Socialinis suvokimas yra sudėtingas procesas, apimantis socialinių objektų - kitų žmonių, savęs, grupių ir socialinių bendrijų - suvokimą, supratimą ir vertinimą. Šis suvokimas nėra tik pasyvus realybės atspindys; tai aktyvus, kūrybiškas ir nuolat kintantis pažinimo procesas, glaudžiai susijęs su emocijomis, motyvacija ir socialiniu kontekstu. Straipsnyje aptariami socialinio suvokimo dėsningumai, stereotipai, dažniausiai pasitaikančios klaidos ir tarpasmeninės atrakcijos veiksniai.
Psichologija yra mokslas, tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Psichologijos objektas keitėsi kartu su psichinių reiškinių prigimties aiškinimu. Psichologija praturtina filosofijos, sociologijos, technikos ir kt. mokslus žiniomis apie žmonių dvasinį gyvenimą, padeda siekti geresnių rezultatų įvairiose veiklos rūšyse, užtikrinti asmenybės tobulėjimą dirbant.
Psichologijos objektas - mokslas apie psichiką, psichika ir jos reiškiniai. Psichika yra psichiniai procesai, psichinė būsena ir psichinė savybė. Tai yra sudėtingiausia tikrovės sritis. Jausdamas, suvokdamas, mąstydamas žmogus tiria ir pažįsta visus tikrovės reiškinius, kuria įvairias mokslines teorijas, konstruoja sudėtingiausias šiuolaikines mašinas.
Pagrindiniai psichologijos uždaviniai:
- Kuo aiškiausiai ir kuo išsamiausiai aprašyti psichines apraiškas.
- Psichines apraiškas klasifikuoti (suskirstyti).
- Surasti principus ir dėsnius, pagal kuriuos psichinis gyvenimas vyksta. Suradus principus, sudaroma jau ir teorija.
Psichologijoje susieja visi pagrindiniai mokslai. Atskiro žmogaus pasaulio pažinimas, gyvenimo prasmės supratimas, valios ir mąstymo problemų tyrimas psichologiją priartina prie filosofijos mokslų. Mokslų sistemoje esama mokslų, kuria remiasi psichologijos žiniomis.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Socialinio Suvokimo Samprata Ir Ypatumai
Terminą „socialinis suvokimas“ 1947 m. pirmasis pavartojo JAV psichologas Dž. Bruneris, apibrėždamas suvokimo socialinį sąlygotumą. Jis teigė, kad suvokimas priklauso ne tik nuo objekto ypatybių, bet ir nuo subjekto patirties, tikslų, ketinimų ir situacijos. Vėliau socialinio suvokimo samprata išsiplėtė, apimdama visuminį individo suvokimą ne tik apie daiktus, bet ir apie socialinius objektus, situacijas ir pan.
Socialinis suvokimas kokybiškai skiriasi nuo negyvų objektų suvokimo dėl kelių specifinių bruožų:
- Aktyvus objektas: Socialinio suvokimo objektas (pvz., individas, grupė) nėra pasyvus ir indiferentiškas suvokėjo atžvilgiu. Suvokiamas žmogus gali stengtis pakeisti suvokėjo vaizdinius sau palankia linkme.
- Reikšmė ir vertė: Socialinio suvokimo subjektui svarbu ne tik vaizdo susidarymas, bet ir suvokiamo objekto reikšmė ir vertė, taip pat socialinio suvokimo priežastys (kauzalinė atribucija).
- Emocinis ryšys: Socialinių objektų suvokimas labiau susipynęs su emocijomis ir labiau priklauso nuo suvokėjo veiklos motyvų ir reikšmės nei negyvų objektų suvokimas.
Socialinio Suvokimo Lygmenys
Iš pradžių buvo skiriamos trys socialinių objektų grupės: kitas žmogus, grupė ir socialinė bendrija, o suvokėju buvo laikomas pavienis individas. Vėliau tyrimai parodė, kad suvokėjas gali būti ne tik individas, bet ir visa grupė. Pagal suvokėjo ir suvokimo objekto tarpusavio santykį buvo išskirtos trys iš dalies savarankiškos socialinio suvokimo procesų grupės:
- Tarpasmeninis suvokimas: Vienas žmogus suvokia ir vertina kitą žmogų.
- Savęs suvokimas: Individas suvokia pats save, savo savybes, vertybes ir vaidmenis.
- Tarpgrupinis suvokimas: Grupė suvokia kitą grupę ar grupes.
Socialinio Suvokimo Dėsningumai ir Stereotipai
Socialinis suvokimas veikia pagal tam tikrus dėsningumus, kurie gali lemti tiek adekvatų, tiek iškraipytą realybės suvokimą. Stereotipai - tai apibendrinti, supaprastinti ir dažnai perdėti įsitikinimai apie tam tikrą žmonių grupę. Jie gali būti etniniai, rasiniai, socialiniai, kultūriniai ar nukreipti į lytį ar tam tikrą bruožą.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Stereotipai veikia kaip kognityviniai „trumpiniai“, leidžiantys greitai susidaryti nuomonę apie kitą žmogų, tačiau jie taip pat gali sukelti išankstinį nusistatymą, diskriminaciją ir neteisingus sprendimus.
Vienas iš pavyzdžių, iliustruojančių stereotipų veikimą, yra filmas „Intouchables“. Filme vaizduojama situacija, kai turtingas neįgalusis Filipas įdarbina slaugą Drisą, kuris neturi jokio išsilavinimo ar patirties. Nors iš pradžių Drisas atrodo netinkamas šiam darbui, jis sugeba ne tik atlikti savo pareigas, bet ir įnešti į Filipo gyvenimą naujų spalvų. Ši situacija meta iššūkį stereotipui, kad gerai apmokamą darbą gali gauti tik išsilavinimą turintys žmonės.
Išankstinis nusistatymas ir diskriminacija: skubus psichologijos kursas #39
Dažniausiai Pasitaikančios Socialinio Suvokimo Klaidos
Socialiniame suvokime neišvengiamos klaidos, kurios gali iškreipti realybės suvokimą ir lemti neteisingus sprendimus. Štai keletas dažniausiai pasitaikančių klaidų:
- Išankstinė nuomonė: Turima informacija apie žmogų prieš susitinkant su juo gali stipriai paveikti suvokimą.
- Save išpildančios pranašystės: Žmogus savo elgesiu nesąmoningai išprovokuoja tokius aplinkinių poelgius, kokių iš anksto tikėjosi (Pigmaliono efektas).
- Atribucijos klaidos: Aiškinant elgesio priežastis, žmonės linkę sėkmę priskirti sau, o nesėkmę - išorinėms aplinkybėms.
- Pasaulio teisingumo iliuzija: Nesąmoningai daroma prielaida, kad pasaulyje yra teisingumas ir kad visi gauna tai, ko užsitarnavo.
- Pradmės efektas: Informacija, kurią suvokiame pirmiausia, daro didesnę įtaką vėlesnės informacijos suvokimui.
- Baigmės efektas: Kaip ir pirminė informacija, taip ir paskutinė geriau išlieka atmintyje ir daro didesnį poveikį sprendimų priėmimui.
- Aureolės efektas: Vienpusiškas sprendimas apie žmogų, susiformavus teigiamam ar neigiamam santykiui.
- Pritarimo iliuzija: Polinkis manyti, kad kiti žmonės galvoja ir jaučiasi taip pat, kaip ir mes.
- Vieningumo iliuzija: Nepagrįstas tikėjimasis, kad kito žmogaus elgesys bus nuoseklus ir neprieštaringas.
Tarpasmeninė Atrakcija
Tarpasmeninė atrakcija - tai teigiamas požiūris į kitą žmogų, lydimas simpatijos, susižavėjimo ir noro bendrauti. Yra keletas veiksnių, didinančių tarpasmeninę atrakciją:
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Tarpasmeninės atrakcijos veiksniai:
- Apdovanojimo teorija: Kitų žmonių patrauklumas didėja, kai santykiai su jais yra apdovanojantys (pritaria, padeda, patenkina poreikius, rodo simpatiją).
- Pastiprinimo - jausmų teorija: Kitų žmonių patrauklumas didėja arba mažėja priklausomai nuo to, kokias emocijas kartu patiriame.
- Balanso teorija: Patrauklumas siejamas su tuo, kiek subalansuoti mūsų santykiai su tuo žmogumi. Balansą sąlygoja panašūs interesai, požiūriai ir nuomonės.
- Fizinis atstumas: Buvimas arti vienas kito sudaro galimybę dažniau sąveikauti, o tai leidžia geriau pažinti tuos žmones ir labiau pamėgti.
- Dažnesnio pasirodymo efektas: Mums labiau patinka tai, ką mes dažniau matome ir geriau pažįstame.
- Panašumas: Nuostatų, įsitikinimų, interesų, asmenybės, kilmės, išsilavinimo, skonio ir fizinės išvaizdos panašumas - stiprus patrauklumą skatinantis veiksnys.
- Papildymas: Kiti mus traukia, nes turi savybių, kurių mes neturime. Žmonės gali papildyti vienas kitą, patenkindami vienas kito poreikius.
- Abipusiškumas: Mes mėgstame tuos, kurie mėgsta mus. Suvokimas, kad patinkame kitam asmeniui, didina to asmens patrauklumą.
- Fizinis patrauklumas: Fiziškai patrauklius asmenis įvairaus amžiaus, lyties ir kultūros žmonės visais atžvilgiais vertina geriau nei nepatrauklius.
Socialinis Emocinis Ugdymas
Pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriama socialiniam emociniam ugdymui, kuris laikomas viena veiksmingiausių geros vaikų psichikos sveikatos užtikrinimo ir smurto prevencijos priemonių. Emocinis intelektas apima gebėjimą jausti, suprasti kitų žmonių jausmus, valdyti nuotaiką bei kontroliuoti impulsus, susidoroti su frustracija bei kasdienio gyvenimo reikalavimams. Tyrimai rodo, kad emocinis intelektas - socialiniai ir emociniai įgūdžiai - daug svarbesnis vaiko sėkmei už kognityvinį intelektą, matuojamą IQ. Emocinį vaiko intelektą galima ugdyti visuose jo amžiaus tarpsniuose.
Asmenybė (persona) - asmens ypatybės, kurias jis įgyja gyvendamas, pastovi jų sistema, nusakanti asmens vietą žmonių bendrijoje. Asmuo tampa asmenybe, kai jis aktyviai veikia ir reiškiasi kaip visybė, jungianti aplinkos pažinimą su išgyvenimais. Asmenybė- tai savojo Aš turėjimas. Asmuo savo asmenybę suvokia kaip savąjį Aš. Vieningo asmenybės struktūros supratimo nėra, todėl, norint atskleisti jos esmę, tikslinga atsakyti į tris klausimus: 1) ką asmenybė vertina ir ko ji siekia; 2) ką ji sugeba; 3) kas ji yra.
Asmenybės struktūra
Tai asmenybės somatinės, fiziologinės ir psichinės savybės. Somatines ir fiziologines savybes tiria biologijos, fiziologijos, anatomijos mokslai. Psichine asmenybės struktūrą Z. Froidas skirstė į pasąmonės ir savimonės postruktures. Yra išskiriama aktyvioji, impulsyvioji, ibnstiktinė asmenybės pusė.
Antrąja asmenybės struktūrinę dalį sudaro normatyvioji asmenybės pusė, pasireiškianti kitų žmonių reikalavimu supratimu ir vidine kontrole. Ši „mane“ vadinama asmenybės dalis kontroliuoja, apriboja ir nukreipia impulsyviąja asmenybės veiklą.
Trečias asmenybės komponentas-„pats“ susidaro iš impulsyviosios-instinktinės ir normatyviosios-reguliuojančios asmenybės pusių sąveikos. Rusų psichologas S. Rubinšteinas siūlė asmenybės struktūrą skirstyti nustatant:ko asmenybė siekia (kryptingumas, nuostatos), ką ji sugeba (gebėjimai, gabumai), kas ji yra (charakteris, temperamentas).
Asmenybės struktūrą sudaro trys dalys: tai pasąmoninė dalis Id - kupina seksualinės energijos, veikianti tiesioginio malonumo tuo momentu principu; impulsyvios, stichiškos žmogaus prigimties klodas. Tai žmogaus iracionalūs norai, potraukiai.
Super Ego, pripildyta perimto elgesio normų (ką daryti, ko nedaryti?, kaip reikia?, kaip turi būti?), žmogaus idealų, įsitikinimų, vertybių ir sąžinės sritis. Ego - tai sąmoningasis Aš, kurio tikslas - rasti sandėrį su Id, Super Ego ir išorine aplinka arba nuo jų apsiginti, realybės lygmuo. Jis tramdo id. Superego ragina elgtis pagal sąžinę, o ego - kaip liepia blaivus protas. Asmenybėje g.b.labiau išreikštas kuris nors 1 komponentas.
Asmenybės aktyvumo formos ir motyvacinė sfera(krvptingumas)
Asmenybės sąveiką su aplinka lemia subjekto aktyvumas. Vienas iš šaltiniu-reikmė. Ji pradeda veikti, kai subjektas pajunta išorinį ar vidinį trūkumą(maisto, veiklos) arba perteklių, slegiantį organizmą. Reikmė sukelia poreikį, kreipiantį individą į objektą, galintį tą poreikį tenkinti.
Kitas aktyvumo šaltinis-sąmonė, žinojimas. Tikrovės žinojimas motyvuoja veiklos kryptį, būdą. Asmenybės santykiai su tikrove yra pažintiniai ir emociniai. jausmai-aktyvumo šaltinis. Svarbų vaidmenį vaidina valia-sunkumus įveikiančio aktyvumo šaltinis. Reikmė, poreikis, sąmonė, žinojimas, emocijos, valia-motyvacijos veiksniai.
Vitalinis aktyvumas laiduoja gyvos būtybės egzistavimą. Žmonių bendravimas išugdė socialinį aktyvumą. Darbe išsivystė kūrybinis aktyvumas, atskleidęs žmogaus genijų moksle, technikoje ir tt. Tai visuomeninis aktyvumas.
Socialinį aktyvumą reguliuoja tam tikra informacija (mokslo, praktikos žinios), reikalavimai (normos, vertybės). Individas adaptuojasi prie aplinkos ir tampa aktyviu kolektyvo gyvenimo nariu, individas įgyja asmeninį ir socialinį statusą. Asmeninis-savo vertės ir vietos kolektyve supratimas, socialinis-asmens padėties ir vertė, kurią jam priskiria kiti kolektyvo nariai.
Motyvai- tai, kas „skatina“ veikti. Motyvacija-procesas, reguliuojantis asmenybės veiklą ir santykius. Motyvacija pastebima iš veiksmų, ji atsiskleidžia veiksmų ir elgesio kryptyje. Veiklos intensyvumas sako, kad yra motyvacijos. Motyvacijos buvimą nusako veiklos patvarumas. Motyvacija reguliuoja veiklos kryptį, intensyvumą ir patvarumą. Asmenybėje vyksta motyvų kaita. Vieni motyvai gali sukelti vienus veiksmus ir duoti jiems kryptį, kiti-kitus. Motyvas visada veikia šiuo metu, išjudina vidinį ar išorinį veiksmą. Motyvuotas individas pradeda veikti, kai atsiranda tinkama situacija ir objektas poreikiams patenkinti.
Poreikiu hierarchinė struktūra. Maslow teorija
Jis kalba apie žmogaus poreikius, jos išdėsto piramidėje:
- Fiziologiniai: alkio, troškulio, apsisaugojimas nuo šalčio, karščio. Daug iš jų gyvybei svarbus, jei vienas iš jų nepatenkintas jis tampa dominuojančiu. Jei šitie poreikiai nepatenkinti, tai apie kitus poreikius kalbėti negalima.
- Saugumo: žmogui reikalinga saugi aplinka, stabilumas, tvarka, pasitikėjimas. Kiekvienas žmogus nori jaustis saugiai, siekia išvengti pavojų gyvybei, sveikatai. Saugumą užtikrina įgytos brangenybės(namas).
- Meilės nepriklausomybės: tai bendras poreikis. Bendraujant žmogus jaučiasi saugiau pagrindinis tikslas tampa priklausyti kokiai nors grupei. Žmogui reikia draugų, šeimos. Priklausomybės poreikis yra meilės poreikis. Meilė pagrįsta simpatija, pasitikėjimu.
- Savęs vertinimo: kiekvienas nori, kad jo poelgiai, darbai būtų atitinkamai pastebėti ir įvertinti, jei šie poreikiai nepatenkinti gali išsivystyti nepilnavertiškumo jausmas.
- Saviraiškos: dar vadinamas augimo poreikis.
Daugybė santykių, kurie rodo asmenybės įvairiapusiškumą ir teisingumą, orientuoja mus į tai, kad būtų išskirti asmenybės struktūroje dominuojantys santykiai, kurie parodytų asmenybės kryptingumą.
Taigi, asmenybės kryptingumą ir dominuojančius santykius galima apibrėžti pagal: 1) požiūrį į kitus žmones, 2) požiūrį į save, 3) požiūrį į išorinį pasaulį. Asmenybės kryptingumą lemia ir individuali vertybių sistema. Kiekvienai asmenybei būdingos vertybinės orientacijos, pasireiškiančios per vertybes ir nuostatas. Asmenybės kryptingumą lemia ir individuali vertybių sistema. Kiek vienai asmenybei būdingos vertybinės orientacijos, pasireiškiančios per vertybes, nuostatas. Jos susiformuoja auklėjimo ir paspirties dėka (pastovios ir kinta sunkiai).
Temperamentu vadiname įgimtų centrinės nervų sistemos savybių išraiška. Reikia paminėti ir tai, kad grynų temperamento tipų beveik nepasitaiko. Kiekvieno žmogaus temp rasime visu temp bruožų, tačiau vis dėl to dažniausiai vyrauja kurio nors vieno temp savybės.
Temperamentas-pastovios asmenybės savybės, pasireiškiančios psichinių reiškinių intensyvumu tempais. Temperamentas atspindi asmenybės charakterį, bendravimo manieras. Jo savybės priklauso nuo ...
žmonėms ir gyvūnams būdingas sistemingas laipsniškas patirties įgijimas. Dar vadinamas individualios patirties kaupimu arba prisitaikymu. Priešingas instinktui.
Išmokimo pagrindinės formos: pripratimas, imprintingas, sąlyginių refleksų, judėjimo, kalbėjimo įgūdžių susidarymas, intelektinis, socialinis subrendimas. Išmokti galima nesąmoningai ir sąmoningai (siekiant įgyti naujų žinių, mokėjimų ir įgūdžių; būdinga tik žmonėms). Svarbiausi išmokimo veiksniai: motyvacija (besimokantysis turi norėti ko nors išmokti), veiksmų kartojimas (pratybos), paskatos - skatinimai ir bausmės (išmokimo sėkmei būtina teigiamų paskatų persvara).
Žmogaus išmokimas yra individualaus prisitaikymo prie aplinkos forma. Jis remiasi mėginimais ir klaidomis (žmonijos istorinė patirtis perteikiama mokant, lavinant ir ugdant), reikšmė kinta ontogenezėje.
Išmokimo terminą pirmasis zoologijoje pavartojo Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas E. L. Thorndike’as. Išmokimo procesus tyrė biheivioristai. Pasak jų, išmokimas yra su psichika nesusijęs atsitiktinis, nesąmoningas stimulų ir reakcijų asocijavimas, kurį lemia parengtis, pratybos, paskatos. Asociacinės psichologijos atstovai teigė, kad išmokimas yra veiklos sąlygų ir elgesio psichinio atspindėjimo kitimas, kurio esmė - pasyvus naujų ryšių užmezgimas.
Kognityvinės psichologijos atstovai išmokimą laiko naujų pažintinių sensomotorinių ir kinestezinių darinių formavimusi, senų schemų modifikacija. Šveicarijos psichologas J. Piaget išskyrė du išmokimo būdus: asimiliacija (nauja informacija prijungiama prie jau esančios) ir akomodacija (schemos pakeitimas, kad būtų priimta nauja informacija).
tags: #socialines #reiksmes #kurimasis