Su priklausomybės problema tiesiogiai arba netiesiogiai susiduria didelė žmonijos dalis. Veikiausiai ir jūs, kitaip nebūtumėte pradėję skaityti šio straipsnio. Vis dėlto niekas negali tiksliai pasakyti, kas yra priklausomybė. Kai žmonių klausiama, kaip jie ją supranta, paprastai kiekvienas atsako vis kitaip. Vieni liguisto potraukio kamuojamą žmogų įsivaizduoja gulintį nuotake ir gyvenantį nuo vieno svaiginimosi iki kito, kiti mano, kad nūdienos visuomenėje mus visus kamuoja kokia nors manija. Manijos, priklausomybės, liguisto potraukio sąvokos nėra aiškiai apibrėžtos.
Kalbame apie narkomaniją ir alkoholizmą, persidirbimo, švaros, malonumų maniją (hedonizmą), valgymo, lieknėjimo maniją, liguistą potraukį ginčytis, liguistą pavydą, godumą, kerštingumą, televizijos žiūrėjimo maniją - šį sąrašą galėtume dar gerokai pratęsti. Dažnai teisingai sakoma: „Liguistas potraukis - kai žmogus nuolat ieško, bet niekuomet neranda“.
Ar mūsų visuomenė apsėsta priklausomybių? Tai liudytų daugelis požymių, ne vien dažnas šio žodžio vartojimas kalbant apie įvairius daugiau ar mažiau priverstinius elgesio modelius. Priklausomybė visuomet siejasi su frustracijos tolerancijos stoka: atrodo, jog daugelis mūsų visuomenės žmonių iš tiesų nesugeba ar beveik nepajėgia susidoroti su liūdesiu, skausmu ar praradimu, nesigriebdami maniakinių elgesio būdų.
Ankstesnėse visuomenėse auklėjimas perdėtai akcentavo tokias vertybes kaip disciplina, hierarchija, pareigos atlikimas ir paklusnumas (tuo prisidėdamas prie didžiausių žmonijos istorijos katastrofų, pavyzdžiui, totalitarizmo iškilimo), o dabar vertybių skalė tarsi apsivertė. Propaguojama laisva asmenybės raiška, plėtra, materialaus gyvenimo pagrindai ir viso to siekiama. Todėl frustracijos suvokiamos nebe kaip būtinas ir daugeliu atžvilgiu asmenybės raidą skatinantis aspektas, o kaip kliūtis kelyje į suklestėjimą.
Todėl suprantama, kad plinta požiūris, jog geriausia „pašalinti“ viską, kas trukdo. Galvos skausmas suvokiamas nebe kaip signalas, jog būtina kažką keisti, o vien kaip pretekstas suvartoti pakankamą kiekį atitinkamų vaistų, darančių kiek galima greitesnį poveikį. Bendravimo krizės pernelyg dažnai ir greitai baigiasi bendravimo nutraukimu. Daugeliu požiūrių esame išpaikinta visuomenė, mėginanti savo psichikos pusiausvyrą išlaikyti per vartotojiškumą, o ne atskleidžiant ir šalinant tikrąsias mūsų nelaimių priežastis.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Tikra yra tai, kad nesprendžiant giluminių problemų per ilgesnį laiką vėl tenka išgyventi naujas frustracijas, įsukančias į užburtą priklausomybių ratą.
Taigi priklausomybę būtų galima nusakyti kaip bet kokią pasikartojančią elgseną, kuri trumpam padeda išvengti frustracijų ar jas susilpninti, bet per ilgesnį laiką frustracijas kuriančią. Tokia priklausomybių spiralė reikalauja vis didesnių pastangų, kol pagaliau visa sistema subjūra ir priklausomybės apniktasis iškrenta iš tos apytakos.
Pakankamai plačiai nusakius priklausomybės sąvoką, būtų galima tvirtinti, kad visi kenčiame nuo vienokio ar kitokio liguisto potraukio. Net jeigu ir mėginame išvengti tokio stipraus apibūdinimo, mieliau šnekėdami apie savo menkutes silpnybes, aistras ar ydas, - visi jau esame išbandę bėglio elgseną, kuri, ilgai užtrukusi, problemų neišsprendžia.
Nepaisant to, reikia kritiškai priimti priklausomybės sąvokos nuvertinimą, ypač tada, kai su priklausomybės kaip ligos samprata susijęs moralinis atleidimas nuo asmeninės atsakomybės. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose įvairios savitarpio pagalbos grupės anoniminių alkoholikų modelį („12 žingsnių“) perkėlė į tiek sutrikimų ir problemų, kad kone visos įmanomos problemos gali būti nagrinėjamos vienoje į priklausomybių gydymą orientuotoje savitarpio pagalbos grupėje. Bet jeigu viską vadinsime priklausomybe, tai ši sąvoka neteks prasmės.
Itin problemiška tai, kad sudėtingos, gyvybei gresiančios ir neretai tragiškos gyvenimo aplinkybės gretinamos su banaliais kasdieniniais išgyvenimais. Bet visi dalyviai vienodai gali pasijusti „aukomis“ arba patvirtinti, jog turi ypatingų priežasčių naudotis „švelninančiomis aplinkybėmis“. Teiginys „Aš sergu darbomanija“ neduoda tiek pagrindo sau priekaištauti kaip teiginys „Aš nepakankamai rūpinuosi savo šeima“.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Bet čia iškyla kita problema: tokia ligos samprata tarsi raginimas kitiems - tėvams, gyvenimo aplinkybėms, partneriui ir t.t. - subtiliai papriekaištauti, esą jie kalti dėl „priklausomybės elgsenos“.
Taigi vargu ar prasminga praplėsti sąvoką „priklausomybės sutrikimas“ ar „maniakinis susirgimas“ iki visokių nepageidautinų įpročių, o kalbėti apie priklausomybę tik tada, jeigu priklausomybės elgsena ir jos padariniai gerokai nulemia ir darko aptariamo asmens gyvenimą. Greta liguisto potraukio, arba priklausomybės, sukeltos kokių nors medžiagų, mano manymu, kaip priklausomybę derėtų apibūdinti ir tokius valgymo sutrikimus kaip bulimija (valgymo ir vėmimo manija) ir anoreksija (lieknėjimo manija), taip pat ir patologinis lošimas (lošimo manija).
Nepaisant to, aiškių ribų tarp „blogų įpročių“ ir „sunkios priklausomybės formos“ nėra. Reikia vadovautis tuo, kad sunkūs priklausomybių sutrikimai visuomenėje tiek pat dažni kaip ir „menki kasdieniški potraukiai“. Šiuo požiūriu mes tikrai esame priklausomybių visuomenė.
Į klausimą, ar esama tam tikros patologinės asmenybės struktūros, kuri būtų linkusi į priklausomybę, reikia atsakyti neigiamai. Tiesa, dar 1948 metais išleistame psichiatrijos vadovėlyje rašoma, kad girtuokliai ir morfinistai esą „pagal savo konstituciją nenormalūs žmonės“ arba „apsigimę psichopatai“, tačiau šiandien visiškai aišku, kad toks rūšiavimas niekuo nepagrįstas. Nėra žmonių, turinčių imunitetą priklausomybėms.
Be abejo, būtų galima aprašyti ypač pažeidžiamas grupes. Tai būtų žmonės, kuriems būdingos tokios savybės:
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
- stipriai išryškėjęs jausmingumas ir jausmų labilumas, neretai susijęs su fiziniais pojūčiais (pavyzdžiui, įsitempimu);
- nepakankamas gebėjimas valdyti stiprius jausmus ir iš to kylanti impulsyvi elgsena;
- nesugebėjimas užmegzti su kitais žmonėmis brandžių santykių;
- dažnas baimės jausmas;
- depresinė asmenybės struktūra.
Apibendrinant būtų galima teigti, kad žmonės, kurie turi bendravimo sutrikimų, kurie yra baugštūs ir depresyvūs, labiau linkę į priklausomybių sutrikimus. Tačiau nėra jiems būdingų specifinių priklausomybių sutrikimų, taigi negali būti nė kalbos apie „priklausomybių asmenybes“.
Vis dėlto tai nereiškia, kad kokio nors asmens psichologinė sankloda neturi jokios reikšmės formuojantis kokiam nors priklausomybės sutrikimui. Beje, tai rodo ir gydytojų, gydančių pacientus, kenčiančius nuo stiprių fizinių skausmų, stebėjimai: žmonės, dėl medicininių priežasčių turintys vartoti dideles dozes opiatų (pavyzdžiui, morfijų), netampa nuo jų priklausomi. Bet jeigu opiatais tikimasi išsivaduoti nuo emocinių skausmų, labai greitai išsivysto priklausomybė nuo šio narkotiko.
Panašių stebėjimų atlikta ir su kitomis narkotinėmis medžiagomis. Kitaip tariant, ne cheminė medžiaga sukelia priklausomybę, o tokios medžiagos vartojimas, siekiant emocinės pusiausvyros.
Greitas būdas įveikti priklausomybę
Iš to išeina, kad uždraudus kokias nors narkotines mežiagas, retai sumažėja narkomanų. Priešingai, draudimai apriboja narkotinių medžiagų vartojimą arba kokia nors amžiaus grupe (suaugusieji), arba „kietuoliais“, kurie menkai teatsižvelgia į įstatymų normas. Kuo stipriau koks nors asmuo nori priklausyti vienai iš šių grupių arba sulaukti joje pripažinimo, tuo labiau tikėtina, kad jis ims vartoti uždraustas medžiagas.
Geriausia potencialią narkotinę medžiagą ar maniakinę elgseną laikyti antraeiliu dalyku, tai yra, nepabrėžti nei jos vartojimo, nei atpratimo nuo jos. Moralinio pranašumo jausmas, susijęs su abstinencija, didina kaltės ir gėdos jausmą dėl narkotinių medžiagų vartojimo, o drauge ir tendenciją slapukauti: taigi visuotinis moralinis abstinencijos reikalavimas legalioms mežiagoms arba veiksmams veikiau skatina jas vartoti.
Išimtį sudaro sveikstantys priklausomybės ligoniai: akivaizdu, kad atpratimą nuo priklausomybės elgsenos bent jau kurį laiką turi lydėti ypač didelės asmeninės pastangos. Draugų ir artimųjų solidarumas atsisakant vartoti narkotines medžiagas taip pat labai veiksmingas.
Kalbant apie priklausomybės ligonių vaikus yra pagrindo manyti, kad jiems abstinencija labai reikalinga, nes įvairūs maniakiniai sutrikimai paveldimi, jie papildo psichosocialines aplinkybes, susijusias su gyvenimu narkomanų šeimoje. Tačiau ir tuomet pagrindžiant abstinencijos būtinumą svarbu nesileisti į emocijas (pavyzdžiui, nevartoti tokių sakinių kaip „alkoholis - velnio pramanas“), o argumentuoti kuo labiau vadovaujantis protu („Būdami alkoholikų vaikai, jūs greičiau galite patys tapti alkoholikais, todėl būtų geriau, jei atsisakytumėte vartoti alkoholį“).
Medžiagų sukeliamos priklausomybės
Siaurąja prasme, turint galvoje nekontroliuojamą cheminių medžiagų vartojimą, priklausomybė yra visos visuomenės problema - tai tarsi savaime suprantama. Akivaizdžiai tą liudija ir vos keletas statistinių duomenų apie mirties priežastis Vokietijoje:
- nuo rūkymo kasmet miršta 110 000 žmonių;
- nuo alkoholio kasmet miršta apie 40 000 žmonių;
- nuo narkotikų kasmet miršta iki 2000 žmonių.
Tas faktas, kad autoavarijose 50 proc. žmonių žuvo dėl neblaivių eismo dalyvių, rodo, jog rezultatai toli peržengia sausos statistikos apie ligas ir mirties atvejus rėmus. sunkių kūno sužalojimų, įvykdomų kasmet Vokietijoje, apsvaigus nuo alkoholio, bei daugybę kitų padarinių.
Taip pat aiškėja, kad žiniasklaida bei žmonių sąmonė be galo pervertina priklausomybių formas, paplitusias visuomenės paribio grupėse, palyginti su pasekmėmis. Narkotikai toli gražu ne tokia dažna mirties priežastis kaip nikotinas arba alkoholis. Mirštamumas Vokietijoje nuo pastarųjų dviejų medžiagų daugiau kaip šimtą kartų didesnis negu nuo „sunkiųjų“ narkotikų.
Žodis „visuma“ vartojamas dažnai, bet dažniausiai nelabai aiškiai jį apibrėžiant. Čia mes laikomės požiūrio, kad žmogus įvairiais aspektais - fiziniais, psichiniais ir dvasiniais - suvokiamas kaip visuma. Šia prasme žodis „visuminis“ reiškia, kad šie įvairūs aspektai vienas nuo kito neatsiejami, tačiau turi būti nagrinėjami atskirai. Tai reiškia, kad kiekvienas šis aspektas daro įtaką tiek problemai susidarant, tiek ir ją sprendžiant, bet kiekvienas iš jų taip pat visuomet bus susijęs ir su abiem kitais.
Fiziniai aspektai
Fiziniai aspektai itin reikšmingi kalbant apie priklausomybes, sukeliamas kokių nors medžiagų. Kaip ypatingus veiksnius dera paminėti paveldėtą polinkį, medžiagos poveikį kūnui (toleranciją), kūno reakciją į medžiagos nebevartojimą (abstinenciją) bei bendro pobūdžio fizinius pažeidimus kaip tos medžiagos vartojimo padarinį.
Šiandien niekas neabejoja tuo, kad paveldimumas daro didelę įtaką medžiagų sukeliamai priklausomybei. Tačiau kaip ir kalbant apie psichikos ligas, paveldimumas ir čia niekada negali būti laikomas vienintele lemiama priežastimi. Vis dėlto galima spėti, kad esama tam tikro įgimto polinkio ir į kitas priklausomybes, ne tik sukeliamas kokių nors medžiagų. Priklausomybių ligonių psichikoje galima įžvelgti tam tikrų su paveldimumu sietinų asmenybės bruožų, ypač polinkį į stiprų emocionalumą bei depresiją.
Kuo greičiau kūnas pripranta prie kokios nors narkotinės medžiagos, tuo stipresnis tos medžiagos priklausomybės potencialas. Taigi „tolerancijos eiga“ reiškia, kad dozė, kurios reikia norimam poveikiui gauti tą medžiagą ilgiau vartojant, vis didėja. Pavyzdžiui, yra žmonių, kurie gali išgerti vis daugiau alkoholio ir nepajusti jokio poveikio, kai kiti nė tiek neišgėrę jau sureaguoja: juos ima pykinti, jie vemia arba darosi dar kas nors.
Kai žmogus įpranta vartoti kokią nors medžiagą ir jei tos medžiagos nebegaunant atsiranda fizinių ar psichinių simptomų - tai laikoma abstinencijos požymiais. Šie simptomai būna be galo nemalonūs, pavyzdžiui, sukelia įvairias baimes arba depresijas, negana to - abstinencijos reiškiniai gali sukelti sunkias, net gyvybei pavojingas reakcijas.
Dauguma narkotinių medžiagų ne tik nuodija įvairius organus: priklausomybės kamuojamas žmogus paprastai ima nebesirūpinti savo sveikata. Rūpinimasis savo organizmu sumažėja tiek, kiek priklausomybė užvaldo to žmogaus gyvenimą. Vengiama lankytis pas gydytojus, nes baiminamasi sužinoti apie priklausomybės sukeltus padarinius. Todėl ilgai užsitęsusius priklausomybės sutrikimus dažniausiai lydi tiesioginiai ir netiesioginiai organizmo pakenkimai, galintys apsunkinti terapiją ir motyvaciją.
Kita vertus, būtent sunkūs organizmo pakenkimai kartais pastūmėja priklausomybės kamuojamą žmogų gydyti savo liguistą potraukį. Todėl gydant priklausomybės ligas be galo svarbu suteikti tinkamą medicininę priežiūrą.
Psichiniai aspektai
Psichikos veiksniai priklausomybei atsirasti, taip pat ir jai gydyti, yra svarbiausi. Ypatinga reikšmė skirtina žmogaus biografijai, vaikystėje patirtiems įspūdžiams bei esamiems socialiniams santykiams, pavyzdžiui, šeimos dinamikai, darbo sąlygoms arba priklausymui kokioms nors socialinėms grupuotėms.
Priklausomybės sutrikimai niekuomet neatsiranda socialiniame vakuume. Paprastai vadovaujamasi tuo, kad greta priklausomybės ligonio esama visos sistemos, sudarančios sąlygas priklausomybei susiformuoti ar net ją sustiprinančios. Sutuoktiniai, kurie mėgindami padėti partneriui, kompensuoja priklausomybės elgsenos rezultatus, iš esmės sudaro sąlygas jai išlikti. Tas pats pasakytina ir apie bendradarbius, kurie perima priklausomybės ligonio apleistus darbus.
Daugeliu atžvilgių visuomenė irgi yra priklausomybes skatinanti sistema. Pavyzdžiui, socialinės pagalbos tinklas, egzistuojantis (laimei) mūsų visuomenėje, daugelį priklausomybės ligonių veikia neigiamai. Praradus darbo vietą darbo birža moka bedarbio pašalpą, už netiesioginių organizmo pakenkimų gydymą sumoka ligonių kasa ir taip toliau, taigi tiesiog nėra būtinybės atsisakyti kokios nors priklausomybės, kad galėtum egzistuoti.
Žinoma, be socialinės sistemos, kurioje atsiranda ar išlieka kokia nors priklausomybė, esama ir sociopsichologinių veiksnių, ligonio gyvenime suformavusių priklausomybę skatinančius asmenybės aspektus. Prie tokių veiksnių priskirtinas ir augimas šeimoje su vienu iš priklausomybės kamuojamų tėvų. Bet paprastai sunku nustatyti specifinius veiksnius: nors kiekvienam ligoniui galima sudaryti ilgiausią sąrašą subjektyvių ar objektyvių išgyvenimų, sietinų su priklausomybės sutrikimu, bet tokių pat įvykių būna nutikę ir kitiems, kuriems liguistas potraukis nesusiformavo.
Galiausiai tenka pripažinti, kad kiekvienu konkrečiu atveju priklausomybei įtakos turėjo paveldimumo, aplinkos veiksnių ir paties asmens veiksmų derinys.
Psichiniams priklausomybės simptomams, be vidinės orientacijos į narkotinę medžiagą („žvilgsnis į tunelį“), priklauso ir kiti įvairūs aspektai: socialinė izoliacija, auganti egzistencinė baimė ir baimė dėl ateities bei pasikliovimas tam tikrais atmetimo mechanizmais: priklausomybės bei jos ... Aprašymas / TurinysPriklausomybė nuo narkotikų. Narkotikų vartojimo priežastys. Kodėl žmonės rūko. Priklausomybė nuo azartinių žaidimų.
Priklausomybė nuo darbo
Darboholizmas - paverčia žmogų „zombiu“. Darbas iškeliamas į pirmą planą. Žmogui nebelieka laiko netgi pagalvoti, ar patenkintas jis savo padėtimi arba kokia situacija susiklostė kitose gyvenimo sferose.
Kopriklausomybė
Priklausomybė nėra vieno asmens liga, tai visos šeimos ir artimiausios aplinkos žmonių liga ir tiesiogiai paliečiantį kiekvieną asmenį. Visi priklausomybę turinčio asmens artimieji, kurie stengiasi jam padėti, klausosi jo rūpesčių, tampa netiesiogiai priklausomi. Išlikti emociškai neįsitraukusiam į kito žmogaus bėdą yra sunku. O priklausomybę turintys asmenys dar labiau įtraukia kitus, nes ima manipuliuoti. Tokia priklausomybės forma įvardijama kaip kopriklausomybę (anglų k. Kopriklausomo visas elgesys sukoncentruotas į kontrolė savo artimo turinčio priklausomybę.
Kopriklausomybė tai perdėtas priklausymas nuo kito žmogaus ir manymas, kad esi kt žmogaus dalis, kad be tavęs jis nepajėgus, o taip ir padarome jį neįgaliu ne tik tvarkytis su vartojimu, bet ir su visa gyvenimo kokybe. Kopriklausomas ir pats tampa priklausomas nuo kitų žmonių, įsikabina į kitą, nori būti išgelbėtas, nori, kad juo pasirūpintų, iš artimųjų nori daug dėmesio, jaučiasi silpnas, menkesnis už kitus, nelygiavertis, nesuvokia ir neapsibrėžia savo asmenybės ribų, nesuvokia, kad jis yra savarankiškas, atskiras nuo kito žmogaus, yra pasyviai agresyvus, jaučia stiprią kaltę, yra perdėtai susikoncentravęs į kitą žmogų, nesugeba pasakyti „ne“, nori įtikti kitiems, ir t. t.
Nuolatinis „mes“ kartojimas iki tokio laipsnio, kad tampa sunku atsekti, kur prasideda vienas žmogus tuose santykiuose, o baigiasi kitas. Ne visi specialistai linkę sutarti, kad kopriklausomybė - tai susirgimas, tačiau absoliučiai visi mano, jog kopriklausomas elgesys - neefektyvus ir žlugdantis tiek pačią kopriklausomo žmogaus asmenybę, tiek jo artimuosius. Jei gyvenant poroje su priklausomu ir tapus koopriklausoma nepasveikstama nustojus vyrui vartoti, ar išsiskyrus. Taip pat priklausomų tėvų vaikai dažnai turi kopriklausomybę ir tai neleidžia sukurti savo sėkmingų santykių.
Sunku būtų rasti priklausomybę turintį asmenį, kuris neturėtų labai artimų žmonių, su kuriais gyvena, bendrauja ar yra kitaip susijęs. Tokios šeimos struktūra yra suardyta, pakitusi ir jau nefunkcionuojanti teisingai ir tai tiesiogiai susijusi su priklausomo asmens elgesiu.
Turime suprasti, kad nuolatinis vartojimas sąlygoja priklausomo asmens nuotaikų ir elgesio pokyčius taip pamažu keičiant ir visų artimųjų būsena ir juos susargdinant. Ir tai tęsiasi tiek šeimos nariui būnant vartojimo fazėje, tiek nutraukus ar net blaivybėje. Dažnai nutinka, kai šeimos nariai nesuvokia ir neigia, kad juos tai palietė ir jie kartu serga nors nevartoja ir kai vartojęs asmuo su blaivybę grįžta į gyvenimo kokybę, o šeimos nariai ir lieka kopriklausomybėje, sutrikusiuose vaidmenyse.
Taip pat labai svarbu suvokti, kad šeimos nariai taip pat įtakoja priklausomą asmenį. Aiškinantis priklausomybės atsiradimo ir augimo šeimoje priežastis, turime suvokti kas yra šeima kaip struktūra. Šeima, tai mažas uždara sistema, kur visi nariai yra kaip atskiri nepriklausomi vienetai, bet tuo pačiu jie funkcionuoja vientisoje sistemoje, kurioje kiekvienas turi konkrečią paskirtį ir vaidmenį. Sistemoje kiekvienas atlikdamas savo vaidmenį per kurį sukuria bendrą rezultatą visai šeimai.
Arba galimas ir kitas variantas, kai vienas nesufunkcionuoja pradeda šeimos sistema byrėti, nes sistema negali išlikti funciuonuojanti su vienu nefukcionuojančiu asmeniu, kad ir kiek kiti šeimos nariai bandytų jo funkcijas atlikti. Šeima, kurioje dažni ir pasikartojantys sunkumai stengiasi visais būdais išlikti, toks gyvenimo principas būdingasir su kitomis šeimą paliečiamčiomis problemomis, ne tik su priklausomybe. Artimieji taip įsijaučia į kito žmogaus problemą, kad nekreipia dėmesio į savo poreikius, interesus. Jie gyvena priklausomybę turinčio asmens gyvenimą, stengiasi jam padėti.
O netinkamai padėdami, jie priklausomybę turintį asmenį dar labiau klampina į tą problemą. Priklausomybei progresuojant darosi vis sunkiau susitvarkyti su kasdieniais uždaviniais bei atsakomybėmis, kol ilgainiui jis tampa visiškai nepajėgus jų išpildyti. Tuo tarpu artimieji mobilizuoja savo pajėgas ir stengiasi užglaistyti galimus negatyvius vartojimo padarinius. Pavyzdžiui, jei priklausomas žmogus nebesusitvarko su savo atsakomybėmis darbe, jei dėl užgėrimų periodų atsiranda pravaikštų, artimieji patys skambina į jo darbovietę, pasakodami tokį elgesį pateisinančias sukurtas istorijas.
Dar vienas netinkamas elgesys: priklausomybė „kainuoja“, o mokama iš šeimos biudžeto sąskaita. Artimieji kiek įmanydami stengiasi padaryti taip, kad nepajustų ekonominių sunkumų. Dirbtinai kuriamas darnios šeimos įvaizdis, kai artimieji paprastai iš visų jėgų stengiasi išlaikyti “darnios” šeimos regimybę, o vartojančiam asmeniui kuria dirbtiną patikimo žmogaus įvaizdį. Ilgainiui dėl nevaldomo priklausomo asmens elgesio vis dažniau neigiamai atsako į draugų ar artimųjų kvietimus pasisvečiuoti, vėlgi argumentuodami netikromis istorijomis.
Paprastai esama labai stiprios iliuzijos, jog „mūsų atvejis kitoks“. gėda, kad vis naujos problemos, kad turi vis pridengti ir kurti istorijas, pateisinti, ar traukti iš pasėkmių atsitikusiu vartojime. neigimo gaidelė, kartu su bejėgiškumo jasmu. Turime suprasti, kad po šiais jausmais ir išgyvenimais slepiasi ir nuolatinis susirūpinimas vartojančiu, greito ir gero rezultato tikėjimasis, mokinimasis vis atleisti ir vilties ir skausmo ašaros. Bet šeimos narių sveikimas prasideda tik pradėjus sveikti-blaivėti priklausomam asmeniui.
Blaivėjant priklausomui, pagal tą patį principą sveiksta jo šeima. Šeimos nariams reikia atsigręžti į save. Artimieji įtiki, kad jei tik priklausomą žmogų paliks jo valiai, pastarasis tiesiog pražus. • Artimiesiems ne mažiau už patį priklausomą kurį laiką būdinga neigti realią situaciją. Tiesiog priklausomo žmogaus vartojimo padariniai yra aiškiai matomi, lengviau „apčiuopiami“. Artimieji taip įsitraukia į priklausomo žmogaus gyvenimą, kad visiškai pamiršta savąjį.
Šeimos nario priklausomybės nelaikyti kaip šeimos gėdos. Nemoralizuoti. Paprastai priklausomas asmuo viską, ką jam norite pasakyti jau žino. Venkite nuskriaustojo vaidmens. Priklausomas asmuo linkęs spręsti apie žmonių požiūrį į jį, ne tik iš pasakytų žodžių, bet iš siunčiamų įvairių signalų. Nemanipuliuokite pasakymu „jei mane/mus mylėtum…“.
tags: #socialines #priklausomybes #forma #1550