Socialinis darbas su sunkumus patiriančiomis šeimomis yra svarbi ir jautri socialinio darbo sritis, kurios pagrindinis tikslas - padėti šeimoms įveikti socialinius, psichologinius ir ekonominius sunkumus bei sudaryti sąlygas visaverčiam jų funkcionavimui visuomenėje. Sunkumus patiriančios šeimos - tai šeimos, susiduriančios su kompleksinėmis socialinėmis problemomis, tokiomis kaip skurdas, nedarbas, priklausomybes, smurtas, vaikų nepriežiūra, psichologiniai sunkumai ar socialinė atskirtis. Tokiose šeimose dažnai trūksta tarpusavio ryšio, emocinio saugumo, bendravimo su giminėmis ar bendruomene. Tėvai neretai nesugeba tinkamai pasirūpinti savimi ir vaikais, o tai neigiamai veikia vaikų raidą. Vaikai tokiose šeimose dažnai patiria nesaugumo jausmą, stokoja būtiniausių gyvenimo sąlygų, patiria emocinį ar fizinį smurtą, o kartais ir seksualinę prievartą. Pastebima, kad ypač kaimo vietovėse sunkumus patiriančių šeimų problemos yra itin aktualios.
Priklausomybių paplitimas, smurtas artimoje aplinkoje, vaikų nepriežiūra ir socialinė atskirtis tampa ilgalaikėmis problemomis, kurios perduodamos iš kartos į kartą. Svarbu suprasti, kad visos sunkumus patiriančios šeimos nėra vienodos - kiekviena jų susiduria su skirtingais iššūkiais, todėl reikalinga individualizuota socialinė pagalba. Socialinis darbas su sunkumus patiriančiomis šeimomis yra itin svarbus, nes padeda mažinti socialinę atskirtį, stiprina šeimos narių tarpusavio ryšius, užtikrina vaikų gerovę ir prisideda prie visuomenės socialinio teisingumo. Socialinio darbuotojo veikla orientuota į pagalbos teikimą, šeimos stiprinimą ir įgalinimą.
Sunkumus patiriančios šeimos - tai šeimos, susidūriančios su socialinėmis, ekonominėmis, emocinėmis ar psichologinėmis problemomis, kurios tiesiogiai veikia tiek tėvus, tiek vaikus. Dažnai tėvai nedrįsta pripažinti, kad netinkamas vaikų elgesys kyla iš jų pačių netinkamo auklėjimo. Tačiau griežtas auklėjimas arba nesavarankiškumo toleravimas nepadeda ugdyti savarankiškos asmenybės - priešingai, tai skatina priklausomybę. Socialinis darbas su sunkumus patiriančiomis šeimomis seniūnijose apima kompleksines veiklas - mokymus, renginius, prevencines akcijas, savanorystę ir šeimų įtraukimą į bendruomenės gyvenimą. Buvo suorganizuoti mokymai sunkumus patiriančioms šeimoms, siekiant suteikti žinių apie priklausomybių žalą ir pagalbos galimybes. Mokymai skirti bendruomenės nariams. Aptarta, kaip krizės ir socialinės rizikos veiksniai pažeidžia šeimos pusiausvyrą ir trukdo sėkmingam funkcionavimui. Pabrėžta, kad kiekviena šeima yra unikali, todėl reikalinga diferencijuota, nuosekli ir ilgalaikė pagalba.
Veiklos ir projektai: prevencija, įtraukimas ir gerovė
Renginio metu šeimos dalijosi patirtimi, diskutavo apie prevenciją ir vaikų saugumą. Renginys skirtas šeimų ir asmenų įtraukimui į darbo rinką. Pristatyta Užimtumo didinimo programa Varėnos rajone, aptartos socialinių pašalpų sąlygos įsidarbinus. Kartu su priešgaisrine gelbėjimo tarnyba vykdytos prevencinės akcijos „Saugūs namai“ ir „Būk budrus - išvenk gaisro!“. Prevenciniai renginiai Matuizų, Marcinkonių ir Kaniavos seniūnijose buvo skirti informuoti apie alkoholio vartojimo žalą. Aptartos individualios šeimų situacijos, pabrėžta, kad saugaus alkoholio kiekio nėra. Vaikų dienos centruose teikiama kompleksinė pagalba vaikams ir jų šeimoms. Vaikai ir tėvai aktyviau įsitraukia į bendruomenės gyvenimą, stiprėja tarpusavio ryšiai, ugdomi socialiniai įgūdžiai. Socialiniai darbuotojai tarpininkauja su „Maisto banku“, padeda organizuoti maisto pristatymą labiausiai stokojantiems asmenims ir šeimoms.
Sunkumus patiriančiose šeimose augantys vaikai dažnai susiduria su socialiniais, psichologiniais ir mokymosi sunkumais. Socialinis darbuotojas turi būti pagalbininkas, gebantis suprasti kliento situaciją, užmegzti pasitikėjimu grįstą ryšį, bendradarbiauti planuojant pokyčius. Socialinis darbas yra veikla, kurios pagrindinis tikslas - padėti tiems, kurie susiduria su sunkumais gyvenime ir nepajėgia efektyviai prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų. Taigi, socialinio darbuotojo klientai yra tik tos šeimos, kurioms nepavyksta savarankiškai susidoroti su iškylančiais sunkumais. Dažniausiai šeimos patiria socialinę riziką, kai negeba efektyviai prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų, kai bendravimas šeimų viduje ir su aplinka sutrikęs.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Šeimoms, kurios neturi vidinių resursų pakeisti sudėtingą situaciją, reikalinga socialinių darbuotojų ir kitų specialistų pagalba, kuri sunkumus patiriančioms šeimoms reglamentuota Atvejo vadybos tvarkos apraše (2018). Mokslinėje literatūroje išskiriama, kad socialiniai darbuotojai yra pagrindiniai pagalbos teikėjai sunkumus patiriančioms šeimoms. Bendradarbiaudami su kitais specialistais jie padeda šeimoms spręsti iškylančias problemas, organizuoja ir teikia būtiną pagalbą, vykdo intervenciją. Intervencija suprantama kaip tikslingas socialinio darbuotojo elgesys, kai siekiama teigiamų pokyčių šeimos gyvenime. Svarbu, kad intervencija leistų užtikrinti efektyvų šeimos funkcionavimą. Tai nereiškia, kad specialistas turi kontroliuoti visas šeimoje vykstančias situacijas, tai reiškia veikimą kartu, stengiantis išspręsti problemas. Teikdami pagalbą šeimai specialistai turėtų prisiminti, kad bet kokie pokyčiai šeimoje sukelia krizę, net jei tie pokyčiai teigiami, šeimai tenka iš naujo prisitaikyti ir atrasti tinkamą funkcionavimo ir bendravimo taktiką (V. Ivanauskienė, L. Varžinskienė (2007), J. Kavaliauskienė (2014)).
J. Šiškevičiūtės (2011) atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, kad dauguma socialinę riziką patiriančioms šeimoms teikiamų paslaugų yra reikalingos, naudingos ir tenkina didžiąją dalį respondentų. Sunkumus patiriančios šeimos neretai būna nemotyvuotos spręsti savo problemas, galvoja, kad atvirai kalbėti apie tai yra nepriimtina, ir / ar yra pripratusios prie sau įprasto gyvenimo būdo ir nemato prasmės jį keisti (L. Milkinaitė, D. Marcinkevičienė, 2013). R. Stremauskienės ir G. Žibėnienės (2014) atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, kad net trys ketvirtadaliai socialinių darbuotojų kaip didžiausią pagalbos teikimo sunkumą išskyrė šeimų motyvacijos stoką ir pabrėžė, kad paskatinti klientus kažką keisti yra labai sunku. Socialinių paslaugų teikimo šeimoms tyrimai taip pat atskleidžia, kad socialiniai darbuotojai neretai susiduria su klientų pasipriešinimu, atstūmimu, šeimos dažnai nenori priimti pagalbos (B. Songailienė (2010), G. Konikovaitė (2015).
Tiksliai įvertinti motyvacijos stokos ir priešiškumo reišmes lemia ir tai, kad socialinę riziką patiriančios šeimos neretai neigia savo problemas, jie nemano, kad turi socialinių sunkumų. Jos prisitaiko prie tokių aplinkybių, todėl bet kokia intervencija yra vertinama priešiškai: priešiškumo sulaukia svetimo asmens bandymai keisti neretai kelių kartų suformuotą gyvenimo būdą. Socialiniai darbuotojai susiduria ir su šeimų nesupratimu, kas yra socialinis darbuotojas, kokie yra socialinės pagalbos tikslai, kokia teikiamų paslaugų nauda, ir dėl tokio informacijos trūkumo nepasitiki specialistais (B. Songailienė (2010), R. Stremauskienė ir G. Žibėnienė (2014), G. Konikovaitė (2015)). Toks nepasitikėjimas ir priešiškumas trukdo socialiniams darbuotojams užmegzti kokybiškus santykius su šeimų nariams ir teikti jiems būtinas paslaugas. L. Bartulienė (2006) taip pat išskiria, kad teikiant paslaugas šeimoms tikrai svarbu užmegzti su klientu pasitikėjimu grindžiamus santykius. Norėdami to pasiekti, specialistai turi būti lankstūs, sąžiningi, nuoširdūs, paaiškinti šeimai galimas pasekmes, jei nepavyks dirbti kartu. Reikėtų bendrauti pasitelkiant nesmerkiantį požiūrį ir empatiją. E. Januškevičienės (2017) atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, kad socialiniai darbuotojai siekdami sužadinti kliento pokyčius bando pagrįsti jiems paslaugų reikalingumą, stengiasi užmegzti draugiškus tarpusavio santykius, kaupia su klientu susijusią informaciją, kad galėtų įsijausti į sunkumus patiriančių šeimų situaciją.
Apibendrinant galima teigti, kad socialinių paslaugų spektras šeimoms, kurios susiduria su įvairiais sunkumais, yra ganėtinai platus. Teikdami pagalbą šeimoms socialiniai darbuotojai orientuojasi ne tik į problemų sprendimą, bet ir į pačios šeimos stiprinimą bei lavinimą. Svarbu yra atkurti šeimos vidinį potencialą, gebėjimą prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų ir vykdyti svarbius, optimaliai funkcionuojančioms šeimoms keliamus reikalavimus: pasirūpinti savo ir vaikų gerove, palaikyti socialinius santykius su artimiausia aplinka ir pan.
Pirmiausia norėčiau pakviesti pagalvoti iki skausmo žinomu klausimu. Kontroliuoti ar pasitikėti? Jei kiekvienas sau atsakėte, kad socialines rizikos šeimas reikia nuolat kontroliuoti, tai tuomet kviečiu atsakyti į klausimą. Ar kontrolė reiškia pagalbą? Pvz. „Socialinis darbuotojas nuolat kontroliuoja šeimą primena kada susitvarkyti pašalpą, kompensaciją už šildymą, primena, kad jai reikia nueiti į biržą, atsiimti intervencinius maisto produktus ir t.t.“ Taip kai kas gali pasakyti, kad tai pagalba, bet pagalba kam socialiniui darbuotojui ar šeimai? Jei socialiniui darbuotojui, galėčiau sutikti, darbuotojas viską sutvarko už šeimą ir jis „ramus“. Jei kas nors sakys, kad tai pagalba šeimai, toumet pažiūrėkim kas gaunasi. Šeima tampa „neįgali“, ji pripranta, kad už ją viskas yra sutvarkoma, jai nuolat primenama ką ir kaip reikia padaryti. Ilgainiui ji yra nušalinama arba pati nusišalina nuo savo gyvenimo, nebemąsto ką ir kaip reikia daryti, nesprendžia savo problemų, praranda atsakomybę už save ir už savo šeimą. Dar vienas kontrolės pavyzdys. Šeimoje vyras, turintis priklausomybę alkoholiui, prikalbintas socialinės darbuotojos, sutinka gydytis savo turimą priklausomybę. Socialinė darbuotoja, pasinaudodama savivaldybėje esančiu projektu, užregistruoja savo klientą kodavimo paslaugai. Taip, greičiausia todėl, kad socialinė darbuotoja pasinaudojo projektu ir pati užregistravo klientą priklausomybės gydymui, nenorėdama rizikuoti „savo reputacija“, o gal todėl, kad jai rūpi šeimoje augantys vaikai, ji dar kartą aplanko savo klientą ir jai ramu. Tuo tarpu klientas patiria nuolatinę kontrolę, jis jaučia, kad socialinė darbuotoja juo nepasitiki. Kontrolė „gimdo“ baimę, baimė manipuliacijas, išsisukinėjimus ir melą. Aišku, aš nenoriu paskyti, kad kontrolė yra visiškai nereikalinga. Greičiausia tai labai priklauso nuo šeimos ir esamos situacijos šeimoje, nuo vaikų amžiaus, kurie auga šeimoje ir nuo esančių problemų.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Neseniai susidūriau su situacija. Mama (apie 40 metų) viena augina tris vaikus ir vienam iš vaikų, tai yra mergaitei (apie 14 metų), atsikėlus ryte dingo balsas (mergaitė negalėjo nei ištarti, nei išleisti jokio balso). Paauglė mergaitė serganti depresija. Mama ateina pas socialinę darbuotoją, pasakoja visą situaciją ir teigia, kad šeimos gydytoja jos dukrą siunčia į rajono ligoninę. Socialinė darbuotoja paaiškina mamai, kad tai rimta problema ir pasiūlo jai kartu su dukra vykti į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninę Kauno klinikas. Klientė pagalvojusi sutinka važiuoti į Kauno miestą ir teigia, kad pati savarankiškai susiras kas ją nuveš. Socialinė darbuotoja, po kurio laiko paskambina moteriai pasiteirauti, kaip jai ir jos dukrai sekėsi. Paiškėjo, kad moteris su dukra į ligoninę nuvykusi, tačiau, pasak jos, niekas nepriėmė, jos teigimu liepė atvykti kitą dieną. Tuomet darbuotoja susisiekė su gydymo įstaiga pasiteirauti apie įvykusią situaciją. Išsiaiškinusi situaciją socialinė darbuotoja nusiuntė moterį į gydymo įstaigą, tačiau dabar darbuotoja pati surado kas nuveš moterį ir jos dukrą. Kaip, kartais būtų sunku pasitikėti klientais, bet vis dėlto reikia jiems leisti būti atsakingiems už savo ir savo šeimos gerovę.
Su socialinės rizikos šeimomis dirba socialiniai darbuotojai. Tai specialistai, kurie organizuoja ir vykdo socialinį darbą su socialinės rizikos šeimomis: padeda spręsti jų problemas, susijusias su socialinėmis, psichologinėmis gyvenimo krizėmis, taikant prevencines (priklausomai nuo darbuotojo pareigybinės instrukcijos) ir intervencines priemones. Pagalbos spektras yra gana platus, kadangi socialinės rizikos šeima - tai šeima, kurioje auga vaikai iki 18 metų ir: bent vienas iš tėvų piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis, yra priklausomas nuo azartinių lošimų; tėvai dėl socialinių įgūdžių stokos nemoka ar negali tinkamai prižiūrėti vaikų; tėvai prieš vaikus naudoja psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą; tėvai, gaunamą valstybės paramą panaudoja ne šeimos interesams ir todėl iškyla pavojus vaikų fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi bei saugumui. Socialinės rizikos šeimai priskiriama ir šeima, kurios vaikui įstatymų nustatyta tvarka yra nustatyta laikinoji globa (rūpyba).
Šiandienos patirtis rodo, kad Lietuvoje nėra išvystytos vieningos sistemos, aiškiai apibrėbiančios atsakomybę už darbą su socialinės rizikos šeimomis ir teikiamas jiems paslaugas. Dažniausiai, socialinių paslaugų sistema šioms šeimoms apsiriboja finansinės paramos teikimu ir jos naudojimo priežiūra. Tai sietina su keliais faktoriais: dažnai savivaldybės neturi lėšų darbuotojų nuvykimui į šeimas. Socialiniams darbuotojams užmegzti kontaktus su šeimomis reikia nemažai laiko, o nesant automobilio ypatingai problematiška susisiekti su atokiai gyvenančiais žmonėmis, kas aktualiausia kaimiškųjų savivaldybių socialinės darbuotojams. Atstumai nuo seniūnijų centrų iki vienkiemiuose besiglaudžiančių varganų šeimų kartais siekia daugiau nei 10 kilometrų. Tad iškyla problema, kaip nuvykti pas šeimas, kurias reikia mokyti socialinių įgūdžių.
Dar vienas aspektas - specialistas, net ir su policijos pareigūnu, ar su vaiko teisių apsaugos darbuotoju, negali patekti į šeimą po savo darbo valandų. Dažnai signalai apie smurtą, piktnaudžiavimą alkoholiu yra gaunami vėlai vakare, kai oficialus specialistų darbas yra baigtas. Iškyla klausimas, ar turi socialinis darbuotojas teisę „brautis“ į šeimą? Šeima griežtai atsisako atidaryti duris, motyvuodama tuo, kad darbuotojas neturi teisės kelti kojos į namus, nes jis šiuo metu nedirba. Tačiau problemų esama ne tik valstybės ar savivaldybių sektoriuje.
Kita sritis, apie kurią būtina kalbėti - socialinės rizikos šeimų motyvacijos keisti savo „įprastą“ gyvenimą nenoras. Šeimos dažnai nenori jokios intervencijos, neadekvačiai vertina savo ydingą gyvenimo būdą, neigiamą elgesį su vaikais. Ypač tai aktualu kaimuose, šeimose, kuriose tėvai vartoja alkoholį. Tokiose šeimose dažni yra smurto prieš vaikus atvejai. Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad skriauda dažniau būna psichologinio, rečiau fizinio pobūdžio (Česnuitytė, 2007).
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Akivaizdu, kad ne tik įstatymiškai nepakankamai sutvarkyta socialinės pagalbos socialinės rizikos šeimoms bazė, bet problemos susijusios ir su vietos savivaldos finansiniais klausimais. Neužtenka tik įsteigti socialinių darbuotojų etatus ir tikėtis, kad probleminių šeimų savaime sumažės. Būtina organizuoti specialistų darbą užtikrinant jų mobilumą, klientų pasiekiamumą. Tokiu būdu jau būtų galima kalbėti apie darbo su disfunkcinėm šeimom rezultatus. Kaip matome, dirbant su rizikos šeima, socialiniam darbuotojui tenka nemenka užduotis ne tik užtikrinti vaiko saugumą, jo gerovę, bet ir visos šeimos efektyvų funkcionavimą. Optimaliausia, kad į pagalbą disfunkcinei šeimai pagalbą teiktų ne vienas, o keli specialistai. Šeimoje kylanti problema dažniausiai yra kompleksinė problema, reikalaujanti koordinuoti įvairių sričių specialistų: gydytojo, bendruomenės slaugytojų, vaiko teisių apsaugos tarnybų darbuotojų, švietimo sistemos darbuotojų (mokytojų, mokyklų psichologų, socialinių pedagogų, spec. pedagogų), teisėsaugos pareigūnų.
Antra, turėtų būti nuolat vykdoma prevencija - orientuota į ilgai truksiančią asmenybės ir visuomenės kaitą. DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė! Tapdamas tėvu, žmogus nepasirašo sutarties, bet jo pareigos nematomu rašalu išvardytos. Yra straipsnis, kad tu turi remti savo vaiką, netgi jei daugiau niekas jo nepalaiko. Tai tu turi atstatyti tiltą, netgi jei pats vaikas jį sudegino. Tai iliustratyvu suformuluota mintis apie socialinio darbuotojo atsakomybę ir vaikų gerovę.
J. Socialinės rizikos šeima - kurioje narių tarpusavio ryšiai ir emocinis bendradarbiavimas yra sutrikęs, kurios neigiama aplinka neskatina sveiko, produktyvaus asmenybės augimo ir vystymosi. Plungės mieste, su socialinės rizikos šeimomis dirba dvi socialinės darbuotojos. Socialinė priežiūra, teikiama 60 šeimų, kuriose auga 140 vaikų. Darbo patirtis rodo, jog greitų rezultatų tikėtis negalima. Kelias į šeimos pokyčius, pasitikėjimą, norą keistis yra lėtas ir sudėtingas. Dažnai susiduriama su šeimos narių abejingumu, nepasitikėjimu, uždarumu, nusivylimu, neišvengiamas ir kai kurių klientų agresyvumas. Po kurio laiko visas neigiamas emocijas atperka atsirandantis pasitikėjimas, atvirumas, noras keistis, vaikų šypsenos, džiaugsmas atėjus socialiniam darbuotojui. Ilgametė darbo patirtis rodo, jog dirbant su šeima atsiranda ryšys, kaip „auklėtojas ir auklėtinis“: vieni sėkmingai išeina į savarankišką gyvenimą, kiti lieka tolimesniam darbui. Nėra monotonijos, standartinio sprendimo. Bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis organizacijomis, miesto bendruomene yra svarbus.
Socialinės rizikos šeimai teikiamos paslaugos siekiant/padedant ugdyti suaugusių šeimos narių socialinius įgūdžius ir motyvaciją, kurti saugią, sveiką, darnią aplinką savo namuose, šeimoje. Palaikyti socialinius ryšius su visuomenę ir užtikrinti šioje šeimoje augančių vaikų visapusį vystymąsi ir ugdymą. Besikeičiant visuomenės požiūriui į socialines paslaugas, pastebime ir kintantį požiūrį į socialinį darbuotoją bei jo funkcijas. Nors dar egzistuoja nuomonė, kad socialinis darbuotojas yra kontrolės mechanizmo dalis šeimai, kuri patiria sunkumus, šiuo metu šeimų stiprinimo programoje Vilniaus mieste paslaugos yra teikiamos 276 šeimoms patiriančioms įvairių sunkumų. Dažnai tai būna įsisenėjusi situacija šeimoje. Dažnai skyrybų, priklausomybių ar vaikų auklėjimo problemos sudaro pagrindinį dėmesio centrą. Anot I. Kropienės, neretai skyrybų procese vaikai būna naudojami kaip manipuliacijos įrankiai vienos ar kitos pusės tikslui pasiekti. Dirbant su skyrybas patiriančiomis šeimomis dažniausiai teikiama psichologų pagalba šeimoje augantiems vaikams, kurie išgyvena kaltės, išsiskyrimo jausmus; tėvams siūloma mediacijos paslaugos ar šeimos terapija priklausomai nuo situacijos. Svarbu pastebėti, kad šeimos terapija gali būti taikoma šeimai, kai ji eina susitarimo, bendro susikalbėjimo ir sprendimo ieškojimo link. Patartina prioritetą teikti mediacijai kol situacija dar konfliktiška. Taip pat esant poreikiui teikiamos teisininko ir socialinio darbuotojo konsultacijos. Šeimų stiprinimo programoje didelę dalį sudaro darbas su sunkiai paauglystę išgyvenančiais jaunuoliais. Jie neretai jaučiasi sutrikę dėl to, kad neranda savo vietos socialiniame gyvenime. Paauglys neturi reikiamos patirties - visi šiame amžiuje patiriami išgyvenimai yra nauji, svarbus savo tapatumo ieškojimas bei savo asmens priskyrimas vienai ar kartai socialinei visuomenės grupei. Dirbdami su sunkumus išgyvenančiais jaunuoliais specialistai bando išsiaiškinti tikrąsias paauglio problemas, nukreipia juos pas psichologus, terapeutus, ir kartais ieškomi nauji pagalbos būdai, kai tradicinis konsultavimas nepriimtinas. Taip pat stiprinamos tėvų žinios apie paauglių auklėjimą, nukreipiant į tėvų savipagalbos grupes.
Indrės Kropienės teigimu, socialinio darbuotojo diena yra dinamiška: planavimas ryte, kontaktų užmezgimas su šeimomis, pagalbos ir paslaugų organizavimas bei tarpininkavimas su kitomis institucijomis. Nemažą darbo dalį užima netiesioginis darbas su šeima - dokumentacijos pildymas, bylų tvarkymas. Be didelės vidinės motyvacijos socialinio darbuotojo darbas tiesiog nėra įmanomas. Atsikelti ir eiti į darbą motyvuoja aiški žinia: esi reikalingas silpnesniam ir gyvenimo negandų užkluptam suaugusiam ar vaikui. Tačiau socialiniai darbuotojai nėra visagaliai: kiekvienam žmogui reikia atrasti kelią, kurį nuosekliai ir pagarbiu būdu reikėtų judinti.
tags: #socialines #rizikos #seimos #priesiskai #nusiteikusios