apimtas nevilties. Jeigu alkoholikė mama, galimas daiktas tėvas jau yra metęs šeimą arba labai ilgai nepareina iš darbo. Vaikas imasi visų tų darbų, kuriuos paprastai atlieka motina taip prarasdamas vaikystę. Jei abu tėvai alkoholikai, gyvenimas dar labiau nenuspėjamas. Namuose yra tikras pragaras. Įtampa tokia, atmosfera pritvinkusi pykčio ir nervingumo. Vaikas kuria planus, kaip palikti namus, pabėgti. Gyvena viltimi, nenorėdami tikėti tuo, kas dedasi. Visus išgyvenimus užgniaužia savyje.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Suaugę alkoholikų vaikai:
- Gerai nežino, kas yra “normalu”. Kadangi kitokios šeimyninės aplinkos nepažino, jiems įprasta tai, kas kitiems atrodytų beprotiška arba be galo keista.
- Sunku atlikti kokį nors darbą nuo pradžios iki galo. Tipinėse alkoholikų šeimose nestinga pažadų: “aš padarysiu tą. Aš padarysiu aną”. Bet nepadaroma nei tas, nei anas.
- Meluoja netgi tada, kai būtų paprasčiau sakyti teisybę. Alkoholiko šeimoje melavimas yra pagrindas.
- Yra sau negailestingi. Vaikystėje jiems buvo nuolatos priekaištaujama.
- Nemoka linksmintis. Jiems nelinksma, nes jie negirdėjo savo tėvų juokiantis, pokštaujant, kvailiojant.
- Požiūris į save pernelyg rimtas.
- Sunku bendrauti. Jie labai trokšta sveikų artimų santykių, bet jiems sunku juos išlaikyti dėl to, kad jie neįsivaizduoja, kokie būna sveiki artimi santykiai, kadangi niekada tokių nepažino jie nepasitiki savimi ir netiki, kad kas nors gali juos mylėti.
- Impulsyvūs. Įsikarščiavę jie nesusimąsto nei apie galimas pasekmes, nei apie kitokį elgesį. Tokį impulsyvumą lydi vidinė maišatis, baisėjimasis savimi ir bejėgiškumas prieš aplinkinius.
Nors alkoholikų vaikų kančia pasireiškia įvairiu elgesiu, visiems alkoholikų vaikams vienodai būdingas savęs nuvertinimas ir amžius tam neturi reikšmės. Tačiau tokiems vaikams galima padėti. Nuo jų nereikia slėpti šeimos rūpesčių, meluoti, reikia priimti aplinkinių pagalbą, taip pat ir specialistų. Reikia laikytis vieno auklėjimo stiliaus, ir skirtis su vyru ar žmona, jei kitos išeities nėra. Tokį vaiką reikia mylėti ir rūpintis juo, paaiškinti, kad jis neklatas dėl to, kaip elgiasi jo tėvai ir bet kuriuo atveju pasiūlyti kvalifikuotą pagalbą.
Vaikai iš išsiskyrusių šeimų
Skyrybos, šeimos iširimas turi gilias bei tolimą ateitį siekiančias psichologines ir socialines pasekmes visiems šeimos nariams ir visuomenei. Sutinkama, kad skyrybos yra vienas pagrindinių psichologinių stresorių, paveikiančių tiek besiskiriančius tėvus, tiek ir vaikus. Vieni mokslininkai yra linkę manyti, kad tarp iširusių namų ir nepilnamečių nusikalstamumo egzistuoja tiesioginis ryšys. Tyrimai rodo, kad 30 % nepilnamečių nusikaltėlių berniukų ir 50 % nusikaltėlių mergaičių buvo kilę iš iširusių šeimų; tuo tarpu tik 14 % visos populiacijos nepilnamečių buvo kilę iš nepilnų šeimų.
Vaikai iš nepilnų šeimų netenka saugios ir harmoningos asmenybės vystymąsi užtikrinančios aplinkos, sutrinka socializacinių modelių perdavimas. Gausūs šios problematikos užsienio šalių tyrimai rodo, kad vaikai iš nepilnų šeimų linkę prasčiau mokosi, linkę anksčiau kurti santuokas ir gimdyti vaikus, susilaukti nesantuokinių vaikų, gyventi kartu nesusituokus. Nepilnų šeimų vaikai renkasi elgesio modelius, kurie neparemia poros abipusių intymių ryšių kūrimo .
Nepilnose šeimose augantys vaikai turi daugiau psichikos problemų, linkę piktnaudžiauti alkoholiu ir dažniau žudytis negu pilnų šeimų vaikai. Be to, išsiskyrusiose šeimose dažniau vyrauja skurdas, kuris sąlygoja socialinę nelygybę. Dėl skurdo vaikai iš nepilnų šeimų dažnai yra priversti ne įgyti išsimokslinimą aukštesniosiose ar aukštosiose mokyklose, bet įsijungti į nekvalifikuotą ar mažiau kvalifikuotą darbo rinką. Be to, nepilnoje šeimoje augantiems vaikams gresia daugiau įvairių sveikatos sutrikimų. Jie dažniau linkę žudytis.
Smurtą patyrę vaikai
Galima išskirti keturis smurto prieš vaikus kategorijas: vaiko neigimas, fizinis smurtas, emocinis smurtas ir seksualinė prievarta. Nacionalinio vaiko prievartos ir apleistumo centro statistikos duomenimis, apie 23 iš 1000 vaikų iki 18 m. amžiaus JAV yra tapę prievartos aukomis. Lietuvoje turima medžiaga labai įvairi ir netiksli, nėra atliktų mokslinių tyrimų, kurie padėtų įvertinti prievartos prieš vaikus mąstą Lietuvoje. Dažniausiai pirmieji, oficialiai susiduriantys su vaikais, patyrusiais smurtą, yra gydytojai.
Nedarniose šeimose augantiems vaikams kiekvienoje visuomenėje reikia didelio dėmesio bei rūpesčio. Skirtingose šalyse atlikti tyrimai rodo, kad smurtą patiriantys vaikai pasižymi didesne psichologinių ir elgesio sunkumų rizika. Depresija, nerimo sutrikimai, piktnaudžiavimas priklausomybę sukeliančiomis medžiagomis, nesaugi lytinė elgsena smurtą patiriantiems vaikams nustatoma dažniau negu kitiems jų bendraamžiams. Be to, šių vaikų pažintinė branda taip pat dažniau atsilieka nuo bendraamžių. Jie sunkiau suvokia kitų žmonių emocinius išgyvenimus, agresyviai elgiasi su bendraamžiais, jiems būdinga silpna savikontrolė bei neigiami emociniai išgyvenimai.
Nuolat emociškai terorizuojamas vaikas netenka pasitikėjimo savimi, ryžtingumą, tampa bailus, pasyvus, laukiantis kitų nurodymų ir pritarimo. Lengvai pasijunta kaltas ir menkavertis. Jį lydi įtampa, nepasitikėjimas savimi, vengimas bendrauti, nesaugumo, bejėgiškumo, pasimetimo, vienišumo ir apleistumo jausmai, uždarumas, nesugebėjimas rasti ir ieškoti pagalbos, prislėgta nuotaika ir save žalojantis elgesys. Prievartą vaikystėje patyrę žmonės nesugeba tinkamai patenkinti savo globos ir artumo poreikio.
Būtina pabrėžti, kad nėra kokios nors vienos universalios prievartą šeimoje lemiančios priežasties. Tai tragedija, kurią lemia įvairių veiksnių rinkinys: tėvų patirtis ir asmenybė, socialinės ir kultūrinės aplinkos įtaka, menkos pajamos, išsilavinimas, alkoholio ir narkotikų vartojimas.
tags: #socialiniai #atskiriantiems #vaikams