Socialinės rizikos šeimų poreikiai ir pagalbos būdai

Šiuolaikinėje visuomenėje socialinės rizikos šeimos yra aktuali ir sudėtinga problema, reikalaujanti kompleksiškų, sisteminių sprendimų. Šiame tekste aptariama socialinės rizikos šeimos samprata, pagrindinės atsiradimo priežastys, vaikų poreikiai tokiose šeimose, pagalbos formos ir praktinės priemonės, užtikrinančios vaiko gerovę ir pozityvią socializaciją.

Kas yra socialinės rizikos šeima?

Socialinės rizikos šeima - tai šeima, kurioje auga vaikai iki 18 metų ir kurioje bent vienas iš tėvų piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis arba toksinėmis medžiagomis, yra priklausomas nuo azartinių lošimų, dėl socialinio nepritekliaus nemoka arba negali tinkamai prižiūrėti vaikų, naudoja prieš juos psichologinę, fizinę arba seksualinę prievartą, gaunamą valstybės paramą naudoja ne šeimos interesams, todėl kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi bei saugumui (Socialinių paslaugų įstatymas, 2006).

Taip pat socialinės rizikos šeima apibūdinama kaip šeima, pasižyminti sutrikusiu bendradarbiavimu ir emociniu bendravimu, negatyvia aplinka, kuri neskatina sveiko, produktyvaus asmenybės augimo ir vystymosi. Tokios šeimos negeba tenkinti vaiko emocinių ir fizinių poreikių, o bendravimo trūkumas ženkliai apriboja vaiko galimybes išreikšti savo poreikius ir jausmus (Paslaugos socialinės rizikos šeimoms, 2013).

Socialinės rizikos šeimos priežastys ir ypatumai

• Skurdas, nedarbas, žemas šeimos socioekonominis statusas.
• Priklausomybės: alkoholizmas, narkotikų ar psichotropinių medžiagų vartojimas.
• Smurtas artimoje aplinkoje (psichologinis, fizinis, seksualinis).
• Tėvų žinių ir įgūdžių stoka, negebėjimas vykdyti tėvystės funkcijų.
• Socialinė atskirtis ir ribotos galimybės dalyvauti visuomenės gyvenime.

Daugelis socialinės rizikos šeimų gyvena itin skurdžiomis sąlygomis; šeimos nariai formuoja išgyvenimo strategijas, susijusias su jų požiūriu į krizinę situaciją. Tokiose šeimose vaikai tampa socialiai labiau pažeidžiami dėl neužtikrintos socialinės-kultūrinės aplinkos, pozityvių tarpusavio santykių šeimoje trūkumo, nepriežiūros, netinkamo ar net negatyvaus elgesio. Dėl to formuojasi vaikų elgesio, emocinės, mokymosi bei bendravimo su bendraamžiais problemos.

Vaiko poreikiai socialinės rizikos šeimoje

Šeima yra svarbiausias veiksnys, nulemiantis vaiko asmenybės formavimąsi. Šeimos ryšiai, tėvų santykiai su vaiku yra pirmasis ir svarbiausias bendravimo modelis. Šeima suformuoja vaiko interesus, dvasines vertybes, elgesio normas, poreikius ir polinkius (Navaitis, 2001).

Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą

Remiantis A. H. Maslow poreikių hierarchija, svarbu užtikrinti poreikius nuo pat kūdikystės (fiziologinius, saugumo, priklausymo ir meilės, pagarbos, saviraiškos), nes nepatenkinus žemesniųjų poreikių nebus patenkinti aukštesnieji. Socialinės rizikos šeimose dažnai nepatenkinami fiziologiniai, saugumo ir priklausymo poreikiai, todėl vaikai susiduria su emociniais, psichologiniais ir mokymosi sunkumais (Maslow, cituota pagal Myers, 2000).

Socialinės rizikos šeimos vaikai neretai patiria skausmą, alkį, neviltį, o tai smarkiai veikia jų psichiką, fiziologinį ir moralinį augimą: jie gali tapti grubūs, savanaudiški, nesusivaldantys, neįgudę dirbti, tvarkytis, atsakyti už savo elgesį - tai daro neigiamą įtaką mokymuisi ir socializacijai (Lelikgienė, 2003).

Vaikų poreikiai konkrečiai

1. Fiziniai ir materialiniai poreikiai: saugi gyvensena, maistas, higiena, gydymas.
2. Saugumo poreikis: apsauga nuo smurto, stabilumas, nuolatinė globa.
3. Emociniai poreikiai: dėmesys, šiluma, priėmimas, tėvų įsitraukimas.
4. Socialiniai įgūdžiai: bendravimas su bendraamžiais, dalijimasis, konfliktų sprendimas.
5. Švietimo poreikiai: prieiga prie ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo, pagalba mokymesi.
6. Psichologinė pagalba: ankstyva intervencija, raidos sutrikimų identifikavimas.

Darželis ir ikimokyklinis ugdymas yra ypač svarbūs: jie didina sėkmės mokykloje tikimybę, mažina socialinę atskirtį, ugdo kasdienio gyvenimo ir socialinius įgūdžius, atpažįsta raidos sutrikimus ir nukreipia šeimas į specialistus (R. Bruožė, V. Navickienė).

Socialinio darbo vaidmuo ir pagalbos formos

Socialinis darbas su sunkumus patiriančiomis šeimomis orientuotas į pagalbą šeimai įveikti socialinius, psichologinius ir ekonominius sunkumus bei sudaryti sąlygas visaverčiam jų funkcionavimui visuomenėje. Socialiniai darbuotojai yra pagrindiniai pagalbos teikėjai sunkumus patiriančioms šeimoms: jie bendradarbiauja su kitais specialistais, organizuoja ir teikia būtinas paslaugas, vykdo intervencijas (Atvejo vadybos tvarkos aprašas, 2018).

Intervencija suprantama kaip tikslingas socialinio darbuotojo elgesys, siekiant teigiamų pokyčių šeimos gyvenime. Svarbu, kad intervencija leistų užtikrinti efektyvų šeimos funkcionavimą; tai reiškia veikimą kartu su šeima, o ne visapusišką kontrolę. Teikdami pagalbą socialiniai darbuotojai turi prisiminti, kad bet kokie pokyčiai šeimoje sukelia krizę, todėl būtina padėti šeimai iš naujo prisitaikyti ir atrasti tinkamą funkcionavimo taktiką (V. Ivanauskienė, L. Varžinskienė, J. Kavaliauskienė).

Taip pat skaitykite: Socialinė parama

Konkrečios pagalbos formos

• Finansinė parama ir išmokų kontrolė - dažnai pirmasis žingsnis, tačiau nepakankamas be kompleksinių paslaugų.
• Konsultavimo ir mokymo paslaugos - tėvystės įgūdžių, konfliktų sprendimo, psichoedukacijos programos.
• Psichologinė pagalba vaikams ir suaugusiems - ankstyva intervencija, terapija po traumos.
• Socialinių įgūdžių ugdymas vaikų dienos centruose (VDC) - bendravimo, savitvarkos, higienos, mokymosi palaikymo programos.
• Kompleksinė šeimos pagalba - atvejo vadyba, koordinavimas tarp institucijų, tarpininkavimas su globos, švietimo ir sveikatos tarnybomis.
• Prevencinės programos bendruomenėje - mokymai, renginiai, savanorystė, kampanijos prieš priklausomybes ir smurtą.

Vaikų dienos centrai (VDC) kaip praktinė priemonė

Vaikų dienos centrai atlieka svarbų vaidmenį mažinant socialinę atskirtį ir užtikrinant rizikos grupės vaikų poreikių tenkinimą. Pagrindinės VDC funkcijos: socialinės vaikų atskirties mažinimas, vaikų kelio patekimui į globos namus užkirtimas, kompleksinė (socialinė, psichologinė, pedagoginė) pagalba vaikui ir šeimai.

VDC teikia ne tik saugią vietą vaikui dienos metu, bet ir ugdomąsias veiklas, maitinimą, higienos įgūdžių lavinimą, pagalbą mokymesi ir emocinę paramą. Tokios paslaugos yra tiesiogiai susijusios su socialinės rizikos šeimos vaikų poreikiais. 2011 m. tokius centrus lankė 8 013 vaikų, priskirtų socialinės rizikos grupei. Vis dėlto šiuo metu tik dalis vaikų, kurie galėtų naudotis VDC paslaugomis, jas gauna - Lietuvoje socialinės rizikos šeimose auga apie 23 tūkst. vaikų, tačiau tik apie 5 000 jų gali lankyti vaikų dienos centrus.

Praktiniai iššūkiai ir kliūtys pagalbai

• Šeimų nemotyvuotumas keistis - daugelis šeimų nemano, kad turi problemų arba priešinasi intervencijai (L. Milkinaitė, D. Marcinkevičienė, 2013).
• Pasitikėjimo stoka socialinio darbuotojo atžvilgiu - šeimos nesupranta, kokia pagalbos nauda, ir nepritaria pokyčiams (B. Songailienė, G. Konikovaitė).
• Specialistų išteklių trūkumas - trūksta konsultavimo, mokymo ir ilgalaikio palaikymo paslaugų; socialinių darbuotojų etatų trūkumas mažina paslaugų prieinamumą (Vaiko gerovės plėtros programa).
• Kompleksinių paslaugų fragmentacija - finansinė parama dominavo, bet konsultavimo ir mokymo paslaugos nepakankamai išplėtotos.

Kaip stiprinti šeimas ir mažinti riziką

Siekiant sumažinti socialinę riziką ir pagerinti vaikų situaciją, reikalingos integruotos priemonės:

• Plėsti vaikų dienos centrų tinklą ir užtikrinti jų prieinamumą visiems vaikams, kuriems reikalinga pagalba.
• Diegti šeimos stiprinimo programas: tėvystės mokymai, finansiniai valdymo kursai, psichoedukacija.
• Stiprinti atvejo vadybą: koordinuoti paslaugas tarp socialinių, sveikatos, švietimo ir teisės apsaugos institucijų.
• Didinti socialinių darbuotojų etatus seniūnijose - daugiau laiko ir galimybių dirbti su šeimomis ilgalaikėje perspektyvoje.
• Vykdyti prevencines programas bendruomenėje: informacinės kampanijos, mokymai, savanoriškos iniciatyvos.
• Užtikrinti ikimokyklinio ugdymo prieinamumą - darželis mažina socialinę atskirtį ir stiprina vaikų socialinius įgūdžius.

Socialinio darbuotojo praktika: veikimo principai

Teikdami pagalbą šeimai, specialistai turi orientuotis ne tik į problemų sprendimą, bet ir į šeimos įgalinimą bei stiprinimą. Svarbu užmegzti pasitikėjimu grįstus santykius: būti lankstiems, sąžiningiems, nuoširdiems, bendrauti nesmerkiant ir empatiškai (L. Bartulienė). Socialiniai darbuotojai turi mokėti įtraukti šeimą į sprendimų priėmimą, pagrįsti paslaugų reikalingumą ir siekti draugiškų tarpusavio santykių (E. Januškevičienė).

Empiriniai įrodymai ir tyrimų išvados

J. Šiškevičiūtės (2011) tyrimo rezultatai atskleidė, kad dauguma socialinę riziką patiriančioms šeimoms teikiamų paslaugų yra reikalingos, naudingos ir tenkina didžiąją dalį respondentų. Tyrimai taip pat rodo, kad vaiko dienos centrai teikia svarbią pagalbą vaikų saugumui, sveikatai bei socialiniam įgūdžių ugdymui (A. Crowley, S. Jeon, 2013).

Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos

Vis dėlto socialinių darbuotojų tyrimai atskleidė didelius iššūkius: šeimų motyvacijos stoką, pasipriešinimą pagalbai, informacijos trūkumą apie socialinio darbuotojo vaidmenį ir paslaugų naudą (R. Stremauskienė, G. Žibėnienė; B. Songailienė; G. Konikovaitė).

Rekomendacijos politikai ir praktikai

1. Plėtoti kompleksines paslaugas šeimoms - daugiau konsultavimo, mokymų, psichologinės pagalbos.
2. Didinti ikimokyklinio ugdymo prieinamumą socialinės rizikos šeimoms.
3. Investuoti į socialinių darbuotojų etatus seniūnijose ir vaikų dienos centruose.
4. Skatinti bendruomeninius sprendimus ir partnerystę su nevyriausybinėmis organizacijomis.
5. Geresnis finansinių priemonių derinimas su socialinėmis ir psichologinėmis paslaugomis.
6. Vykdyti informacines kampanijas, mažinančias stigma ir didinančias šeimų motyvaciją keistis.

Socialinio darbo su socialinės rizikos šeimomis sėkmė priklauso nuo ilgo, nuoseklaus ir kompleksiško darbo su šeima, bendradarbiavimo tarp institucijų ir bendruomenių bei tinkamo resursų skyrimo prevencijai ir intervencijai. Tik derindami finansinę, socialinę, psichologinę ir švietimo pagalbą galime užtikrinti, kad vaikai, augantys socialinės rizikos šeimose, turėtų galimybes sveikai vystytis ir sėkmingai integruotis visuomenėje.

tags: #socialines #rizikos #seimu #poreikiai